Akcentai

„Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai: ir žmogaus, ir valstybės. Mums reikia bandyti suvokti, kas R. Granausko suvokta. Suvokti besikeičiančioje Lietuvos situacijoje: ir geopolitinėje, vykstant realiems ir nerealiems karams, ir moralinėje, tėvynę apleidžiant vis daugiau jaunų žmonių. Nebijokime ištarti – savųjų palikimas yra ir moralinė problema.

Paskutiniai Švietimo ir mokslo ministerijos pranešimai – ruošiamasi uždaryti dar apie šimtą mokyklų. Pirmoji skausminga reakcija – ak, kaip galima! Jau nebėra ir mano Pavandenės vidurinės mokyklos, kurią baigiau, ir pagrindinė – tik laikinai. Nebuvo didelė, bet pati geriausia mokykla pasaulyje, ir buvo joje mokytojai, kuriems lygių nei buvo, nei yra. Iš savo mokyklos patirties, iš to, kad turėjau gerų mokytojų, geriau suprantu ir tai, ką sako R. Granauskas. Jo rūpestį ir dėl dabartinės mokyklos suprantu.

Bet ką daryti su pagrindine mokykla, kurioje trisdešimt du mokiniai ir aštuoniolika mokytojų, kurioje auksiniai ir mokiniai, ir mokytojai. „Mokykite ir mus“, – prašo penktokų tėvai, nesiryžtantys savo vaikų išleisti į mokyklą autobusais. Marinos Cvetajevos mintis iš vieno laiško, iš Prancūzijos rašyto į Vilnių: neatsakingų tėvų savarankiški vaikai; niekas nežino, į ką išvirs per ankstyvas vaiko savarankumas. Tas tėvų balsas – mokykite mus – gal ir išeitis, bent trumpalaikė. Gal vienur kitur mokyklą dar pasisektų išsaugoti, pasirūpinti mokytojais, jų galimybėmis dirbti. Europa mokosi, Europa nenustoja mokytis ir trečio amžiaus universitetuose, ir mokykliniuose suoluose, Europa pasiryžusi investuoti į švietimo efektyvumą, bet vis labiau nežinome, ką daryti ir kaip. Mokykla įstrigo tarp racionalių mokytojų metodikų ir neracionalių moksleivių laisvių.

Vėl stovime lyg ant slenksčio, nesutariame, kokios turi būti programos, ką reikia akcentuoti, kuo remtis, ko laikytis. Apskritai, kodėl mums reikia programų, vadovėlių, metodinių papildymų atnaujinimo? Pasikeitė situacija. Jausdami jos pasikeitimą, grįžome prie mokyklinio rašinio, kuris yra mokomasis pasakojimo būdas – pasakojimas, prieinamas, pasiekiamas moksleiviui. Nuo skaidančios teksto analizės grįžome prie jungiančio, junglaus pasakojimo, kylančio iš literatūros, kalbančio apie literatūrą, taip pat ir apie mūsų gyvenamąjį pasaulį, susidarantį iš įvairių patiriamų dalykų.

Nuo nepriklausomybės pradžios mums svarbiausias buvo laisvinantis judesys – taip pat ir mokykloje. Įveikti suvaržymus. Atsisakyti reglamentacijų. Nepaisyti gramatikos, nors gramatika yra humanitarinės tvarkos pamatas. Leisti rinktis. Remtis suvokimu, interpretacijomis. Ugdyti laisvą ir laisvei – toks šūkis, kurį ir dabar dar girdime. Neneigiame jo, tik primename, kad ir laisvei, ir laisviems pasirinkimams reikia subręsti. Mokytis reiškia ne tik kaupti patirtį, bet ir įgusti ja remtis. Savaime suprantama, kad ir mokyklinė lituanistika turėjo išsivaduoti iš to, kas ją kaustė, privalėjo išeiti iš sovietinio aptvaro. Nenuvertinkime nei teksto analizės, nors galiausiai ją visai formalizavome, nei laisvesnių kūrybos interpretacijų. Tebeturėjome pilnas mokyklas moksleivių. Tebeturėjome didelę erdvę ir eksperimentams. Šiandien eksperimentuoti nebegalime, privalome daug aiškiau žinoti, ką ir kodėl darome. Nebeužtenka tik išugdyti skaitytoją, visuomenei reikia sąmoningai pasirenkančio asmens, suvokiančio savo atsakomybę. Nebegalime akcentuoti ir vien laisvės, vien laisvų pasirinkimų. Tuščios ir vis labiau tuštėjančios mokyklos yra ženklas, perspėjantis signalas. Gyvename geriau, labiau nei anuomet pasirūpiname silpnesniais, taip pat ir vaikais. Bet reikia labiau rūpintis ir stipresniais, tais, kurie dar mokykloje, o po kelerių metų bus duonos davėjai našlaičiams, neįgaliesiems ir pensininkams. Ugdymas ir ta ugdymo dalis, kuri susieta su mokykline lituanistika, ypač su literatūra, turi būti rūstesni, neslepiant nuo moksleivių, kad kyla pavojus lietuvių tautai, nes mūsų Lietuvoje darosi vis mažiau, nes vis mažiau tų, kurie moka mokesčius (pagrindinis piliečio požymis), o tie, kurie grįžta į Lietuvą per šventes ir atostogas, bėra joje tik svečiai, – kad ir brangūs, ir gerbtini dėl jų laisvo pasirinkimo. Rūsčioji Žemaitijos šiaurė jau nebeturi šeimos gydytojų, pasiruošusi šauktis jų iš Baltarusijos, Ukrainos. Sunku pripažinti, kad tai katastrofa, bet taip yra. O juk ir to krašto dirbančių, mokesčius mokančių pinigais finansuojamos brangios medicinos studijos Lietuvos universitetuose. Ir mūsų jauni žmonės (o vyresnieji moksleiviai nebėra vaikai) kuo anksčiau turi suvokti padėties rūstumą, nesidangstyti tik laisvėmis ir laisvais pasirinkimais. Kai renkiesi įdomesnę, lengvesnę knygą, juk jau renkiesi ir lengvesnį gyvenimą. Lengvesnę specialybę, lengvesnius bičiulius. Ir pats daraisi lengvesnis, – lengvėji, lengvėji, kol tave kaip pūką pakelia vėjas ir išneša nežinia kur, nežinia dėl ko ir kam. Vadinasi, greta laisvės vis svarbesnė turi darytis rūsčioji pareiga. Ir pagal pareigos imperatyvą kitaip persigrupuoti turi tekstai, kuriuos siūlome mokyklai. Todėl kitaip gali vėl suskambėti Justinas Marcinkevičius, dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje „Dienoraštyje be datų“ ištaręs: „Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą.“ Ne tik žmogaus žmogui, bet ir atskiro asmens pareigą – savo bendruomenei, tautai, valstybei. Pareigos akivaizdoje mes daromės rūstesni.

Kadaise, dar pačioje nepriklausomybės pradžioje, ir man atrodė, kad literatūros suvokimas gali būti ir žaidybinis, lengvas, minkštas lyg šilko siūlas, bet dabar mano sąmonėje labiau budi kietas, sukrus linas. Kartais net ašutas. Ir todėl galvoju, kad mokyklinė lituanistika taip pat turi būti rūstesnė, mažiau žaidžianti, ypač vyresnėse klasėse, o labiau skatinanti mąstyti, pasirinkti – tarsi derinant jau pasirinkusiųjų ir prieš dešimtmečius, ir prieš šimtmečius pozicijas. Nesiekti lengvumo, o ryžtis sunkiam darbui. Tikėtis džiaugsmo iš sunkumo. Prieš moksleivių akis turi būti ne tik tekstai, kuriuos reikia vien analizuoti ir interpretuoti, bet ir literatūros kaip kultūros reiškiniai, neatskiriami nuo juos sukūrusių asmenybių, nuo jų pozicijų, įsipareigojimų saviesiems. Tada ir pamokslas, pasakytas prieš šimtmečius, įgyja prasmę. Moksleivis turi suvokti, kad skaitydamas ir senąją literatūrą, sunkiai savo patirtimi skverbdamasis į tai, kas patirta kitų, jis pateisina savo protėvių lūkesčius. Pateisindamas protėvių lūkesčius jis gali turėti viltį, kad ir jo paties darbai, galvojimai kaip nors atsilieps ateičiai. Kito prasmės kelio, kuris leistų įveikti kiekvieno mūsų atskirumą ir dramatišką laikinumą, nėra. Ir moksleivis, ir mokytojas turi ne tik sukauptų patirčių, bet ir naujų galimybių patirti. Visi mes susitinkame savo patirties laukuose. Didžioji žmogiškosios patirties dalis visiems yra prieinama. Bet tam prieinamumui reikia ugdymo, lavinimo. Reikia pirminio, vieno iš pačių svarbiausių santykių: mokytojo ir mokinio.

Šitų bendrųjų apmąstymų kontekste ir noriu pereiti prie R. Granausko kūrybos – kaip joje įprasminama mokykla, mokytojų suvokimas. Šio rašytojo gyvenimas baigėsi vis labiau skaidrėdamas, išskaidrindamas ir kūrybą. Gyvenimas jo sąmonėje įgavo visuminę reikšmę: kiek gyvenimo esama vien pavadinimuose – nuo „Gyvenimo po klevu“, vis dar mokyklinio, programinio kūrinio, iki „Trečio gyvenimo“ (2014). Ir vis daugėjo dalykų, kuriuos rašytojas savo žmonėms norėjo pasakyti tiesiogiai. „Žodžio paglostymo“ pradžia: „Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: juk nebespėsiu!.. Jau nebeįveiksiu! Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.“ Tai paskutiniai R. Granausko įpareigojimai, kuriuos jis visų pirma taikė sau: veik ir įveiksi. Svarbiausios iš tų mažųjų darbų jam atrodė nebaigtos galvoti mintys. Ir iš tų nebaigtų galvoti minčių – mintys apie mokyklą ir mokytojus. Paskutinį kartą grįždamas prie savo gyvenimo, R. Granauskas grįžo ir prie savo mokyklos ir savo mokytojų. Ką nors tikro mes galime pasakyti tik iš savo patirties. „Andrijausko smuikas“ iš knygos „Trečias gyvenimas“ galėtų būti pedagogikos antologijoje, jei suvoktume, kad pedagogika nėra tik mokymo technika, o gyvas žmonių reikalas, kurį tiktų vadinti ir menu. Vaikas, kuris trokšta išmokti groti nors mintyse, nes jokio instrumento, net būgno, neturi ir negali turėti. Ir jam pasiseka išgirsti, kaip groja smuiku jo mokytojas Andrijauskas. Mokytojas, kuris supranta, išskaito iš akių to vargano vaiko norą groti. Ir kažkas labai svarbaus, nebepraeinančio įvyksta to berniuko gyvenime. Tokio svarbaus, kad ir gyvenimo pabaigoje yra svarbu paliudyti: aš turėjau mokytojų.

Paklaustas apie pašaukimą, ar anksti jį pajutęs (Šv. Kristoforo gimnazijos klausimynas „Bernardinuose.lt“, 2012 05 04), R. Granauskas pradėjo ne nuo savęs: „Visuomet žinojau, kad yra trys didieji pašaukimai – kunigo, gydytojo ir mokytojo.“ Pačiam R. Granauskui iš visų pašaukimų didžiausias atrodė mokytojo. Iš visų dabarties rašytojų apie mokytojus R. Granauskas yra mąstęs ir rašęs daugiausia. Būtent: ne tik kūręs mokytojų, mokyklos vaizdinius, bet ir mąstęs, lyg jautęs savy kokią mokytojystės paslaptį, bet tokią skaidrią ir aiškią, kad nėra ten jokių gudrybių, jokių technikų, tik žiūrėjimas, tik matymas, tik supratimas. Ir pats buvo mokytojas, nors ir neilgai, nors ir be kokio specialaus pasiruošimo, galėjęs pasikliauti ne įgyta pedagogika, ne išmoktais metodais, o žiūrėjimu vaikui į akis, pirminiu žmogaus santykiu su žmogum, kad dar ir mažu. Kai vaikui labai rūpi žuvų nerštas, o mokytoja palieka jį po pamokų dėl kažkokių smulkmenų, dėl žodžių galūnių. Apie smulkmenas ji ir pasako, bet taip, kad vaikas įsimena visam laikui: gyvenimas ir susideda iš smulkmenų, iš mažų dalykų, apie kuriuos ir pats autorius prabyla ir cituotoje „Žodžio paglostymo“ pradžioje. Ar įsimena, ar atsimena, ar tai, prie ko prieina savo gyvenimu, savo patirtim, peradresuoja savo autoritetams. Susitinkame su įdomiu žmogiškosios realybės aspektu; mes daug ką suvokiame ir patys, bet mums reikia patvirtinimo, kad iš tiesų yra taip. Mes patys sau turime būti nuolat patvirtinami, todėl taip svarbu, kad turėtume artimų, patikimų žmonių, kuriais galėtume pasitikėti, net jei ir nevadintume jų autoritetais. R. Granauskas vadina autoritetus jų vardais. Ramiai pasako: „Bet aš juos turėjau. Tris. Nuostabius. Nepamirštamus. Visam gyvenimui.“ Ką reiškia šis laipsniavimas, šis kilimas iki viso gyvenimo? Ne tik atsiminimą. Ne tik liudijimą. Šis sintaksinis-intonacinis laipsniavimas yra ir moralinio įsipareigojimo veiksmas. Ir štai aš, būdamas jau senas, žinomas rašytojas, jau seniai įtrauktas į mokyklos programas, aš vis tebekuriu savo mokytojus, tebestiprinu savy savo autoritetus. Jei tik nustosiu tai daryti, mano mokytojai mažės, trauksis nuo manęs, kol galiausiai visai išnyks iš mano akių, iš mano matymo ir mąstymo horizonto, neberems manęs. Pirmiausia turiu pajusti, kad buvau paremtas ten, kur aš dar mažas, dar vaikas, dar labai jaunas, kur man dar sunku susivokti, kas ir kaip. O vėliau mokytojai rems ne tik atsiminimu, bet ir suvokimu, kad nebuvau vienas, kai dar buvau silpnas, vadinasi, nesu vienas, nelikau vienas ir dabar. Kas jaučiasi paremtas vaikystėje, sunkioje paauglystėje, tą parėmimo jausmą, parėmimo atsiminimą išsaugo ir visą gyvenimą. Jei buvau sustiprintas tada, esu paremtas ir dabar, būsiu ir rytoj. Tik turiu saugoti savyje ir kituose autoritetų supratimą, jų jutimą.

Žmogaus dvasios istorija yra ir dvasinių mokymų, dvasinių mokytojų istorija. Kiekviename žmonijos istorijos tarpsnyje iškyla autoritetų, mokytojų. Gali būti, kad žmonijos duobės vėrėsi ten, kur stigo dvasios mokytojų. Mokytojai nėra jau išsipildę, jau galutiniai autoritetai, jie yra tarsi galimybės, nes turi rastis mokinių, kad jie kurtų, didintų, skleistų, pripažintų. Mokytojas žino, kad be mokinių jokios misijos jis negali atlikti. Net ir tokį didelį autoritetą kaip Vydūnas galiausiai įtvirtino jo mokiniai, pasekėjai. Turėjome tikrų dvasios mokytojų, turėjome ir mokinių, mokymo perdavėjų, skleidėjų. Jei nėra mokinių, mokymą liudijančių, neišlieka ir mokytojų, žinių apie juos. Šiuo aspektu į R. Granausko mokytojų, mokytojystės tvirtinimą žvelgiu plačiau, visuotiniau negu tik į atskiros patirties tvirtinimą, liudijimą. R. Granauskas atkakliai skleidžia lyg kokią pirminę sutartį, sankabą, sankalbą, kuri gali įvykti tarp mokinio ir mokytojo. Tas sutvirtinimas laikosi sąmonėje tik nuolat patvirtinamas.

Grįžtu prie R. Granausko atsakymo į Šv. Kristoforo gimnazijos gimnazistų klausimyną. Kas tie trys mokytojai? Tie nepamirštamieji? Tie mokytojai visam gyvenimui? „Esu pokario vaikas, mokiausi Mosėdžio vidurinėje. Rusų kalbos ir literatūros mokė Aldona Dovydaitienė. Kai kuriuos jos bruožus bandžiau aprašyti „Kenotafe“, bet nelabai pavyko. Kaip ji ten mus mokė – ir po šiai dienai nesuprantu, bet jau kokioj septintoj klasėj laisvai skaičiau ir Čechovą, ir Prišviną, ir Korolenką.“ Mokytoja, kuri atveria rusų literatūrą, praplečia skaitymo lauką. Suteikia dar paaugliui ypatingą pasididžiavimą: skaitau kita kalba, moku, galiu, skaitau tai, kas jaudina žmonių likimais, gamtos iškalbumu. Bet už to, ko ir kaip mokytoja moko, įžvelgiamas didesnis bendrumas, kuriam priklauso ir mokytojos likimas, kažkas visai kita, negu galėjo įvykti nuošaliame Žemaitijos bažnytkaimyje Mosėdyje, slėnių, duburių, akmenų krašte. Kažkas, iš ko ir vaikams, dar tik įžengiantiems į sunkų gyvenimą, aiškėja: „Kantrybė gyventi – Dievo dovana, tačiau kaip sunku tai suprasti.“ Gal iš tikrųjų apie mokytojus ir galima taip apibendrintai pasakyti: jie turi tą Dievo dovaną – kantrybę gyventi. Nešuoliuoti, nelėkti, nieko labai nenorėti, tik kantriai gyventi. Kantriai dirbti.

Antrasis R. Granausko autoritetas – matematikas. „Matematikos mus mokė Antanas Andrijauskas. Jis dar labai gražiai grojo smuiku. Mokė juo ir mane, todėl buvau prilipęs prie jo kaip šašas. Jis galėjo keturiasdešimt penkias minutes kalbėti apie vieną formulę, o mes – žiūrėti į jo burną, užmiršę sumirksėti.“ Mokytojas, kuris turi ypatingų ir ypatingai veikiančių galių. Groja smuiku, moko groti. Elgiasi ne metodiškai, pats vienas gali visą pamoką kalbėti apie kokią formulę, o to kalbėjimo jau ne tik aš, o ir mes klausosi užmiršę sumirksėti. Įtaiga, aišku, padidinama. Mūsų autoritetai yra mūsų išdidinami, juos didiname, aukštiname ir patys to nejausdami. Mums smagu tai daryti, mes net patys save sumažiname, kad tik jie atrodytų didesni. Būname dosnūs, ne savanaudžiai. Savanaudžiai neturi autoritetų, neturi mokytojų. Jie mano, kad visa jų nauda kyla tik iš jų pačių.

Trys mokytojai, trys autoritetai, didėjančia, aukštėjančia tvarka, kol ištariama: „Bet pats neužmirštamiausias mano mokytojas buvo Alfonsas Šileikis. Jis mokė mus svarbiausio – lietuvių kalbos ir literatūros.“ Jaunas buvo tas mokytojas, dar neturintis nė trisdešimties. Sukūrė literatų būrelį, sutelkė, skatino rašyti. Skaitė, kas parašyta, taisė, mokė, važiavo su savo literatais į konkursus. Ar tas neužmirštamiausias mokytojas, taip pat kaip ir matematikas su smuiku, būtų išlikęs toks svarbus, jei R. Granauskas būtų, sakysim, likęs traktorininku, ariančiu Mosėdžio apylinkių žemes? Jo paveikslas tikrai būtų apsitrynęs, apsinešęs dulkėmis. Jaunystės autoriteto prasitęsimui reikia ryšio, reikia, kad tavo gyvenimo rūpesčiai sietųsi su tuo, ką esi patyręs dar jaunas, kad lyg nujaustum savo pradžią, žinotum, kur ji, ir norėtum jos neužmiršti. Bet nebūtinai turi tapti rašytoju, kad atsimintum literatūros pamokas, kad atmintinai mokėtum jose skaitytus eilėraščius.

R. Granauskui gerųjų mokytojų – trys. Gali būti ir daugiau, jei kalba bendresnė. Ir mažiau. Tiek, kiek tam kartui reikia, bet iš tų pačių. Paskutinėje autobiografinėje apysakoje „Trečias gyvenimas“ mokytojai lyg dar labiau subendrinti: „Visiems sakau, kad turėjau tiktai du savo mokytojus. Andrijauską – matematikos ir Šileikį – lietuvių kalbos. Ir literatūros, žinoma, ir daug ko kito. Abudu jauni, abudu energingi, jie mums atiduodavo visą savo laiką. Mes negalėdavom suprasti, kada jie miega, kada valgo, kada ką, jeigu su mumis mokykloje ir mokykloje ligi pat vėlaus vakaro. Paskui lig paryčių degdavo žiburys jų lange. Tai Šileikis taisydavo mūsų rašinius, o juos mes rašydavom ilgus, ne po penkis šimtus žodžių. Niekas juk neliepė Andrijauskui suburti mokykloje mokinių orkestrėlio, o Šileikiui – literatų būrelio. Patys. Dėl mūsų. Pala, po kiek jiems patiems buvo? Gal po trisdešimt. Gal nė po tiek“ (p. 43–44). Ką daro R. Granauskas – savo mokytojus išdidina, kuria juos pagal mitinius modelius, jie dirba savęs negailėdami, jie nevalgo ir nemiega, jie pastebi ir tai, ko niekas ir negalėtų pastebėti, kad, sakysim, koridoriuje po pamokų stovi berniukas, kuris nori išmokti groti nors mintyse, o dabar laukia mokytojo, kad išgirstų jį smuikuojant. Šileikis kolchozo sunkvežimiu vežasi savo literatus į Skuodą, į rajono centrą. Granauskiukas turi apsakymą apie triušį: berniukas augino triušį kamaroje, tamsoje, o prasikasęs į šviesą, į laisvę, triušelis nuo saulės šviesos apako. Paskutinę akimirką mokytojas pasilenkia prie ausies: neskaityk to savo triušio, skaityk eilėraštį. Nerizikuoti, neatkreipti piktų akių dėmesio. Saugoti tą vaiką, tik pradedantį. Tas apsakymas apie triušį juk gali būti visaip suprastas. Juk ne tik kaip Platono ola. Su laisve sudėtinga. Kol kas užtenka, kad tas paaugliukas, mažiausias klasėje, skurdžiausias, varganiausias, jau supranta, kad gaila ne tik triušio, kad „gailestis visuomet sukiojasi netoli gerumo“. Ir ta mintis, susijusi ir su mokytoju, neapleis jo visą gyvenimą, vis sugrįš: „Negaliu pasakyti, ar ši mintis man tik dabar atėjo į galvą, ar jau tada buvo atėjusi. Gal jau tada, bet turėjo būti daug ilgesnė ir ne tokia paprasta“ (p. 62). Svarbiąsias savo mintis žmogus galvoja per visą savo gyvenimą, galiausiai neskirdamas jų nuo savo galvojimų.

„Žodžio paglostyme“ dar sykį ir trečioji – mokytoja Dovydaitienė, ir jai skirta ištarti neužmirštamas, į formas suaušintas frazes: „Galima išmokti ir užmiršti. Bet išmoktas melas neužsimiršta niekada. Žmogus ima meluoti vis lengviau ir dažniau. <...> Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo! Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės!“ (p. 140). Mokytojai yra ir tam, kad pasakytų, kas turi būti laiku pasakyta. Pasakyta patvirtinant savimi, savo patirtimi, savo autoritetu.

Digresija, žingsnis į šalį. Sename blokiniame Žirmūnų name trys vienuolės (gyvena trijų kambarių bute, turi po kambarį) šventė savo vyriausios devyniasdešimtmetį. Kultūrinė vakaro programa: jubiliatė iš atminties deklamavo Salomėjos Nėries eilėraščius. Nėra didesnio literatūros patvirtinimo, kaip jos gyvenimas žmogaus sąmonėje. Apie 1938–1939 metus Salomėjos eilėraščiai jau ėjo per gimnazijas, ypač po „Diemedžiu žydėsiu“ triumfo. 1924 metų gimimo ta šviesioji vienuolė, Lietuvos pradžios mokyklos auklėtinė, maždaug to laiko, apie kurį R. Granauskas pasakoja romane „Rūkas virš slėnio“, laiko, iš kurio žmonės išėjo su eilėraščiais akyse, sąmonėje. R. Granauskui labai rūpėjo apmąstyti anos Lietuvos pradžios mokyklą, lyg jos mitą pajusti. Nausodės pradžios mokykla nėra tik romano siužeto dalis, ji – atskiras siužetas. Tą naują, skambančią mokyklą savo krašto vaikams pastatė iš Amerikos pargrįžęs Petrošius, lyg vykdydamas sau pačiam visai nesuvokiamą misiją: turiu kažką padaryti saviesiems, pirmiausia vaikams. Puiki yra ta mokykla ir puikūs yra jos jauni mokytojai, irgi sukurti pagal mito poetiką: jauni, gražūs, pirma mokykloje pasirodo vedėjas, vidutinio ūkio, mėlynakis, tamsiaplaukis, paskui ir mokytoja, aukštoka, šviesiaplaukė, mėlynakė, susitinka, susieina, rūsti pokario lemtis atskiria, bet neišskiria, mokytoja, jauna našlė, visą gyvenimą išsaugo ištikimybę. Ji turi būti aukštoka, nes turės išlaikyti aukštai iškeltą galvą, išsaugoti orumą. Kūnas pagal R. Granauską turi susiderinti su dvasia, vienas kitam padėti.

Šviesi ta R. Granausko aprašytoji mokykla: nuo gonkų į dešinę – trys langai, į kairę – irgi trys. Du kaminai. „Visai šalia gonkų prikalta balta emaliuota lentelė su Vyčiu ir juodu užrašu: „Nausodės pradžios mokykla“, ir ta lentelė ten iškabėjo nenukritusi prie trijų valdžių, užstota jau suvešėjusio alyvų krūmo.“ Erdvu mokyklos viduj, koridorius, dvi klasės, du buteliai mokytojams: du nedideli kambariukai ir virtuvėlė. Ir kiemas didelis, vaikams lakstyti. Sodas, eilė obelų, eilė kriaušių, pati piečiausia – žagarvyšnių; vaikams, nedrausti skintis, valgyti. Tokia turėjo būti Lietuva, ji turėjo augti iš savo pradžios mokyklų, iš savo dar jaunų, bet rūpestingų ir patriotiškai nusiteikusių mokytojų. Tų, kurie jau griūvant Lietuvos nepriklausomybei, sukviesti į Kauną, dar sugiedos Lietuvos himną ir taip pasirinks, apsispręs.

Svarbiausia valstybei – sukurti savo mokyklą. Nuo pat pradžios. Kad teisinga būtų ta pradžia. R. Granauskas nuostabiai jautė tą pradžios poeziją, kūrė jos poetiką ne iš tiesioginės patirties, pats būdamas jaunesnis, jau kitos mokyklos vaikas, o iš kažkokio gilesnio, bendresnio žinojimo, kad taip turėjo būti. Kad naujai susikūrusios, iš sąmonės griuvėsių atsikūrusios valstybės pradžia būtų teisinga, kad iš jos būtų galima eiti į priekį, reikia gražios, teisingos pradžios mokyklos. Tokios, kad ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, kad žmonės ją mylėtų. Be pradžios mokyklos, apskritai be mokyklos ir mokytojų nėra ir negali būti universitetų. Ir čia įžvelgiame savitą R. Granausko autobiografinio pasakojimo posūkį. Jis pats liko be aukštojo mokslo, be universiteto, baigęs tik vidurinę mokyklą. Bet jo ambicijos reikalavo turėti aukštą, jei ir ne aukštąjį išsilavinimą, ne tik prilygti universitetus baigusiems, bet ir juos pranokti. Jis norėjo retų universiteto Mokslinės bibliotekos knygų, jas skaitė, jis kaip lygus su lygiu pokalbyje laikėsi su universiteto rektoriumi (Dalios Juodkaitės-Dirgėlienės pasakojimas), jam buvo svarbu bendrauti su profesoriais Aleksu Girdeniu, Albertu Rosenu, jis turėjo ne tik profesinių kalbotyros klausimų, bet ir atsakymų. Ir todėl reikėjo stiprinti savo vidurinę mokyklą, savo autoritetinguosius mokytojus, davusius ne mažiau negu universiteto studijos; davusius moralinius pamatus ir pažinimo siekį. Be mokytojų neišsilaikysi.

R. Granauskas lyg eina į pagalbą mokytojams, iš savo patirties liudydamas, kaip sąmonėje užsimezga ryšys su žodžiais, su poezija („Poezija ir melodija“ „Trečiame gyvenime“). Kaip tai yra, kai vaikas pabando kažką parašyti ir suvokia jį apimančios būsenos gerumą: „Žinojau tik tiek, kad labai gera būti rašomame eilėraštyje“ (p. 100).

Būsenos paliudijimas – dar labai jauno, bet jau įtraukiamo į kūrybą, į žodžių ryšius, sąskambius: „Apima toks lengvumas, toks lengvumas!.. Gal dėl žodžių, kurie lengvai ateina į galvą ir lengvai išeina, mėlynai sumirguliuodami akyse kaip laumžirgiai virš upės?..“ (p. 100).

Iš kur tas labai labas gerumas, ta galimybė būti rašomame eilėraštyje? Iš jutimo, kad žodžiai supte apsupa tave ir tarsi kelia nuo žemės, mėlynai mirguliuodami akyse. Palyginimas: kaip laumžirgiai prie upės – iš to lengvumo, skrajumo, mėlyno laumžirgių sparnelių švytėjimo virš tekančio vandens.

Ta būsena, lengvo, keliančio gerumo jutimas prasideda iš gerų eilėraščių skaitymo, iš skaitymo, kuris įsismelkia į sielą, lieka joje budėti, gali atsiliepti, jei tik susidaro koks atitikmuo. „Eilėraščiai, kuriuos anksčiau skaitei tik todėl, kad Šileikis [mokytojas – V. D.] liepė, dabar netikėtai iškyla iš atminties ir lyg pažįstamas balsas pradeda skambėti ausyse:

Manęs dar nebuvo –

Alyvos žydėjo.

Manęs nebebus jau –

Jos vėlei žydės...“

                               (p. 54)

Eilėraščio skambėjimas ausyse – lyg pažįstamo balso. Eilėraštis įsiskverbia į sąmonę balso pavidalu, yra joje kaip balsas. Būsena iš to balso kalbinimo. „Ir pasidaro svajingai liūdna... Ir norisi, kad ilgiau taip būtų... O juk iš tikrųjų vieną kartą nebebus ir tavęs. Bet kaip taip gali būti, kad tavęs nebebūtų?.. Juk tiek daugybės visko netektų pasaulis!.. Vos ne dykuma aplinkui pasidarytų!.. Ir apima toks alyvinis, permatomas, perregimas graudumas, jis dar labai lengvas, dar neslegia širdies, tik apgaubia kaip rytmečio rūkas, kaip vidurdienio debesėlis, – ir tau jame taip gera būti, graudintis ir gailėtis kažko. Tačiau tas pirmą kartą pajaustas graudulys ar gailestis taip greitai nepraeina, pasidaro lyg kokia pastovi būsena, lyg įstato tau kitas akis, ir pradedi matyti, ko anksčiau nematei: žiede, medyje, peizaže... Net žodžiuose ima vertis visai kitokios reikšmės, vieni tau atrodo labai gražūs, kiti – niekam netinkami. Tartum įgauni ne vien kitas akis, bet ir kitas ausis. Dabar man atrodo, kad ir pirmąjį savo eilėraštį aš parašiau ne kokios ten įsivaizduojamos meilės apimtas, o to alyvinio graudulio ir gailesčio“ (p. 54–55). Mokyklinio literatų būrelio veikla galėtų prasidėti nuo R. Granausko „Poezijos ir melodijos“ skaitymo.

R. Granauskas ne sykį prasitars – iš gailesčio kūryba, gailestis yra gyvenimas. Grįždamas į pirmines, anksti patirtas kūrybines būsenas, pridurs graudulį, sujungs su Salomėjos Nėries įspūdžiu: alyvinio graudulio ir gailesčio. Pirminį sentimentą pakels iki grynos sielos būsenos, jos gražumo. Ir nusišypsos: neatsimenu, apie ką tas pirmasis eilėraštis, „tik atsimenu, kad buvo nepaprastai gražus. Jau toks gražus, kad neklausk“ (p. 55).

Toks, kad jau neišnyksta iš atminties, nors prisimenama tik būsena, tik pats gražumas tada, tam laikui, kuris tebuvo pradėjęs skleistis prieš akis.

R. Granausko liudijamose ir kuriamose autoritetų situacijose susitinkame su kažkuo bendresniu negu tik atskiras atvejis. Lietuvių tauta tebejaučia pozicijų, laikysenų, laisvų pasirinkimų problemą. Mums tebėra nelengva apčiuopti po kojomis kokį bendrą padą, jau sumintą, susigulėjusį, patikrintą, patikimą. Vis turime kiekvienas atskirai ieškoti autoritetų, atramų. R. Granauskas liudija, kad natūraliausiai jauna sąmonė remiasi į mokytojus, kad, aptikusi patikimą ryšį, jį tvirtina, perkuria, perkelia į bendresnį lygmenį, į bendresnius kontekstus. Iš R. Granausko (kaip ir iš kitų patikimų rašytojų) galima pereiti į mokytojams ir moksleiviams svarbų lietuviško galvojimo lauką.

Kas yra lietuviškumas, kokios jo galimybės, kokios ribos? Kiek pagrįsta mąstyti apie lietuvišką galvojimą? Sunku nubrėžti vieną liniją, nors pagrindinė yra, turėtų būti. Yra skirtingų lietuviškumo formų, raiškos būdų. Lietuvių literatūra yra sukūrusi ryškių ir vienas nuo kito besiskiriančių lietuviškumo formų. Koks yra savitas Kristijono Donelaičio lietuviškumas, kartu ir jo mažlietuviškumas. O Simono Daukanto – su ryškiu žemaitiškumo atspalviu? O Just. Marcinkevičiaus? O Liūnės Sutemos? Turime mąstyti apie lietuviškumo formas, gal net atmainas, neužmiršdami ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo.

Jau ir jaunesnių, kad ir Rimvydo Stankevičiaus, rašančio ir „pamokslus pačiam sau“, tad ieškančio galimybių pamokslauti ir kitiems. „Tvirtai tikiu, kad šalia kumščio jėgos, proto jėgos esti labai stipri dvasios jėga – iki galo nepažinta, neišmokta suvaldyti, todėl reikalaujanti pagarbos. Ta jėga, manau, slypi taip pat ir žodyje. Tikrai įmanoma jį taip sunokinti, kad jis keistų ne tik trumpalaikes nuotaikas, bet ir mūsų jausmus, galimybes, likimus“ („Ji egzistuoja, toji knyga...“). Tikėjimas, kuris turi būti palaikomas. Tikėjimas, kuriam reikia įsipareigoti.

Sugrįždami prie mokyklinio rašinio supratome, kad pasakojimo, tos prigimtinės žmogaus savybės, niekas negali pakeisti, kad teksto analizė tėra tik atskiras instrumentas, peilis, tinkamas duonai raikyti, bet ne jai auginti. Pasakoti ir pasakotis žmogui yra prigimta taip pat, kaip ir kalbėti. Esame apsupti, įsupti pasakojimų. Literatūra, kurią skaitome ir kurios mokomės, visų pirmiausia yra pasakojimai. Pamatinė egzistencinė situacija: esu taip, kaip galiu pasakyti, papasakoti, kad esu; negaliu pasakyti apie save, nepasakydamas apie kitus, man kaip nors svarbius, man esančius, svarbius ir tuo, kad buvo svarbūs kitiems, su kuriais esu susietas žemės, istorijos, kalbos, tradicijų. Pasakodamas žmogus stiprina save, savo savivoką, savivertę, ima jausti, kad jis yra tai, apie ką gali pasakyti, papasakoti. Ir tik jis – taip.

Bet kaip jaunam žmogui pasakoti apie kultūrą, literatūrą? Pasakoti taip, kad galėtum ir pats pasipasakoti, būti pasakojimo lyg įkvėpuotas? Pasakoti žodžiu, pasakoti raštu, rašyti. Kad galėtum pasakoti, reikia susivokti savyje, taip pat suvokti ir gyvenime. Žinoti, kaip ir kas, dėl ko. Dėl ko esi. „Turbūt esu ne dėl savęs, turbūt esu dėl ko nors kito“, – iš Just. Marcinkevičiaus. Kas esu aš, kas yra tas kitas, kiti? Netekstualus, nesąryšingas žmogus negali parašyti teksto. Be kitų mumyse tuščia. Rašome lyg brandindami save. Raštu parodome savo brandos lygį, laipsnį. Tą moksleiviai turi suprasti. Kiek pajėgiu gyventi kaip aš, tiek pajėgiu kaip aš rašyti. Pasakoti gali tik aš, tik tu, jis, ji, tik vienaskaitiniai asmenys. Pasakoti, vadinasi, prisiimti atsakomybę už tekstą – tai mano, tai aš rašau, sakau, teigiu.

Reikia mokyti ir mokytis ne tik teksto, bet ir gamtos analizės, gamtos poetikos. Tautosaka neatskiriama nuo gamtosakos. Reikia siekti, kad moksleivis gebėtų papasakoti apie matomą kraštovaizdį, kad pajustų jo junglumą, sąsajingumą, kaip visa yra, egzistuoja. Tai, ką vadiname gamtos vaizdu kūrinyje, nėra atskira, tai struktūros dalykas. Kalbai reikia gamtos. Gamtai – kalbos. Įsižiūrėkime, kaip savo romaną „Rūkas virš slėnių“ pradeda R. Granauskas. Pradeda nuo žvyrkelio. „Žvyrkelis, perbėgęs seną, ilgą, ūksmėtą kaimą, pačiame jo gale staigiai šokteli į kalniuką ir, pranėręs tarp dviejų šimtamečių kraštinių liepų, nugeltonuoja tolyn vėjuota lygia plynaukšte tiesus kaip geležinkelis ir taip pat tolumoje siaurėjantis, nusitaikęs horizonte į du bažnyčios bokštus, giedrą dieną – raudonus, o negiedrą – vos įžiūrimus. Ir niekada jų nepribėga. Maždaug už kilometro jį tartum kažkas staiga nukerta, o tarp nukirstojo galo ir tų bokštų – tiktai oras, ir daugiau nieko. Ir dar – paukščiai, amžinai kažkur skrendantys ir skrendantys.“ Pažįstantys R. Granausko kraštą spės, kad tas žvyrkelis bėga per seną Šauklių kaimą, į Salantus nuo Mosėdžio pusės. Bet tai ne tik žemės, o jau ir žmogaus matymo-jutimo žemėlapis. (R. Granausko vaizdai apskritai žemėlapiški, „Rūko virš slėnių“ vaizdą galima „kloti“ ant smulkaus Žemaitijos žemėlapio, aptinkant Erlos slėnį, Bartuvą, Upalį, Salantą.) Žvyrkelis kaip gyvas padaras bėga tiesiai į bažnyčios bokštus. Ir niekada jų nepribėga; kaip ir žmogus – eina, eina, į kažką užsižiūrėjęs, ir neprieina. Nukerta pikta galia jo likimo siūlą. Tik paukščiai amžinai kažkur skrenda, nežinome, tie patys ar kiti.

Rašinio struktūra, pradžia, eiga, užbaigimas – taip, tai svarbu. Svarbu suvokti, kad kalbėjimas arba rašymas turi būti drausmingas, tvarkingas, kad tvarka yra turininga. Taip, pradžia, – bet kaip pradėti? Kas mums duoda pradžios postūmį, impulsą? Mūsų senosios pasakos turi pradžios formules: seniai seniai..., gyveno buvo..., vienoje karalystėje, mažoje trobelėje..., už aukštų kalnų, už jūrų marių..., turėjo neturėjo... Tos formulės yra ir formos, kuriomis bendriausiu būdu apimamas laikas, erdvė, būdas, lyg jaučiant pamatinius klausimus: kas, kada, kur, kaip. Reikia tuo pasitikėti, juk pasitiki ir literatūra.

Jonas Biliūnas itin gerai girdėjo pirminių, tautosakinių lietuvių pasakojimų pradžias, jų intonacijas. Jo „Liūdna pasaka“ yra ir pasaka, perimanti pasakojimo būdą: „Buvo tai 1863 metais. Viename sodžiuj gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota.“ Neskubus sakinio ritmas; jį diktuoja pasaka. Modernėjanti lietuvių proza greitins ritmą. Atsisakys nuoseklios, laiku ir erdve įrėmintos pradžios. Mariaus Ivaškevičiaus „Istorijos nuo debesies“ (1998) pradžia, kuri yra lyg be pradžios, bet iš tikrųjų su pasakos jutimu: „Tai laiškas jums, babūne Petronėle, laiškas, kurio niekada negausit. Mirtis neturi adreso. Bet atminkit, jog laiškas tas jums. Su pasaka. Jūs pradėjot istorijas nuo debesies, aš jas užbaigsiu.“

Tinka ši pradžia jauniems, jei ir neužbaigsime tų pasakų, jei jas tik pratęsime. Pasakojime dažnai tebeglūdi pasaka. Ir gamta, lyg savaime įsirašanti; gamta sukonkretina erdvę, būdama pirminis vaizdas, įsuka pasakojimą į vaizdavimą: nuo Žemaitės iki R. Granausko gamta teikia impulsą pradėti – stoviu ant žemės, matau dangų, saulę, medį, taką per žolę. Pasakysiu apie tai, kas neabejotinai man yra kaip mano pirminė tikrovė, pasakysiu ir bus lengviau pradėti kalbėti apie žmogų, apie žmones, kas vyksta, įvyksta. Kai pasakojimas įstrigs, galima bus atsigręžti į tai, ką tą akimirką pamatė sutrikusio žmogaus akys: kalvą prieš akis, palinkusią šaką, tekantį vandenį, šaligatvį, kuriuo lėtai eina senas žmogus. Iš lietuvių prozos galima suvokti, kad lietuviškajam pasakojimui reikia gamtos, laiko ir erdvės jutimo, lyg buvimo kokiame taške, lyg ritmo, kuris prasideda iš būsenos, pereina į kalbą, į sakinį. „Čia yra laukas, atvertas į visas puses, ir medžiai nedrįsta jame augti“ – pirmasis R. Granausko apsakymo „Raudoni miškai“ sakinys, atviras sakinys iškart lyg kokia žaizda, žmogaus kentėjimų pradžia. Kažkas kraupaus turi būti įvykę ten, kur medžiai nedrįsta augti.

Bet tai – meniniai pasakojimai. Moksleiviškas, gimnazistiškas tekstas, mokomasis, atsiskaitomasis, turi savo didaktinę specifiką. Ar yra bendrų linijų, moksleivišką rašinį jungiančių su lietuviško galvojimo, lietuviško pasakojimo specifika? Ar tokių linijų jutimas negalėtų suaktyvinti jauno galvojimo? Pirmiausia svarbi mintis, kad kiekvienas kalbos tekstas, taip pat ir mokomasis, yra susijęs su kitais tekstais. Kad kiekvienas rašymas yra ir rašymas iš jau parašyto, ir rašymo pratęsimas, prasitęsimas. Reikia suaktyvinti jauną sąmonę atsakomybe, suvokimu, kad kiekvienas rašymu kažką pratęsiame. Rašydamas įsijungiu į savo kultūrą, į jos rašymus, parašymus, rašau ir kitą perrašydamas. Kaip turiu rašyti, man pasako mano kalba, jei ją moku, jei jos mokausi. Nemokėdamas kalbos nepapasakosi. Nepergalvojęs galvojusių, nesugalvosi nieko, kas bent tau pačiam būtų svarbu. Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.

Ar galima apie J. Biliūną galvoti atskirai nuo to, kas apie jį galvota? J. Biliūno tekstai galvojimus apie juos yra tarsi sugėrę. Kuo daugiau apie tekstus mąstyta, mąstoma, tuo tekstai darosi tankesni, intensyvesni. Tekstas prasideda skaitymu, nuo skaitymo. Ir pirmas žingsnis, kurį dera žengti bandančiam pasakoti apie literatūrą, neišvengiamai yra ir apie save, yra atsigręžimas į tai, kas skaityta, kas suvokta skaitant, prisimenant skaitymo įspūdį, gal ir aplinkybes, jei jos buvo kuo nors svarbios. Nebijoti pirmojo sakinio paprastumo: aš skaičiau, aš esu skaitęs tai, apie ką ketinu pasakoti, ką noriu apmąstyti. Kūrinys tam momentui, kai apie jį rašai, pasakoji, yra tapęs laiku ir erdve, erdvėlaikiu, į kurį patenki iš savojo gyvenimo, bet nuo jo nėra atskirtas. Mokyklinė lituanistika moksleivius turėtų labiau orientuoti į savęs pačių suvokimą, į patirties suaktyvinimą, į suvokimą, kad neįmanoma ko nors pasakyti nepasisakant. Ir kad lietuviško galvojimo, pasakojimo, rašymo galimybės glūdi mūsų prigimtyje, mūsų archetipuose. Mūsų literatūra, kalbėjimas apie ją, pasakojimas, rašinių rašymas laisvina mūsų prigimtį, stiprina patirtį ir jos galimybes patirti ir perimant, išgyvenant patirties patirtį.

Lietuvių tarpusavio santykiuose, kaip rodo tautosaka, glūdi pirminis atidumas – pastanga suvokti, kaip kitas yra, įsiklausyti į kalbą, į tariamus žodžius. R. Granausko mokytojai atmintyje – juk yra tikri ir iš įsižiūrėjimo, įsiklausymo. Tad ir mokykliniame rašinyje galima būtų bandyti kūrinį suvokti kaip kitą. Kad galėtum kiek įmanoma geriau pasakoti, reikia, kad tai, apie ką pasakoji, būtų tau svarbu. Kad matytum tai, ką pasakoji. Kuo taip buvau užsiėmęs, – lyg savęs dar paauglio, lyg kitų klausia R. Granauskas „Trečiame gyvenime“ („Gyvatė ant peties“). Ir atsako visam savo, gal ir mūsų, gyvenimui: „Žiūrėjimu į pasaulį. Negalėjimu atsistebėti, kiek jame gražumo, kiek jame visko. Žiūrėjau, mačiau ir stengiausi neužmiršti“ (p. 67).

Kas trikdo jaunus, kas neleidžia laiku užsiimti žiūrėjimu ir matymu? Netikrumas: gal išvažiuosiu, gal negyvensiu to gyvenimo, kuris galimas tik čia, tame kraštovaizdyje, toje kalboje, tokiame metų ritme. Gal tos knygos, tas Biliūnas, tas Donelaitis, ta Salomėja, nebebus man svarbios. Tikrumą – ir žodžio, ir pasakojimo – turi tik vietiniai.

Jei negyvensiu to gyvenimo, kurį turėčiau paveldėti, ir tas rašinys man tėra formalus. Iš esmės – nesvarbus.

Tai, kas formalu, neturi gyvų formų, tik simuliacines, tik pseudoformas.

Jei rašinys formalus, formalūs gali likti ir kiti gyvenimo pasakojimai.

Net patys svarbiausi.

R. Granauskas tai žinojo. Pasakė – pirmiausia mokytojams. Bet ir visiems.