tekstai.lt

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Balys Sruoga: atsiminimų nuotrupos (1972)

b_100_146_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Balys_Sruoga.jpg     Nutrūkus gyvenimo siūlui, žmogus palieka nesuskaitomą daugy­bę savo portretų, iššvaistytų gyventoje aplinkoje, daiktuose ir žmo­nėse, drauguose ir priešuose, giliai įsirėžusių atmintyje ir vos ne vos įžiūrimų pastelinėje įspūdžių filigranoje. Tie portretai pasižymi tie­siog begaliniu įvairumu. Vienas stebėjo šaltai ir objektyviai, kitas – subjektyviai ir suinteresuotai, t.y. matė tik tai, ką norėjo matyti. Vienas ieškojo tik šviesių taškų ir dorybių, tuo tarpu kitas tikromis ar tariamomis dėmėmis bei ydomis tesidomėjo.

      Mano atmintyje išlikęs Balio Sruogos portretas yra grynai eski­zinis, prabėgančios akimirkos, įspūdžio, ne psichologinės analizės padiktuotas. Jis yra tipinga prašalaičio įspūdžių suma, nes mūsų santykis buvo absoliučiai vienašališkas: jis man buvo žymus rašy­tojas ir literatūros profesorius, tuo tarpu aš jam – vargais negalais teprisimenamas veidas anoniminėj studentų minioje.

     Balio Sruogos vardą pirmą kartą užtikau vartydamas Adomo Jakšto Mūsų naujosios literatūros pirmąjį tomą. Jame esančioje Saulės ir smilčių recenzijoje Jakštas žiauriai ir beatodairiškai puolė jauną poetą, kaltindamas nedovanotinu modernizmu, nepaisymu „amži­nų“ poezijos normų bei taisyklių ir bandymu pakeisti esamąją tvar­ką lietuviškosios poezijos respublikoje. Nuolat ir nuolat tenka pakar­totinai stebėtis, kokie trumparegiai būna esamosios tvarkos gynėjai. Perskaičius šią recenziją, man neliko nė mažiausios abejonės, kad Sruoga yra tikras ir autentiškas revoliucionierius. Nežiūrint logiškos ir vietomis gana įtikinančios kritiko argumentacijos, nė nemirk­telėdamas būčiau guldęs savo dvylikametę galvą už jį, nors ir pa­vėluotai, nes tuo metu ne tik simbolistinė Sruogos revoliucija, bet ir Keturių vėjų maištas buvo tapę istorija. Pats Sruoga stovėjo lietuviškosios poezijos Parnaso viršūnėje ir kartu su Putinu bei Kirša sudarė niekieno nebeginčijamą ir visuotinai pripažįstamą pomaironinės poezijos triumviratą, o Jakštas atkakliai, nors ir beviltiškai, kovojo su kitais modernistais.

     Gyvą Balį Sruogą pamačiau tik įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Mano kartos literatūriškai nusiteikusiam jaunimui di­delę dalį universitetinės mistikos sudarė jame tuo laiku dėstę rašy­tojai: Krėvė, Sruoga ir Putinas. Vieną dieną, bestoviniuojant didžiųjų rūmų vestibiulyje, kažkas pusbalsiu pasakė: „Sruoga!“ Jis skubiai, beveik šuoliais, peršokdamas pakopas ir įsitverdamas rampos, lipo į trečiąjį aukštą. Atrodė visiškai kitaip, negu kad aš buvau įsivaiz­davęs. Nemaniau, kad jis bus toks aukštas ir taip neprofesoriškai apsirengęs. Savo įdegusiu ir vėjų nugairintu veidu, berniukiškai padrikais, ranka tesušukuotais plaukais, trumpu neaiškios spalvos „Raubermanteliu“ ir šviesiomis žalsvomis akimis jis priminė ne tiek profesorių, kiek jaunyvą girininką arba apskrities agronomą. Toks buvo pirmasis Balio Sruogos portreto eskizas, per kelias sekundes užfiksuotas mano sąmonėje.

     Universitete, patenkinus pirmykštį smalsumą, gyvenimas greitai įėjo į rutiniškos kasdienybės vėžes. Dėmesys nukrypo į studijas. Krėvė ir Putinas dėstė visiems filologams privalomus kursus ir jų paskaitas reikėjo lankyti. Pirmasis labai greitai nuvylė. Jo paskaitos nebuvo nei mokslingos, nei įdomios. Jose Krėvė operavo vadovė­linėmis, matyt, dar gimnazijos laikais išmoktomis banalybėmis, pa­įvairintomis kasmet vis tais pačiais anekdotais, tomis pačiomis cita­tomis, visa tai galvatrūkčiais paberdamas nesulaikomomis žodžių tiradomis. Putinas irgi nebuvo ypatingai patrauklus. Jo paskaitos buvo rimtos, akademiškos, gerai paruoštos, bet užtat dėstė sausai, knygiškai, be entuziazmo, nuolat kažko drovėdamasis, akis įsmeigęs į užrašus ir tik retkarčiais tepažvelgdamas į auditoriją. Aiškiai jau­tėsi kartu su paskaita tekanti ir klausytojus užkrečianti džiovinančio nuobodžio srovė. Profesorystė Maironio sosto įpėdiniui turėjo būti sunki našta, kurios slėgimą reikėjo kasdien pakartotinai išgyventi.

     Kadangi aš studijavau romanistiką, o Balys Sruoga dėstė rusų li­teratūrą, tad į jo paskaitas nueidavau tik iš smalsumo, svečio teisė­mis. Slavistikos studiozų skaičius buvo palyginti mažas, tad rusų literatūros paskaitos vykdavo nedidelėje auditorijoje. Reikėdavo kaip nors nepastebėtam įslinkti ir tūnoti kamputyje, nes Sruoga tokių neprašytų svečių bei gastrolierių nemėgo. Gal kaip tik dėl to jo paskaitose buvo jaučiama uždaros studijos, o ne visiems atviros auditorijos atmosfera. Buvo įdomu jį palyginti su aukščiau minėtais „literatūros pusdieviais“. Sruogos dėstyme taip pat jautėsi įtampa ir varžymasis. Stovėdamas prieš auditoriją, jis lyg ir užsidarydavo, susigūždavo savyje, prarasdamas žymią dalį įgimto lakumo bei spontaniškumo. Distancija tarp jo ir klausytojų buvo ne akademinė, bet emocinė. Lyginant su Putinu, Sruogos paskaitos buvo mažiau akademiškos, laisvesnės. Intelektualinės jų slinkties esmę sudarė laisvas dalyko aptarimas. Liesdamas įvairius temos aspektus, jis nė nebandė viso to pajungti griežtai tradicinės dėstymo logikos dik­tatūrai. Su savo klausytojais Sruoga dalinosi ne tiek visų priimtais, neginčijamais teiginiais ir moksliškai pergromuliuotomis teorijomis, kiek įspūdžiais, sugestijomis, naujų interpretacijos galimybių va­riantais etc. Kitaip sakant, jis stengėsi sužadinti savo studentų dė­mesį ir smalsumą, sprendimus ir atsakymus palikdamas jiems pa­tiems. Sruoga klausytojus traukė dar ir tuo, kad nieko neteigė per daug dogmatiškai ir kartu nebijojo akademinių erezijų. Viena iš tokių jo „erezijų“ buvo Leskovo kėlimas aukščiau Dostojevskio.

     Sruogos poezijos ir realybės koncepcija, nežiūrint stipraus rusų simbolistų (ir mūsų pačių Baltrušaičio) poveikio, iš esmės visą laiką pasiliko romantinė, artimesnė Novaliui. Pasaulis jį žavėjo ir žeidė. Viskas buvo tik pakeliui į blaue Ferne ir į mysterium magnum.

     Beje, man anuomet atrodė ir dabar tebeatrodo, jog ir Sruoga ne­buvo gimęs profesūrai.

     VDU Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, įsto­jau į Teatro seminarą ir nuo to laiko galėjau Sruogą matyti dažniau ir iš arčiau. Seminare buvo svarstomos įvairios teatro bei drama­turgijos problemos, aptariami nauji spektakliai ir skaitomi naujai parašyti veikalai. Oficialiai diskusijas pravesdavo seminaro pirmi­ninkas, bet iš tikrųjų viskam vadovavo pats Sruoga. Jis buvo vie­nintelis autoritetas ir arbitras. Seminare, kur jis jautėsi tarp savųjų ir savo elemente, Sruoga buvo visiškai kitoks negu universitete. Čia jis tiesiog spindėte spindėjo, veržte veržėsi: visu savo tempera­mentu, visa savo asmenybe. Universiteto katedroje jis buvo mono­toniškai atliekantis ne taip jau labai įdomias pareigas profesorius; seminare, priešingai, aiškiai užsiangažavęs kovotojas, skelbėjas ir judintojas. Čia jis nevengė aštresnio žodžio savo (teatrinių) priešų adresu; kartais griebdavosi net šiokios tokios intrigos. Sruogos sąmojo visi bijojo kaip ugnies. Su seminaro nariais jis buvo ne­paprastai kantrus, atlaidus ir taktiškas. Kilus ginčui, Sruoga nie­kuomet nepalaikydavo kurios vienos pusės, bet rasdavo palankų žodį vieniems ir kitiems. Abi pusės, susilaukę tokios paramos, dar energingiau kirsdavosi, o pats Sruoga sėdėdavo prisidengęs veidą didelėmis rankomis, kad niekas nematytų besijuokiančių akių, ir būdavo labai patenkintas.

     Seminaro narių sudėtis buvo labai marga. Joje tačiau aiškiai išsi­skyrė dvi grupės: „aristokratai“ ir „liaudis“. Pirmąją grupę sudarė tiesioginiai Sruogos mokiniai, teatrologijos studentai, Vilniaus Mies­to teatro ir „Vaidilos“ jaunesnieji aktoriai bei kiti „seni vilkai“; jais rėmėsi visa seminaro veikla; tai buvo nelyginant kokia Sruogos leib­gvardija. Antrąją grupę, kuriai priklausiau ir aš pats, sudarė visa likusi guirelė.

     Mano paties „debiutas“ seminare nebuvo iš pačių sėkmingiausių. Sruogos įkalbėtas, apsiėmiau parašyti eiliniame posėdyje skaity­simos Broniaus Krivicko dramos Pušis ant kalno referatą. Vietoj pa­žadėto pusvalandžio, mano „referatas“ neužėmė nė penkiolikos minučių. Nors ir aiškiai nepatenkintas, Sruoga mandagiai padėkojo, pridėdamas porą miglotų komplimentų. Tik po kelių dienų, sutikęs universiteto koridoriuje, pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė:

    

     – Galėjai geriau pasiruošti, galgone!

    

     Vilniuje Sruogą dažnokai sutikdavau Slavistikos seminaro biblio­tekoje. įlėkdavo kaip vėjas, nesėsdamas papasakodavo kokį nors aukštą pareigūną ar šiaip žymų asmenį liečiantį anekdotą, paleisda­vo vieną kitą „špilką“ kuriam nors iš ten buvusiųjų ir vėl kažkur iš­skubėdavo. J karo pabaigą jo laikysenoje jautėsi žymiai daugiau įtampos ir nervingumo; bruožai buvo paaštrėję ir šelmiškai giedras žvilgsnis prigęsęs. Tarytum jau tada būtų nujautęs ką nors negera. 1942 metų pavasarį į paskutinį prieš vasaros atostogas Teatro semi­naro posėdį (tikiuosi, skaitytojas man atleis, kad aš šioje pastraipoje kartoju 1954 metų atsiminimuose apie Vytautą Mačernį užsimintą epizodą) Sruoga atėjo kažkoks pernelyg rimtas ir iškilmingai nusi­teikęs. Buvo aišku, kad nori ką nors pasakyti, kažką svarbaus ir vienkartinio. Susirinkiminės procedūros metu visą laiką tylėjęs, pa­čioje pabaigoje staiga pareiškė norįs atsisveikinimo vietoje paskai­tyti savo paties parašyto Jurgio Baltrušaičio Ašarų vainiko įvado fragmentą, prasidedantį Nietzschės citata.

     – Statykite namus ant ugnikalnio! Mokinkitės gyventi pavojuje! – rūsčiai ir patetiškai skambėjo Sruogos balsas. Po to visi tylėdami išsiskirstė kas sau, gerai žinodami, ką jis tuo norėjo pasakyti.

     Pats paskutinis mano sąmonėje išlikęs Balio Sruogos portretas keistai panašus į pirmąjį. 1943 metų kovo pradžioje Vilniuje, eida­mas Uosto gatve, staiga pamačiau atžingsniuojantį Sruogą. Jis ėjo lyg užhipnotizuotas arba sapne, įsmeigęs žvilgsnį į savo paties vidų, nieko nematydamas aplinkui, tarytum kažką be galo sunkaus ir le­miamo mąstytų. Jis buvo labai panašiai apsirengęs kaip anuomet universiteto prieangyje. Ypač įsirėžė atmintyje veidas ir skrybėlė. Veidas, kaip šv. Veronikos marškoje, žiūrėjo iš vidaus. Seniai už­miršusi kadaise turėtą spalvą bei formą skrybėlė man irgi pasirodė kaip kažkokia mistiška relikvija, ir aš staiga atsiminiau, kad lygiai tokią pačią dėvėjo Žaliakalnio pirties vanotojas tarnybos valando­mis. Jis praėjo pro šalį manęs neatpažinęs ir netrukus po to amžinai dingo Tauro gatvės pasisukime.

    

     1972

          

     Alfonsas Nyka-Miliūnas. Temos ir variacijos: literatūra / kritika / polemika. V. Baltos lankos, 1996.

 

     Balys_Sruoga.jpg