Kai kartą daiktavardyje buvo žvaigždės

     Žlabys-Žengė

     Gyvenimui ir kūrybai

     Žlabys-Žengė, be abejonės, buvo vienas originaliausių ir naujoviškiausių lietuviškojo avangardo poetų, kurį kaip nė vieną kitą keturvėjininką ignoravo sovietinė literatūros mašina. 1979 metų lietuvių literatūros istorijoje apie Žlabį-Žengę galima rasti vos tris su puse eilutės, iki 1984 me­tų buvo neskelbiama jo kūryba, išskyrus keletą eilėraščių, įtrauktų į lietuviškos poezijos antologiją. Tik 1992 metais pasirodė jo poezijos rinktinė. (1)

     Todėl ir duomenys apie jo biografiją ir kūrybą yra skur­dus ir menki. Mes remiamės tik jo autobiografine apybrai­ža, pavadinta My lady, kurią autorius pristatė anksčiau minėtoje 1992 metų rinktinėje, taip pat negausiomis biog­rafinėmis leidėjo pastabomis. Labai keista, tačiau tragiška poeto gyvenimo cezūra – jo ištrėmimas į lagerį Rusijos šiaurėje – ten beveik visiškai praleista. Taip ir lieka neaišku, kuo kaltinamas Žlabys-Žengė buvo išsiųstas į GULAG'ą, nepaminima, kiek laiko truko tremtis ir kada jis buvo areš­tuotas. Poetui grįžus iš tremties, jo kūryba nebuvo spaus­dinama, nes jis nebuvo atlikęs viešos atgailos, kurios rei­kalavo nerašyti nuostatai. (2)

     Juozas Žlabys – vardas Žengė yra pseudonimas, kuriuo jis naudojosi nuo 1919 metų – gimė 1899 metais šiaurės vakarų Lietuvoje, Gimbūčių kaime, netoli Žagarės, malūnininko šeimoje. Baigęs pradinę, jis keletą metų lanko pre­kybos mokyklą, kur parašo savo pirmuosius eilėraščius. Per Pirmąjį pasaulinį karą septyniolikametis įstoja į ką tik sudarytą lietuvišką armiją kavaleristu. Tuo pat metu įvai­riuose literatūriniuose žurnaluose išspausdinami jo anks­tyvieji eilėraščiai, paklusę romantizmo-simbolizmo tradi­cijai. Nuo to laiko kavaleristas niekada nepamiršo poeto, nors kardas retai kada leisdavo paimti į rankas plunksną. Apybraižoje My lady (3) kurioje retrospektyviai mėginami su­vokti visą gyvenimą trukę poeto ryšiai su poezija, Žlabys-Žengė rašo:

     Mane, raitelį, traukė lietuviško žirgo atavizmas. Tačiau neužmiršau ir kito žirgo, vadinamo Pegasu, su kuriuo buvo lengva lakstyti po erd­ves, prašauti pro bet kurias žvaigždes ir grįžti apyaušriu atgal, namon. Tai buvo net labai gerai, kad vieną žirgą galėjau pakeisti kitu, – juk ne­galima taip jodinėti, kad žirgas nustotų jėgų. (4)

     Po pirmųjų Žlabio-Žengės publikacijų jau žinomas po­etas Faustas Kirša atkreipia dėmesį į jauną poetą ir parašo jam pagiriamąjį, argumentuotą laišką. Žlabys-Žengė pradeda dalyvauti jaunos respublikos literatūriniame gyve­nime. 1924 metų pradžioje jis susitinka Binkį ir keturvėjininkus, kurie padarė įtaką tolimesnei poeto kūrybai. Sis susitikimas jokiu būdu nebuvo atsitiktinis, nes jau anks­čiau Žlabys-Žengei imponavo vėjo elementas:

     Su „Keturiais vėjais“ suartėjau gal neatsitiktinai: vėjų stichija mane patraukė dirbant tėvų malūne, kai kartais reikėdavo jiems padėti. Nela­bai sutikdavo su mano gėrėjimusi vėjais kiti, kurie bijodavo bet kokio sūkurio. Reikėjo mokėti folkloro maldelę, kuri padėdavo išblaškyti blo­gą sūkurį. (5)

     1924-1930 metai buvo galbūt produktyviausi poeto gy­venime, tada sukuriami daugelis avangardinių eilėraščių, tarp jų ir anie devyni, kurie buvo paskelbti Keturių vėjų antrajame ir trečiajame numeriuose. Pirmieji keturi pasi­rodė antrajame numeryje vienu pavadinimu – Pavasario gra­matika. Jau tada Žlabys-Žengė tikėjosi išleisti eilėraščių rin­kinį šiuo pavadinimu. Tačiau šis sumanymas patyrė fiasko ir poetas turėjo laukti daugiau nei 30 metų, kol jo eilėraš­čiai pirmą kartą pasirodys rinkinio pavidalu. 1992 metų rinktinėje šie tekstai, sudarantys šios analizės stuburą, skel­biami skyriuje pavadinimu Pavasario kalvis. Tik vienintelė Anykščių šilelis. Nervuota poema – avangardinė A. Baranaus­ko poemos antitezė – pasirodė 1930 metais atskiru leidiniu.

     Šalia avangardinės lyrikos Žlabys-Žengė rašė ir tradicinius eilėraščius, kurių turinys dažnai būdavo patriotinis, kaip ir buvo galima tikėtis iš kavalerijos leitenanto. Beveik 15 metų, praleistų šiaurinės Rusijos lageryje, jis taip pat užfiksavo eilė­mis. Bet didelė šių tekstų dalis pasimetė, tik keletas pavyz­džių yra paskelbti minėtame 1992 metų rinkinyje.

     Eilėraščiai, parašyti 1924-1930 metais, turi būti apžvelgti atidžiau. Šiuose tekstuose iš keturvėjininkų laikų Žlabys-Žengė pasirodo esąs apsėstas pavasario ne mažiau nei Bin­kis. Jis sukūrė penkiolika pavasario eilėraščių, turinčių pa­vasarį jau pavadinime, penki iš jų buvo paskelbti Keturių vėjų antrajame ir trečiajame numeriuose su antrašte Pava­sario gramatika. Tai greičiausiai pats „lietuviškiausias“ pa­vasaris, gimęs keturvėjininkų literatūroje, kuriam pavaiz­duoti Žlabys-Žengė netradiciškai naudoja liaudies kūrybos motyvus. Šiuose eilėraščiuose tvirtai laikomasi keturvėji­ninkų programinio teiginio, kad jų literatūra yra užaugusi ant liaudies kūrybos pagrindo.

     Žlabiui-Žengei, kaip ir beveik visiems lietuvių poetams, gamta yra centrinis dydis, su kuriuo diskutuoja poezija. Žmogaus santykis su visaapimančia gamta, demonstruo­jančia pavasarį savo begalinį vitališkumą ir suvokiama kaip kažkas švento, tampa tema beveik visuose šio poeto pavasario eilėraščiuose. Žlabys-Žengė pasakoja, kaip, dar bū­damas vaikas, jis išgyveno gamtos transcendenciją:

     Vaiko transcendentas buvo dangus – ta mėlyna erdvė, aukšta, toli­ma. Ten šviečia apskrita ir šilta Saulė. Aplink žemėje auga medžiai, ža­lia pieva ir teka melsvas vanduo. Už namų namiukų tolumoje į abi pu­ses driekiasi žalia miško juosta. Tačiau yra tarpgiris, kur mažytis dangaus tarpas – taip pat vaiko transcendentas. (6)

     Šie išgyvenimai iš lietuviškos vaikystės padeda mums pajusti, kokia svarbi yra gamta ir jos manifestacijos – dan­gus, saulė, žemė, augalai. Neatsitiktinai tai yra tie patys metmenys, kurie sudaro Binkio 100 pavasarių esmę. Verta pastebėti, kad šio teksto fragmente Žlabys-Žengė žodį „sau­lė“ rašo didžiąja raide, tuo prieštaraudamas lietuviškai gra­matikai ir tradicijai – tarsi cituotų Binkio eiles, kalbančias apie senovišką lietuvių dievybę.

     Gamtos transcendentiškumo išgyvenimo stiprumas ma­tyti Žlabio-Žengės eilėraštyje „Danguj pavasaris“, kurį lai­kyčiau vienu gražiausių keturvėjininkų eilėraščiu. Mes žinome iš autoriaus, kaip buvo sukurtas šis eilėraštis. (7) Jis, dar vaikas, dažnai dirbdavo tėvo malūne net ir naktimis, kai dienomis nebūdavo vėjo. Naktį žiūrėdamas į besisukančius sparnus, jis įžiūrėjo judančių žvaigždynų „mechaniką“:

     Kažin kas riktelėjo:

     Danguj – pavasaris!

     Kai galvą aš aukštyn atšmiktelėjau, –

     Tikrai, beesantis.

     Zodiakai suktiniuojas,

     Gulbė lekia.

     Grigo ratai tekiniuoti

     Ir dumblais aptekę...

     Zodiako mergai

     Krūtys atlapotos.

     Vėjas.

     Vėjas.

     Vėjas.

     O plaukai pavėjui.

     Ten toliau jau išrikiuoti

     Šieną pjaut pjovėjai...

     <...>

     „Danguj pavasaris“

     Retai kada taip aiškiai pasakoma, kad pavasaris yra kos­minės tvarkos rezultatas!

     Fju-fju-fjuturizmas: fonetika, folkloras, futurizmas

     Kaip teisingai buvo pastebėta Keturių vėjų manifeste Žengte marš, rašytinio žodžio menas Lietuvoje neturėjo la­bai senų tradicijų. Žymiau ilgiau gyvavo žodžiu perduo­dama liaudies kūryba, kuria vis remdavosi Keturi vėjai.

     Žlabio-Žengės eilėraščių elementai, imituojantys garsus, yra paremti gamtos garsų pamėgdžiojimo tautosakoje tra­dicija, nors jo tekstuose jais yra žaidžiama, jie dažnai modernizuojami. Žlabys-Žengė yra vienas tų keturvėjininkų, kurie labiausiai išnaudojo tautosakos stilistiką ir mitolo– gemas. Poeto pavasario eilėraščiuose tautosaka ir mitai užima didžiausią pagrindinio teksto dalį ir visada – foną, ku­riame vystosi lyrinio aš subjektyvus išgyvenimas. Kiekvienas Žlabio-Žengės tekstas iš pavasario ciklo yra intertekstualus kitam, tautosakos tekstui, dažnai cituojamam kartu. Kaip tik dėl to, kad kitas tekstas (mitas, folkloras) yra „išvelkamas“ iš jam įprastos formos, jis naujame teks­te tampa nepaprastai sugestyvus, ką skaitytojas neišven­giamai pajunta. Šia prasme avangardas remitizuoja tauto­saką – abiejų labui, mano nuomone.

     Ryškiausias Žlabio-Žengės pavasario lyrikos požymis, greta tautosakinės leksikos ir pasaulėjautos, yra origina­lus garsinės medžiagos panaudojimas. Žlabys-Žengė su­gebėjo laisvai kaip nė vienas kitas lietuvių poetas žaisti fo­netika, kuria operuodamas jis ne kartą sukuria заумный языкįspūdį; tikriausiai todėl jo eilės skamba labai lietuviškai. No­rint tai pailiustruoti, čia cituojamas eilėraštis „O jei“, kuris yra sukonstruotas fonetiniu pagrindu. Čia kalbama apie linksmą, putojančią pavasario melodiją, čia švilpiama, pu­čiama, mušama į būgną ir dainuojama. Fonetika čia ne tik paremia referencinę plotmę, bet iš esmės ją pralenkia:

     O! jei švilpis švilpia švilpį,

     Švilpų, švalpų švilpia švilpį,

     Tai ir švilpkim nenusilpę,

     Tai paleiskim savo švilpas.

     O! jei būgnas būgnui būgną,

     Gražų būgną muša būgnas,

     Duok ir pilk, ir drožk per dugną,

     Kad ir dugnas duotų ugnį.

     O! jei dūda pučia dūdas,

     O! jei dūdų dūdų dūdos, –

     Tai dainuokim lieknu būdu

     Ir dainuokim už abudu.

     O! jei švilpis švilpia švilpį,

     Švilpų, švalpų švilpia švilpį,

     Tai ir švilpkim nenusilpę,

     Tai paleiskim savo švilpas... (8)

     1924

     Palyginimas su V. Chlebnikovu ir jo garsiuoju eilėraščiu „Заклятие смехом“ šiuo atveju yra visiškai įmanomas. Kad Žlabiui-Žengei buvo svarbus fonetinis kalbos turinys, ma­tome iš jo esė My lady fragmento:

     Pirmiausia girdime balsius ir priebalsius, iš kurių susidaro skiemuo ir žodis. Tai leidžia parašyti sakinį ir paklausti: kas tai yra? (9)

     Iš šios citatos galime spręsti, kad Žlabiui-Žengei refe­rencinis turinys yra antraeilis fenomenas. Tokiu būdu fo­nemos tampa savarankiškai egzistuojančiais dydžiais, jos nėra tik įvairių žodžių antraeilė kokybė, bet gauna refenciniam turiniui būdingą semantiką. Kai Žlabys-Žengė ra­šo, kad pirmiausia girdime balsius ir priebalsius, jis pateikia ir savo kalbos evoliucijos modelį: pagal jį pradžioje buvo ne žodis, bet garsas, kuriam jau vėliau buvo suteikta viena ar kita reikšmė, nelygu aplinkybės. Fonema čia suvokia­ma ne kaip kultūrinis pasiekimas, bet kaip natūralus, gam­toje esantis, savarankiškas dydis. (10) Kad Žlabiui-Žengei tai buvo svarbu, įrodo ši citata:

     Tik paklauskyme, kaip kalba Lietuvos žemė. Argi negirdime, kaip čiurlena upelis? Vanduo niurna, kai atsiranda kokių kliūčių. <...> O kaip neprakalbinti pagal atavizmo pradus girios ir nepasakyti jai ge­ro žodžio? Jeigu aš sakau, kad esame kartu, tai ji atsako man: du kab­lelis du, t. y. lietuvis ir giria. Pasižvalgius į paežerį – krūmus, nendres ir žoles, – išgirsti, kad jos irgi šneka, niūniuoja ir šnabžda praei­nant, lyg prašydamos nelaužyti, nelankstyti ir nemindžioti. O paukš­čiai ir paukšteliai imituoja tokią jvairią fonetiką, kad jos prireikia ir kūryboje. (11)

     Žlabys-Žengė, darydamas savo fonetinius eksperimen­tus, kurie 1920-ųjų Lietuvoje, be abejonės, buvo laikomi revoliuciniais, rėmėsi daugiausia lietuviška tautosaka. Pa­vyzdžiui, eilėraštyje „Pavasario futurizmas“ (12) iš pirmo žvilgsnio neturintys jokio ryšio fragmentai susieti garsine medžiaga, kilusia tiesiai iš tautosakos. Penki eilėraščio pos­mai yra skirti vienam paukščiui, kurio giesmė perteikia­ma; paukščio čiulbesio garsinėmis variacijomis remiasi ir kitos posmo eilutės. Pirmajame posme „žodis suteikiamas“ vieversiui. Iš jo giesmės fonetikos Žlabys-Žengė kuria pa­vasario impresiją, kurios išgyvenime ištirpsta beržai, gluos­niai, vyturiai ir debesys:

     Beržai ir gluosniai čir-vir-vir.

     Vieversėlis – vyras.

     Debesų fakyrai

     Medžių šakomis nusviro.

     Tokį pavasarį Žlabys-Žengė – kaip ir Binkis savo 100 pa­vasarių – nori suderinti su literatūra. Jo kūriniuose varnė­nas švilpia ne tik fju, kaip jis darė šimtmečius ir kaip teigiama dainose, bet: Ir šauks varnėnas / Fju – / Fju -/ Fju – turizmas.

     Šis eilėraštis, turėjęs pasirodyti Lietuvos futurizmo him­no (13) pavadinimu, dar kartą įrodo, kad keturvėjininkų ap­linkoje sąvoka futurizmas turėjusi labai specifiškas reikš­mes: futurizmas ir pavasaris yra labai artimai susiję, net atrodo, kad jie vienas kitą sąlygoja. Futurizmas kaip lite­ratūros kryptis tapatinama su nauja pradžia, gyvybingu gamtos jėgų atsinaujinimu, visai panašiai, kaip jau paste­bėjome Binkio 100 pavasarių.

     Teksto plotmėje, kiek leidžia spręsti šis eilėraštis, futu­rizmas ar futuristinis rašymas reiškia ne naujų realijų įsi­veržimą į literatūrą, bet tų pačių daiktų, pirmiausia gam­tos, naują aprašymą. Tai reiškia – naujų, nenaudotų žodžių sąsajų įsileidimą. Tokiu būdu iš pietų sugrįžę paukščiai tampa sparnuotu radiju, gluosnio šakelės – debesų fakyrais, sniegas – snaigių kryžiais. Naujas futuristiškas požiūris į daiktus pasireiškia tendencija visaapimančią gamtos pa­noramą skaidyti į fragmentiškas suvokimo skeveldras, ku­rios yra nepaprastai išraiškingos. Ši poetika sukuria tai, ką ramia sąžine galima vadinti lietuvišku futurizmu: lietuvių poetui svarbiausias vidinis ryšys su gamta nebuvo nutrauktas, senovinės esybės saulė, dangus, žemė jokiu būdu ne­praranda savo vietos, bet puikiai laikosi ir futuristinio ap­rašymo sąlygomis.

     Ir kiti Žlabio-Žengės eilėraščiai demonstruoja savo artumą tautosakai. Eilėraštyje „Motyvuotas pavasaris“ lyrinis sub­jektas užsideda lietuviško dievo Perkūno kaukę ir išdykėliš­kai glostydamas žemę ir dangų priverčia juos pasijusti ne­jaukiai. Eilėraštis yra linksma, užkrečianti pavasario daina, tradicinė savo forma, originali garbingojo Perkūno elgsena:

     <...>

     Jau lakštingalos miškuos,

     Tuoj ir gegė užkukuos.

     O kodėl perkūnas

     Dainuškėlių nedainuos!

     Aš perrėšiu dangui skverną,

     Uždainuosiu tra-ra-rai

     Ir išdurninsiu tą berną,

     Jei jam žemėj negerai. (14)

     Eilėraštyje „Berniškas Jonas“ ne mažiau linksmai apra­šoma vasaros saulėgrįža Lietuvoje. Daug šios šventės pa­pročių išliko nuo ikikrikščioniškų laikų iki šių dienų, juos nedaug tepakeitė ir krikščioniškas šv. Jonas. Vasaros sau­lėgrįžos šventė, susijusi ir su šv. Jonu (birželio 24-oji), bal­tų tautų metų mitologijoje užima labai svarbią vietą. Jos tikslas yra pažymėti vasaros pradžią ir ritualiniu maudymusi (vanduo), ugnimi (šiluma) ir seksualiniu atsipalai­davimu (vaisingumas) apsaugoti brendimo procesą. Žlabio-Žengės eilėraštyje, fiksuojančiame išdykėlišką šventės pobūdį bei ryšį su ikikrikščioniškaisiais elementais, pasi­rodo ir pats šv. Jonas; bet jis jokiu būdu nesielgia kaip krikš­čioniškas šventasis, o kaip tikras baltas:

     Mes suradom naktį aklą,

     Su žibučiais, su žvaigždėm,

     Ir sukūrėm gražią peklą

     Mūsų kaimo parugėj...

     Mes surinkom visą smalą

     Ir ištaškėm žiburiais.

     Šventas Jonas gėrė alų

     Su mergičkom, su velniais... (15)

     „Berniškas Jonas“

     Be abejonės, šiame eilėraštyje kalbama apie daugiau ar mažiau tikslų vasaros saulėgrįžos šventės vaizdą, kurį dar ir šiandien galima pamatyti. Jeigu turėtume omenyje tre­čiojo dešimtmečio vidurio Lietuvos socialinę kultūrinę si­tuaciją, kurioje dominavo bažnyčia, tai nesunku pastebėti, kad šiame tekste slypi didoka antiklerikalizmo porcija. Savaime suprantama, vasaros saulėgrįža visuomet buvo sudėtinė kaimiškosios kultūros dalis ir visais laikais krikš­čioniškasis jos blizgesys buvo silpnesnis, bet šis ryšys su ikikrikščioniškuoju pasauliu nebuvo nei literatūriškai sti­lizuota tema, nei apskritai pozityviai vertinamas. Žlabio-Žengės paveiksle pagoniškasis, baltų Jonas randa savo natū­ralią vietą; eilėraštyje ypatingas krikščioniškų ir pagoniškų elementų mišinys, nepaisant ironijos atspalvio, pripažįs­tamas kultūrine ypatybe ir įtraukiamas į literatūrą. Kažką panašaus rasti Maironio poezijoje, kuris nors ir plačiai ap­dainavo lietuvybę, tačiau visuomet vedinas krikščioniškų-nacionalinių idealų, vargu ar įmanoma.

     Stiprus avangardizuotos tautosakos pavyzdys būtų ei­lėraštis „Lietuviškas pavasaris“. Panašiai kaip ir Pava­sario futurizme, čia daug nesusietų fragmentų, įspūdžių, tikrovės suvokimo skeveldrų, kurios greitu tempu, be­veik be atokvėpio, seka vienos paskui kitą ir tampa la­bai sugestyvios.

     Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė!

     Ak! gyvatė!

     Kai ji, brolyti, užpučia,

     Esi – gatavas.

     I.ekia vėjas – žaltys,

     Žalsvai, melsvai susiraitęs,

     Ir toji upė – gyvatė

     Plaukia, aplenkus giraitę...

     Ir tas kumelys –

     Juodas šėtonas,

     Vakar kai žvengė

     Lauko pašonėj.

     Ir tas bernas – jautis,

     Ir ta merga – karvė.

     Vakar buvo pagautas

     Su šitąja lerva.

     <...>

     Ir tas bernas – jautis

     Kažkur eina kieto arklo kryžium.

     Ką ta mergė jaučia –

     Šita lerva – šita vyža?..

     Ir kiekvienas – velnias,

     Ir kiekvienas –

     Perkūnas,

     Gyvatė,

     Paralis,

     Devyni.

     Ką jūs čia darot,

     Ką jūs čia matot?

     Supa vėjas – žaltys,

     Plaukia – gyvatė. (16)

     „Lietuviškas pavasaris“

     Žiūrint atidžiau (nors tai gali pakenkti šio teksto magi­jai) galima pastebėti, kad atskiri suvokimo fragmentai gims­ta iš trijų skirtingų sferų:

     (saulė, vėjas, upė, vakaras) konstatuoja supančią gamtą;

     (saulė, kumelė, berniūkštis, mergaitė) yra pagrindiniai liaudies dainų veikėjai;

     (gyvatė, žaltys, Perkūnas, velnias, devyni) ateina iš mitologinės sfe­ros: žalčiai simbolizuoja vaisingumą, jie saugo namus ir židinį, Perkū­nas yra griausmo dievas, velnias – požemio valdovas, devyni yra labai svarbus mistinis skaičius.

     Lietuviški stiprūs žodeliai priklauso ketvirtajai sferai. Žla­bys-Žengė čia juos labai plačiai vartoja: rupūžė, žaltys, gy­vatė ir kumelė, o kaip pykčio išlydžio viršūnė – vyža. Aki­vaizdžios lietuvių kalbos galimybės ką nors koneveikiant...

     Žlabys-Žengė sumaišo įvairius šių skirtingų sferų frag­mentus, juos suduria vienus su kitais ir sukuria iš pirmo žvilgsnio neįmanomas logines sąsajas, taip propaguoda­mas žodžio ir vaizdo vieningą srautą, leidžiantį skaityto­jui išgyventi „lietuvišką pavasarį“. Pastovūs ryšiai su iki­krikščioniška pasaulėžiūra, seksualinės asociacijos, greito rašymo stilius ir savitas atmosferinis kompaktiškumas, ga­liausiai gryniausi lietuviški keiksmažodžiai – visa tvenkiasi pavasario išgyvenimui, tokiam tolimam Maironio „mielai pavasario saulei“.

     Kaip tik dabar galima atpažinti, kad tekstas asocijuojasi su jaunu, jausmų apsėstu kaimo vyru, kuris apšaukia savo merginą, „prasidėjusią“ su kitu. (Ką ta mergė jaučia – / Šita lerva – šita vyža?). Tekstas gyvena tuo, kad beveik kiekvieną berno žodį galima suprasti tiesiogiai arba perkeltine pras­me. Tai matyti jau pirmuosiuose žodžiuose (AklToji saulė): iš vienos pusės pavasario saulė gali būti suvokiama kaip dangaus kūnas, iš kitos – kaip lietuvių liaudies dainose – mergelė. (17) Tą patį galima pasakyti ir apie rupūžę, gyvatę, karvę, kumelę, neigiamai konotuotus žodžius ir 1.1. Šiais atvejais sąvokų dviprasmiškumas paremtas lietuvių tauto­saka, pirmiausia dainomis. Kitose vietose Žlabys-Žengė kon­statuoja keletos prasmių vienu metu buvimo principą, są­vokas iš skirtingų reikšminių sferų pastatydamas vieną šalia kitos ir leisdamas skaitytojui surasti sąsajas – dažnai sufle­ruodamas išorinį panašumą. Taip, pavyzdžiui, antrajame posme upė pastatoma greta gyvatės (Ir toji upė – gyvatė). Kitoje eilutėje rangosi gyvatė / upė apie miškelį. Taip pasi­ruošus galima suprasti ir paskutinę eilutę plaukia – gyvatė, nes sąsaja upė – gyvatė jau atsiranda beveik automatiškai.

     Žlabys-Žengė sulaužė vienprasmišką ryšį tarp žodžio ir jo referencinio turinio, ir įteisino keleto prasmių galimy­bės principą lietuvių literatūroje, suteikė lietuviškai poezijai naują dimensiją. Priešingai nei prasminėje simbolizmo gau­sybėje, kur žodis ar žodžių konglomeratas siekia metafo­riškai sujungti su realybės plotme, čia nekonstatuojamas dualistinis požiūris į pasaulį. Žlabio-Žengės poetika ne­apima realybės ir nerealybės prieštaros, o tik kalbos siste­mą. Kai iš teksto yra išvaroma teksto semantinė gausa, tai keletos prasminių galimybių principas egzistuoja teksto viduje. Semantinio vienprasmiškumo ir reikšmės perkėli­mo efektas pasiekiamas teksto procese, pavyzdžiui, sau­lės prasmė perstumiama į mergaitės, upės – į gyvatės. Ga­lutinis rezultatas – generuojama santykių sistema viduje teksto, kur vieni elementai yra išreiškiami per kitus. Pir­miausia tai yra žaidimas su kalba. Jei kažko panašaus ieš­kotume rusų avangarde, tai būtų N. Zabolockio столбцы, kurie funkcionuoja panašiu principu.

     Iš aukščiau cituoto teksto galima daryti išvadą, kad pa­grindiniai eilėraščio komponentai lietuvių tautosakos kul­tūriniame kode įgauna vieną ar daugiau prasmių. Mitinis pasaulėvaizdis taip pat dažnai pasitelkiamas drauge. Tik tokiu būdu šis pavasaris tampa tikrai lietuviškas ir patei­sina eilėraščio pavadinimą.

     Pavasario gramatika

     Antrosios trečiojo dešimtmečio pusės eksperimentinė Žlabio-Žengės poezija atrodo naujai, ją lyginant ne tik su tradicine, romantine ar simbolistine, poezija, bet ir su Bin­kio ar Tysliavos poetine sistema. Atrodo, kad poetas pa­gerbė savo pseudonimą (Žengė = žengti) ir dideliu žings­niu žengė tolyn į avangardinės poezijos kelią.

     Pradedant F. Marinetti, V. Chlebnikovu ir I. Kručenych iki pat formalizmo teoretikų ir oberiutų visi XX amžiaus moderniosios literatūros atstovai į žodį žiūrėjo kaip į es­minį kiekvieno literatūros kūrinio elementą. Žlabys-Žen­gė su savo poetika labiau paklūsta šiai tradicijai nei jo bro­liai iš Keturių vėjų. Jo eksperimentiniai eilėraščiai prasideda žodžiu, kurį Žlabys-Žengė apdoroja savitu būdu: žodis iš­kyla toli atskirtas nuo savo referencinio turinio, jis pirmiau­sia egzistuoja kaip fonema. Daugelyje vietų, ypač kai ku­rie fragmentai apybraižoje My lady, pagrindžia išvadą, kad Žlabys-Žengė buvo sužavėtas žodžio pirmykšte, o ne civi­lizuota, dirbtine semantika. Jo gausūs garsus pamėgdžio­jantys eksperimentai įrodo šį susižavėjimą. Priešingai nei V. Chlebnikovo žvaigždžių kalba, postulavusi universalią semantiką, Žlabys-Žengė savo eksperimentais taikė į spe­cifiškai lietuvišką fonetiką. Jo tekstų skambesy turėtų gir­dėtis lietuviška žemė, jos augalai ir paukščiai.

     Žodis pasirodo ne tik susijęs su kitais žodžiais komplek­sinės santykių sistemos viduje, kurią mes vadiname tekstu. Jei poetas atsisakytų tokios sistemos, o tai padarė kai kurie avangardo atstovai, pavyzdžiui, oberiutas Vvedenskij, sa­vo rašyme beveik visai atsisakęs tokios sistemos, galiausiai kūrėjas taptų nereikalingas. Žlabio-Žengės poezija, kupina eksperimentų ir drąsi, išvengia nulinio taško – santykių žlu­gimo ir sistemos suirimo – nors ji išlaisvina išties destrukty­vias jėgas. Žlabio-Žengės žodžio elgsena yra nukreipta į ne­dviprasmiško santykio tarp žodžio ir referencinio turinio išardymą; žodis išlaisvinamas iš klasikinio leksinio nedvip­rasmiškumo korseto. Taip atsiranda galimybė vidinėje teksto sistemoje sukurti naujas sąsajas, kurios atranda naują žodžio semantiką. Tada žodžio reikšmė nepriklauso tik nuo tradicinio leksinio turinio, bet paklūsta vidinei teksto lo­gikai. Teksto eigoje gali atsirasti prasmės perkėlimų, daž­niausiai naudojant palyginimus, kurie sudaromi arba vi­sai savavališkai, arba motyvuojant išorinės formos panašumu, pavyzdžiui, panašiomis fonetinėmis savybėmis.

     Visi Žlabio-Žengės eksperimentiškiausi eilėraščiai – „Lietu­viškas pavasaris“, „Pavasario gramatika“, „Baltoji litanija“ ar „Pavasaris danguje“ yra sukurti pagal tą patį vieną prin­cipą. Eilėraščio pagrindas yra dvi ar kelios semantinės ei­lės. Semantinė eilė, mano supratimu, tai tam tikras kiekis žodžių, kurių semantiniai laukai sutampa ir kurie todėl gali būti vartojami sinonimiškai. Pavyzdžiu galėčiau dar kartą paminėti „Lietuvišką pavasarį“: semantinę eilę su­daro žodžiai, priklausantys semantiniam laukui „mergai­tė“, turiu galvoje – saulę, rupūžę, kumelę, karvę, vyžą. Šių žodžių susitelkimas yra akivaizdžiai nenatūralus, t. y. są­lygojamas ne leksikos, bet atsirandantis tik teksto sistemos viduje. Teksto eigoje žodžiai yra išmušami iš leksinių eilių ir sujungiami į naujas semantines eiles; paskiri elementai eilėraščio viduje sudaro naujas sąsajas.

     Taigi atskiri elementai („žodžiai“) teksto sistemos viduje įgauna naują poveikį („reikšmę“). Tačiau tuo pat metu jie nepraranda savo tradicinės leksinės reikšmės ir jų referen­cinis turinys nurodo tolimesnę plotmę anapus teksto. Taip žodis teksto viduje išlaiko ne tik naują, ekskliuzyvinę reikš­mę, bet tampa dviprasmiu ar daugiaprasmiu. Tai suteikia poetui galimybę tuo pat metu kalbėti apie keletą dalykų, ypač tada, kai vartojama leksika kultūrinio kodo viduje perima tam tikrą funkciją. Taip žodis „saulė“ eilėraštyje „Lietuviškas pavasaris“ gauna trigubą semantiką: realy­bėje ji reiškia dangaus kūną, su kuriuo yra susijęs pavasa­rio sugrįžimas; lietuviško ikikrikščioniško pasaulėvaizdžio kultūriniame kode ji laikoma dievybe, apskritai – gamtos moteriškuoju principu; galiausiai tekste saulė gali reikšti mergaitę, kuri ilgisi savo vaikino.

     (1) Juozas Žlabys-Žengė, Pavasarių gramatikos, V., 1992.

     (2) Plg. Leono Gudaičio pastabą in: Žlabys-Žengė 1992, 233: ...pagal ne­rašytus nuostatus, kol neatliks viešos „atgailos“, jam buvo užtrenk­tos durys į spaudą. Tokios „atgailos“ rašytojas nedarė.

     (3) J. Žlabys-Žengė, „Pavasarių gramatikos“, My lady, V., 1992, p. 7-21.

     (4) Ten pat, p. 7-8.

     (5) Ten pat, p. 15.

     (6) Ten pat, p. 10-11.

     (7) Žlabys-Žengė 1992, 16.

     (8) Žlabys-Žengė 1992, 76.

     (9) My lady, p. 10.

     (10) Palyginimui: Заумь – первоначальная (ucmopuчески u индивидуально) форма поэзии,Žr: Декларация заумного языка,1921.

     (11) My lady, p. 10.

     (12) Pirmą kartą Keturiuose vėjuose nr. 3 pavadinimu „Lietuviško futuriz­mo himnas“.

     (13) My lady, p. 16.

     (14) Keturi vėjai, nr. 2.

     (15) Keturi vėjai, nr. 2.

     (16) Keturi vėjai, nr. 5.

     (17) Senovės baltų simboliai, V. 1992, p. 143.

     Christoph Zürcher. Lietuvių avangardo pavasaris. Iš vokiečių k. vertė D. Daujotytė, S. Keturakis. Vilnius: LLTI, 1998.