Laisvės idėja — vienintelė Borutos eilėraščių filosofinė atrama. Tai svarbiausias argumentas, kuriuo grindžiamas priešinimosi veiksmas. Maištaujančio herojaus galutinis tikslas ir aukščiausias vertybių matas. Boruta neturėjo strateginio plano, kas įgyvendins „laisvo žmogaus laisvo­je visuomenėje“ projekciją. Jis nekvaršino galvos, kaip suderinti individualios laisvės principą su kolektyvinio žmogaus sambūvio reglamentu, su biologinio ir socialinio determinizmo dėsniais, lemiančiais atskiros asmenybės padėtį ir sąmonę. Jis neieškojo realių laisvės formų ir ga­rantijų. Laisvė — tai siekimas, o ne įsikūnijimas. Tai mi­ražas, vedąs per kasdienybės dykumą. Tai begalybės dalis, o ne apčiuopiamas faktas. Per laisvės idėją Borutos lyri­ka, išaugusi iš konkrečios emocinės patirties ir tolima fi­losofiniams aspektams, išėjo į beribiškumo sferą, kurios smrbolistai ieškojo transcendentinėje problematikoje.

      Lietuvių lyrikoje iki tol dar niekas nemokėjo taip gai­vališkai būti laisvas kaip Boruta. Žmogus yra įaugęs į sa­vo aplinkos dirvožemį, susmegęs į supančius daiktus, ap­narpliotas kasdienybės rūpesčių. Kokį milžinišką prisitai­kymo įpročių, determinuojančių sąlygiškumų ir baimės klodą reikėjo nublokšti nuo savęs, kad pasijustum laisvas! Tai vyriškos drąsos ir dvasinio kategoriškumo aktas, išve­dantis žmogų į nesuvaržytą būtį.

     Nežinau, katrą pirma pamilau,

     viesulą ar tave, mano mylima.

     Bet dėl tavęs, o viesula!

     Bet dėl tavęs, o mylima.

     Einu gyvent beprotiškai pašėlęs.

     — rankas ištiesęs mylimai,

     — iškėlęs vėtrai vėliavas.

     Šėlk su manim, viesula,

     mūsų keliai platūs, tiesūs.

     Neverk, o mano mylima,

     Jei žūtų vėtroj tavo mylimas.

     ,,Su viesula ir su mylima“

     Laisvės idėją Boruta pavertė stipriausiu žmogaus išgy­venimu. Jo lyrikoje laisvė yra ne tiek politinė sąvoka, kiek ypatinga dvasinė būsena, suartinanti žmogų su jo idealine projekcija. Tai žmogiškos būties išsipildymas, kupinas džiaugsmo ir harmonijos. Tapatybė su gamtos rit­mu, nepaliestu išnykimo grėsmės. Pašėlęs vidinis atviru­mas, kai jau nieko nepaisoma. Eilėraštis ,,Laisvo vėjo va­lia“ — tikras Borutos šedevras: taip impulsyviai trykšta visagalis laisvės jutimas, taip natūraliai žmogus įeina į begalinę erdvę, taip gražiai susilydo folklorinio paraleliz­mo simetrijos, pasikartojančių garsų skambesys (ei, ė, dr), imperatyvinė intonacija ir aforistinis glaustumas į melo­dingą skrydį:

     Laisvo vėjo valia drumstis,

     žalio šilo — gausti.

     Tai ir man negali niekas

     gausti drumst uždrausti.

     Argi aš ne vėjas?

     Argi aš ne šilas?

     Tegyvuoja valia vėjo.

     Tegu skamba žalias šilas.

     Vasarojui reikia vėjo,

     reikalingas garso šilas.

     Reiškia, tokių teisių turi

     mano neramus troškimas.

     Drumskit, vėjai, vasarojus,

     aš jums drumsti draugas.

     Aš drumsčiu tą žalią javą,

     kur krūtinėj auga.

     Laisvės principas, romantiškai suabsoliutintas, tapo mo­raliniu imperatyvu, pagal kurį asmenybė teisė ir vertino save, netekusi dievo. Boruta pasirinko šį principą pagrin­diniu savo kūrybos, estetikos ir visuomeninės veiklos kri­terijumi.

     Kai ,,Trečias frontas“ svaidė akmenis į romantizmą, Boruta nedrąsiai pritarė. Bet jam atrodė, kad „romantika poezijoje buvo ir bus“ (IX, 185), nes žmogus visada laušis iš esamo gyvenimo krantų į nerealizuotų tikslų ir svajo­nių begalybę. Boruta liko romantinio pasaulėvaizdžio poetas — „bene pats ryškiausias kaimiško romantizmo poetas“, pasak K. Korsako (1). Poeto idealai, siekiai ir viltys spin­dėjo toli anapus viešpataujančios santvarkos. Jis turėjo išpūsti savo jėgas iki mitologinių dydžių, o savo žygius ir pastangas pakylėti iki legendos, kad galėtų stovėti pasi­priešinimo pozicijoje. Boruta susikūrė poetinę mitologiją etinių vertybių pagrindu, iškeldamas vidinę laisvę, drąsą, kategorišką sprendimą ir draugystę kaip žmogiškos egzis­tencijos imperatyvą.

     Todėl tau mano meilė kaip vėtra

     ir dainos — jų aidas

     iš pamario vėjų išplėštas

     ir — kaip vėjas — palaidas.

     „Moteris Baltijos kranto“

     Tegu ir nieko nebeliktų

     iš dovanų žalios jaunystės,

     tačiau, kaip saulę danguje, aš pasilikčiau

     Tavo draugystę.

     „Draugystei“

     Į romantiškai suabsoliutintų vertybių lygį Boruta iškėlė ir tėviškės vaizdą, kurį emigranto nostalgija pavertė spin­dinčiu stebuklu, regimu tik atsiminimuose, vienintele my­limąja, pakelta iki dangaus ir nepasiekiama. „Tada man tolumoj nušvinta Tavo veidas / ir žvaigždės klaupiasi po kojų Tau“ (2). Šita figūra šaukė savęsp poetą, žadėdama išblaškyti vargšo utopisto nerimą ir prieštaravimus. „Pa­reisiu kada į tėviškę pėsčias / ir sustosiu po vartais ties gluosniu“ (3). Tėviškės motyvas vėl įgavo lemiamą reikšmę žmogaus gyvenime, kaip ir Maironio laikais, prisipildė skausmingos adoracijos, kaip ir tuometinėse neoromanti­kų eilėse.

     Supylęs aukštų vertybių pilkalnį, Boruta stovėjo jo pa­pėdėje su ištikimybės ir pamaldumo išraiška. Jis nedrįso abejoti savo šventaisiais. Nedrįso pažvelgti į antrąją me­dalio pusę. Jam svetima autoironija, itin paplitusi anais vertybių reliatyvumo laikais. Jis tikėjosi jėga pramušti langą į žmonijos laimę, todėl stovėjo įsitempęs, pasistie­pęs, nedvejodamas savo misija ir poetinio žodžio galybe — „Daina mums vargą vargt padėjo, / daina iš vargo išva­duos“ (I, 82). Tikrovės reiškinius, idėjas, išgyvenimus Boruta suvokia per poetizacijos ir net heroizacijos prizmę, būdingą romantiniam pasaulėvaizdžiui.

     Į Borutos vaizdinę mąstyseną romantizavimo aspektas įliejo tam tikrą apriorinių sprendimų ir bendrų kategorijų kiekį, kuris nusėsdavo eilėraštyje skambiomis deklaraci­jomis. ,,Per mūsų kovą, prakaitą ir kraują, / Žinau aš! — / Pasaulis užtekės, kaip saulė, / šviesus, skaistus ir naujas!“ (4) Gamtos motyvus šis aspektas įkyriai stūmė alegorizacijos link: ,,Nieko. Atgal dar sugrįšim, / sutelks mus į būrį aud­ra“ (I, 98). Palyginimams ir metaforoms jis diktavo stam­bius dydžius ir grandiozinius šuolius, nepakęsdamas smul­kios detalizacijos ir vos numanomų virptelėjimų. Todėl draugystė su tavim / tokia — kaip laisvės dainos, / tokia — kaip šiaurūs vėjai“ (I, 114). Kalbėseną ir jos toną šis ado­ruojantis santykis negailestingai tempė į patetiką. ,,— At­riekite akis! — / sušaudytas — / kaip milžinas atgis, / kai jis / minias / galingai ves / per sukilusias gatves“ (I, 112). Romantinė retorika orientavo Borutos eilėraštį į vienalinijinę sandarą, nereikalaujančią sudėtingesnio žodžio pras­mės transformavimo ir giliai slypinčio plano.

     Borutos kūryboje figūravo keli eilėraščio konstravimo būdai. Tai lietuvių lyrikos ,,geologinių klodų“ atovartos. Jos gana skirtingos. Kai XX amžiuje lietuvių lyrika ėmė sparčiai žengti, išsišakojusi įvairiomis kryptimis, nueito kelio ruožai nespėdavo aiškiau atsiskirti vienas nuo kito. Neretai to paties poeto kūryboje taikiai sugyvendavo poetinio mąstymo priešingybės, kurios istorinėje raidoje kategoriškai neigė viena kitą.

     Poeto mintis, pilna vėtrų ir žaibų, gali išsitekti tik be­kraštėje erdvėje. Uždaras keturių kambario sienų sceno­vaizdis jam per siauras. Eilėraščio eksterjeras keičiasi, kaip ir vidinė žmogaus būsena, kaip ir pati istorija, sku­banti į esmines pervartas. Dinaminė slinktis daro nesta­bilų ir žmogų, ir pasaulį, mėto iš nuotaikos į nuotaiką, neša iš vaizdo į vaizdą, pastebėdama tik stambius masy­vus, ryškius kontrastus ir aukščiausias įtampas.

     Eilėraštyje „Laukiant traukinio“ nepastovumo ir kinta­mumo įspūdį sukuria ateinančio ir išeinančio traukinio motyvas. Mudu kalbamės, sustoję prie stoties bufeto, gal net patinkame vienas kitam ir galėtumėm išeiti „į kelią platų“. Bet ši situacija trunka tik kelias akimirkas, nes „traukinys jau čia“. Ir ji apibrėžta ne išorinio stebėjimo patvariais kontūrais, o vidinio monologo — dialogo siūbuojančiomis linijomis. Tai lyg įkaušusio piliečio kalba — iš pradžių su bufetininke, o paskui su savimi, padrika ir betikslė. Dinamikos įspūdį įkūnija pats kalbos būdas — akys bėga nuo vieno daikto prie kito, greitai keičiasi vaiz­dai, įsiterpia trumpos sakinių atkarpos, laisvai pulsuoja intonacija nuo natūralaus pašnekesio iki sujaudintos iš­pažinties.

     — Panele, ar tau nenuobodu

     stovėt prie buleto desėtkas antras metų,

     jei taip —

     išeikime į kelią platų.

     Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai

     per daug tikiu, nes visad alkanas

     gal meilės, o gal vėtros,

     gal duonos kasdieninės,

     vis tiek,

     po marškiniais lietuviškojo lino

     krūtinėj neramu.

     ...taip trošku.

     ...taip tvanku.

     Šiame eilėraštyje nebėra melodingų pakartojimų, griež­tų simetrijų, glaudžios žodžių slinkties ir tvirtų kompozi­cijos sunėrimų, kaip tradicinio sukirpimo kūriniuose. Vy­rauja laisvo judėjimo tvarka, pilna netikėtumų, kur vaiz­das juda į priekį staigiais prasiveržimais, sakiniai bėga srautu, toli nušoka metaforos. Tai asimetriška tvarka, imi­tuojanti impulsyvų pašnekesio bangavimą, jungianti sta­čiokišką toną su lyrine eksplozija, tolima kanoniškoms eilėms.

     Avangardistinė eilėraščio architektonika organiškai iš­plaukia iš pasaulio judrumo įspūdžių, suintensyvintos ju­timų energijos, supriešintos su miesčioniška ramybe. Borutos lyrinė introspekcija fiksuoja žmogaus egzistenciją kaip aktyvią pastangą ir drąsų veiksmą. Šią programišką egzistenciją („gyvenk kaip viesulą drąsiai ir rūsčiai“) poetas sviedžia pasaulio blogiui į nasrus, žinodamas, kad ji suduš. Žūtbūtinumo motyvas suriša išorinės aplinkos ir vidinės nuotaikos mobilumą, laisvo pašnekesio toną ir li­teratūrines asociacijas („amžinas Kolumbas“ atkeliavo iš A. Kurcijaus eilėraščio — VIII, 619) į dramatišką vientiso įvykio mazgą:

     O mintys liūdnos

     lyg garlaiviai per jūrą brenda,

     gal todėl, kad dvasia —

     tas amžinas Kolumbas —

     naujos vis žemės ieško,

     o ranka

     stveries už saulės krašto,

     gal kad vėliau už meto, antro, trečio

     paleistum porą žodžių per padangių paštą,

     kad toks ir toks daug rašė ir parašė,

     kol galop parašė paskutinį tašką.

     Nuo ekspresionistinio eilėraščio, kur poetas krovė „ne­sušukuotus“ vaizdus ir hiperboles vieną ant kitos, nesirū­pindamas, kad lūžinėja eilėraščio karkasas, jis nuolat grįž­davo į daugiaprasmiškų simbolių, metaforinių perkėlimų, neapibrėžtų peizažinių kontūrų, melodingų simetrijų sti­listiką, kurią išugdė romantizmo tradicijos. Garsiai skelb­damas, kad „kultūra ne tik pametė nacionalinį pobūdį, bet ir kontinentalines žymes nusitrina“ (5), Boruta vis dėlto instinktyviai kabinosi į poetinės mąstysenos nacionalines lytis, bėgdamas iš didmiesčių į kaimo „laukus, žaliąsias pievas“, pasisukdamas nuo tribūniško universalumo į liau­dies dainų paralelizmą ir parafrazes („Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle, / tos dainos tau žalius lapus supūs“ (6).

     Borutos polinkį į metaforines ir simbolines konstrukci­jas, paveldėtas iš B. Sruogos ir V. Mykolaičio-Putino poe­tinės mokyklos, dar labiau sustiprino ir pakreipė nauja linkme senoji Rytų poezija, kuri nuo impresionizmo laikų buvo tapusi Europos lyrikos „didžiausiu atradimu“ ir ak­tyviu faktoriumi (7). Berlyne Boruta susižavėjęs skaitė vo­kiečių ekspresionisto Klabundo poetinių vertimų knygą „Rytų poezija“ (8). Kiekviena šios knygos eilutė — papras­ta, lakoniška, o kartu daugiaprasmė. Vaizdo štrichas — lengvas, skaidrus, o kartu smingantis gilumon. Poezija ple­vena tarp žodžių kaip jų nematomas pratęsimas. Autoriaus sprendimai ir nuotaikos ištirpsta visuotinių būties dėsnių kontempliacijoje. Boruta irgi panoro kurti tokią ramią, glaustą, giliamintę lyriką be jausmingo draskymosi, kur pačiame vaizde glūdėtų daugialypio apibendrinimo punk­tyras.

     Eilėraštyje „Baltijos peizažas“ autorius nė karto nepa­sirodo su savo sprendimais ir emociniais šūksniais. Tem­peramentingą ir agresyvią „aš“ poziciją pakeičia beasme­nis stebėjimas. Saulė savaime skęsta mariose, o Baltija savaime šniokščia per naktį. Tai objektyvi eiga, kuriai nereikalingi subjektyvios savijautos stimulai. Piešinys — tikslus, griežtas, lakoniškas ir užbaigtas kiekvienoje trum­putėje strofoje. O kartu jis turi antrąjį planą, kurio ne­matomas linijas palengva ryškina detalės, atšokusios nuo kasdienybės, ir paslaptingas visuotinis ryšys, jungiantis visus vyksmo dalyvius, kol pabaigoje atsiveria plati po­tekstės erdvė, palikta skaitytojo nuojautai.

     Saulė vėjuotą vakarą

     nuskendo Baltijos mariose.

     Gintaro žvejai į Baltiją

     išplaukė saulės žvejoti.

     Per naktį nerimo Baltija.

     Iš ryto žvejai į pakrantę

     vežė saulę gintaro valtyje.

     „Baltijos peizažas“

     Eilėraštyje žodis tik sugestijuoja prasmę, bet neišsemia jos iki dugno. Sukurti iš prasminių obertonų tokią nema­tomą gilumą, tokią požeminę įtampą, glūdinčią anapus lo­giškų jungčių,— sunkiausia meninio uždavinio dalis. Sugestijavimo metodas Borutai buvo itin svarbus. Jis netu­rėjo savo rankose tekančios ir kintančios žodžių gausos, o buvo uždarytas atsikartojančių žodžių tvirtovėje. Kaip išreikšti naujas prasmes tais pačiais Baltijos jūros, vėtros, perkūnijų, sakalų įvaizdžiais? Lieka užtekstinių pratęsimų galimybė. Prasminės variacijos čia priklauso nuo kintan­čių emocinių niuansų, spalvų atšešėlių, o, svarbiausia — nuo judančios, neužbaigtos, tolyje dingstančios kiekvieno proceso perspektyvos, kuri savaip peršviečia nuolatinius vaizdo elementus. Šitaip eilėraštyje „Laisvi sakalai“ iš pu­tiniško sakalų simbolio ir sruogiškos, ilgesingai monotoniškos, ritminės melodijos“ (9) Boruta sukūrė veržimosi aukštyn, drąsaus žygio ir tragiško pasiaukojimo baladę, pagrįstą vienos metaforos daugialype ir intensyvia plėto­te, be aiškaus šifro ir baigiamojo taško.

     Negerai, mano miela, labai negerai,

     paklydo padangėj laisvi sakalai.

     Išskrido su saule, su rytu kartu,

     pranyko — nuskrido melsvuoju taku.

     Eikliuoju sparnu užsimojo laisvai,

     negrįš — nesugrįš, kai ges vakarai.

     Tik žvaigždžių stulpai jų kelią nuties,

     pačiam viduryje tamsiosios nakties.

     Tik rytas liepsnodams iš naujo gaisru

     praneš, kad mūs takas, tai — jų.

     Gamtos vaizdas Borutos eilėraštyje visada įgauna žmo­gaus problematikos prasmę, kartais net nesuformuluotą, nematomą, o tik spėjamą. Nuolat aktyvizuojant žmogaus problematikos prasmę, gamtos vaizdas išsiplečia iki sim­bolio ir alegorijos.

     Toks blaškymasis tarp kelių poetinės mąstysenos mode­lių (europinio ir nacionalinio), staigūs perbėgimai nuo avangardistinės urbanistikos į romantizuotą kaimietišku- mą, netikėti laužytų linijų ir melodingos simetrijos, ekspre­syvaus riksmo ir daugiaprasmės simbolikos junginiai bū­dingi kone visįm Rytų Europos literatūriniam regionui, kur avangardizmas nespėjo giliau suleisti šaknų, o roman­tizmas jau buvo tapęs nacionaline tradicija“ (10). Borutos lyrika — vienas ryškiausių šito proceso atšvaitų Lietuvoje. Ji teka keliom;s atšakomis. Blaškosi kryžkelėse. Ji negali sutilpti į vienatipes konstrukcijas ir vienkartinius psicho­loginius stereotipus. Ji neužbaigta, visa tebesitęsianti. Lietuvių literatūroje ji neįtvirtino patvaraus stilistinio re­žimo ir nevirto užbaigtos poetinės kultūros apibendrinta formule. Borutos eilėraščių savitumas — tai skirtingų san­darų kontrastingas junginys, o jų jėga — autentiškas mo­ralinių vertybių spindesys, dvasinė įtampa.

     ______________

     (1) Radžvilas J. [Korsakas K.]. Duonos kasdieninės poetas. — Kultūra, 1934, Nr 3, p. 166.

     (2) Boruta K. Duona kasdieninė, p. 63.

     (3) Ten pat, p. 11.

     (4) Ten pat, p. 56.

     (5) Dovinė V. [Boruta K.]. Mūsų laikų žmogus. — Lietuvos žinios, 1930, birželio 28.

     (6) Boruta K. Duona kasdieninė, p. 43.

     (7) Neumann H. Die deutsche Dichtung der Gegenwart. — Stuttgart, 1933, S. 284.

     (8) Žr. Lino K. [Boruta K]. Pro vokiško knygyno langą. — Trečias fron­tas, 1930, Nr 1. Uždarytas Kauno kalėjime, Boruta buvo pradėjęs 1935 m. versti Kla­bundo dramą „Kreidos ratas“ (VRBR, f. 10—14—239). Laiške žmonai iš Marijampolės kalėjimo jis įrašė savo paties išverstą japonų tanką (X, 317). O Šimaitė, globojusi poetą kalinimo metu, dėkojo jam už supažin­dinimą su senąja japonų lyrika (O. Šimaitės laiškai K. Borutai 1934?, kovo 10; 1935, balandžio 14. — VRBR, f. 10—2—50).

     (9) Pvz.:

     Kas vakarą tylų su skausmu žiūriu,

     Kaip slepiasi saulė už girių tolių!

     It vystančio žiedo, it ryto rasos

     Taip gaila, taip gaila, taip gaila man jos!

     (Sruoga B. Bangų viršūnės.— V., 1966, p. 50—51).

     (10) Vengrų literatūros mokslininkas I. Šeteris rašo: „Didžiąją avan­gardizmo bangą, iškilusią vengrų lyrikoje tarp dviejų pasaulinių karų, netrukus lydėjo grįžimas į liaudies poezijos ar net antikos poezijos pa­vyzdžius“ (Soter I. Poesie hongroise apres Attila Joszef. — Arion, Budapest, 1970, p. 82).

     Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. V.: Vaga, 1985.