Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Rašyti pradėjo labai jaunas būdamas. Pirmąją eilėraščių knygą „Žaltvykslės“ išleido 1922 m. Vėliau buvo aktingas „Keturių vėjų“ brolijos narys. Ilgesnį laiką yra gyvenęs Vakarų ir Šiaurės Europoj. 1929 m. išvyko į Š. Ameriką, kur jau kelinti metai redaguoja seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybę“. 1935 m. išleido Amerikoj parašytų eilėraščių rinkinį „Poezija“.
I. BERNO METAI
RATAI
Keturi vežimo ratai,
Juodbėri arkliai.
Nepapratę berno metai
Tūnoti tyliai.
Arklio kaktą puošia saulė.
Akys — spinduliai.
Prunkščia, lekia per pasaulį
Bernas ir arkliai.
Pučia vėjas, vėjas pučia.
Pučia iš kalvos.
Laime laime, ar tai tu čia
Stovi be galvos?
Keturi vežimo ratai,
Juodbėri arkliai.
Viską žino, viską mato
Kirmėlės keliai.
KERTAMOJI
Ne taip kaip senovėje
Pjautuvo mėnesiu
Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo.
— Dvejetas arklių
Ir per kalną
Keturiais sparnais mašina.
Kaip drakonas,
Per dvi valandas
Viską nuryja.
Mašinos sparnai:
Riškite,
Veskite,
Kulkite,
Malkite.
Dantys, tai dantys.
Kad grybštelės kur,
Tai ant žemės nė varpos nelieka —
Mašina viską nuryja.
Sparnai — ūūūžt,
Dantys — čiarrr,
Ratai nepaprastas pėdas palieka.
Riškite,
Veskite,
Kulkite,
Malkite.
Kad iki pavasario būtumėte sočiai pavalgę.
VĖJAS
Vėjas lekia ir kvatoja,
Vėjas žemėje kovoja,
Kas ne jo gaida užgroja,
Tam išlaužia vėjas koją.
Žemė ūžia, vėjas lekia.
Žemė — mirštanti plaštakė.
Vėjas lekia, kaip patrakęs,
Vėjas lupa žemei akį.
Girios braška, miestai griūva,
O tas laivas — lašas jūroj...
Vėjas lekia ir nežiūri,
Ar čia miestas, ar čia jūra.
MOTINAI
Neatsimena, ką aš tada maniau,
O gal, greičiausiai, nieko nemaniau.
Tik tiek,
Kad aš verkiau,
O vėjas langus daužė.
Brangi ta valanda.
Nepirks jos iš manęs nei dolieriai, nei frankai.
Tada aš neturėjau dar nei kelnių, nei kepurės,
Ir nežinojau, kad lovoj išdrikas gnliu.
O, motina.
Ar tu žinojai, kad — sūnus
Užmirš tą valandą,
Kurią tu jį žegnojai,
Apleis tave
Ir bus nenuorama poetas?
Dabar vistiek.
Nors ir raudoji, motina,
Nors ašarose maudai savo sielą,
Aš negrįšiu
Ir tavo yščiuje gyvenimo jau nesapnuosiu.
PIENIŠKA DAINA
Pieno, pieno visos gatvės laukia.
Karvės pienas žydi saldumu.
Pienas šiltas, pienas balto plauko,
Jis iš lauko plaukia į namus.
Jei turėčia savo laimės karvę,
Jai bučiuočia žydinčius ragus.
Savo sieloj šaukčia: salve, salve!
Mano sieloj linksma ir smagu.
Jai pietums aš duočia apelsinų,
Vakarienei — vyno paragaut.
Ji nešiotų grandį sidabrinę,
Ir mokėtų šokti bei juokaut.
Būčia indas, nors ir be turbano.
(Vieno pieno man dar negana).
Kūne džiaugsmas, sieloje nirvana.
Tai skambėki, pieniška daina.
FUTBOLAS
Diskas,
Ietis,
Bėgis,
Šokis —
Futbolo kilmė.
Kur tik tu pasižiūrėsi —
Viskas futbolui panėši:
Saulė teka futbolu,
Mėnuo leidžias futbolu,
Žemė sukas futbolu.
Sportininkų milijonai,
Trenkit kojomis į žemę!
Bus kitokia muzika,
Bus kitoki tonai, —
Lėksime į Marsą
Futbolo sparnais...
Diskas,
Ietis,
Bėgis,
Šokis —
Futbolo kilmė.
Dega saulė futbolu,
Šviečia mėnuo futbolu,
Milijonai futbolų
Erdvių plote sukasi.
Kai nulėksime į Marsą —
Bus rekordas!
LIETUVI
Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
Užaugęs pievose ir girių duburiuos,
Kviečiu tave dabar į naują būvį,
Kur radio pavasariai tau vyturiuos...
Tau duosiu gatvę, ilgą, kaip paradas;
Kinematografas (dešimtoji mūza) vakarais tave čia palydės.
Lietuvi, užsimiršk, ką giriose praradęs,
Žmonijos girioje tau naujas amžius pražydės.
Rytais mašinų, fabrikų švilpukai
Tau šičia tokius koncertus supūs,
Kad tu ir žinot nežinosi, kas įbruko
Į atmintį tau pievas, praeities kapus...
Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
Nenusigąsk, jei tavo laivas
anapus debesų pasibaidys.
Atsimeni, kaip tavo tėvui buvo
Karšta, kai pakinkytą juodbėrį išgąsdino gaidys?
Tave čia traukinys, įlindęs gyvate į požemį,
Parodys, kaip gyventi tarp dienos ir nakties.
Kai tu turėsi naujo žmogaus požymį,
Keliai į ateitį tau patys nusities.
Rytoj, tą pačią valandą, kai kino radio
Parodys tavo tėvą danguje,
Tu džiaugsiesi suradęs
Be vado
Eldorado
žmoguje.
DARBININKAI
Dieną, naktį darbininkai
Lieja geležį ir cinką.
Darbininkui cinkas tinka
Nuo pakaušio lig pakinkių.
Nuo pakaušio lig pakinkių
Pasipuoški, darbininke.
Tavo plienas, tavo cinkas,
Pasipuošk, kuo tau patinka.
Darbininkai susirinko.
Lieja geležį ir cinką.
Pažiūrėkite aplinkui,
Kiek čia plieno, kiek čia cinko!
DUONA
Juk man vistiek:
Išeisiu į laukus,
Ar čia, po miestą, klaidžiosiu, —
Nesusitiksiu duonos.
O duona vaikščioja,
Kai kam net ir ant stalo užlipa,
O kai kam dar būna ir prie duonos.
O, gerbiamoji ponia duona!
Kodėl tu taip karštai pamilus mano brolius?
Kodėl gi jiems tarp lūpų nuolatos taukų pavasariai?
O, duona!
Kodėl toks liūdnas vakaras?
Atsiliepk,
Juk tu gera,
Juk tu vienoda motina
Ir man,
Ir tam,
Kuris tave taip spardo ir nekenčia.
O, duona!
Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu
Ir kokiomis iliuzijomis aš kaišausi,
Tai tu pas mane ristumeis,
Ne kepalais,
O mėnesiais ir saulėmis.
Nė kiek nemažesnėm's,
Kaip ten,
Tariamoje dangaus mėlynėje.
Kodėl toks liūdnas vakaras?
Kodėl taip garsiai švilpia vėjas?
Nejaugi paskutinį kaną švilpia vėjas?
Nejaugi verčiasi dangus?
Nejaugi — žvaigždės...
O, ne.
Tai duonos kepalai
Man krinta ant galvos!
Tai salve ir bosanna!
Tai eina minios
Pasitikt manęs,
Į žemę atkeliavusio pasaulių intendanto.
Visiems po porciją,
Visiems tokią,
Kaip žemės kepalas,
Visiems po kepalą
Tokį,
Kaip žemė.
„Hosanna iš aukštybių!"
Eikšiakite visi,
Pamilę duoną,
Tą amžinąją Kleopatrą,
Tą velnišką ir siuntančiąją Karmeną.
Visiems.
Visiems po duonos skritulį,
Po skritulį didžiausią,
Kad su juom išdrįstumėt aplėkti žemę
Ir jau paskui —
paskui gyventi savarankiškai.
Puikiausioj nepriklausomybėje nuo alkio ir liūdėjimo,
Kurie ateina į svečius
Tada,
Kai mes taip norim valgyti.
MUZIKA
Muzika,
Muzika...
Raivosi valsas.
Tūkstančiai šoko.
Tūkstančiai šoks.
Sieloje dulkių nešioti nemoku —
Sukitės,
Sukitės
Poros tolyn.
Naujai žmonijai
Naująjį valsą
Naujosios valandos šoks.
Sukasi suknios, smokingai, frakai,
Tartum netekę galvų.
Muzika,
Muzika...
Žmogau, išgirski,
Žmogau naujų valandų.
Sukasi,
Sukasi
Amžinas valsas
Kartais į priekį,
Kartais atgal.
Ko taip nušvito skambanti salė?
Jūra juokų ir kalbų...
Sukasi suknios, smokingai, frakai.
Tartum netekę galvų.
PASKUTINIS ARKLYS
Aš turėjau tris arklius — juodą, bėrą ir sartą.
Jie žvengdavo prieš kiekvieną saulės tekėjimą;
O dabar paskutinis arklys pakartas
Ir mėsinėjamas.
Tai ne naktys rankioja žvaigždes, nukritusias į okeanų plotį,
Tai ne dienos — senoviškos lempos, sklidinos aliejaus,
Tai ne gaisras girioje, ne Nilas išsiliejęs, —
Tai arkliai — palaidi, nežeboti...
Riteris išjojo auštant iš Madrido,
Saulei leidžiantis pasiekė Grenadą.
Arklys į avižas įsibrido,
O riteris į — serenadą...
Joja bernas arklių girdyti,
Liumpsi žemė po kojų.
Mergos, ar girdite.
Kaip Jonas joja?
Nuo saulėtekio iki Paukščių Kelių ir Grįžulio Ratų miglotų
Arkliai plėšė įžėlusį šlaitą.
O dabar patyloms, kad nė lapė nelotų,
Paskutinis arklys savo palaikus skaito.
NAKTIS AEROPLANE
Naktis, nelyginant šilkinė skraistė, krinta,
Ji krinta taip, maždaug, kaip laimė,
Ir taip. kaip aš — aukštyn, nesurakintas.
Anapus debesio ištirpo paskutinis kaimas.
Dangus baltaisiais dobilais nusėtas,
(Jų nei nuganysi, nei nupjausi).
Tai praeitis šalta, kaip mėtos,
Kužda gyvenimui į ausį.
Kaip žvirgždas į akį,
Krintu aš į tave, dangau.
Ar išsikeitei jau praeities dvylekį,
Lekiantis
žmogau!
II. TYSLIAVA PARYŽIUJ
(Radio poema)
Palikau draugus namie.
Juk paklyst
Ir vienas moku.
Išėjau
Ir ieškau Eifelio padangės.
Saulė čiuožia
Place de la Concorde
Ir Egipto obeliskas
Kalba
Nesuprantama kalba.
Aš einu.
Su manim
Visur aplink
Prancūzės.
Magazinai rodo liežuvius
Man,
Nenorinčiam
Nei pirkti,
Nei parduoti.
Aš einu.
Tūkstančiai žalių tramvajų
Ir metro
Bando apipjaut
Man
Galvą,
Kojas
Ir rankas.
Na, jau ne.
Nepaimsite
Manęs,
Kultūringo barbaro
Iš Suvalkijos lygumų.
Aš lekiu metro tolyn.
Po žeme
Mane palydi
Elektra,
Nusidriekusi
Liktarnų eilėmis.
Po žeme tie pats vardai.
Po žeme
Ir Louvre,
Montmartre
Ir Etoil,
Po žeme,
Jei norite,
Ir meilė ta pati.
Po žeme.
O Paryžius —
Barškanti gyvatė —
Mane sužeidė,
Įgylė
Ir paleido Senos pakraščiais.
Mielos vilnys,
Ar pažįstate mane? —
Aš paklydęs Nemuno laukų sūnus.
Ar pažįstate mane?
Vilnys tyli,
Vilnys ritasi tolyn,
Vilnys skuba
Girdyti fontanų.
Aš einu.
Su manim
Prancūzių minios,
Su manim
Ispanai ir italai.
Su manim
Japonai,
Chinai
Ir nepraustaburniai murinai.
Rytas ėjo.
Pabudau.
Labą rytą,
Mano ryte.
Tavo triukšmui,
Mano juokui
Tegu lyja vynas taurėmis,
Tegu žydi vynuogės
Pietų šaly,
Tegu auga fygos ir bananai.
Labą rytą,
Mano ryte,
Mano naujas ryte.
Geležinis Eifelio sūnus:
S'il vous plait —
Trys šimtai metrų
Į padangę.
Štangos sukasi ir kyla,
Štangos šoka tango;
O po kojų
Ten
Visoki trokaderai
Ir muziejai
Tik mažėja
Ir mažėja.
O, ponedie,
Nejaugi?
Nejaugi tai Paryžius,
Nejaugi ten,
Tuos horizontuos,
Kur vien tik mėlyna,
Yra
Kas nors gražesnio
Nei Paryžius?
Nejaugi?
Man nereikia Liudviko galvos
Ir Marės Antuanetės
Aš nenoriu.
Aš negarbinu prancūzų prezidentų,
Nei karalių...
Šiandien
Apie senąjį Paryžių,
Porą žodžių
Apie Notre-Dame.
Kolonados,
Kolonados.
Gera būtų mokytis
Iš jų tylėt
Ir šypsotis.
Kaip chimeros
Su ironija
Iš dvidešimto amžiaus architektorių.
Dienos lekia vežimu,
Pakinkytu 1925 arkliais,
Nežebotais,
Negrąžinamais atgal.
Gaila dvidešimties metų,
Gaila piemenio dienų —
Akmenų,
Botagų
Ir mėtyklių.
Dienos,
Mano jaunos dienos,
Būkite iliuminuotos,
Kaip Paryžius naktį,
Būkit skambančios,
Kaip Notre-Dame varpai.
Šiandien mano rytas lekia,
Lekia parkai,
Lekia aikštės
Ir bulvarai.
Kelią duokit,
Saint Germain'ų
Ir visų šventųjų gatvės!
Tai nežinomo kareivio kapas.
Iš po žemių liežiasi liepsna
Iš po žemių
Liūdesys ir atgimimas.
O, kaip gera.
Jeigu aš kada numirsiu
Tai prašau
Ant mano kapo
Pastatyt dinamo,
Kad galėčiau
Busimųjų šimtmečių lakūnams
Palinkėti gero galo —
Per padangę
Švystelėjęs savo pavardės inicialą —
T.
Iš po žemių liežiasi liepsna.
Iš po žemių veržiasi gyvybė.
Tegyvuoja požemių gyvybė.
Jai pagarbint
Aš tramvajų vielomis
Visą naktį
Skambinsiu suktinį,
L’Are de Triumph
Paliepsiu šokti
Dramblio šokį.
Kaip Dante pragare,
Taip aš Paryžiuj.
Kasdien vis naujas ratas
Ir naujų Bastilijų pasidavimas,
Kasdien vis naujas gandas
Ir pagundos
Dunda
Po manim.
Liuksemburgo parke
Daug prancūzių,
Visos gražios, grakščios, laibos,
Taip, kaip parašytos.
112 prancūzių
Žiūri į mane.
Nežiūrėkit,
Išžiūrėsit iš galvos.
Ar jūs žinot, ką tai reiškia neturėt galvos? —
Kai į širdį atsikrausto pasiutimas
Ir širdis liepsnoja,
Kaip vulkanas?
Mano lekiančios prancūzės,
Jūs grakščiausios visame pasaulyje mergaitės,
Visų vyrų
Širdžių gaisro padegėjos,
Ar jūs žinot,
Kad aš myliu jus, kaip...
Šį vakarą Rotondoj maskaradas.
Šį vakarą čia renkasi
Egzotiškas Paryžius.
Demaskavau save
Ir paprašiau garsoną duot
Cafe nature.
Dairausi.
Marmuras,
Peizažai,
Dailininkai,
Poetai,
Diletantai,
Kekšės
Ir žiopliai.
O gal ir aš žioplys?
Juk čia ateina 50 000 poetų,
Kurių profesijų
Nė velnias nesugaudys:
Kas piešia peizažus,
O kas dainuoja,
Bet tik kiekvienas su ilgais plaukais,
Su išpūstais kaklaraiščiais.
Su paslaptingoms išraiškoms
Ir pypkėms ąžuolinėms...
Rotondoj maskaradas,
Rotonda šoka negrų šokį,
Rotondoj Montparnass,
O man
Cigarų dūmų okeanuos
Surikti siela prašo:
Išgelbėkit mane iš buržuazijos nagų,
Iš prostitučių glėbio.
Gana jau bus egzotiško Paryžiaus
Ir maskarado.
Panteono sienų kryžiai
Saugo savo likučius.
Chateaubriand’as sidabrinėj pozoj
Siunčia mirksnį Jeanne d'Arc,
O ta
Patenkinta,
Kad jau šventa,
Nekreipia dėmesio.
Plieninės durys
Atsidūrė
Į mūrą
Ir aš pasijutau ties
Jean Jaures vainikais,
Kurių pilkam raudonume
Mačiau aš
1914-jų metų kraują.
Grabai,
Na, o ką gi jūs daugiau man galit duoti?
Raudonas liūdesys Ir mėlynas granitas —
Ne man
Entuziazmo grenadieriui.
Klausykit jūs,
Rouseau.
Voltaire
Ir Viktorai Hugo,
Aš jūsų mizerablių ir kandidų kapinyne
Baigiu šią savo radio poemą.
Jos turinys —
Jaunystė nežebota.
Jos vardas —
Tysliava Paryžiuj.
III. NUSKENDUSI SAULĖ
MANO DEIMANTAS
Šiapus jūrų varpai,
Vakariniai varpai...
O anapus — sidabro rytojus.
Vai, kodėl taip anksti
Mano laimę karpai,
Svetimųjų šalių mylimoji?
Chrizantemų baltų,
Chrizantemų rausvų
Jai priskyniau be galo, be krašto.
Lekia laimė tolyn,
Mylimoji, tai tu —
Mano deimantas pasakų raštuos.
Supa laivą tolyn,
Mano laivą tolyn;
Horizontuos lelijų lelijos.
O daugyn, vis daugyn
Nematytų vilnių
Vakarinės padangės atlijo.
Skamba jūrų daina,
Vakarinė daina;
Pakrašty — mano pasakų rytas.
Ei, skambėk ir aidėk.
Mano laime jauna,
Tau svajonių dangus atdarytas.
Chrizantemų baltų,
Chrizantemų rausvų
Jai priskyniau be galo, be krašto.
Lekia laimė tolyn,
Mylimoji, tai tu —
Mano deimantas pasakų raštuos.
NUSKENDUSI SAULĖ
Toks didelis, didelis vakaras.
Saulėleidžio jūra
Pro žemės kraštus išsiliejo
Ir žvaigždės žuvėdros,
Sparnais sulingavusios,
Sudužo
Į mano akių okeano vilnis.
Toks didelis, didelis vakaras.
Laivai ežere lyg nuskendo,
Lyg ima sapnuoti
Saulėleidžio sapną
Auksinė žuvis.
Tyla per pasaulį,
Kaip žemes drebėjimas,
Eina.
Daina surakino mintis.
Svajotoja jūra,
Kur virpi toli, po padange
Tave aš atminsiu
Nukritusia ašara
Mano akių.
Įsūrintos ašaros
Krinta į ežerą,
Kaip žvaigždės benamės
Rugsėjo metu.
Toks didelis, didelis vakaras.
Nukrito į mėlyną dugną
Mintis.
Daina, kaip nuskendusi saulė,
Dar žydi.
AUDRA
Motina — žemė.
Saulė — pati.
Namas peržemas.
Jūra plati.
Supasi laivas.
Jūra dangum.
Debesys raivos,
Bėga žmogum.
Daužosi jūra.
Vėjas — akmuo.
Jūroje niūro
Žemės liemuo.
Verda nelaimė
Jūros dugne.
Rupūžė baimė
Ima mane.
Motina — žemė.
Saulė — pati.
Žemė sutemo.
Jūra plati.
NAKTIS IŠ OKEANO
Iš okeano kyla vėjas.
Iš okeano pakraščių
Naktis, dainuodama, atėjo
Padangių vieškeliu plačiu.
Sakyk, juodoji viešnia mano,
Apsinakvojusi kalnuos,
Ką šitas senas okeanas
Iš savo dugno išdainuos?
Svajonė saulė nusileido,
Diena sutirpo tolumoj,
Tik mano akys, mano veidas
Dar okeano platumoj.
Sakyk, svajone numylėta,
Ir tu, pasauli su dangum,
Kodėl taip vilnys vilnį mėto
Ties viešpataujančiu žmogum?
Iš okeano kyla vėjas.
Iš okeano pakraščių
Naktis atėjo ir nuėjo.
Padangių vieškeliu plačiu.
KELEIVIS JŪROJ
I
Tu negirdi, kaip žemė šaukia,
Iškėlusi dangaus ir žvaigždžių taurę
Ir nežinai, kur laivas plaukia —
Iš rytų į vakarus, ar iš pietų į šiaurį.
II
Pasaulis tūno
Tylos kaltūnuos.
Bet mėnuo klauso,
Atstatęs ausį.
Anapus pažaro
Dangus užsidaro.
Nėra išeities
Iš nakties.
III
Mintys — besotės:
Į kokį uostą tave vėjas nuskalaus.
Mėnuo — ąsotis
alaus.
IV
Dangus — kaimynas.
Motina — jūra.
Rytas pakabino
Vakaruos kepurę.
MĖLYNAKĖJ TYLUMOJ
(Korsika)
Laivo stiebas dangų pjovė,
Paskutinė žvaigždė gęso,
Mėnuo tirpo vandeny.
Mano amžinas valdove,
Žemės skritulio pegase,
Okeanų slėpiny,
Ar žinai, kiek vėjų pūtė,
Kiek pavasarių dainavo
Tavo laimei pasivyt?
Paukštė klystanti pajuto,
Kad pasiekti krantą savo
Tegalėsianti tik ryt.
O sapnai — vaizdai — klajūnai,
Kaip lelijos vandeninės, —
Kai apvynioja rankas...
Saulė švinta, žemė tūno,
Mano žemė rytmetinė
Lenkia vynuogių šakas.
Mano kelias — paukščių kelias.
Girios, pievos ir sodybos
Tyli, tyli žemumoj.
Traukinys padangę skelia.
Dainos — pasakos — radybos
Mėlynakėj tylumoj.
Apkabink krūtinę, vėjau —
Įsiūžusių svajonių
Aš nemoku sulaikyt.
Ei sušvilpk, pirštus sudėjęs,
Savo amžiną kelionę
Bepradedamas kasryt.
Tarp dangaus ir žemės kybo
Pirenėjai nematyti,
Alpių pasaka — kalnai.
Lyg iš rojaus išvaryti
Kiparisai susikibo
Su numirėlių sapnais.
Ei tu, pasaka kelione,
Tu, kaip veidas korsikietės,
Savo išraišką keiti.
Nusileido abejonės,
Kur liūdėti širdį kvietė...
Čia kas valandą kiti
Ir jausmai ir sapno monai,
Mano sapno bekraštinio,
Nusijuokusio saloj.
Olijandrų milijonai,
Jūs žydėjot, bet nežinot,
Kas do aidi jos tyloj;
Kas do aidijos krūtinėj,
Abejonėj ir svajonėj,
Neišreiškiamos daina.
Ir tik žemė panaktinė
Savo žydinčioj kelionėj,
Arba grįžtanti diena
Tai įspėti gal pavėjui,
Naujos valandos atėjo,
Žydi saulė vandeny.
Na, tai švilpk, pirštus sudėjęs,
Mano vėjau, geradėjau,
Tu. kelionės slėpiny.
Aš, kaip jaunas Bonapartas,
Iš anapus jūrų grįžęs,
Aplankyt gimtų namų —
Pirmą kartą, pirmą kartą,
Mano laimei atsigrįžus,
Pasigėriau likimu.
Taip, tikrai aš palmių uoste,
Šilko naktys, mėnesienos
Ir Viduržemio vanduo —
Lyg tos ašaros paskruostėj,
Kai pavasarį purienos
Žydi Nemuno krantuos.
LYGUO
Jau seniai diena užmigo,
Lyguo, lyguo.
Vakaruos naktis išdygo,
Lyguo.
Teka žvaigždės nematytos,
Lyguo, lyguo.
Mano sapnas —labas rytas,
Lyguo.
NAKTIS IR SAULĖ
Tavo namas — girių, pievų plotai.
Saulė, mėnuo — indai sklidini.
Pievų akys žalios, ašarotos, —
Gal ir tu pravirkti ketini?
Kaip per sapną jūrų dugno paukštis
Nepažįsta kelio, nei krypties,
Taip pažvelgęs į žvaigždėtą aukštį,
Kur jaunystė, laimė nusities,
Tu matai keistų pasaulių mantą —
Lekia, plaukia sutemų daina,
Tavo akys — okeano krantas,
O mintis — žuvėdra alkana.
Tos svajonės aiškios, baltos, grynos —
Lyg norėtum lėkti su dangum...
Bet kaip žvaigždės — skęstantis gėlynas,
Taip ir laimė žaidžia su žmogum.
Visą naktį, visą žvainą dieną
Upės kliokė, bėgdamos risčia.
Ar nuskinsi ilgesio kamieną,
Kurio šaknys plečiasi nakčia?
MANO ŽVAIGŽDĖ
Lyg svajojau, lyg meldžiausi nakčiai,
Lyg ilgėjaus ryto spindulių.
Žvaigždės, žvaigždės... Erdvės tokios plačios,
Aš. kaip žvaigždė, žiūrau ir tyliu.
Mano laimė meteoru krito,
Mano laimė žemės pagauta.
Bet žinau, jei bus — bus mano rytas
Ir daina, kaip meilė, nekalta.
Visą naktį pasaka gėrėjaus,
Ją man sekė mėnuo nebylys.
Žvaigždės, žvaigždės... Okeano vėjas.
Mano žvaigždė — žemės kamuolys.
ŽVAIGŽDĖS IR JŪRA
Žvaigždžių, žvaigždžių jūra prisiskynė,
Kiek tik ji pasiekt galėjo,
O dabar alsuoja jos krūtinė,
Kaip linų ravėjos.
PAVASARIS
Naktis, kuri visados buvo turtinga, kaip sostinė,
Liepia skambėti paukščiams ir varlių milijardams.
Rytoj pavasaris, kaip laikraštis kupinas sensacijų,
Ateina per žemę su jūrų ir dangaus aplodismentais.
Juk tu girdi, kaip žvaigždės krinta į mano akių užuoganas,
Kaip lekiančios žuvys nutupia į tyvuliuojančius ežerus;
Kaip meilėje nuskendęs narštas kaujasi giliai po vandeniu,
Ir kaip pakalnių gėlės keliasi iš šimtamečio miego.
Iš mano širdies taip pat ištrykšta laimės kibirkštys.
Kaip indėno džiaugsmas ties liepsnojančia prerija.
Nežinia keno mintys pasiverčia spygliuotomis giriomis
Ir eina per pasaulį, kaip kariuomenė.
Vidury kaimo, kur medžiai ošia ir linguoja, kaip per sapną,
Kur vieškelis, kaip diržas, nutiestas per lauko žolę,
Vakarų šalies varna, atlėkus, padėjo kiaušinį,
Kad po šimto metų iš jo išsiristų didelis miestas.
Jau baigia švilpauti birželio auksaburnis mėnuo,
Mano gimtojo kampo vandenys savo dumbluos užmigdė aukso karosus.
Ateis ir vėl nueis per dangų debesys, kaip mano laimės metai,
Tik anapus žvingaus praeitis — arklys supančiotas pakalnėj.
Kur vieškelis, kaip diržas, nutiestas per lauko žolę,
Kur upės, stodamos piestu, nusinešė metus, išrautus iš šaknų;
Kur dangaus varpas kelia mano tėvą iš numirusių,
Po šimto metų išsiris didelis, didelis miestas.
Tai ne žemės gyventojai kraustosi į kitą planetą,
Tai ne upės, bėgusios į vakarus, staiga sustojo,
Tai ne vėjas, nusiminęs, užpūtė žvaigždes, —
Tai mano ilgesys ateina girių ir kalnų viršūnėmis.
Kas tu do viens, kuris pernakt pasaulį keturis kartus apėjęs,
Perinčią erdvę iš žvaigždėto lizdo pabaidei,
Ir per gruoblėtą amžinybės padėlio lukštą
Savo pavardę pasirašei liepsnojančia ranka?
Kometos nuspengė, kaip alkanos lydekos išilgai kanalo —
Po trijų milijonų metų vėl sugrįš iš savo promenados:
Po trijų milijonų metų vėl sugrįš kometos
Per nežinomo poeto kapą.
Juozas Tysliava. Poezija. – New York, Lithuanian Press Corporation, 1935.