tekstai.lt

Juozas Tysliava. Eilėraščių rinkinys „Poezija“ (1935)

b_100_146_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tysliava_poezija_1935.jpg     Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Rašyti pradėjo labai jaunas būdamas. Pirmąją eilėraščių knygą „Žaltvykslės“ išleido 1922 m. Vėliau buvo aktingas „Keturių vėjų“ brolijos narys. Ilgesnį laiką yra gyvenęs Vakarų ir Šiaurės Europoj. 1929 m. išvyko į Š. Ameriką, kur jau kelinti metai redaguoja seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybę“. 1935 m. išleido Amerikoj parašytų eilėraščių rinkinį „Poezija“.

    

 

 

 

    

     I. BERNO METAI

    

     RATAI

    

     Keturi vežimo ratai,

     Juodbėri arkliai.

     Nepapratę berno metai

     Tūnoti tyliai.

    

     Arklio kaktą puošia saulė.

     Akys — spinduliai.

     Prunkščia, lekia per pasaulį

     Bernas ir arkliai.

    

     Pučia vėjas, vėjas pučia.

     Pučia iš kalvos.

     Laime laime, ar tai tu čia

     Stovi be galvos?

    

     Keturi vežimo ratai,

     Juodbėri arkliai.

     Viską žino, viską mato

     Kirmėlės keliai.

    

    

     KERTAMOJI

    

     Ne taip kaip senovėje

     Pjautuvo mėnesiu

     Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo.

     — Dvejetas arklių

     Ir per kalną

     Keturiais sparnais mašina.

     Kaip drakonas,

     Per dvi valandas

     Viską nuryja.

    

            Mašinos sparnai:

    

                                    Riškite,

                                    Veskite,

                                    Kulkite,

                                    Malkite.

    

     Dantys, tai dantys.

     Kad grybštelės kur,

     Tai ant žemės nė varpos nelieka —

     Mašina viską nuryja.

    

            Sparnai — ūūūžt,

            Dantys — čiarrr,

    

     Ratai nepaprastas pėdas palieka.

    

                                    Riškite,

                                    Veskite,

                                    Kulkite,

                                    Malkite.

    

     Kad iki pavasario būtumėte sočiai pavalgę.

    

    

     VĖJAS

    

     Vėjas lekia ir kvatoja,

     Vėjas žemėje kovoja,

     Kas ne jo gaida užgroja,

     Tam išlaužia vėjas koją.

    

     Žemė ūžia, vėjas lekia.

     Žemė — mirštanti plaštakė.

     Vėjas lekia, kaip patrakęs,

     Vėjas lupa žemei akį.

    

     Girios braška, miestai griūva,

     O tas laivas — lašas jūroj...

     Vėjas lekia ir nežiūri,

     Ar čia miestas, ar čia jūra.

    

    

     MOTINAI

    

     Neatsimena, ką aš tada maniau,

     O gal, greičiausiai, nieko nemaniau.

     Tik tiek,

     Kad aš verkiau,

     O vėjas langus daužė.

    

     Brangi ta valanda.

     Nepirks jos iš manęs nei dolieriai, nei frankai.

     Tada aš neturėjau dar nei kelnių, nei kepurės,

     Ir nežinojau, kad lovoj išdrikas gnliu.

    

     O, motina.

     Ar tu žinojai, kad — sūnus

     Užmirš tą valandą,

     Kurią tu jį žegnojai,

     Apleis tave

     Ir bus nenuorama poetas?

    

     Dabar vistiek.

     Nors ir raudoji, motina,

     Nors ašarose maudai savo sielą,

     Aš negrįšiu

     Ir tavo yščiuje gyvenimo jau nesapnuosiu.

    

    

     PIENIŠKA DAINA

            

     Pieno, pieno visos gatvės laukia.

     Karvės pienas žydi saldumu.

     Pienas šiltas, pienas balto plauko,

     Jis iš lauko plaukia į namus.

      

     Jei turėčia savo laimės karvę,

     Jai bučiuočia žydinčius ragus.

     Savo sieloj šaukčia: salve, salve!

     Mano sieloj linksma ir smagu.

      

     Jai pietums aš duočia apelsinų,

     Vakarienei — vyno paragaut.

     Ji nešiotų grandį sidabrinę,

     Ir mokėtų šokti bei juokaut.

      

     Būčia indas, nors ir be turbano.

     (Vieno pieno man dar negana).

     Kūne džiaugsmas, sieloje nirvana.

     Tai skambėki, pieniška daina.

    

    

     FUTBOLAS

    

     Diskas,

     Ietis,

     Bėgis,

     Šokis —

     Futbolo kilmė.

     Kur tik tu pasižiūrėsi —

     Viskas futbolui panėši:

     Saulė teka futbolu,

     Mėnuo leidžias futbolu,

     Žemė sukas futbolu.

    

     Sportininkų milijonai,

     Trenkit kojomis į žemę!

     Bus kitokia muzika,

     Bus kitoki tonai, —

     Lėksime į Marsą

     Futbolo sparnais...

    

     Diskas,

     Ietis,

     Bėgis,

     Šokis —

     Futbolo kilmė.

     Dega saulė futbolu,

     Šviečia mėnuo futbolu,

     Milijonai futbolų

     Erdvių plote sukasi.

    

     Kai nulėksime į Marsą —

     Bus rekordas!

    

    

     LIETUVI

    

     Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

     Užaugęs pievose ir girių duburiuos,

     Kviečiu tave dabar į naują būvį,

     Kur radio pavasariai tau vyturiuos...

    

     Tau duosiu gatvę, ilgą, kaip paradas;

     Kinematografas (dešimtoji mūza) vakarais tave čia palydės.

     Lietuvi, užsimiršk, ką giriose praradęs,

     Žmonijos girioje tau naujas amžius pražydės.

    

     Rytais mašinų, fabrikų švilpukai

     Tau šičia tokius koncertus supūs,

     Kad tu ir žinot nežinosi, kas įbruko

     Į atmintį tau pievas, praeities kapus...

    

     Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

     Nenusigąsk, jei tavo laivas

                              anapus debesų pasibaidys.

     Atsimeni, kaip tavo tėvui buvo

     Karšta, kai pakinkytą juodbėrį išgąsdino gaidys?

    

     Tave čia traukinys, įlindęs gyvate į požemį,

     Parodys, kaip gyventi tarp dienos ir nakties.

     Kai tu turėsi naujo žmogaus požymį,

     Keliai į ateitį tau patys nusities.

    

     Rytoj, tą pačią valandą, kai kino radio

     Parodys tavo tėvą danguje,

     Tu džiaugsiesi suradęs

     Be vado

                      Eldorado

                                        žmoguje.

    

    

     DARBININKAI

    

     Dieną, naktį darbininkai

     Lieja geležį ir cinką.

     Darbininkui cinkas tinka

     Nuo pakaušio lig pakinkių.

    

     Nuo pakaušio lig pakinkių

     Pasipuoški, darbininke.

     Tavo plienas, tavo cinkas,

     Pasipuošk, kuo tau patinka.

    

     Darbininkai susirinko.

     Lieja geležį ir cinką.

     Pažiūrėkite aplinkui,

     Kiek čia plieno, kiek čia cinko!

    

    

     DUONA

    

     Juk man vistiek:

     Išeisiu į laukus,

     Ar čia, po miestą, klaidžiosiu, —

     Nesusitiksiu duonos.

     O duona vaikščioja,

     Kai kam net ir ant stalo užlipa,

     O kai kam dar būna ir prie duonos.

     O, gerbiamoji ponia duona!

     Kodėl tu taip karštai pamilus mano brolius?

     Kodėl gi jiems tarp lūpų nuolatos taukų pavasariai?

    

     O, duona!

     Kodėl toks liūdnas vakaras?

     Atsiliepk,

     Juk tu gera,

     Juk tu vienoda motina

     Ir man,

     Ir tam,

     Kuris tave taip spardo ir nekenčia.

    

     O, duona!

     Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu

     Ir kokiomis iliuzijomis aš kaišausi,

     Tai tu pas mane ristumeis,

     Ne kepalais,

     O mėnesiais ir saulėmis.

     Nė kiek nemažesnėm's,

     Kaip ten,

     Tariamoje dangaus mėlynėje.

    

     Kodėl toks liūdnas vakaras?

     Kodėl taip garsiai švilpia vėjas?

     Nejaugi paskutinį kaną švilpia vėjas?

     Nejaugi verčiasi dangus?

     Nejaugi — žvaigždės...

     O, ne.

     Tai duonos kepalai

     Man krinta ant galvos!

     Tai salve ir bosanna!

     Tai eina minios

     Pasitikt manęs,

     Į žemę atkeliavusio pasaulių intendanto.

    

     Visiems po porciją,

     Visiems tokią,

     Kaip žemės kepalas,

     Visiems po kepalą

     Tokį,

     Kaip žemė.

     „Hosanna iš aukštybių!"

     Eikšiakite visi,

     Pamilę duoną,

     Tą amžinąją Kleopatrą,

     Tą velnišką ir siuntančiąją Karmeną.

    

     Visiems.

     Visiems po duonos skritulį,

     Po skritulį didžiausią,

     Kad su juom išdrįstumėt aplėkti žemę

     Ir jau paskui —

                      paskui gyventi savarankiškai.

     Puikiausioj nepriklausomybėje nuo alkio ir liūdėjimo,

     Kurie ateina į svečius       

     Tada,

     Kai mes taip norim valgyti.

    

    

     MUZIKA

    

     Muzika,

     Muzika...

     Raivosi valsas.

     Tūkstančiai šoko.

     Tūkstančiai šoks.

     Sieloje dulkių nešioti nemoku —

     Sukitės,

     Sukitės

     Poros tolyn.

    

     Naujai žmonijai

     Naująjį valsą

     Naujosios valandos šoks.

     Sukasi suknios, smokingai, frakai,

     Tartum netekę galvų.

    

     Muzika,

     Muzika...

     Žmogau, išgirski,

     Žmogau naujų valandų.

     Sukasi,

     Sukasi

     Amžinas valsas

     Kartais į priekį,

     Kartais atgal.

    

     Ko taip nušvito skambanti salė?

     Jūra juokų ir kalbų...

     Sukasi suknios, smokingai, frakai.

     Tartum netekę galvų.

    

    

     PASKUTINIS ARKLYS

    

     Aš turėjau tris arklius — juodą, bėrą ir sartą.

     Jie žvengdavo prieš kiekvieną saulės tekėjimą;

     O dabar paskutinis arklys pakartas

     Ir mėsinėjamas.

    

     Tai ne naktys rankioja žvaigždes, nukritusias į okeanų plotį,      

     Tai ne dienos — senoviškos lempos, sklidinos aliejaus,

     Tai ne gaisras girioje, ne Nilas išsiliejęs, —          

     Tai arkliai — palaidi, nežeboti...

    

     Riteris išjojo auštant iš Madrido,

     Saulei leidžiantis pasiekė Grenadą.

     Arklys į avižas įsibrido,

     O riteris į — serenadą...

    

     Joja bernas arklių girdyti,

     Liumpsi žemė po kojų.

     Mergos, ar girdite.

     Kaip Jonas joja?

    

     Nuo saulėtekio iki Paukščių Kelių ir Grįžulio Ratų miglotų

     Arkliai plėšė įžėlusį šlaitą.

     O dabar patyloms, kad nė lapė nelotų,

     Paskutinis arklys savo palaikus skaito.

    

    

     NAKTIS AEROPLANE

    

     Naktis, nelyginant šilkinė skraistė, krinta,

     Ji krinta taip, maždaug, kaip laimė,

     Ir taip. kaip aš — aukštyn, nesurakintas.

    

     Anapus debesio ištirpo paskutinis kaimas.

    

     Dangus baltaisiais dobilais nusėtas,

     (Jų nei nuganysi, nei nupjausi).

     Tai praeitis šalta, kaip mėtos,

     Kužda gyvenimui į ausį.

    

     Kaip žvirgždas į akį,

     Krintu aš į tave, dangau.

     Ar išsikeitei jau praeities dvylekį,

     Lekiantis

                    žmogau!

    

    

     II. TYSLIAVA PARYŽIUJ

     (Radio poema)

    

     Palikau draugus namie.

     Juk paklyst

     Ir vienas moku.

     Išėjau

     Ir ieškau Eifelio padangės.

    

     Saulė čiuožia

     Place de la Concorde

     Ir Egipto obeliskas

     Kalba

     Nesuprantama kalba.

    

     Aš einu.

    

     Su manim

     Visur aplink

     Prancūzės.

     Magazinai rodo liežuvius

     Man,

     Nenorinčiam

     Nei pirkti,

     Nei parduoti.

    

     Aš einu.

    

     Tūkstančiai žalių tramvajų

     Ir metro

     Bando apipjaut

     Man

     Galvą,

     Kojas

     Ir rankas.

    

     Na, jau ne.

     Nepaimsite

     Manęs,

     Kultūringo barbaro

     Iš Suvalkijos lygumų.

    

     Aš lekiu metro tolyn.

    

     Po žeme

     Mane palydi

     Elektra,

     Nusidriekusi

     Liktarnų eilėmis.

     Po žeme tie pats vardai.

     Po žeme

     Ir Louvre,

     Montmartre

     Ir Etoil,

     Po žeme,

     Jei norite,

     Ir meilė ta pati.

    

     Po žeme.

    

     O Paryžius —

     Barškanti gyvatė —

     Mane sužeidė,

     Įgylė

     Ir paleido Senos pakraščiais.

    

     Mielos vilnys,

     Ar pažįstate mane? —

     Aš paklydęs Nemuno laukų sūnus.

     Ar pažįstate mane?

    

     Vilnys tyli,

     Vilnys ritasi tolyn,

     Vilnys skuba

     Girdyti fontanų.

    

     Aš einu.

    

     Su manim

     Prancūzių minios,

     Su manim

     Ispanai ir italai.

     Su manim

     Japonai,

     Chinai

     Ir nepraustaburniai murinai.

    

     Rytas ėjo.

     Pabudau.

    

     Labą rytą,

     Mano ryte.

     Tavo triukšmui,

     Mano juokui

     Tegu lyja vynas taurėmis,

     Tegu žydi vynuogės

     Pietų šaly,

     Tegu auga fygos ir bananai.

    

     Labą rytą,

     Mano ryte,

     Mano naujas ryte.

    

     Geležinis Eifelio sūnus:

     S'il vous plait —

     Trys šimtai metrų

     Į padangę.

    

     Štangos sukasi ir kyla,

     Štangos šoka tango;

     O po kojų

     Ten

     Visoki trokaderai

     Ir muziejai

     Tik mažėja

     Ir mažėja.

    

     O, ponedie,

     Nejaugi?

     Nejaugi tai Paryžius,

     Nejaugi ten,

     Tuos horizontuos,

     Kur vien tik mėlyna,

     Yra

     Kas nors gražesnio

     Nei Paryžius?

    

     Nejaugi?

    

     Man nereikia Liudviko galvos

     Ir Marės Antuanetės

     Aš nenoriu.

     Aš negarbinu prancūzų prezidentų,

     Nei karalių...

    

     Šiandien

     Apie senąjį Paryžių,

     Porą žodžių

     Apie Notre-Dame.

    

     Kolonados,

     Kolonados.

     Gera būtų mokytis

     Iš jų tylėt

     Ir šypsotis.

     Kaip chimeros

     Su ironija

     Iš dvidešimto amžiaus architektorių.

    

     Dienos lekia vežimu,

     Pakinkytu 1925 arkliais,

     Nežebotais,

     Negrąžinamais atgal.

    

     Gaila dvidešimties metų,

     Gaila piemenio dienų —

     Akmenų,

     Botagų

     Ir mėtyklių.

    

     Dienos,

     Mano jaunos dienos,

     Būkite iliuminuotos,

     Kaip Paryžius naktį,

     Būkit skambančios,

     Kaip Notre-Dame varpai.

    

     Šiandien mano rytas lekia,

     Lekia parkai,

     Lekia aikštės

     Ir bulvarai.

    

     Kelią duokit,

     Saint Germain'ų

     Ir visų šventųjų gatvės!

    

     Tai nežinomo kareivio kapas.

    

     Iš po žemių liežiasi liepsna

     Iš po žemių

     Liūdesys ir atgimimas.

    

     O, kaip gera.

    

     Jeigu aš kada numirsiu

     Tai prašau

     Ant mano kapo

     Pastatyt dinamo,

     Kad galėčiau

     Busimųjų šimtmečių lakūnams

     Palinkėti gero galo —

     Per padangę

     Švystelėjęs savo pavardės inicialą —

     T.

    

     Iš po žemių liežiasi liepsna.

     Iš po žemių veržiasi gyvybė.

    

     Tegyvuoja požemių gyvybė.

     Jai pagarbint

     Aš tramvajų vielomis

     Visą naktį

     Skambinsiu suktinį,

     L’Are de Triumph

     Paliepsiu šokti

     Dramblio šokį.

    

     Kaip Dante pragare,

     Taip aš Paryžiuj.

     Kasdien vis naujas ratas

     Ir naujų Bastilijų pasidavimas,

     Kasdien vis naujas gandas

     Ir pagundos

     Dunda

     Po manim.

    

     Liuksemburgo parke

     Daug prancūzių,

     Visos gražios, grakščios, laibos,

     Taip, kaip parašytos.

    

     112 prancūzių

     Žiūri į mane.

    

     Nežiūrėkit,

     Išžiūrėsit iš galvos.

     Ar jūs žinot, ką tai reiškia neturėt galvos? —

     Kai į širdį atsikrausto pasiutimas

     Ir širdis liepsnoja,

     Kaip vulkanas?

    

     Mano lekiančios prancūzės,

     Jūs grakščiausios visame pasaulyje mergaitės,

     Visų vyrų

     Širdžių gaisro padegėjos,

     Ar jūs žinot,

     Kad aš myliu jus, kaip...

    

     Šį vakarą Rotondoj maskaradas.

     Šį vakarą čia renkasi

     Egzotiškas Paryžius.

    

     Demaskavau save

     Ir paprašiau garsoną duot

     Cafe nature.

    

     Dairausi.

    

     Marmuras,

     Peizažai,

     Dailininkai,

     Poetai,

     Diletantai,

     Kekšės

     Ir žiopliai.

    

     O gal ir aš žioplys?

    

     Juk čia ateina 50 000 poetų,

     Kurių profesijų

     Nė velnias nesugaudys:

     Kas piešia peizažus,

     O kas dainuoja,

     Bet tik kiekvienas su ilgais plaukais,

     Su išpūstais kaklaraiščiais.

     Su paslaptingoms išraiškoms

     Ir pypkėms ąžuolinėms...

    

     Rotondoj maskaradas,

     Rotonda šoka negrų šokį,

     Rotondoj Montparnass,

     O man

     Cigarų dūmų okeanuos

     Surikti siela prašo:

     Išgelbėkit mane iš buržuazijos nagų,

     Iš prostitučių glėbio.

     Gana jau bus egzotiško Paryžiaus

     Ir maskarado.

    

     Panteono sienų kryžiai

     Saugo savo likučius.

     Chateaubriand’as sidabrinėj pozoj

     Siunčia mirksnį Jeanne d'Arc,

     O ta

     Patenkinta,

     Kad jau šventa,

     Nekreipia dėmesio.

    

     Plieninės durys

     Atsidūrė

     Į mūrą

     Ir aš pasijutau ties

     Jean Jaures vainikais,

     Kurių pilkam raudonume

     Mačiau aš

     1914-jų metų kraują.

    

     Grabai,     

     Na, o ką gi jūs daugiau man galit duoti?

     Raudonas liūdesys Ir mėlynas granitas —

     Ne man

     Entuziazmo grenadieriui.

    

     Klausykit jūs,

     Rouseau.

     Voltaire

     Ir Viktorai Hugo,

     Aš jūsų mizerablių ir kandidų kapinyne

     Baigiu šią savo radio poemą.

     Jos turinys —

     Jaunystė nežebota.

     Jos vardas —

     Tysliava Paryžiuj.

    

    

     III. NUSKENDUSI SAULĖ

    

     MANO DEIMANTAS

    

     Šiapus jūrų varpai,

     Vakariniai varpai...

     O anapus — sidabro rytojus.

     Vai, kodėl taip anksti

     Mano laimę karpai,

     Svetimųjų šalių mylimoji?

    

     Chrizantemų baltų,

     Chrizantemų rausvų

     Jai priskyniau be galo, be krašto.

     Lekia laimė tolyn,

     Mylimoji, tai tu —

     Mano deimantas pasakų raštuos.

    

     Supa laivą tolyn,

     Mano laivą tolyn;

     Horizontuos lelijų lelijos.

     O daugyn, vis daugyn

     Nematytų vilnių

     Vakarinės padangės atlijo.

    

     Skamba jūrų daina,

     Vakarinė daina;

     Pakrašty — mano pasakų rytas.

     Ei, skambėk ir aidėk.

     Mano laime jauna,

     Tau svajonių dangus atdarytas.

    

     Chrizantemų baltų,

     Chrizantemų rausvų

     Jai priskyniau be galo, be krašto.

     Lekia laimė tolyn,

     Mylimoji, tai tu —

     Mano deimantas pasakų raštuos.

    

    

     NUSKENDUSI SAULĖ

    

     Toks didelis, didelis vakaras.

    

     Saulėleidžio jūra

     Pro žemės kraštus išsiliejo

     Ir žvaigždės žuvėdros,

     Sparnais sulingavusios,

     Sudužo

     Į mano akių okeano vilnis.

    

     Toks didelis, didelis vakaras.

    

     Laivai ežere lyg nuskendo,

     Lyg ima sapnuoti

     Saulėleidžio sapną

     Auksinė žuvis.

    

     Tyla per pasaulį,

     Kaip žemes drebėjimas,

     Eina.

     Daina surakino mintis.

     Svajotoja jūra,

     Kur virpi toli, po padange

     Tave aš atminsiu

     Nukritusia ašara

     Mano akių.

     Įsūrintos ašaros

     Krinta į ežerą,

     Kaip žvaigždės benamės

     Rugsėjo metu.

    

     Toks didelis, didelis vakaras.

    

     Nukrito į mėlyną dugną

     Mintis.

     Daina, kaip nuskendusi saulė,

     Dar žydi.

    

    

     AUDRA

    

     Motina — žemė.

     Saulė — pati.

     Namas peržemas.

     Jūra plati.

    

     Supasi laivas.

     Jūra dangum.

     Debesys raivos,

     Bėga žmogum.

    

     Daužosi jūra.

     Vėjas — akmuo.

     Jūroje niūro

     Žemės liemuo.

    

     Verda nelaimė

     Jūros dugne.

     Rupūžė baimė

     Ima mane.

    

     Motina — žemė.

     Saulė — pati.

     Žemė sutemo.

     Jūra plati.

    

    

     NAKTIS IŠ OKEANO

    

     Iš okeano kyla vėjas.

     Iš okeano pakraščių

     Naktis, dainuodama, atėjo

     Padangių vieškeliu plačiu.

    

     Sakyk, juodoji viešnia mano,

     Apsinakvojusi kalnuos,

     Ką šitas senas okeanas

     Iš savo dugno išdainuos?

    

     Svajonė saulė nusileido,

     Diena sutirpo tolumoj,

     Tik mano akys, mano veidas

     Dar okeano platumoj.

    

     Sakyk, svajone numylėta,

     Ir tu, pasauli su dangum,

     Kodėl taip vilnys vilnį mėto

     Ties viešpataujančiu žmogum?

    

     Iš okeano kyla vėjas.

     Iš okeano pakraščių

     Naktis atėjo ir nuėjo.

     Padangių vieškeliu plačiu.

    

    

     KELEIVIS JŪROJ

    

     I

    

     Tu negirdi, kaip žemė šaukia,

     Iškėlusi dangaus ir žvaigždžių taurę

     Ir nežinai, kur laivas plaukia —

     Iš rytų į vakarus, ar iš pietų į šiaurį.

    

     II

    

     Pasaulis tūno

     Tylos kaltūnuos.

    

     Bet mėnuo klauso,

     Atstatęs ausį.

    

     Anapus pažaro

     Dangus užsidaro.

    

     Nėra išeities

     Iš nakties.

    

     III

    

     Mintys — besotės:

     Į kokį uostą tave vėjas nuskalaus.

     Mėnuo — ąsotis

     alaus.

    

     IV

    

     Dangus — kaimynas.

     Motina — jūra.

     Rytas pakabino

     Vakaruos kepurę.

    

    

     MĖLYNAKĖJ TYLUMOJ

     (Korsika)

    

     Laivo stiebas dangų pjovė,

     Paskutinė žvaigždė gęso,

     Mėnuo tirpo vandeny.

     Mano amžinas valdove,

     Žemės skritulio pegase,

     Okeanų slėpiny,

    

     Ar žinai, kiek vėjų pūtė,

     Kiek pavasarių dainavo

     Tavo laimei pasivyt?

     Paukštė klystanti pajuto,

     Kad pasiekti krantą savo

     Tegalėsianti tik ryt.

    

     O sapnai — vaizdai — klajūnai,

     Kaip lelijos vandeninės, —

     Kai apvynioja rankas...

     Saulė švinta, žemė tūno,

     Mano žemė rytmetinė

     Lenkia vynuogių šakas.

    

     Mano kelias — paukščių kelias.

     Girios, pievos ir sodybos

     Tyli, tyli žemumoj.

     Traukinys padangę skelia.

     Dainos — pasakos — radybos

     Mėlynakėj tylumoj.

    

     Apkabink krūtinę, vėjau —

     Įsiūžusių svajonių

     Aš nemoku sulaikyt.

     Ei sušvilpk, pirštus sudėjęs,

     Savo amžiną kelionę

     Bepradedamas kasryt.

    

     Tarp dangaus ir žemės kybo

     Pirenėjai nematyti,

     Alpių pasaka — kalnai.

     Lyg iš rojaus išvaryti

     Kiparisai susikibo

     Su numirėlių sapnais.

    

     Ei tu, pasaka kelione,

     Tu, kaip veidas korsikietės,

     Savo išraišką keiti.

     Nusileido abejonės,

     Kur liūdėti širdį kvietė...

     Čia kas valandą kiti

    

     Ir jausmai ir sapno monai,

     Mano sapno bekraštinio,

     Nusijuokusio saloj.

     Olijandrų milijonai,

     Jūs žydėjot, bet nežinot,

     Kas do aidi jos tyloj;

    

     Kas do aidijos krūtinėj,

     Abejonėj ir svajonėj,

     Neišreiškiamos daina.

     Ir tik žemė panaktinė

     Savo žydinčioj kelionėj,

     Arba grįžtanti diena

    

     Tai įspėti gal pavėjui,

     Naujos valandos atėjo,

     Žydi saulė vandeny.

     Na, tai švilpk, pirštus sudėjęs,

     Mano vėjau, geradėjau,

     Tu. kelionės slėpiny.

    

     Aš, kaip jaunas Bonapartas,

     Iš anapus jūrų grįžęs,

     Aplankyt gimtų namų —

     Pirmą kartą, pirmą kartą,

     Mano laimei atsigrįžus,

     Pasigėriau likimu.

    

     Taip, tikrai aš palmių uoste,

     Šilko naktys, mėnesienos

     Ir Viduržemio vanduo —

     Lyg tos ašaros paskruostėj,

     Kai pavasarį purienos

     Žydi Nemuno krantuos.

    

    

     LYGUO

    

     Jau seniai diena užmigo,

     Lyguo, lyguo.

     Vakaruos naktis išdygo,

     Lyguo.

     Teka žvaigždės nematytos,

     Lyguo, lyguo.

     Mano sapnas —labas rytas,

     Lyguo.

    

    

     NAKTIS IR SAULĖ

    

     Tavo namas — girių, pievų plotai.

     Saulė, mėnuo — indai sklidini.

     Pievų akys žalios, ašarotos, —

     Gal ir tu pravirkti ketini?

    

     Kaip per sapną jūrų dugno paukštis

     Nepažįsta kelio, nei krypties,

     Taip pažvelgęs į žvaigždėtą aukštį,

     Kur jaunystė, laimė nusities,

    

     Tu matai keistų pasaulių mantą —

     Lekia, plaukia sutemų daina,

     Tavo akys — okeano krantas,

     O mintis — žuvėdra alkana.

    

     Tos svajonės aiškios, baltos, grynos —

     Lyg norėtum lėkti su dangum...

     Bet kaip žvaigždės — skęstantis gėlynas,

     Taip ir laimė žaidžia su žmogum.

    

     Visą naktį, visą žvainą dieną

     Upės kliokė, bėgdamos risčia.

     Ar nuskinsi ilgesio kamieną,

     Kurio šaknys plečiasi nakčia?

    

    

     MANO ŽVAIGŽDĖ

    

     Lyg svajojau, lyg meldžiausi nakčiai,

     Lyg ilgėjaus ryto spindulių.

     Žvaigždės, žvaigždės... Erdvės tokios plačios,

     Aš. kaip žvaigždė, žiūrau ir tyliu.

   

     Mano laimė meteoru krito,

     Mano laimė žemės pagauta.

     Bet žinau, jei bus — bus mano rytas

     Ir daina, kaip meilė, nekalta.

    

     Visą naktį pasaka gėrėjaus,

     Ją man sekė mėnuo nebylys.

     Žvaigždės, žvaigždės... Okeano vėjas.

     Mano žvaigždė — žemės kamuolys.

    

    

     ŽVAIGŽDĖS IR JŪRA

    

     Žvaigždžių, žvaigždžių jūra prisiskynė,

     Kiek tik ji pasiekt galėjo,

     O dabar alsuoja jos krūtinė,

     Kaip linų ravėjos.

    

    

     PAVASARIS

    

     Naktis, kuri visados buvo turtinga, kaip sostinė,

     Liepia skambėti paukščiams ir varlių milijardams.

     Rytoj pavasaris, kaip laikraštis kupinas sensacijų,

     Ateina per žemę su jūrų ir dangaus aplodismentais.

    

     Juk tu girdi, kaip žvaigždės krinta į mano akių užuoganas,

     Kaip lekiančios žuvys nutupia į tyvuliuojančius ežerus;

     Kaip meilėje nuskendęs narštas kaujasi giliai po vandeniu,

     Ir kaip pakalnių gėlės keliasi iš šimtamečio miego.

    

     Iš mano širdies taip pat ištrykšta laimės kibirkštys.

     Kaip indėno džiaugsmas ties liepsnojančia prerija.

     Nežinia keno mintys pasiverčia spygliuotomis giriomis

     Ir eina per pasaulį, kaip kariuomenė.

    

     Vidury kaimo, kur medžiai ošia ir linguoja, kaip per sapną,

     Kur vieškelis, kaip diržas, nutiestas per lauko žolę,

     Vakarų šalies varna, atlėkus, padėjo kiaušinį,

     Kad po šimto metų iš jo išsiristų didelis miestas.

    

     Jau baigia švilpauti birželio auksaburnis mėnuo,

     Mano gimtojo kampo vandenys savo dumbluos užmigdė aukso karosus.

     Ateis ir vėl nueis per dangų debesys, kaip mano laimės metai,

     Tik anapus žvingaus praeitis — arklys supančiotas pakalnėj.

    

     Kur vieškelis, kaip diržas, nutiestas per lauko žolę,

     Kur upės, stodamos piestu, nusinešė metus, išrautus iš šaknų;

     Kur dangaus varpas kelia mano tėvą iš numirusių,

     Po šimto metų išsiris didelis, didelis miestas.

    

     Tai ne žemės gyventojai kraustosi į kitą planetą,

     Tai ne upės, bėgusios į vakarus, staiga sustojo,

     Tai ne vėjas, nusiminęs, užpūtė žvaigždes, —

     Tai mano ilgesys ateina girių ir kalnų viršūnėmis.

    

     Kas tu do viens, kuris pernakt pasaulį keturis kartus apėjęs,

     Perinčią erdvę iš žvaigždėto lizdo pabaidei,

     Ir per gruoblėtą amžinybės padėlio lukštą

     Savo pavardę pasirašei liepsnojančia ranka?

    

     Kometos nuspengė, kaip alkanos lydekos išilgai kanalo —

     Po trijų milijonų metų vėl sugrįš iš savo promenados:

     Po trijų milijonų metų vėl sugrįš kometos

     Per nežinomo poeto kapą.

    

     Juozas Tysliava. Poezija. – New York, Lithuanian Press Corporation, 1935.

 

     b_500_731_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tysliava_poezija_1935.jpg