tekstai.lt

Algimantas Stanaitis. Teofilis Tilvytis skirtingose epochose (foto, 2013)

b_100_145_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Teofilis_Tilvytis_16.jpg     Rašytojo kūrybinis portretas sudėliotas iš Teofilio Tilvyčio amžininkų, jo kolegų, literatūros kritikų, kraštotyrininkų, literatų, poeto artimųjų prisiminimų. Vieni faktai ir samprotavimai apie rašytoją paimti iš senų publikacijų, kiti parašyti pastaruoju metu ir niekur neskelbti. Skaitydami šią publikaciją pajausite skirtingus rašytojo palikimo vertinimus.

      Ne visa jo kūryba turėjo išliekamąją vertę. Tačiau, kad rašytojo kūryba neįtraukta į vidurinių mokyklų lietuvių literatūros programą – keista. Iš kitos pusės, net Utenoje nuplėštos lentutės su Salomėjos Nėries gatvės pavadinimu, literatūriniai Anykščiai po mirties atstūmė Juozą Baltušį, bene vienintelį po Vinco Mykolaičio-Putino rašytoją, praturtinusį lietuvių literatūrinę kalbą romane „Sakmė apie Juzą“ pavaizdavusį kaimo žmogaus charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Romanas – lyriškai graudus atsisveikinimas su senuoju kaimu, jo kultūra, morale, papročiais. Gaila, kad dalis visuomenės rašytojų kilnias idėjas tapatina su rašytojo kasdiene buitimi ar politinėmis pažiūromis.

     Teofilis Tilvytis į lietuvių literatūrą atėjo 1926 metais. Jis atkreipė visų skaitytojų dėmesį literatūrinėmis parodijomis. Rašytojas ypač aštriai pasisakė prieš Antano Smetonos palaimintą vyriausybės perversmą, satyros smaigalys nukrypo į valdininkiją, buržuazinę biurokratiją, korupciją, kyšininkavimą... 1933–1940 metais Teofilis Tilvytis satyrai turėjo puikią tribūną, jo paties redaguojamą, labai išpopuliarėjusį satyrinį savaitraštį „Kuntaplis“.

     Iki antrojo pasaulinio karo pasirodo aštri satyrinė poema „Dičius“ (pagal ją 1980 metais sukurtas televizijos filmas-miuziklas), epistolinis meilės romanas „Ministerijos rožė“, satyrinis romanas „Kelionė aplink stalą“.

     Pokario metais Teofilis Tilvytis išleido lyrikos rinkinius „Baltijos vėjas“, „Sonetą apie laimę“, „Tėvynės laukuose“, „Nameliai mano brangūs“ ir poemą „Usnynė“. Rašytojas iš rusų kalbos išvertė A. Puškino, V. Majakovskio, I. Krylovo kūrinius.

     Šiais laikais ne visa rašytojo kūryba priimtina. Tuo labiau, jo kūryba parašyta tarybiniais metais. Už epinę poemą „Usnynė“ 1951 metais paskirta TSRS valstybinė premija, bet ji sukėlė daugiausia ginčų. Jei pirmoje poemos dalyje yra gražių posmų apie Tauragnų kraštą, sunkią valstiečių buitį tarpukaryje, tai antroje dalyje – daug utopinio socializmo.

     Prieštaringai vertinama poeto kūryba dėl jo satyros aktualumo ir nepaprasto aštrumo. Didelė dalis jo sukurtų epigramų, satyrinių eilėraščių, nukreiptų prieš biurokratizmą, korupciją, pinigų sudievinimą, miesčioniškumą parašytos tartum vakar ir atspindi šiuolaikinės nemažos visuomenės dalies realijas. Lietuvoje demokratija kol kas tokiame lygyje, kad kažin, ar atsirastų tokių leidėjų, kurie išleistų šią aštrią poeto satyrą.

     Teofilis Tilvytis už laisvamaniškus rašinėlius ir antiklerikalinę kritiką pašalintas iš Utenos „Saulės“ progimnazijos išvyksta į Kauną.

     Poetas pirmiausia pelnė šlovę parodijomis, kuriomis šaipėsi iš modernizmo literatūroje, nusigręžimo nuo paprastų žmonių vargų. 1925 metais Kauno Meno klube poetas perskaitė F. Kiršos, J. Tysliavos, J. Herbačiausko kūrinių parodijas. Literatūros žmonės suprato, kad į literatūrą ateina ne paprastas satyrinių replikų štampuotojas, o originalus, talentingas kūrėjas. Vėliau humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Kubilius, nagrinėdamas Teofilio Tilvyčio kūrybą, patvirtins, kad jau minėtose parodijose „švytėjo aštrus satyrinis poeto talentas“. Parodija ilgam, ligi pat 1940 metų, tapo mėgstamiausiu jo žanru.

     Grynai literatūrinių parodijų Teofilis Tilvytis rašė nedaug. Populiari daina ar eilėraštis jam tampa reikšmingu atspirties tašku satyriniam visuomenės paveikslui nupiešti. Parodijose, satyriniuose portretuose, vaizdeliuose, anot Vytauto Kubiliaus, Teofilis Tilvytis piešia parazitišką miesčionijos buitį, iždo vagysčių ir išeikvojimo istorijomis nuvainikuoja valdančiosios klasės „patriotizmą“, kaip valstiečių skurdo ir nelaimių simbolį iškelia antstolio figūrą. Tuo metu tik Teofilio Tilvyčio satyrinei manierai būdingas atviras pliekimas, rūstus pasityčiojimas, piktas, šiurkštokas tonas, niekinanti ironija...

    

     Kontrastai tarp kaimo skurdo ir tarpukario miesto

    

     1934 metais išleista Teofilio Tilvyčio poema „Dičius“. Joje autorius iš dalies panaudojo savo ankstesnę satyrinę medžiagą – spausdintus feljetonus, parodijas.

     Poemos idėjinė ašis – kontrastas tarp kaimo skurdo ir tarpukario miesto. Kaimo vaizdų poemoje nedaug, bet kontrastiškas sugretinimas įtikinamai ir skaudžiai atskleidžia ekonominę, socialinę ir moralinę kaimo ir miesto atskirtį.

    

     Kaunas – klasiška poema,

     Sukurta iš pinigų.

     Sodžiuj gi kiemais iš kiemo

     Vaikšto pulkas ubagų.

    

     Šis kontrastas suformavo ir Dičiaus charakterį, atvedė herojų į tragišką žūtį. Juk Dičius – doras kaimo vaikinas, trokšdamas prasimušti į žmones, išbristi iš kaimo skurdo ir tamsumo, atvyksta į Kauną: metęs „arti ir šienaut“ nuėjo į miestą ponaut ir ten žlugo.

     Satyrinė poema sulaukė didelio pasisekimo. Ji parodė ir autoriaus išaugusį brandumą.

     Vytautas Kubilius rašė, kad šio laikotarpio T. Tilvyčio kūrybinės manieros savumai ryškiausiai susikristalizavo „Artojėlių“ poemos I ir II dalyse. 1930 m. švenčiant Vytauto jubiliejų, T. Tilvyčiui kilo noras parodyti tikrąjį Lietuvos veidą. Artojėliuose poetas stipriausiai išreiškė priešybių kovos, vykusios Lietuvos gyvenime, dramatiškumą ir jėgą. T. Tilvytis personifikavo priešiškas klases Petro ir Jono paveiksluose, nesuteikdamas jiems individualių bruožų, o paversdamas juos lyriniais kovojančių jėgų simboliais: Petras – „juodas proletaras“, Jonas – „kruvinas žandaras“.

    

     Savo autobiografijoje rašytojas, poetas Teofilis Tilvytis rašė: „Augau su dviem broliais ir trim seserimis. Buvau pats mažiausias. Visi, išskyrus motiną, buvo raštingi. Gimtoji gryčia suręsta iš jaujos sienojų. Tėvas atsiveždavo kalendorių, laikraščių. Brolis kunigas Jurgis atsiųsdavo grožinių knygų, poezijos. Vyresnieji giedojo bažnyčios chore, gryčioje skambėjo dainos...“

     Teofilis visai jaunas jau čirpino smuikeliu. Tuojau po Pirmojo pasaulinio karo nagingasis tėvas, drožęs dievukus, mirė. Trumpai palankęs pradinę mokyklą, sykiu su sesers sūnumi Pulgiu Andriusevičiumi pasimokė namuose, pas Motiejų Miškinį Juknėnuose, paskui su Motiejaus rašteliu įstojo į Panevėžio gimnaziją. Vėliau brolis Jurgis pasiėmė pas save į Šėtą ir Teofilis ten įstojo į vietos triklasę, o 1918 m. sausį, susikūrus Utenos progimnazijai, persikėlė į ją.

     Teofilis turėjo nenuoramos charakterį. Jaunėlis, tėvų padergintas iš Gaidžių kaimo atsinešė šėlstančio jaunuolio būdą. Jau sykiu su seserėnu Pulgiu mokydamiesi Utenos progimnazijoje ryškėjo kaip pilni humoro, šėlsmo jaunuoliai, vėliau tapę feljetonistais.

     Pomėgį literatūrai jiedu įgavo ne tik iš M. Miškinio, bet ir čia, Utenoje, iš literatūros mokytojos, Sofijos Čiurlionienės mokinės Voroneže, Onos Birietaitės. Čia, Utenoje, jiedu pradėjo kurti, leisti šapirografu spausdintą literatų laikraštėlį „Pirmieji žingsniai“. Anot Teofilio, sėmės šviesą Utenoj. Tuo metu vyresnieji mokiniai mokykloje ir parapijos salėje statė vaidinimus, o Teofilis su būsima Kauno operos soliste Aliodija Dičiūte dainavo net vietos muzikos mokytojo P. Rutkausko paruoštoje M. Petrausko „Consilium fakultatis“ operetėje.

     Religinga motina ir brolis Jurgis, kaip poetas, pasirašinėjęs Žalvarniu, norėjo, kad Teofilis taptų kunigu. Krikščioniškoje „Saulės“ progimnazijoje direktoriumi tapus kun. Vladislovui Butvilai, šis neapkentė prieštaringojo neklaužados Teofilio, jo mandros nešiosenos, trankymosi po šokius.

     Mokytojos O. Birietaitės brolis Leonardas pasakojo, kad Teofilis ir jo jaunesnę seserį gimnazistę buvo pamilęs gana tauriai, įrašęs kelias atmintis į jos sąsiuvinį, padovanojęs savo nuotrauką. Kaip gabus mokinys, jis buvęs visų papaikintas, ėmė su mokytojais nesiskaityti, ateidavo į antrą trečią pamoką, prasisegęs švarką, užsiauginęs ūsiukus, nes buvęs suaugesnis už kitus. Giminaitė O. Birietaitė laiške minėjo: „Teofilis originaliai rašydavo rašinius, kūrė humoristinius vaizdelis. Savo išsilavinimu buvo toli pralenkęs kitus mokinius.“

     Savo autobiografijoje 1966 m. T. Tilvytis rašė: „Grįžęs į Gaidžius (iš Šėtos), motinos neberadau: šiltinė kaimą buvo palietusi skaudžiai. Rudenį (1918 m.) persikėliau mokytis į Uteną. Čia greit pasireiškiau kaip geriau rašantis laisvas temas, kaip geras deklamuotojas, muzikantas. Mane išrinko moksleivių laikraštėlio „Pirmieji žingsniai“ redaktoriumi. Viršelyje buvo įrašytas šūkis: „Viską atnaujinti Kristuje“. Nors aš buvau tikintis, bet šis šūkis man darėsi vis neaiškesnis. Kartą į rankas pateko knyga be pirmųjų puslapių. Joje buvo neįprastai nušviečiamas Kristaus gyvenimas. Perskaitęs susimąsčiau ir parašiau referatą, o ištraukas išspausdinau laikraštėlyje. Kitą dieną visi išplatinti egzemplioriai buvo surinkti, o mokyklos vadovai iš manęs atėmė šapirografą. Maža to, buvo sušauktas pedagogų tarybos posėdis, ir aš tapau pašalintas iš mokyklos dargi be teisės pasilikti Utenoje. Veltui draugai rašė prašymus vadovybei, net Švietimo ministerijai. Toks buvo 1922 m. pavasaris.“

     Paskui Teofilį priėmė į Utenos šaulių būrį raštininku. Tuo metu „Lietuvos žinios“ išspausdino, anot jo, „pirmuosius liūdesio ir nevilties kupinus eilėraščius“. Tačiau jis vėlgi vaidino Utenoje L. Giros tragediją „Kerštas“. Po to žiūrovai įkalbinėjo važiuoti į Kauną mokytis scenos meno. (Antanas Gasperaitis, kraštotyrininkas)

    

     Kaune, „Keturių vėjų“ verpete

    

     Kaune Teofilis įstojo į satyros teatrą „Vilkolakis“. Manau, argi negabūs tauragniškiai satyrikai ir teatralai, kaip Juršys, Pulgis Andriušis ar dabartinis aktorius Algirdas Grašys?

     Paimtas į kariuomenę Utenoje 1926 m. pavasarį, tarnaudamas Kaune, Žaliakalnyje, raštininkų kuopoje, rašinėjo eilėraščius, kareivinėse skambino fortepijonu, įstojo į prof. Laumenskienės fortepijono klasę. Tuo metu Teofilis išleido pirmąją parodijų knygutę „Trys grenadieriai“, kurios viršelį nupiešė Gaidžių kaimo kaimynas Pulgis Andriusevičius, pasirašęs Žemaičio pavarde, nes kaime ir visuose Tauragnuose juos vadino Žemaičiais. Net Utenos progimnazijoje Pulgis buvo įsirašęs Žemaičiu, nes pradiniokas nežinojo savo tikrosios pavardės.

     Ir taip ši pirmoji knygutė jį, esą, suartinusi su „Keturių vėjų“ grupe. O jų leidžiamo žurnalo redaktorius buvo irgi uteniškis – Juozas Petrėnas, gimęs Degučių kaime. Nustojus eiti „Keturiems vėjams“, J. Petrėnas redagavo laikraštį „Diena“, kuriame daug spausdinosi ir Tilvytis, jau tada kurdamas „Artojėlius“, „Ministerijos Rožę“, pradėjęs poemą „Dičius“, o 1933 m. pats su draugu išleido satyros savaitraštį „Kuntaplis“, kurį iliustravo dail. St. Žukas. Be to, tuo metu jis rašė ir romaną „Kelionė aplink stalą“. Antrosios „Artojėlių“ dalies išleisti nebegalėjo – ją uždraudė cenzūra.

     Protestas prieš brolio kunigo norą Teofilį prievarta išmokyti dvasiškiu, protestas prieš progimnazijos direktorių kun. Vl. Butvilą vertė jį užsispirti ir priešintis, taigi ir vėliau dėtis prie laisvaminčių kairiųjų, net revkome dirbusių J. Petrėno, K. Binkio, arba žurnalistų Augustino Griciaus, J. Paleckio... Tai rodo ir Tilvyčio siekis kurti parodijas, satyras, bendradarbiauti kairuoliškame „Naujo žodžio“ leidinyje, kurį redagavo žurnalistas J. Paleckis.

     Eilėraštyje „Maironiškai“ T. Tilvytis ironiškai priėjo net prie valdžios kritikos: „Kas iš tos Lietuvos, jei laikosi vos vos - / kunigų neprileidžia prie vairo.“

     Daugelis jų dangstėsi pseudonimais. Kaip ir J. Petrėnas, pasirašinėjęs Brundalu, taip ir Tilvytis – Jul Boks, Kariaga. Taip Boksas ir boksavo, ir gana ilgai.

     Keturvėjininkai pasišiaušusiai laikėsi, priešindamiesi senajai romantinei realistinei kūrybai. Jie visi buvo gabūs avangardistai. Kubistiniais piešiniais iliustravo knygas J. Petrėnas, Kauno meno mokykloje pasimokęs Pulgis Andriušis arba T. Tilvytis, piešęs šaržus, daręs skulptūrėles. Keturvėjininkų šūkis buvo: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas!“

     Laisvų vėjų sūkuryje beskraidantį Teofilį labai sukrėtė jo pasimatymas su seserimi Jadvyga uždarame Pažaislio vienuolyne. Nuolat jis grįždavo į gimtinę – akmenuotą, kalnuotą artojėlių žemę, kur „ant kalno kaip ant balno sėdi mano Tauragnai“.

     1925 m. J. Paleckis, Rygoje įkūręs žurnalą „Naujas žodis“, patraukė į save ir Tilvytį, kuris nuo tada ėmė rašyti savo pavarde. Jo kraštietis J. Petrėnas, kurį B. Sruoga gerbė ir vadino grupės mašijošium, nuo jų atsiskyrė. Vėjai nustojo audrinę. Juos pakeitė „Trečias frontas“.

     Anksčiau K. Binkis, T. Tilvytis, rašę kaimiškus eilėraščius, matyt, ankstyvesniais beletristo J. Petrėno futuristinių rašymų paveikti, irgi atsisakė romantizmų. Vėliau K. Binkis, pabuvęs Vokietijoje, „Vokiško pavasario“ atgaivintas subūrė šiuos modernistinio meno šalininkus. O J. Petrėnas užsikrėtęs rusiškuoju futurizmu – V. Majakovskiu, V. Chlebnikovu, V. Kamenskiu – sugrįžo po revoliucijos, po jo Peterburge leistų „Žiežirbų. Jaunieji, į gatvę!“ – šūkavo jie. Nebe į laukus žiūrėjo, nors juos, kaimo vaikus, tebetraukė binkiškas šimtas pavasarių... Kaip ir Tilvytis, tapęs kauniečiu Dičiumi, prie savo artojėlių. Sako, poemos herojų Dičiumi jis pavadinęs pagal su juo dainavusios A. Dičiūtės brolį.

     Nuo 1929 m. „Naujo žodžio“ žurnalą iš J. Paleckio perėmęs J. Petrėnas. Tais metais šis žurnalas išleido T. Tilvyčio kitą parodijų knygutę „Nuo Maironies iki manęs“.

     Laikraščiuose T. Tilvytis pasirašinėjo Jul Boks slapyvardžiu. Prof. Leonas Gudaitis, šio laikotarpio tyrinėtojas, išaiškino, kad kriptonimas M.L-tė taip pat yra sukurtas pagal rašytojos N. Mazalaitės pavardę.

    

     Hitlerinės ir sovietinės okupacijų laikotarpis

    

     Pirmosios sovietinės okupacijos metais P. Cvirka T. Tilvytį pasikvietė į sekretorius prie savo vadovaujamos rašytojų sąjungos, paskui į literatūros žurnalo „Raštai“ redakciją. Tada dideliu tiražu buvo išleisti jo „Artojėliai“. Pasirodė naujų eilių ciklas „Žemė grįžta namo“ ir kiti santvarką liaupsinantys straipsniai bei eiliavimai.

     „Karas. Su vaikais traukiuos iš miesto. Motorizuota hitlerinė armija mane pralenkia. Apie mėnesį laiko bastausi gimtajame vienkiemyje, įvairiapusiškai vertindamas situaciją. Pajutęs, kad vietos „aktyvistai“ pradeda manęs ieškoti, palieku tėviškę. Atvykusį į Kauną, Donelaičio gatvėje mane suima du žvalgybininkai. Mėnuo praeina Kauno kalėjime, trys – Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Grįžtu į tėviškę, kur gyveno ištremta šeima. Vėl ariu žemę, sėju grūdus,“ – rašo jis savo autobiografijoje.

     Sakoma, kad Tilvytį iš Pravieniškių koncentracijos stovyklos išgelbėjęs jo giminaitis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Jonas Šlepetys. O juk galėjo ištikti skulptoriaus V. Grybo, poeto Vytauto Montvilos ir kitų kūrėjų likimas. Kaltinamas buvo už satyrinį „Laišką Lietuvos milijonieriui“.

     Kaip T. Tilvytis gimtinėje, taip ir J. Petrėnas sykiu slapstinėjos, palaikydami ryšius, vienas pas kitą lankydamiesi. Apie gimtinę Tilvytis dainavo: „Ant Aukštaičių kalvos, / Pakrašty Lietuvos, / Nuošaliai išdidžiai / Dunkso mano Gaidžiai.“ Nuo Untilgės piliakalnio, kaip ant delno, matėsi vienkieminis Tilvyčių namukas. 1948 m. jį nupirko Br. Meškuotis ir dabar tebestovintis greta „Vagos“ knygyno Utenoje,Tauragnų gatvėje.

     Rinkdamas prisiminimus Gaidžių kaime pas Andriusevičius, esu kalbėjęs su jais ir apie T. Tilvytį. Vokietmečiu Teofiliui, kurį Gaidžiuose vadino Tapiliu, buvę ne pyragai. Juozas Andriusevičius prisiminė: „Naktį barbina kažna kas durysna. Buva Tapilis. Tas šmurkšt rūsin. Inaina ginkluoti vyrai. Atsdusam – ne vakečiai, a ruskių karaiviai, likusys na kara. Anys tadu Sirvydžių miške slapstes.“

     Mykolas A.: „Tapilis pre vakečių sakydava: „Tik Jurgis, kunigas, ūkinykaut makėja, a mes visi titi miti... Petras padirbdava ragutes ir vėl pranyka su draugais laikų pralaidžekoja.“

     Dar vienas Teofilio brolis Antanas Pirmame pasauliniame kare kontūzytas buvo nei šioks, nei toks. Paskui dingo, anot Mykolo, „in devintų dungų išėja.“

     Rukšėnų Stasė Bartašiūnaitė: „Ainu iš Utenas. Užveja važiuodami Tapilis su Petrėnu, rašytoju, liepia sėstis. Abu kaimiškai, prastai apsvilkį, sermėguoti. Važiuoja Gaidžiuos. Tuo metu Petrėnas statės namą Degučių pakaimėje. Pats arkliu vežiojos iš Utenia aikštės žydų nugriautų namų sienojus...“

    

     Pokario metais

    

     T. Tilvytis „Autobiografijoje“: „1944 m. vasara buvo karšta. Rugių varpos sviro žemyn. Virš jų pasirodė pirmųjų raudonarmiečių pilotės. Tuo pačiu vieškeliu, kuriuo prieš trejus metus žygiavo hitleriniai tigrai, atgal riedėjo vokiški pabūklai. Įvyko susirėmimas prie pat gimtojo kaimo. Pakelėje liko sudaužyta priešo technika. Okupantų neliko nė kvapo“, – taip džiūgavo jis. Laišku J. Šimkus pakvietęs į Kauną, į naują darbą. Išdundėjęs pro Švenčionėlius. Vilniuje K. Korsakas, RS pirmininkas, pasiūlęs sekretoriaus pareigas. Paskui kitas RS pirmininkas P. Cvirka pasiūlė būti poezijos konsultantu. Parašo „Usnynę“, „Šikšnosparnius“...

    

     Socialinio teisingumo ilgesys

    

     „Buvo Teofilio Tilvyčio kūryboje kažkas be galo tikro, artimo, mielo ir valstietiško, kas jį daugiau, negu kurį nors kitą lietuvį poetą siejo su ilgamete mūsų kaimo ir buities poezijos tradicija“, – yra pasakęs Justinas Marcinkevičius. Nuo mažens besiilgintis socialinės teisybės, linkęs į visus menus (jis – muzikantas, dainininkas ir aktorius) buržuazinėje visuomenėje Tilvytis nerado sau vietos. Jis debiutavo liūdesio ir nevilties kupinais eilėraščiais, tačiau netrukus nustebęs įsitikino, kad visuomenei reikalingas klounas. Tiesa, įsitraukęs į satyriko veiklą Tilvytis pasijuto dirbąs patį svarbiausią darbą visuomenei, mat satyrą jis nukreipė prieš buržuazėjančią visuomenę. Tikrasis Tilvyčio pašaukimas atsiskleidė atsitiktinai, spontaniškai: sėdėdamas mokesčių departamente, viršininkams nepastebint, užrašinėjo atskirus posmus, iš kurių susidarė poetiškiausias jo kūrinys – pirmieji „Artojėliai“. Antros „Artojėlių“ dalies ištraukas jau sulaikė cenzūra.

     Nors Teofilis Tilvytis sėkmingai reiškėsi lyrikoje, satyrinėje poezijoje ir prozoje, tačiau svarbiausia jo kūrybos sritis – poema. Jis penkių poemų autorius. Poemoje „Dičius“ dominuoja liaudiškas humoras, satyriniai valdininkijos vaizdai... Lyriškesnę gaidą žadina nebent tėvynės grožis ir naivi mintis, kad Lietuvoje „yra švarių akių“.

     Lyrizmas, kurio Tilvytis varžėsi futuristinėje poemoje „Išpardavimas dūšios“ ir privengė „Dičiuje“ atviresnis bei veržlesnis pirmose „Artojėlių“ dalyse.

     Liaudies dainų paralelizmo forma padeda emocingiau nuspalvinti pasakojimą apie artojėlių vargus ir išnaudotojų nepasotinimą. Socialinė tema naujai įprasmina liaudies dainų parafrazėse.

     „Artojėliuose“ apstu satyrinių groteskinių vaizdų. Poetas ypač pliekia įvykdytą valdžios perversmą. Panaudodamas istorinius įvykius bei detales, poetas suteikia poetinei epigramai didesnes simbolines prasmes.

     Laikas nutrynė ne vienos Teofilio Tilvyčio knygos aktualumą, apnuogino seklumas, tačiau ir paryškino gaivališkų posmų, spalvingų aprašymų, kandžios ironijos ir gyvos kalbos vertę.

     Tilvyčio poemos padėjo atskleisti voluntaristinio valdymo paradoksus, išsklaidyti mitą apie artojėlių krikščionišką nusižeminimą, besąlygišką paklusnumą valdžiai. Stambiose poemose Teofilis Tilvytis prisidėjo prie realistinio pasakojimo įteisinimo stambiose poemose.

     Savo literatūrinę veiklą pats poetas Tilvytis yra palyginęs su „juoduoju arimu“, kuriam dar trūko švelnaus suakėjimo. Poetas besąlygiškai gynė vargšus ir gal stokojo įvairiapusiško požiūrio į tarpukario Lietuvos politinius procesus. (Ričardas Pakalniškis)

    

     Su Teofiliu Tilvyčiu mes kaimynai – iš gretimų kaimų. Gali sakyti, kartu augome. Teofilį pažinojau nuo tada, kai jis su kitais Gaidžių kaimo piemenėliais ganė savo kaimo bandą prie gražaus Silio ežero, kur mes, kito kaimo vaikigaliai, maudydavomės.

     Laikas bėgo. Užėjo Pirmasis pasaulinis karas – kaizerinių vokiečių okupacija… 1916–1917 metų žiemą mūsų namuose apsigyveno T. Tilvytis. Mano vyresnis brolis ruošė jį į gimnaziją.

     Iš Teofilio sužinojau daugiau apie Tilvyčių šeimą. Tėvas buvo neseniai miręs. Justino Tilvyčio būta vieno šviesiausių žmonių visoje apylinkėje – ne tik ūkininkas, bet ir žinomas meistras, kaimo daktaras, žmonių patarėjas įvairiuose reikaluose. Šeima buvo gausi – keturi broliai ir keturios seserys. Teofilis pats jauniausias. Pagal žmonių pasakojimą, jį krikštijo, o vyriausiąjį brolį Jurgį „meščavojo“ į kunigus… Brolis Jurgis už jį vyresnis 24 ar 25 metais, jis taip pat poetas, pasirašinėjęs A. Žalvarnio slapyvardžiu.

     Po tėvo mirties šeimininkavo brolis Petras. Sesuo Pranė buvo ištekėjusi ten pat Gaidžiuose – Pulgio Andriušio motina.

     ...1923 m. rudenį T. Tilvytis apsigyveno Kaune, gavo tarnybą Mokesčių inspekcijoje. Susitikdavome dažnai. Buvę jo draugai Utenos gimnazijoje patarinėjo stoti į vakarinę gimnaziją suaugusiems.

     Patsai dar gerai nenusimanė, ko mokytis: muzikos, dainavimo ar vaidybos. Tačiau viską nusvėrė poezija. Praėjo metai, kiti, T. Tilvyčio eilėraščius mielai spausdino laikraščiai ir žurnalai. Vis labiau poetas krypo į humorą. Daug pramoko K. Binkio vadovaujamame futuristiniame „Keturių vėjų“ sąjūdyje. Ten, be kitų, buvo skaitomi bei studijuojami ir tarybiniai poetai, ypač V. Majakovskis.

     Tuo metu T. Tilvytis lankė ir baigė vaidybos studiją artistu, tačiau nepasidavė – viską nusvėrė literatūrinis pasisekimas. Šalia jumoro ir satyros rašė ir „grynosios“ poezijos („Artojėliai“, kur gražiai susipynė satyrinis ir graudus lyrinis elementai).

     ...1940 metais nė kiek nesvyruodamas T. Tilvytis įsijungė į lietuvių tarybinę literatūrą, nes savo poezija nuo „Artojėlių“ nuosekliai krypo į kairę.

     Hitlerinės okupacijos metais buvo suimtas, sėdėjo kalėjime ir Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Ištrūkęs iš ten, apsigyveno su šeima savo tėviškėje Gaidžiuose. Ir aš didelę to slogaus laiko dalį praleisdavau savo tėviškėje. Susitikdavome dažnai, atvirai pasikalbėdavome, dalijomės svajonėmis apie išvadavimą.

     ...1956 metais vėl mus gyvenimas suvedė arčiau – gyvenome tuose pačiuose rašytojų namuose Vilniuje. Santykiai, kaip ir jaunystėje, buvo jaukūs, kaimyniški. Vis teberašė, nebuvo užmiršęs humoro ir satyros. Sėdim kartą kieme ir kalbamės:

     – Va, leidžiu kai kuriuos dalykus iš naujo. Tenka daug ką peržiūrėti ir pataisyti, ypač kalbą, kirčiavimą. Jaunystėje, matyt, per daug skubėjau rašyti.

     ...Besikalbėdami vis nukrypdavome į tėviškę, į Aukštaitijos ežerus ir kalnelius, į kuriuos poetas visada sugrįždavo savo dainose:

    

     Gimtinė mano, pasakų šalis:

     Ten Tauragnas, ten Utenas,

     Balys, Silys…

    

     Poezija kuriama ne iš žvaigždžių, ne iš svaiginančių reginių, bet kasama iš žemės, drėkinant ją prakaitu ir širdies krauju. (Antanas Miškinis („Šviesa“, Nr. 2, 1974 m.)

    

     Teofilis Tilvytis poezijoje debiutavęs elegiškos nuotaikos posmais, kuriuose, kaip pastebi kritikai, buvo nemažai romantinės bei simbolinės lyrikos štampų – užkerėtų bokštų, kuopų ugninių, šešėlių skaičių... Netrukus kartu su „Keturių vėjų“ grupe pradėjo smarkią ataką... prieš dirbtinumą, misticizmą, egzaltaciją. Čia jam padėjo parodijuotojo talentas. Tiesa, poetas savo ankstyvosiose parodijose kartais juokėsi neturėdamas aiškesnės programos, bet ir pokštaudamas pasakydavo daug karčios tiesos. Ypač daug satyrinėje poemoje „Dičius“ ir kai kuriose „Artojėlių“ ir „Usnynės“ vietose ir net pokario metų satyriniuose eilėraščiuose. Daugelis ištraukų, posmų, dvieilių skamba kaip kandūs, labai liaudiški ir originalūs aforizmai, kurie skaitytojams labai lengvai įsimenami. (P. Panavas, 1984 m.)

    

     Plačių interesų kūrėjas

    

     Rašytojo Teofilio Tilvyčio asmeniškai nepažinau. Teko dalyvauti dviejuose uteniškių susitikimuose su šiuo žinomu kūrėju. Tada T. Tilvytis vadovavo Lietuvos Taikos gynimo komitetui. Susitikimuose su kraštiečiais poetas kalbėjo nuoširdžiai, tačiau santūriai. Užtat į jų klausimus apie įvairias būties ir buities problemas rašytojas atsakinėjo konkrečiai ir išsamiai. Man, kaip tada jau literatui, Teofilis Tilvytis paliko itin inteligentiško žmogaus įspūdį. Po kelerių metų artimai bendravau su rašytojo sūnumi Ryčiu, dirbusiu satyriniame „Šluotos“ žurnale. Rytis netgi yra svečiavęsis mūsų namuose. Jis panašus į tėvą ne tik savo išvaizda, bet ir literatūriniais sugebėjimais. Jo humoreskas „Šluotos“ žurnale skaitytojai mėgo ne tik už šmaikštumą, bet ir už trūkumų, lydėjusių tuometinį žmonių gyvenimą, apnuoginimą. Susitikęs su R. Tilvyčiu bandydavau plačiau sužinoti apie jo tėvo, rašytojo T. Tilvyčio kūrybos peripetijas, jo pomėgius, „kūrybinės virtuvės“ paslaptis. Tačiau Rytis atsakydavo santūriai: „Jis buvo geras tėvas, linksmas ir nuoširdus žmogus. O apie jo kūrybinį gyvenimą gali pasiskaityti enciklopedijose...“

     Tačiau, bendraudamas su kitais Teofilį Tilvytį pažinojusiais žmonėmis, supratau, kad tai buvo įvairiapusių gabumų ir plačių interesų kūrėjas: lyrikas, satyrikas, dainininkas, aktorius. Kartą jaunystėje garsėjusi kaip Kauno radiofono solistė, pokaryje dirbusi Utenos antrojoje vidurinėje mokykloje mokytoja (dabar R. Šaltenio progimnazija) Klementina Birietienė parodė nedidelį moksleiviškų metų albumą. Jame buvo Birietos sesers moksleiviškų metų bendramokslių nuotraukos ir palinkėjimai. Iš vienos fotografijos žvelgė vešlia ševeliūra, išraiškingomis akimis vaikinas.

     „Tai gal jau pažinai – čia gi Teofilis Tilvytis“, – pasakė man mokytoja. „Papasakokit plačiau, koks jis buvo progimnazijoje?“

     „Kaip sakė vyro sesuo, T. Tilvytis buvo linksmas jaunuolis, „šposelių“ prisigalvodavo klasės draugus prajuokinti. Tačiau tie jo juokai buvo nepiktybiški... O štai jau Kaune, dainuodama radiofone, įsitikinau, kad Teofilis Tilvytis ne tik rašytojas, bet ir geras dainininkas bei šmaikštus artistas. Kviesdavo vadovybė jį padainuoti su mumis ir radiofone. Be to, vaidino „Vilkolakio“ teatre. Jaunystėje su soliste Aliodija Trečiokiene dainavo Miko Petrausko operetėje „Consilium facultatis“, – pasakojo Klementina Birietienė.

     Beje, pašnekesys su mokytoja paskatino pasidomėti, o kas gi ji – Aliodija Trečiokienė. Pasirodo, ji irgi uteniškė, A. Dičiūtė, kilusi iš Naujasodžio kaimo. Ji irgi mokėsi su T. Tilvyčiu Utenos progimnazijoje. Vėliau A. Trečiokienė (Dičiūtė) tapo įžymia Kauno muzikinio teatro operos soliste. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Aliodija Trečiokienė emigravo į JAV, ten ilgus metus koncertavo. Mirė 1997-aisiais Santa Monikoje.

     Beje, apie solinius Teofilio Tilvyčio sugebėjimus yra pasakojęs ir mokytojas Rapolas Šaltenis. „Kai Teofilis Tilvytis jaunystėje užtraukdavo su kitais giedoriais Utenos bažnyčioje ant „vyškų“, jo stiprus balsas net į skliautus aidu atsimušdavo“, – sakė įžymus mokytojas ir literatas Rapolas Šaltenis. (Mindaugas Stundžia)

    

     Apdovanotas ne vien poeto talentu

    

     ...Teofilis Tilvytis buvo toji ašis, apie kurią sukosi visas šeimos gyvenimas. Dievas tą žmogų apdovanojo ne vien poeto talentu, gražia išvaizda, skambiu balsu, svarbiausia – nepaprastu gerumu ir subtilumu. Dar jaunystėje jis buvo pasidirbinęs smuiką, su kuriuo grojo iki pat mirties.

     Turėjo Tilvytis tais laikais neapsakomą turtą – automobilį „Pobeda“. Savaitgaliais susisodindavo į ją namiškius kiek tilpdavo ir išveždavo šeimyną į gamtą, prie savo gimtųjų Tauragnų ežerų, upelių. Vieną dieną „šeimyninis turizmas“ nutrūko. Karo metu su žmona ir vaikais Tilvytis buvo pasitraukęs į gimtąjį Gaidžių kaimą. Atsidūrę neįprastomis sąlygomis Tilvyčiai tada gyveno gan skurdžiai. Materialiai sunkiomis karo dienomis juos nuolat rėmė to kaimo ūkininkas. Poetas jautėsi skolingas ir tą „Pobėdą“ perleido jam už simbolinę kainą.

     Kai gyvenome atskirame bute, Tilvytis mus dažnai lankydavo. Labiausiai jo laukdavo anūkas Rytis. Išeidavo abu į Antakalnio pušynėlius, žaisdavo slėpynių, lakstydavo, lįsdavo už medžių. Stebint bežaidžiančius iš šalies, juodu abu atrodydavo kaip vaikai. Kai Teofilis Tilvytis mirė, Ryčiukui buvo penkeri. Grįžo iš kapinių, sukniubo ant lovos ir nebegalėjo sutvarkyti vaiko širdelė užgriuvusio skausmo.

     Maniškiai prisimena, kaip kartą, vairuodamas mašiną, netikėtai ramiai Teofilis Tilvytis pasakė: „Norėčiau numirti staiga“. Mirtis apsilankė visai netikėtai, 1969 m. gegužės rytą. Dar gulėdamas lovoje ištiesė gyvenimo draugei ranką… „Pažiūrėk, mieloji, ar aš neturiu karščio“, – ir užgeso. (Iš žurnalistės Onos Stankevičiūtės pokalbio su poeto Teofilio Tilvyčio marčia Eugenija Tilvytiene, 1995 m. kovo 4 d., „Šeima“)

    

    Utenos apskrities žinios, Nr. 54 (2367), 2013 05 18

 

     Teofilis_Tilvytis_01.jpg

     Utenos „Saulės“ progimnazijos mokiniai su Teofiliu Tilvyčiu (stovi antras iš dešinės)

 

     Teofilis_Tilvytis_02.jpg

     Utenos „Saulės“ progimnazijos moksleivis apie 1919–1920 m.

 

     Teofilis_Tilvytis_03.jpg

     Jaunystė – vilčių ir svajonių metai

 

     Teofilis_Tilvytis_04.jpg

     „Keturių vėjų“ laikais…

 

     Teofilis_Tilvytis_05.jpg

     Keturvėjininkas

 

     Teofilis_Tilvytis_06.jpg

     13: nuo Maironies iki manęs

 

     Teofilis_Tilvytis_07.jpg

     Sunkiai „gimsta“ eilės

 

     Teofilis_Tilvytis_08.jpg

     Kuntaplis, kurį redagavo T. Tilvytis

 

     Teofilis_Tilvytis_09.jpg

     Su sūnumis Ryčiu ir Valentu Kaune prie muziejaus 1936 m.

 

     Teofilis_Tilvytis_10.jpg

     T. Tilvytis su žmona ir sūnumi

 

     Teofilis_Tilvytis_11.jpg

     T. Tilvytis su kareiviška uniforma 1938 m.

 

     Teofilis_Tilvytis_12.jpg

     Gaidžių k. 1939 m. prie Žemaičių klojimo. Iš kairės: Tilvytienė, sūnus Valis, Jonas, Rytis ir stovi Teofilis Tilvytis

 

     Teofilis_Tilvytis_14.jpg

     Šventėje su kraštiečiais

 

     Teofilis_Tilvytis_13.jpg

     Rašytojas (kairėje) nevengė žmonių draugijos

 

     Teofilis_Tilvytis_15.jpg

     Teofilis Tilvytis atidarant Tauragnų kultūros namus, kurių statybą jis ir protegavo

 

     Teofilis_Tilvytis_16.jpg

     Rašytojų sąjungos tarnyboje

 

     Teofilis_Tilvytis_17.jpg

     Rašytojas priima apdovanojimą iš Justo Paleckio

 

     Teofilis_Tilvytis_18.jpg

     Rašytojo šešiasdešimtmetis

 

    Utenos kraštotyros muziejaus, Antano Gasperaičio ir Mindaugo Stundžios archyvų nuotraukos