tekstai.lt

Teofilis Tilvytis. Poema „Išpardavimas dūšios“ (1928)

b_100_145_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tilvytis_ispardavimas_dusios.jpg     Teofilio Tilvyčio epigramose, parodijose, feljetonuose skamba gaivališkas juokas. T. Tilvytis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928) užsidėjęs klouno kaukę parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. Ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena čia išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją.

 

 

 

    

     Išpardavimas dūšios

    

     1.

    

     Prašom.

     Tai buvo nesenai.

     Atgal tik metai.

     Jeigu akis aukštyn atmetus

     tenai — prieš dangų —

     žvaigždžių koks dešim.

    

     Gal oro norite;

     koks oras korėsi į žemę —

     prašom:

            rieškučios vėjo raičiojos palange,

            koki penki lašai kapojo tvorą.

    

     Aplinkui nieko.

     Pliki šaligatviai,

     kokios septynios liepos

     ir tos nuvalkiotos, be lapų.

    

     Namai.

            Ir vartai.

     Žali, mediniai vartai.

     Ant vartų —

     10.

     Bažnyčios g-vė 10.

    

     Kažkur už sienos kerta dvyliką,

     sugirgžda lovoj marti.

     Sušlapęs lapas prie lango prilekia

     — langai užverti.

    

     — Gal kada nors užeisit —

     prašom.

     — Dėkingas aš;

     gal kitą kartą.

     — Mama kas vakaras išeina —

     vienai man baisu.

    

     Viskas taip paprasta,

     jau įprasta ir sena.

     Ir štai kažin kur,

                          užkampy

     išauga dūšioje Antikristas

     ir taip prasideda romanas.

    

    

     2.

    

     Pačiupinėjau papadę,

     įgnybau kulnį —

     širdies nebėr.

     Paspruko, rupūžė,

     ir tiek.

    

     Širdie,

     žalios žmogienos gabale,

     girdi

     širdie?

     Galvoju —

     nė gyvos dūšios ir galvojei

     nurūko smagenys kažkokiu pabaliu.

    

     Nebėr ir kojų.

     Kampais 90

                   stoju.

    

     Gerai.

     Jeigu jau taip —

     susipažinti prašom.

    

     Akys.

            Kokios jai duoti akys.

            Gal manote, kad bus šviesiai mėlynos

            dangaus, arba rugiagėlių spalvos.

            Jau taip šimtų šimtai pasakė —

            negali būti ir kalbos.

            Prašau —

            štai rudos, apskritos,

            kaip didelės laukinės blakės.

    

     Veidas.

            Kodel visuomet baltas

            ir būtinai rausvais žandais,

            žemyn nuleistas.

            Pas mane veidas,

            duokim, žalias,

            visai palaidas

            ir visuomet pakeltas.

    

            Juk taip gražu, kai pieviškai, laukiniškai.

            Tegu maniškė bus, kaip mano tėviškėj

            žaliuojanti žalioji eglė

            oranžinėm skujom nukarstyta.

            Kodel vis būtinai, kad vidutiniškai;

            juk visa tai apkarsta taip.

    

     Kasos.

            Dar žodis apie plaukus.

            Kokius uždėt jai plaukus?

            Iš anksto perspėju

            visus Parnaso papuasus —

            nebus geltoni ir auksiniai.

            Nelaukit.

    

            O jei mėlyni?

            Truputį duot rausvumo —

            gal ir išeis!

            Žali miškai, visoki krūmai,

            kalnuos kalnais išsvaidyti smiltynai,

            o ten aukštai — — —

            Tiktai mėlyni;

            ir sušukuot, maždaug, kaip debesiais.

    

     Jus manote, kad aš ušmirštu

     dūšią —

     prašom.

     Kai priminiau,

     kad ji iš mano kairio pažasčio

     su šonkauliais viską išnešus

     pamojo pirštu,

     nusijuokė ir tarė —

     glušas.

    

     Dar pora mažmožių

     ir štai gerojus gatavas.

     Vistiek, kaip iš dirbtuvių Kasselio

     kelian paleistas garvežis,

     vistiek, kaip gero meisterio

     trims mostais nubriežtas plakatas.

    

    

     3.

    

     Tai tiktai pasaka,

     daluž — daluže, mano.

     Aš ir dabar vis netikiu

     į tąjį velnišką romaną.

    

     Kelintas vakaras

     daužau kakta į langą,

     kas su manimi dedas?

     Tegul mane ar pakaria,

     kol dar esu nevedęs.

    

     Daluž — daluže,

     kam man paleidai;

     kam man pastūmei

     viršum žemužės?

     Na velnias!

     Šalin romantikas.

     Dabar etapas

     kitokio darbo.

     Dabar

    

     arba ką nors pikantiško

     apie šlaunis ir kelnes,

     arba į rankas klapanus.

    

     Jos kambary

            rojalis,

                   stalas,

                          patalas,

     pora desėtkų knygų.

     Mieloji mano,

     atidaryk

     visus savuosius pašalius,

     atidaryk širdies kvartalus.

    

     Tyku, ramu.

     Kampe subraškina kažykoks vabalas—

     matyt, taipogi neužmigo.

    

     — Turbūt daugiau nebemylėsi

     visi tokie jūs;

     galų gale daryk, kaip nori.

     O vėjas

     neperstoja draskytis pašalėse;

     baisu šįvakar ore.

    

     Klavišį spusteri —

     kažkaip keistai sucypia,

     ausyse rėkia;

     neskamba, bestija, ir galas.

     Kažin koks tonas gaunasi trilypis;

     ir čia, matyt, skandalas.

    

     Aplink visokios linijos,

            kampai,

                   kvadratai,

                          prizmės.

     Susivyniokit smagenys į gerą ratą,

     pavirsk, širdie, į metalinę prizmę.

    

     Ir taip pirmyn,

     į gatvę;

     gana šitos kanalijos,

     gana kamuot perinų kūmas.

     Jaunatve,

     tu būk plati, kaip britiška Australija,

     tu būk, kaip pekliškas samumas.

    

     Ateis laikai,

     kad radio siųstuvą

     kiekviens nešiosimės panosėj.

     Ir po velniais

     mes dėdėms užgiedosim.

    

     Žinai,

     aš užsakiau siųstuvą dūšiai.

     Pompuosu ją

     kur nors į plokštumas Irano,

     kaip runkelių rinktinę rūšį.

    

     Mieloji mano,

     nuobodu baisiai,

                          pikta.

     Juk 3 metrų kube

     uždust per naktį galima.

     Žinai, mažyt,

     aš eisiu.

    

     Nebegaliu ilgiau čia likti.

     Keliausiu tol;

     kur nors pro Kristaus Jeruzolimą,

     pro vandenų nuskaldytąją Kubą.

    

     Sudiev, mažyte.

     Velnioniškai man gaila.

     Gerklėj kažko vis negaliu nuryti,

     pašonę kairiąją suraižė peiliu.

    

     Gal grįšiu dar.

     Ir vėl, ir vėl, mieloji.

     Žinai, paskutinįjį kartą

     eik še — aš pabučiosiu koją.

    

     Nukrito ašara,

     kaip stiklo šmotas.

     Dar pora trikampių išdygo veide.

     Jau vėlus vakaras —

     senai ir saulė leidos.

    

     Mačiau.

            Girdėjau.

     Apskritimu apsisukė plienis raktas

     ir užsikirto durys.

    

     O vėjas

     kelintą naktį

     kvatojasi mane padūręs.

    

     Baigiu dešimtą laiptą —

     čia jau kitokis

     stalas,

            kėdės.

     Ir čia tas užkampis prakeiktas,

     kur dūšioje

     kas valanda kitoniškas skandalas

     ir kur visokiom linijom

     šie žodžiai dedas.

    

    

     4.

    

     Į langą tėškėsi

     žiemos štai gabalas.

     Akys, galvoje

     balta.

     Žiema gili, minkšta,

     kaip mylimosios patalas.

    

     Truputį šalta.

    

     Šaligatviai, kai paduškos.

     Baltoms paklodėmis nukarti

     laukai ir pamiškės.

     O ant galvos —

     tik balta, balta — — —

    

     Ausis užkrovė

     kažkokios minkštos pakulos,

     akys įsižabojo

     vatos didžiulis pluoštas.

     Ir aš lig žemei baltas.

    

     Varpelis sužlega.

     Nusistumia pro petį rogės.

     Arklys, kaip geras treneris

     visokius baltus kamuolius

     kanopoms svaido į pastoges.

    

     Mintie, įsibėgėki

     ir taip padaužk kokį nors karštą kamuolį.

     Danguj jų gyvas pragaras!

     Gerai būtų pakaitint žemę.

     Paridinai kokiu aukštaičių pagiriu —

     kilometrą gilyn išgraužtų,

    

     O aš einu.

     Einu delnais apklojęs burną,

     pakandęs dantį.

     Einu tikrai, kaip durnas

     kas vakaras apie septintą.

    

     Šaligatvį sulaužiau,

     durys adveriją išjudinau;

     kas vakarą, kas vakarą.

     Ir taip nuo rudenio

     savęs nebeturiu.

    

     Romantika dalykas nieko,

     mylėti galima.

     O aš sakau jums tiek tik

     tegu velniai ją paima.

    

     Žiūrėk —

     nejauti kojų,

     krūtinėje kažykas girgžda.

     Ausys, kaip sugadintas radio

     čiurlioniškas meliodijas muroja.

    

     — Su šventėm.

     Namie dukrelė?

     — Namie.

     Iš ryto skaitė.

     Dabar, turbūt, užmigo.

    

     Kalėdų kvapas.

     Žąsies šlaunis,

     bapka išpiaustyta

     visokiais lapais,

     devynios fygos.

    

     Kelkis,

     mieloji kelkis.

     Važiuojame

     kur nors į baltas pievas.

     Žinai — manoj širdy pašėlęs alkis

     ir jau visai kitokis Dievas.

    

     Na pabučiuok —

     tiesiog į lūpas;

     paimk mane į savo delnus,

     Ir mausime iš šios kalupos

     kur nors per kalnus.

    

     A. a. Mickevičius suakmenėjęs,

     kaip ponas Tadas.

     Žinai, senuk,

     viskas velniop nuėjo —

     naujai pakrikštytas ir Petrogradas.

    

     Arba, kad būtų gyvas

     kolega Puškinas

     iš sielvarto numirtų, senis.

     Nauja divizija poetų užgimė,

     kurie štai pliką juodžemį

     su Marsu rengiasi suženyt.

    

     Lenkiuosi aš

     šiuos ženklus rašant

     ne taip, kaip kad prieš šimtą metų.

     Aš perlaužiu save

     kampu devyniosdešim

     ir rankioju lašus po veidą platų.

    

     Ak moterys,

     šėtoniškas jums duotas vardas.

     Nejau ir man

     reikės kokiam nors šoferiui

     nuarti sprandą.

    

     Na nieko —

     aš pasistengsiu;

     juk aš taip pat poetas.

     Dabar vistiek man —

     važiuojame atgal į tavo klėtis.

    

     Sudie

     baltiems beržams

     apkarstytiems gūštomis sniego.

     Dabar kiti pamišėliai gal jus užims.

     Žinai,

     kažkaip sunku,

     ausyse spiegia.

    

     Ir vėl namai.

     Tie patys vartai,

     10.

     Širdy viskas išarta,

     galvoje atsiprašant.

    

    

     5.

    

     Dabar peizažas.

     Peizažas paprastas.

     Jei iššifruot —

     koks šimtas ąžuolų

     ir kelios eglės.

     Ąžuolai jauni, gražūs,

     į viršų šakos atriestos.

    

     Ant kiekienos po šimtą lapų.

     Jei kiekvienam iš medžių

     kiekvieno krūmo

     paskirt po 10.000,

     tai dauginant iš šimto

     gauname

     milijoninę sumą.

    

     Pasiutusiai ir reikia oro.

     Bet gi erdvė —

     turbūt daugiau kaip milijonas erdmetrių.

     Ir šios poemos plotui

     užteks, kiek tiktai nori.

    

     Dangus, berybė...

     Poetai,

     gerai išsemkit

     ir apdainuokite hektarą —

     paplosime.

     O čia — dangus, kaip kubilas

     privarvintas 30° garo.

    

     Į pievą nugulė

     dvi poros kojų.

     Aplink žolių visokios rūšys

     kelmais išsišakoję.

     Vienos galva, kaip geras kepeliušas,

     antros aršyninis siūbuoja kotas.

    

     Kai kas galvoja:

     gražu esą žibutės,

     tokios nekaltos ir bekūnės.

     O aš galiu pasiūlyti —

     štai prašome žalieji papirotai,

     o čia visiems gerai pažįstamos ramunės.

    

     Mama kadaise, būdavo,

     nuo kosulio,

     ar nusidauždavai

     lakstydamas laukais bent porą pirštų.

     Nereikdavo nė patentuoto asilo —

     viską per kokią valandą užmiršdavom.

    

     Pilieti,

     labas!

     Padirbau plotą,

     kuriam tikrai turi

     štai milijoną lapų,

     du milijonu erdmetrių erdvės

     ir šešiosdešims kapų

     žaliųjų papirotų.

    

     Galvok, kaip nori.

     Vaizduokis sau,

     kad tai miškai ir pievos,

     dangaus beribės.

     Čionai viskas suskirstyta po porą,

     kaip kad įsakė Dievas.

    

     Išaugo medis.

     Žydi.

     Veisias.

     Štai šitas ąžuolas

     senai jau vedęs

     ir kiek jis tūkstančių užtaisęs.

    

            Pastaba: čia vieta daugtaškiui

    

     Aplink pajuodo.

     Rasa, kaip šlapia skepeta

     į veidą kirto.

     O ant galvos

     sublizgo nikeliu kažynkoks puodas

     ir šaiposi aukštielninkas apvirtęs.

    

     Ot, rūpužė,

     nejau jis matė?

     Palauk —

     aš kitą vakarą

     atsinešiu elektrinę gyvatę;

     tegu, judošių, pakaria.

    

     Sutemo.

     — Man šalta jau;

     gal eisim.

     O akyse

     tik sukasi visokios panoramos

     ir žemė maišosi.

    

     Mieloji mano,

     kodel tenai, už plaučių

     kažkas vis draskosi, kaip levas?

     Žinai, aš jaučiu,

     sulig negero plano

     į šią planetą atkeliavęs.

    

     Kur aš tik žengsiu

     visi kampai užpainioti,

     basliais užkaišiotos pakriūtos.

     Turbūt, gimiau per anksti,

     kad baidosi

     ir tas šuo pasiutęs.

    

     Bet laušiu

     kiekvieną lyšną baslį

     ir įais balas nugrįsiu.

     Matysite, —

     aukštaitiškus pakriaušius

     aš perdirbsiu į betoninę aslą.

    

     Velniop viską!

     Velniop ir šios planetos

     sula nusalusį košmarą.

     Gana naktims

     su žvaigždėms čiupinėtis —

     užtraukime ką norints gero.

    

     Žinai, mažyt,

     mes eisime iš čia.

     Keliausime kur nors į žemės kampą.

     Lig šiol

     tu man buvai trečia,

     dabar įsibedei širdin

     stačiuoju kampu

    

     Šlapi lig kelių.

     Iš lėto.

     Einam.

     O dūšioje,

     kaip jos veide tik žalia

     ir kamuoliais vyniojasi

     visokios dainos.

    

    

     6.

    

     Visai ne parkas.

     Pranešu,

     kad aš dabar randuos

     darže.

    

     Jei kas pavasaris išartas

     ir kaimiškai nukrautas mėšlu;

     jei kas ruduo

     išraunama gražiai

     kiekviena sėkla,

     tai koks gi, po velnių, čia parkas?

     Reiškia —

     aplink nemažas daržas.

    

     Visiems, turbūt, jau aišku,

     kad čia ir ji.

     Numojome ranka į tuos baltuosius beržus

     ir štai šį vakarą panerkime į jį.

     Tą patį daržą.

    

     Darže, tarp kito ko

     kaštanai,

            uosiai,

     retai išsėtos žolės.

     Darže kas vakaras

     keliolika

     susipina romanų;

     darže ir mes dviejuose.

    

     Visuomet muzika.

     Kavalkas Šopeno

     galanda vieną ausį.

     Tenai trys ponios šunį trotina.

     Turiu prisipažint —

     darže visko nebesugausiu.

    

     Aprėžiame aplinkui ratą,

     praplauname per pusę.

     Ir vėl prisėdam.

     Pašalęs kvapas pečius nukrato.

     Ji atsiduso.

     Visur su bobom bėda.

    

     — Klausyk —

     jisai atėjo;

     jisai mane užmuš —

     aš bėgsiu!

     Kažkas šaltai nusijuokė alėjoj.

     Dantis surakinau.

     Ir kakton atšvilpė idėja —

     nudėsiu.

    

     — Gal norite susipažint?

     — Buhalteris.

     — Poetas.

     Ir šešios akys

     šešiais basliais po žvyrą valkiojas,

     pakojoj mėtos.

    

     — Sudiev,

     mes eisim.

     Dar kartą tvėriau pirštus,

     kaip išbadėjęs žvėris.

     Galvon įsimušė birželis tirštas

     ir aš likau tikrai kaip pasigėręs.

    

     Mačiau

     pro retą tvorą —

     nuėjo ji akim kažką parėmus.

     Dabar eikše į delnus,

     kekše —

     aš tau viską, ko tiktai nori

     ir pasiimk štai nebaigtą poemą.

    

     —

    

     Išsprogo rytas.

     Nulipdė saulėm stogus.

     Žiūriu, gyvatė, pasiritus;

     gal jau visai nusprogus?

    

     Išnyk iš čia, judošiau;

     kad aš daugiau nebematyčiau!

     Geriau būtų kokį kaliošą,

     negu tave, išvalkiota telyčia.

    

     Na, skrisk; na eik Kastusia.

     Gana, užteks — pabodo — — —

     Jei aš dar gyvas būsiu,

     žinai — — — palauk manęs prie sodo.

    

    

     7.

    

     E — i — i — i — a,

     al — lė — ė — jų

     L — e — ja!

     Viskas, viskas praskrido.

     Šidyje nugulė sulaužyta Pompėja;

     širdis viena, kaip piramida.

    

     Kažkoki svetimi pečiai

     pašones daužo,

     žeme visoki ratai ridinėjas —

     ir žemėje šį vakarą, kaip lauže.

    

     Vežikas praklapsi,

     visokius gyvulius botagais kryžiavoja.

     Sukryžiavo tos gatvės

     akyse piestu stojas.

     Ir aš, skaitytojau, gatvėje.

    

     E — i — i — i — a,

     ai —1— e — i — i — a!

    

     Gatve,

     pačiupk mane

     ir nusinešk kur nors su vėjais.

     Aš gatavas —

     jau man palaužtos kojos.*

    

     Žinau.

     Labai gerai žinau.

     Atsimenu, kaip šiandien.

     Jau keletą tokių pragyvenau,

     bet toji, rupūžė,

     palaužė sprandą.

    

     Einu ir einu.

     Kiekvienas užkampis pažįstamas

     ir geras, geras.

     Akys visokios galvos mainosi,

     galvoj tos pačios akys

     kaskart iš naujo tverias.

    

     Kaip ir ekrane.

     Iš kažin kur atapleška

     ir štai išauga veidas.

     Dievuliau mano,

     atnešk kokį nors daiktą peklišką

     ir išsilupk akis iš veido.

    

     Ot rupūžė,

            paralis,

                   velnias,

     anot poeto Žengės.

     Jei tik valia

     pavelytų —

     iš pirmo vakaro

     per langą kelnes!

    

     Gana.

     Padėsiu tašką,

     kaip juodo anglio šmotą.

     Kaip nori, dūšia.

     Tai kas,

     kad man šį vakarą

     rankas nuraškė,

     tai kas kad šonkaulį pramušo.

    

     Krūtinės plotuos

     statysiu geležinę mašiną,

     o ten,

     kur buvo protas —

     nuo šios dienos

     energijos bent šimtą voltų lašinu.

    

     Valio, alėjų Leja,

     nualintais žandais

     ir nualiejintais palietais.

     O kur tu, rupūže, landai —

     aš tau sutriuškinsiu kiekvieną vietą!

    

     Ak, Leja, Leja —

     ar tu žinai kas aš?

     — — — poetas.

     Kadais ir aš mylėjau,

     o štai šį vakarą

     nebežinau, kur velnias man nuneš.

    

     Šaligatvi,

     jei susitiktum

     prabėgančią, tokią mažytę

     praneški jai,

     kad aš grįšiu ryt rytą.

    

     * Skaitytojau,

     čionai, nors truputį

     sustok ir užsimerki.

     Šį vakarą

     apsikabinęs šaltąjį šaligatvį

     poetas baisiai verkia.

    

    

     8.

    

     Ir vėl

     ruduo,

            lapkritis,

                          10

     ir valanda dešimta.

     Visoki ratai į galvą metas:

     7,

            20,

                   900.

    

     Subildo dešim.

     Per kambarį prabėgo varis

     ir sienoj žuvo.

     Nei šis, nei tas —

     nustojau rašęs.

     Ir taip akis kampais sudaręs

     padėjau jas į raštų krūvą.

    

     Ramu ir tyku.

     Profesorius už sienos kosteri,

     bent porą kojų padeda.

     Aplink pakūdusi musė apsisuka.

     Dar mažas būdamas

     tokiu metu sumesdavau bent porą poterių;

     tokiomis valandoms galvon pribėga viso ko.

    

     Išgėriau rašalą,

     kaip gyvulys ištroškęs.

     Ir štai mečiau viską į pašalį —

     širdie,

     naujai ką nors uždrožki.

    

     Dūrys.

     Durys dvi akys,

                          kojos.

     Įėjo.

     Mačiau — didžiulė ašara

     į stalą trūko.

     Už stiklo sušvilpė

     kažin koks keistas vėjas

     ir malkinėn save įbruko.

    

     Mačiau —

     priėjusi darašė:

     „Atleisk —

     aš vėl tik tavo”.

     Ir tai, kai ašaros

     lašu po lašo

     nuo stalo išgaravo.

    

     Mačiau ir tai,

     kai aukso gabalas

     dangaus dugne atskilo

     ir pariedėjo žemėn.

     O ten aukščiau — šventųjų viloj

     kažkoks pabalęs angelas

     kietai užkirtęs vartus

     tarė —

                   Amen.

    

     Naktis apdėjo kreigus

     juodom, pilkom spalvomis.

     Ir taip šią naktį baigės

     poemos pirmas tomas.

    

     Teofilis Tilvytis. Išpardavimas dūšios: poema. „Keturių vėjų“ leidinys, Kaunas, 1928.

     „Raidės“ spaustuvė, Kaunas

 

     tilvytis_ispardavimas_dusios.jpg