Leisdamas į dienos šviesą savo išgyvenimus autorius gali būti apkaltintas net keletu atvejų.

     Užuot dabinęs tą pastogę, kurioje jis praleido tiek daug gražių valandų, autorius rodo jos užpakalinę pusę, kur dažnai būna daug nešvarumų ir netvarkos, tuo tarpu kai toji pastogė iš gatvės pusės išdabinta raudono granito plytomis ir turi marmurinį paradinį įėjimą.

      Autorių gal būt apkaltins ir tie asmenys, su kuriais jis ilgus metus dalinosi sunkia gyvenimo našta, su kuriais ir dabar akis į akį susitinka, kurie daug turi ir žmogiško grožio vertybių, tačiau, jis ir vėl parodo tai, kas prie paradinių drabužių paprastai nedera ir darko jų šventadienišką išvaizdą.

     Kaltas bus autorius ir prieš tuos mūsų knygos vertintojus, kurie išviso į knygą linkę žiūrėti iš paradinės pusės. Jie pasakys, kad autorius kelia į viršų biauriausius, kokie tik gali būti, mūsų nepriklausomojo gyvenimo vaizdus, nesinaudoja mūsų gražiąja kalba ir nepastebi aplinkos grožybių.

     Į lygiai tokios pat rūšies kaltinimus atsakė mano vyriausias kelionės draugas balansų inspektorius Valerijonas Spiritavičius Apygardos Teismo posėdy:

     „ — Pone prokurore. Tamsta čia iškėlei visas mano tariamąsias nedorybes ir padarei mane juodesni už velnią. O kodėl tamsta nenori matyti, ką aš per 12 mūsų nepriklausomybės metų gera esu valstybei padaręs?“.

     Autorius

     NEĮVEIKIAMO OPTIMISTO VALERIJONO SPIRITAVIČIAUS IR JO PALYDOVŲ

     TRIUKAI TARP KETURIŲ SIENŲ KELIAUJANT Į GYEVNIMO PRIEBLANDĄ

     MOMENTALIŠKOS ARTIMESNIŲ KELIONĖS DRAUGŲ NUOTRAUKOS

     Ministeris, neturėdamas kur kitur padėti savo draugą, grįžusį iš Friburgo su pergamento lape išgraviūruotu daktaro titulu, pradėjo gilintis į atskaitomybės departamento direktoriaus Valerijono Spiritavičiaus asmens bylą ir surado, kad jis ištikro turi Vitebsko felčerių kursų diplomą ir nuo 1902 metų tarnavo kažkokioje valdiškoje palatoje Tuloje kanceliaristu, kol 1919 metais grįžo Kaunan ir stojo departamento direktorium. Kadangi jaunasis ekonomijos daktaras buvo susidomėjęs departamento direktoriaus vieta, tai per neilgą laiką ministerijoj buvo paruošti atatinkami įsakymai, kurių pasekmės buvo tos, kad Valerijonas Spiritavičius tapo paskirtas balansų inspektorium.

     Po tokio dvasios sukrėtimo ir pasityčiojimo iš jo amžiaus septintoje dešimtyje, Valerijonas Spiritavičius kalbėdavo apie neteisingą pasaulio sutvarkymą ir teisybės neesimą iki nesąmonių, gerdavo iki ašarų su kliedėjimais naktimis, arba tylėdavo savyje užsidaręs iki visiško dvasinės būklės pakrikimo.

     Praėjo mėnesiai ir metai, kol jis po truputį pradėjo apsiprasti su padėtim, blaivytis ir pamažu gilintis į jam pavestas daug smulkesnes pareigas.

     Jo pavaldiniai, balansų inspekcijos tarnautojai, ilgai visa tai su savo nauju viršininku pergyveno, kartu guodėsi, ramino jį, apgailestavo susidėjusią padėtį, kol patyrė, kad jį raminančiai veikia ir toks dalykas, kaip paprastas žodelis „direktorius“. Pavadintas Valerijonas Spiritavičius direktorium nušvisdavo, akyse jo sužibėdavo kažkokios vilties ugnelės, pragiedrėdavo veidas, susikaupdavo jo visos išsekusios jėgos ir jis, pašokęs iš už stalo, šypsodamasis prabildavo:

     — Pažiūrėsime, tąjį anąjį... Che-che-che!.. Nieko nėra negalima, Napoleonas yra pasakęs.. Pažiūrėsime, tąjį — anąjį...

     Balansų inspekcijos tarnautojai vienu balsu nutarė ir toliau jį vadinti direktorium, nes tuo paprastu žodeliu galima buvo prieiti į pačias savo šefo širdies gelmes.

     Spiritavičius buvo gimęs viršininkas. Viršininkas idealistas, viršininkas romantikas, viršininkas filosofas. Jis kanceliarijos darbą dievino, juo didžiavosi ir visus įtikinėjo, kad ir šėtono valdžioj jis pasiliksiąs Valerijonas Spiritavičius, mažiausia jo kanceliarijos viršininko etate. Visuomeniškas darbas, politika, kultūra jam, kaipo pasišventusiam valstybės garbei, buvo taip tolima, kad jis ne tik pats nesusivokdavo, kas tai yra, bet dargi duodavo dūmų pavaldiniui, jei jis kažką panašaus prasitardavo. Į seimus Spiritavičius balsavo už katalikiškus sąrašus, nes, anot jo paties, tik vienas Dievas žino, kaip geriau sutvarkyti šį nuodėmingą pasaulį. Pagaliau, kai seimą išvaikė, Spiritavičius kažkaip klaikiai pradžiugo, nes dabar nebebūsią kam valdininkų galvas sukti ir trukdyti taip brangų laiką.

     — Jokių man partijų! — kartais sakydavo jis vaikščiodamas po raštinę savo pavaldiniam. — Proferanso partija, vieną - kitą, tąjį - anąjį, su silkute, o rytą vėl į darbą!

     — Štai mūsų programa, — kartais iškišęs pro kabineto duris X tomą „Svod zakonov“ pagrąsindavo valdininkam, plačiai nusišypsodavo ir su durų trenksmu dingdavo vėl visai dienai.

     Kai jam sekretorius pranešdavo, kad seimas priėmė naują įstatymą, jis pašokdavo nuo stalo, įbesdavo akis į pavaldinį, parausdavo ir rėkdavo:

     — Na tik tąjį - anąjį, pone sekretoriau! Kas čia darosi? Vadinasi, nespėji nusispiaut ir naujas įstatymas! Tai yra akrobatika, pone sekretoriau, o ne darbas! Piemenys! — trenkdavo duris ir eidavo į netoli esantį „Laivelį“ nervų gysleles nuraminti, arba, kaip jis pats sakydavo, „kirminą numarint“.

     Išviso, mūsų gyvenimo naujienos Spiritavičių erzindavo. Kiekvienas naujas dalykas balansų inspekcijos gyvenime suardydavo visą jo galvojimo sistemą.

     Pav. vieną kartą atėjo telefonų stoties tarnautojas pasiteirauti kur pastatyti telefono aparatą. Spiritavičius pašoko, pribėgo prie nieko nekalto monterio ir, pirštu į duris rodydamas, riktelėjo :

     — Lauk! Sakau — lauk! Gal būt nori, kad mane perkūnas trenktų? Lauk su savo išmislais rimto darbo dirbtų!

     Tačiau, telefonas vis dėlto buvo įvestas. Čia greit atsitiko ir pirmas nesusipratimas. Iš ministerijos buvo pareikalauta telefonu atnešti kokias tai bylas. Kai sekretorius apie šį reikalavimą pranešė direktoriui Spiritavičiui, jis, pirštais į stalą kalendamas ir šypsodamasis, kalbėjo:

     — Baikos, pone sekretoriau, baikos. Skambino, che - che - che... Ausyse tamstai skambino... Iš tarnybos mane panoro iškasti. Sakau tamstai, pone sekretoriau, — kai turėsiu savo rankoj raštą — duosiu ir bylą... Baigta! Durniai visi uždaryti Suvalkų Kalvarijoj. Supratai, tamsta?

     Kai byla, vis dėlto, buvo išnešta, Spiritavičius giliai susimąstė, ilgai vaikščiojo po kabinetą ir, pirštu kaktą badydamas, kokį pusvalandį vienas sau kalbėjo:

     — Taip, tąjį - anąjį... Čia visiem trūksta.

     Visi tie, Spiritavičiaus akimis, vaikiški dalykai diena iš dienos jį sendino ir kurstė jo sieloje kažkokią betvarkę. Su dviem guzikais ant pusiaujo vizitinis apsiaustas darėsi laisvesnis, o balti ūsų šeriai pradėjo tiestis virsdami dviem tualetiniais šepetukais. Plačiame ūsų prasiskyrime ramiai, ramiai sau ilsėjosi diktas, apskritas rausvas nosies galas ir, atrodė, kad jis visu savo svoriu direktorių Spiritavičių traukia arčiau kapo duobės. Ir tik šis baisus žodis Spiritavičiui durdavo kaip su yla pašonėn, priversdavo visus jo sąnarius judėti ir jį, kaip viesulą, pakeldavo visų akyse.

     Vieną kartą jo kabinete, per pusiau privertas duris išgirdome tokį tarnybinį pasikalbėjimą.

     — Sėsk. Sakau — sėsk! Sėsk mano vieton, o aš silkes pardavinėsiu Sėsk! — šaukė Spiritavičius savo kabinete, tempdamas į kėdę kažkokią reikalu atėjusią seną moteriškę. Moteriškė nesusigriebdama kame čia reikalas, visokiais būdais spyrėsi ir gynėsi, kad net kabineto grindys bildėjo. Kai į kabinetą subėgo valdininkai, direktorius sutaršytais plaukais stovėjo vidury grindų, taisėsi mankietus ir žiūrėdamas į seną miesto moteriškę kalbėjo:

     — Ji mane pamokys, kaip reikia dirbti! Nėra pinigų, vaikai maži... Augint vaikus buvo gera, o dabar vaikai, vaikai... Neturi pinigų — nesiženyk!

     Vieną rytą konceliarijoj direktoriaus laukė kažkoks pilietis. Direktorius, atsidaręs kabineto duris, įbėgo į raštinę ir sveikindamasis su pavaldiniais riktelėjo:

     — Varykit, tąjį - anąjį!

     Įbaugintas pilietis griebė kepurę ir išbėgo pro duris šaukdamas, kad jį inspektorius muša. Galop išsiaiškinta, kad čia nieko nėsą bloga ir kad tokia forma Spiritavičius savo pavaldinius ragina daugiau dirbti.

     Maždaug tokia Spiritavičius momentališka nuotrauka.

     ***

     — Kas rusui gera — prūsui smertis — sakydavo dažnai Spiritavičius, suvalgęs tris porcijas šalto paršiuko su drebučiais ir vienas išgėręs mažą degtinės grafinuką. Stebėtinai tinka šis posakis ir antram balansų inspekcijos kankiniui Jonui Piskorskiui, palyginus jį su šefu Valerijonu Spiritavičium.

     Jonas Piskorskis, Spiritavičiaus dešinioji ranka, jei prisiminti dar vieną išmintį „ką žino kairė — nežino dešinė“, nei mažiausio krislelio neturėjo panašumo į savo šefą. Jei to judesiai buvo statūs, truputį nachališki, tai Piskorskio švelnūs, apgalvoti ir elastingi iki baletiško virtuoziškumo. Jei Spiritavičiaus pastatas buvo subudavotas be jokios medžiagos ekonomijos, tai Piskorskiui Dievo pasigailėta raumenų ir riebalų. Pagaliau kaulais Piskorskis irgi nepasižymėjo, nes visi jo sąnariai, kalbant nors ir su sau lygiu, atrodė daugiau guminiai, ar net spyruokliniai.

     — O vis dėlto, pone direktoriau... — tuos žodžius jis vartodavo prieš kiekvieną mažiausi su direktorium pasikalbėjimą; su tais žodžiais jis neišpasakytai lengvai ir muzikališkai palenkdavo galvą, atkišdavo į šonus sulenktas rankų alkūnes ir, stovėdamas visu korpusu ant vienos kojos, antrąją parėmęs ant bato viršūnės, supdavo įvairiausiais niuansais.

     Jei Spiritavičius buvo aktyvus ir energingas, tai Piskorskį galima pavadinti svajingu, viskam pasiduodančiu flegmatiku. Pav., kai jis vėliau pamatė, kad visvien reikės sėsti į kaltinamųjų suolą, revizoriui tarė:

     — O vis dėlto, pone revizoriau... ir t. t.

     Labai dažnai, kada visa inspekcija nurimdavo, jis, atsilošęs savo kedėje ir ritmiškai supdamasis ant jos paskutinių kojų, lyriniu tenoriu užtraukdavo „Večernij zvon“. Jo gaidą pagriebdavo Bumba - Bumbelevičius, Plerpa ir raštinėj suskambėdavo griaudi dainelė. Jis buvo pasaulio nesuprastas menininkas. Rašydavo eiles, atsistodavo raštinės vidury ir ištisas valandas deklamuodavo: „Pirmyn, trejuke, už tėvynę...“ Piskorskis buvo gana vykusiai nukopijavęs Leonardo da Vinči paskutinę vakarienę. Tačiau, daugiausia jis buvo pasišventęs, anot jo paties, meniškiems foto ieškojimams.

     Kartais jis, gatvėje pamatęs žmogų sulaikydavo ir švelniai tardavo: „O vis dėlto aš iš tamstos veido šį tą padaryčiau...“ Ne kartą jis dėl to yra skaudžiai nukentėjęs. Nepažįstamas, jo gerų norų nesuprasdamas, kartais kirsdavo Piskorskiui į veidą ir iš jo padarydavo spalvotą momentališką nuotrauką.

     Jis, norėdamas sukurti geniališką paveikslą, buvo taip supykinęs direktorių, kad pastarasis buvo pradėjęs sirgti persekiojimo manija. Piskorskio albume buvo kelios dešimtys jo paties sukurtų direktoriaus paveikslų, kuriuos jis vadino ieškojimais. Štai, direktorius Spiritavieius stovi po milžiniška palme, už kurios matyti Chiopso piramydė ir sfinksas. Toliau Spiritavičius sėdi orlaivyje su piloto šalmu. Viena kompozicija buvo stačiai nepaprasta: didelė gėlė su daugeliu žiedų. Centraliniame žiede buvo įkombinuota direktoriaus galva, šalutiniuose gi žieduose kiti inspekcijos tarnautojai — jo pavaldiniai. Šios nuotraukos vieną egzempliorių, iš šiaudelių jo paties išpintuose rėmeliuose, jis padovanojo direktoriui jo vardo dieną.

     Kadangi Piskorskis už raštinės durų turėjo atskirą kambarį, tai čia pat buvo ir jo laboratorija. Kampe stovėjo medinis aparatas, ant stalo gulėjo mažas aparatukas momentams fiksuoti, čia pat matėsi vonelės stiklams ir filmoms aiškinti ir ant langų rėmeliai atvirutėms džiovinti.

     Piskorskio portfelis, kurį jis skyrė tarnybos pareigoms eiti, buvo pagamintas pagal jo paties brėžinius. Jame buvo vienas nuo antro guma izoliuoti skyriai: švariam popieriui, blankams, byloms, privačiai korespondencijai, foto medžiagai, vizitinėms kortelėms ir paišeliams. Prie portfelio buvo prikombinuotos ir foto aparato kojos.

     Paišelių buvo visas spalvų spektras. Chemiškas juodas, mėlynas, paprastas juodas, mėlynas, raudonas, žalias, geltonas ir mėlynos kreidos gabalas. (Šia kreida jis apibrėždavo ratą grindyse, į kurį pastatydavo savo ieškojimų auką, kad ji prieš objektyvą nepajudėtų). Dėl tų visų, išlavintam žmogui reikalingų, darbo įrankių gausumo ir pats portfelis atrodė daugiau panašus į čemodanėlį.

     Šį inteligentišką sandėliuką Piskorskis nešiodavosi visuomet su savimi ir būdavo nelaimingiausias žmogus pasauly, jei, neduok Dieve, jį pamiršdavo namie, ar inspekcijoj. Be šio bagažo jis buvo ir nedrąsus ir kvailas ir niekam nereikalingas.

     Viršutinėj kostiumo kišenėlėj jis nešiodavosi keturias amžinąsias plunksnas. Visos tos plunksnos jam buvo būtinai reikalingos. Mašinistė, kuri perrašinėjo jo raštus, turėjo žinoti spalvų kalbą ir turėjo sugebėti visas spalvas perduoti vienu mašinėlės kaspinu. Raudono rašalo plunksna parašyti juodraščiai reikėdavo perrašinėti mašinėlės didžiosiom išretintom raidėm, žalio rašalo — didžiosiom suglaustom, fioletinio — mažosiom išretintom ir t. t. Piskorskio raštų juodraščiai žaisdavo spalvų gamom, nors turinys jų skambėdavo ne taip jau muzikališkai: „Ponu Vyršiniku (raudonai) Su šomi prisunčiamas norašas no originala dziel vikdima“.

     ***

     Antras direktoriaus padėjėjas Mikalojus Utkinas, pulkininko sūnus, 1920 metais atbėgo iš Petrapilio. Pasprukęs iš bolševikų nagų susirado šiltą ir saugią vietą balansų inspekcijoj. Kilęs iš pasiturinčios šeimos, vedęs turtingą rusę, kuriai palikimu turėjo atitekti du gražūs namai Petrapily, sėdėdamas balansų inspekcijoj leido perkūnus raudonąjam antikristui, kuris vienu rankos mostu padaręs jį valkata.

     Dideliais žingsniais vaikščiodavo aplink savo rašomąjį stalą, žiūrėdavo į šachmatų lentą, galvodavo, vėl sėsdavo ir taip be galo kūrė teorijas, schemas, kaip sugrąžinti Rusijai senąjį veidą. Stumdydavo bokštus, karalius, arkliukus ir visuomet baigdavo partiją baltagvardiečių naudai. Jei matydavo aiškią raudonųjų persvarą, jis apsukdavo šachmatų lentą ir raudonuosius lupdavo jau su juodosiom figūrom. Taip jis buvo užimtas šiuo teoretiniu pilietiniu karu, kad ištisas valandas nematydavo kas dedasi inspekcijoj.

     — A, vot jum tur-tur-tur — spiaudydamas nuimtą nuo lentos tariamąjį bolševiką kalbėdavo Utkinas.

     — Dar pažiūrėsim, dar pažiūrėsim — supykęs rėkdavo, jei bolševikų pėstininkas paimdavo baltųjų kavaleristą.

     Jei tariamajam kare su bolševikais šachmatai Utkinui buvo teorija, tai medžioklė ištisi manevrai. Būdavo atsitikimų, kad inspekcijoj jis nesirodydavo ištisom savaitėm. Kai jo kambario bendradarbis Piskorskis nuo 8 val. ryto iki 2 ramiausiai sau aiškindavo ir retušuodavo naujas filmas, tai Utkinas tuo metu klajodavo provincijos miškuose, klausydavosi šunų skalijimo ir su didele aistra šaudydavo baikščius miško gyventojus kiškius.

     — A, tu bolševike! — rėkdavo vydamasis pašautą auką — o ką ? Ar aš tau nesakiau, kad bus galas? Su manim ne juokai, tamsta! — Kadangi Utkinas buvo truputį luošas ir jo kairė koja buvo trumpesnė, tai, vydamasis pašautą žvėrelį, jis atrodė pasigailėjimo vertas sutvėrimas. Vydavosi Utkinas per krūmus klasinį priešą, griūdavo už šaknies ar kelmo užkliuvęs, keldavosi vėl ir vėl bėgdavo. Kai kiškis, galutinai nusikamavęs, krisdavo ant žemės, Utkinas pribėgęs įsidėdavo dar du šovinius, paimdavo šautuvą į rankas ir komanduodavo:

     — Prie sienelės, draugas. Aš tau parodysiu Rusiją motinėlę kraujuose plukdyti. Prie sienelės...

     Dėl efekto jis užmesdavo ant raudonų kiškio akių baltą skarelę ir du kartu į jį iššaudavo. Tik po to jis priešą laikydavo galutinai nugalėtu.

     — Na, tąjį - anąjį — grįžusį iš medžioklės klausdavo kartais direktorius Spiritavičius — daug bolševikų parsinešei?

     — Tris, pagoniška sėkla — kalbėdavo direktoriui taurusis karys Utkinas, balansų inspektoriaus padėjėjas — tris! Vienas anarchistas, bestija! Bet aš jam buože per galvą, buože per galvą...

     Namo parnešęs trofejus mesdavo žmonai po kojomis:

     — Daryk ką nori su juo. Vieną odą nulupk už namą Nikalojaus prospekte, o antrą — už indėlius valstybės banke.

     O kai žmona kiškį paduodavo ant stalo, Utkinas atsisėsdavo, už apikaklės pasikišdavo servetėlę ir šakute galąsdamas peilį sakydavo:

     — Suvalgysiu tą anarchistą! Kaulelius išnarstysiu! Gyslas ištampysiu tam eretikui!

     ***

     Mūsų, į gyvenimo paslapčių versmes ekskursijos papuošalas, buvo inspektoriaus trečias padėjėjas Mikas Piščikas. Jeigu mes apie Utkino praeitį šį tą nusivokiame, tai Piščiko pirmieji 35 metai pasilieka tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Tačiau, kadangi mūsų draugija pirmoj eilėj laikė džentelmeniškumą ir visuomenės reikalą, tai į kiekvieno sąžinę, į jo privatiškus pergyvenimus mes nei nelįsdavome. Mes visi žinojome pav., kad Piskorskis kažkokiu tai neaiškiu būdu Vilniuje buvo tris kartus teisėtai vedęs ir vis dėlto žmonos neturėjo, bet ar tas mums turėjo rūpėti? Mūsų pareigos inspekcijoj buvo labai aiškios, niekas mūsų nekaltybės dokumentų neprašė, todėl mes savaime labai gerai susigyvenome. Piščikas pats sakydavosi, kad jis 1919 metais, būdamas partizanu, šnipinėjęs vienos valstybės naudai ir gerai uždirbęs, vėliau tarnavęs mūsų sekimų biure, vos neįkliuvęs pats ir per vienos ponios malonę patekęs i saugesnę ir pelningesnę vietą — balansų inspekciją.

     — Man svarbu darbininkas — priimdamas Piščiką į inspekciją kalbėjo direktorius, sužinojęs, kad jis pašalintas iš biuro, kaip nepatikimas asmuo — man svarbu, kad tamsta moki ir nori dirbti! Kas man darbo, jei tamsta patikimas, ar ne? Aš pats sau netikiu! Niekam netikėk — sakydavo direktorius — sau netikėk! Guldami į lovą visi mes rankas padedame po galva, o rytą randame va — čia... Taip tamsta! Moki rašyti — ko daugiau reikia?! Aš gi čia esu viršininkas, tąjį - anąjį, o ne tamsta! Sėsk ir dirbk, tamsta!

     Jei Piščikas savo praeitį ir slėpė tai ne kitaip kaip po elegancija, virtuozišku mandagumu, iškalbingumo dovana, toli siekiančiu protu ir parinktu puošimosi skoniu. Kas tais laikais būdavo gražesnio ir elegantiškesnio Kauno gatvių vitrinose, sueidavo į Piščiko privatiškas spintas.

     Atpasakojęs direktoriui savo vakardieną atliktus darbus Piščikas išsiimdavo, būdavo, sidabrinį portsigarą, užsidegdavo papirosą, pasikišdavo po pažastimi portfelį, užsidėdavo katiliuką ir išeidavo į miestą tarnybos reikalais. Jo eisena buvo įsidėmėtina: galvą jis laikydavo pakėlęs į miesto namų stogus, o figūra, būdavo atsukta į vieną pusę. Taip lyg jis eidavo visuomet kairiuoju pečiu pirmyn, o dešinėj rankoj visokiais ratais sukinėdavo bambukinę lazdą. Jo pareiga ir buvo vaikščioti po miesto įvairias prekybos įmones ir tikrinti, ar pirklys laikosi įstatymų ir ar tiksliai atsiskaito su valstybės iždu.

     Įeina, būdavo, į manufaktūros sandėlį, permeta akimis lentynas ir taria:

     — Blogai tamsta... Gal pavelysit man tamsta atsisėsti? Dovanokit, jei aš tamstai sudarysiu šiokių tokių nesmagumų... Tarnybos verčiamas turiu tamstai surašyti protokolą... Teks pabaudą mokėti... Žiauri ir negailestinga įstatymo raidė...

     Kai įmonės savininkas supokuodavo angliškų medžiagų kelius gabalus ir prašydavo pasakyti, kuriuo adresu visa tai pasiųsti, Piščikas dėdamasis ant galvos katiliuką sakydavo:

     — Pas siuvėją... Tą patį... Žinot jau rodos — che-che-che... Jis, tik jis vienas pažįsta mano figūros ypatumus... Praneškite jam, kad tai mano, ir kad aš vakare užeisiu prisimieruoti. O protokolo aš tuo tarpu nerašysiu, nes reikalinga dar į įstatymą įsigilinti... Gal reikalas pasikreips ir į tamstos pusę... Visko gali būt, visko gali būt... Sudie.

     Taip ir nešiodavosi Piščikas neužpildytus protokolų blankus, rytais referuodavo direktoriui, kad jo rajone piliečiai sąmoningi ir savo prievoles atlieka tvarkingai.

     Piščikas butą turėjo viename name Duonelaičio gatvėje. Šio miesto damų širdžių ėdiko pilis išrodė pasakiškai. Saliono viduryje buvo milžiniška kvadratinė kušetė, patefonas, rašomasis stalas ir daugiau nieko. Miegamajam kambary žibėjo dvi spintos rūbams, dviguba lova ir stalas su trigubu veidrodžiu, kuriame gali pamatyti savo veido profilį iš abiejų pusių ir net pakaušį. Jei Piskorskio kabinete balansų inspekcijoj stalas buvo apkrautas bonkutėm su foto chemikalais, dažais, klijais, tai Piščiko miegamajam buvo išrikiuotos bonkutės, pradedant skystimais plaukams mirkyti ir baigiant patentuotais vaistais kojų nuospaudoms gydyti.

     Vienoje, ąžuolo spintoje, kabojo Piščiko žiemos apdarai. Kasdieniai kostiumai, kostiumai išeiginiai dienos metu, vakarui, smokingas, vizitkė, frakas. Čia pat rikiavosi paltai demisezoniniai, juodas vizitinis, kailiniai ir t. t. Antroje spintoje slėpėsi visa Piščiko galanterija: marškinių spalvų serijos, pradedant baltais ir baigiant visiškai juodais, kurie tuo metu buvo įėję madon. Čia pat kabojo kaklaryšių galerija ir apikaklių krūvos.

     Atsikeldavo Piščikas rytą, paskambindavo tarnaitei ir tardavo:

     — Na, Onyt.. Tai ką šiandieną man naujo paruošei? Paprosyk man tą su melsvom juostelėm. O kaip toji dėmelė palte? Sakai, gerai išsiėmė? O kaklaryšį tai jau ne tą, gerbiamoji, paruošei... Tu vis dar nesusivoki kas kuriuo metu reikalinga. Blogai, Onyte...

     Ateina, būdavo, į darbą Piščikas, paltą ir katiliuką kurjeriui atiduoda, išsiima veidrodėlį ir duodamas tam pačiam kurjeriui kalba:

     — Palaikyk, Augustinai... Va - taip... Truputį į kairę... Dabar gerai — šukuodamasis plaukus, būdavo, kalba į kurjerį Piščikas.

     — Pone padėjėjau, papirosą vėl išlošiau... Naują žilą plauką matau...

     — Niekus kalbi, Augustinai, niekus kalbi!

     — Pavelykit man, padėjėjau, tą senatvės pranašą išpešti. Vieną minutę, pone padėjėjau... Matot! Prašau, pone...

     Pakišdavo portsigarą Piščikas kurjeriui ir paėmęs dviem pirštų galais plauką eidavo pas direktorių:

     — Pone direktoriau, matot? — rodydamas plauką prieš pavasario saulės apšviestą langą kreipdavosi į direktorių Piščikas.

     Direktorius tokiais atsitikimais užsidėdavo akinius, prieidavo prie lango ir apsikabinęs Piščiką žiūrėdavo į vos įmatomą plaukelį, žiaurios ir niūrios senatvės liudininką.

     ***

     Iškeliavę iš vieno balansų inspekcijos kambario, kuriame mūsų jaunos valstybės rūpesčiais sirgo trys balansų inspektoriaus padėjėjai, mes nukrypsime į vieną didelį, žaliu popierium apdengtą stalą. Šis popieris buvo išmargintas skaitlinėmis, braižiniais, nuošimčių išskaičiavimais. Pačiame stalo viduryje buvo išpieštas namo fasadas, prie įėjimo fontanas su panašia į Karo Muziejaus laisvės stovyla. Čia pat buvo ir situacijos planas. Geriau įsižiūrėjus šiame plane matėsi net tariamuose kambariuose baldų padėtis. Kitur net pažymėta „minkšti“. Plane suprojektuotoj virtuvėj buvo nupiešta moteriškė, o apačioj parašyta „Marytė“. Miegamajam buvo pažymėtos dvi lovos, vaiko lovutė ir kažkodėl išsuktas milžiniškas klausimo ženklas.

     Įsigilinus į nuošimčių išskaičiavimus, kurie čia pat ant viso stalo mirgėjo, atrodė, kad šis architektūros kūrinys kasmet jo savininkui atneš mažiausia po 20000 litų pelno.

     O savininkas, tų gražiųjų svajonių savininkas, o buvo balansų inspekcijos buhalteris Bumba - Bumbelevičius. Prieš karą jis buvęs vienos kažkokios ūkiškos bendrovės pardavėju, vokiečių okupacijos metu žandaro vertėju, o 1920 metais įstojo neseniai dar suformuoton balansų inspekcijon.

     Kodėl čia ėjo buhalterio pareigas, jis ir pats nežinojo, nes priimdamas į darbą direktorius jo tiek tepaklausė:

     — Pažįsti pinigą?

     — Pažįstu, pone direktoriau!

     — Moki skaityti pinigus?

     — Moku, pon... dir...

     — Myli pinigą?

     — Myliu, pone direktoriau!

     — Sėsk, tąjį - anąjį, ir rašyk! Tamstai bus pasakyta, ką rašyt, kiek rašyt ir kaip rašyti. Perdaug prirašysi — kalėjime supūsi; permažai prirašysi — asilas būsi! Supratai, tamsta, tąjį - anąjį?!

     Įsidėjęs į galvą šį direktoriaus katekizmą, Bumba - Bumbulevičius ir atsidavė tai pinigo stichijai. Per tris metus jis vienam banke jau turėjo apie 90.000, iš kurių jis energingai pradėjo ruoštis Kaune pastatyti nemažą namelį, o Nemuno pakrantėse važinėjo derėdamas pirktis vieną antrą ūkelį.

     Kai dar už poros metų Spiritavičius su savo pavaldiniu Bumba - Bumbulevičium, grįždamas iš jo ūkio įkurtuvių, kurios tęsėsi keturias dienas ir per kurias buvo išgerta 34 litrai degtinės ir 4 bosai alaus, apkabinęs jo kaklą šypsodamasis paklausė, ar jis patenkintas savo pareigomis, pastarasis kirtęs jam per petį lygiai, kaip ir anuo metu atsakė:

     — Patenkintas, pone direktoriau! Išgersim dar, pone direktoriau...

     ***

     Keliaujame, malonus skaitytojau, slidžiu, vaškuotu parkietu toliau. Ten toliau matosi sekretoriaus, tos popierių gadinimo, marginimo, antspaudavimo, numeravimo ir šniūravimo įmonės galvų stalas. Už jo sėdi ponas sekretorius Petras Plerpa. Jo stalas nukreiptas profiliu į tolimesnį stalų stalelių mišką, prie kurių triūsiasi mažesnieji balansų inspekcijos tarnautojai: vyresnieji raštininkai, raštininkai - registratoriai, jaunesnieji raštininkai, praktikantai ir kiti žiauraus likimo sublokšti naujosios valstybės parinktieji piliečiai.

     — Pone, sekretoriau, — įbėgdamas kartais direktorius Spiritavičius prie jo, būdavo, puola.

     —Žiūrėk man, tąjį - anąjį...

     — O kaip gis — žiūriu... Žiūriu, o nieko nematau... Che-che-che...

     — Kas sako, pone sekretoriau, kad gert negalima? Tvarka turi būt!

     — Tvarka man turi būt! — surikdavo jis, direktoriui išnykus, raštininkų pusėn — ir pats dingdavo visai dienai iš raštinės...

     — — — — — — — — — — — — — — — — — — —

     — ...Tvarka man turi būti! — už daugelio metų suriko atėjęs į raštinę Plerpa savo raštininkams, kai sužinojo, kad ateina valstybės kontrolės revizija.

     Toliau priešais krinta į akis dvi moteriškės; dvi moteriškės šių buities rūpesčių ir pareigos sugraužtų svajotojų tarpe!

     Piskorskio žmona prieš karą Vilniuje buvo žinoma siuvėja. Užėjo blogi laikai. Bevaikė šeima po didelių kovų už būvį atsidūrė Kaime. Gegužės mėnesį Piskorskis tapo balansų inspekcijos valdininku, o birželio pabaigoje ponia Piskorskienė užėmė laisvą mašininkės etatą.

     — Šiaučiai mūs valstybei nereikalingi; valdininkai mums reikalingi! — pastebėjo priimdamas į darbą Piskorskienę direktorius Spiritavičius.

     Antros mašininkės etatą užėmė Bumbos - Bumbulevičiaus sesuo. Ji čia tarnavo ir kartu lankė muzikos mokyklą.

     — Fortepijonu moka skambinti? — paklausė Bumbulevičių direktorius Spiritavičius, kai jis pasiūlė sesers kandidatūrą.

     — Moka, pone direktoriau..

     — Tvarkoj... Ir čia kaip ant fortepijono, tąjį — anąjį...

     Ponia Piskorskienė ir panelė Bumbelevičiūtė drauge dirbo, drauge karpė nagus ir drauge vaikščiojo į tualeto kambarius. Negreit sužinojome, kad tuose, jom abejom žinomuose apartamentuose, jos prausdavosi, valydavo dantis, raitydavo plaukus, darydavo pedikiūrą ir kartais ant spiritinės lemputės gamindavosi priešpiečius. Tik kai vieną rytą šlavėja inspekcijos tualeto moterų kambary surado Piskorskienės siuvamą mašiną, šioji ilgametė dienotvarkė truputį pasikeitė ta prasme, kad jos vėliau plaukus raitydavo sargienės bute ant primuso.

     Fotogeniškas buvo ir inspekcijos pasiuntinio Augustino veidas. Jei kartais kaikuriems tarnautojams skaudėdavo iš ryto galvą (o jis tai labai greit pastebėdavo) ir nebūdavo direktoriaus, jis atnešdavo iš gretimos gastronomijos krautuvės taip vadinamą „diplomatišką pakietą“, visa sustatydavo kabinete ant stalo, sukviesdavo tariamuosius ligonius, uždarydavo kabinetą, o ant jo durų iš oro pusės iškabindavo seną iškabėlę: „Direktorius šiandieną nepriima“.

     Teofilis Tilvytis. Kelionė aplink stalą. Leidykla „Sakalas“, Kaunas, 1936.

     „Raidės“ spaustuvė, Kaunas