Poezija ar nepoezija? Viktoro Rudžiansko knygos anotacijoje gudriai išsisukta: „Lyriniai pasakojimai apie mažo miestelio istoriją ir žmones“. Taigi – pasakojimai. Kodėl ne eilėraščiai? Pasakojimams būdingas naratyvas, siužetiškumas. Naratyvas perteikia tam tikrą kultūrinę informaciją, šiuo atveju praneša žinias apie miestelio tikrovę. Mažo miestelio gyvenimas nelabai skiriasi nuo bažnytkaimio gyvenimo. Panaši jų ontologinė struktūra, o viena stabiliausių ir konservatyviausių kolektyvinio egzistavimo formų yra kaimas. Jo erdvė uždara. Visa, kas vyksta už jo ribų, yra utopiška ir nepasiekiama. Tikrojo miesto, pasaulio įvykiai ir žinios transliuojamos virtualiai, pavyzdžiui, per televizorių ar net kompiuterį. Paradoksalu, bet toji moderni technika gyvenimo nė kiek nekeičia – netgi knygos pavadinimas („miesteliai.lt“) modernus, bet realiai žymi tradicinę gyvenseną.

       Kartais tokio miestelio gyventojas pagalvoja: „spjautum į viską ir važiuotum kokion Amerikon / kad pamatytum drūtos kultūros gyvos Madonos / pasiklausytum gal ir išgertum su ja po koncerto: nieko sau / boba tarp mūsų kalbant“ (p. 9). Tačiau donelaitiškos žemės žmogus, suaugęs su gamta, su jos sodriu ir šiltu gyvenimu, pripildytu gyvulių šilumos ir ramaus mėšlo kvapo, suteikiančio egzistencinių prasmių, nelinkęs pasiduoti gundymams: „tfu – ką aš čia paistau – kas karvę / pamelžtų?!“. Nepažįstančiam kaimiško gyvenimo tokie samprotavimai gali pasirodyti naivūs ir juokingi. Tačiau pačiam miestelio gyventojui jo erdvė yra natūrali ir įgimta. Kasdieniai darbai yra gyvybiškai svarbūs – svarbesni už miesto žmogaus darbus, juk karvė ne kokia mašina, o gyvas padaras, prie kurio žmogus, nori nenori, yra pririštas. Visi jo darbai yra cikliški, tarsi kasdienės apeigos: melžimas, mėšlo kuopimas ir pan.

       Miestelyje (pa)stebimos visų nuodėmės, žinomi visi gyventojų rūpesčiai. Tekstai yra užrašyti tame gyvenime dalyvaujančio ir įvykius stebinčio pasakotojo, tiksliau – interpretuotojo akimis: „kur jau čia nebūsi poetas / jei viskas kaip ant delno“ (p. 35). Kai kurie pasakojimai primena neturintį pabaigos kronikos žanrą. Pavyzdžiui, tekstas nutrūksta todėl, kad baigiasi rašalas (p. 84). Kontempliuojami vaizdai, įvykiai – šventės ar laidotuvės, kasdieniai darbai ir būsenos, pastebėjimai, egzistenciniai patyrimai ir šiaip klausimai: „Girdėjau, žuvys nemiršta... / Tai ką, įdomu, jos veikia?“ (p. 20); „nesupratau / ir niekada nesuprasiu / kodėl išlindę iš karvašūdžių / vabalai blizga“ (p. 58).

       Vienas svarbiausių, akį traukiančių miestelio pastatų yra bažnyčia. Ji suteikia dvasinį, religinį gyvenimo tėkmės įprasminimą. Žvelgiant į bokštus ir gimsta pačios genialiausios mintys. Įdomiausia, kad V. Rudžiansko knygos subjektas ne koks intelektualas, bet paprastas primityvus individas, mėgstantis viską stebėti (ir stebėtis) iš šono, daryti logines išvadas ir vos ne Kolumbo atradimus:

      
       Literatūrologai apie šią knygą kalba kaip apie kažką egzotiško, vos ne kaip apie terra incognita. Audinga Peluritytė atvirai ir problemiškai išdėsto, kad mažų miestelių realybės nepažįsta („Nemunas“, 2005, Nr. 44), tad pasitelkusi „literatūros išlavintą vaizduotę“, gerą dalį recenzijos teksto paskiria mitui apie Ariadnę ir Dioniso sodus. Tačiau kas bendro tarp graikiškų meilės istorijų ir V. Rudžiansko vaizduojamų lietuviškų miestelių, taip ir lieka neaišku. A. Peluritytė, be Ariadnės, ieško dar vieno savo fantazijos vaisiaus – fortepijono ar klavesino. Gerai, kad bent apsidžiaugia jo neradusi.

       Kita vertus, graikų filosofai teigė, kad fantazija yra puiki menininkė, nes ji ne pamėgdžioja, o vaizduoja tai, ko nėra regėjusi. Ir fortepijonas čia būtų visai vietoje, jeigu, užuot svarstę apie Dionisą, pamąstytume apie Kristijoną Donelaitį: „per patį karvamilžį / rašiau eilėraštį / žodžiai gėrėsi / vieni į kitus“ (p. 35). Žodžiai sodrūs ir gyvenimas sodrus. Kai kuriuose tekstuose esama ir šnekamosios kalbos: „Vaikai! Nebūkit / kiaulės! Lauk / iš tvarto!“ (p. 86).

       Jau senokai pastebėta poezijos proziškėjimo tendencija. Poetai tarsi perima prozininkų vaidmenį, nes tik poezijoje dar šiaip taip bandoma atspindėti šiuolaikinio gyvenimo realijas, ir ypač kaimiškas (prozoje šiandieniniai įvykiai vaizduojami tik kuriant grėsmingus modelius su apokaliptinėmis nuojautomis – tokios kryptys vyrauja, pvz., Jurgos Ivanauskaitės romanuose). Įdomiausia, kad ne tik literatūrologai, bet ir patys rašytojai, netgi vyresniosios kartos, kaimo ar mažų miestelių nebepažįsta. Vis dar rašoma apie praeities kaimą (pvz., Eugenijaus Ignatavičiaus proza) su neslepiamu ilgesiu praeities laikams, kitaip tariant – jaunystei. Dabarties kaimas jų net nedomina, jis svetimas, nebepatiriamas, o gal jame apskritai nebeįžvelgiama medžiagos prozai? Juk nesukursi apsakymo apie tai, kaip veršiuojasi karvė: „Karvė veršiavosi. / Per patį vidudienį. / Sunkiai veršiavosi. / Reikėjo padėti“ (p. 86). Nebėra jokių rezistencijų, kolūkinio gyvenimo ir jokių ypatingų įvykių, nebent prisiskaičius žiniasklaidos galima rasti puikios medžiagos detektyvams. Poetai tiesiog naudojasi tuščia niša. Tiesa, naftalinu dvelkia ir V. Rudžiansko knyga. Ji rafinuota – gero popieriaus, gražiai inkrustuota, iliustruota senomis fotografijomis. Gražu, nors ir nelabai originalu. Primena Ričardo Šileikos dar 1998 m. išleistus „Metraščius“. Tad ir eilėraščių rašymas apie provincijos miestelių ir jų gyventojų kasdienybę jau turi šiokią tokią tradiciją. Originalu nebent tai, kad tarp knygos išleidimą rėmusių institucijų ir žmonių figūruoja notarė ir ūkininkas. Pagarba jiems.

       Kaimiški vaizdai intriguoja, leidžia pažvelgti į kitokį gyvenimą, nuo intelektualų jau neišvengiamai nutolusį, bet vis dar tokį artimą lietuvio lyrinei prigimčiai. Kad ir cituotose eilutėse apie karvės veršiavimąsi: sakiniai trumpi, užtat kokie estetiškai informatyvūs, kiek semantinio svorio, egzistencinės įtaigos ir įtampos. Kita vertus, anokia čia estetika regėti gimdymo kančias, – pasakytų nelyrikas. Socialinis realizmas... Užtat esama gyvo ir tikro žmogaus galvojimo, kurio pastaruoju metu mūsų literatūra labai pasigenda.

       Įvairiausi mažo miestelio vaizdai, kasdienės buities nuotrupos V. Rudžiansko poezijoje pritraukiami tarsi pro didinamąjį stiklą: prie šulinio snaudžiantis kibiras, už kalnelio augančios devynios prisirpusios gervuogės, ant palangės šnopuojanti kandis ar į pieną įkritusi musė, kuri „turi teisę <...> būti / iš pieno plaukusia / muse“ (p. 25). Pritraukiami ne tik vaizdai, bet ir garsai, pvz., paukščio snapo barbenimas lesant grūdų puseles. Esama ir šmaikštesnių siužetų, nors ir juose subtiliai užslepiamas gyvenimo ir mirties, net erotikos punktyras.

       Siužetiniai pasakojimai poezijoje gana pavojingi – galima nusivažiuoti į pievas, tačiau V. Rudžianskui pievos gražios pačios savaime. Gracingas tekstas „Žolinė: valsas“, tai – aliuzijos į apaštalo Pauliaus himną meilei. Neretai autorius naudojasi grafiniu efektu: kai kuriuose iš eilėraščių mintys perkeliamos į kitą eilutę, kas nors išvis nutylima ar nukandama kaip maldos žodžiai. Kad būtų panašu į poeziją, V. Rudžianskas stengiasi vartoti kuo mažiau žodžių – juk poezijai jų daug nereikia (pvz., „Troškulys“), o skaitytojas labai supratingas, kaip ir nuovokusis altaristas: „Dėl to vaikų bus“ (p. 54). Reikia pripažinti, kad ši taktika pasiteisina. Kai kuriuose tekstuose būtis išgryninta iki paties vaiskumo, kur nieko nei pridėsi, nei atimsi:

      
       Vis dėlto ne visi eilėraščiai tokie nuoseklūs ir iki galo poetiški. Kai kurie pasakojimai taip ir lieka pasakojimais arba jaučiama, kaip gyvenimo proza galynėjasi su poezija. Jeigu ne karviška karvė ir lyriškai apsiašarojęs žmogelis, tekstas „Karviška karvė“ būtų per daug tiesmukas: „gimtinės peizažas – / ant vieno karvės šono / ant kito – / Europa žemėlapyje <...> iškepa jėgišką tortą / žiaumoja atrajoja / uodega užtrumpina / Europos bimbalus“ (p. 19).

       Iš daugelio šiandien pasirodančių įvairių (pripažintų) autorių eilėraščių rinkinių paprastai tik vienas kitas tekstas tikrai būna vertas knygos. Belieka pasidžiaugti, kad V. Rudžiansko knygoje tų vertųjų pakankamai daug, be to, ir pats poetas yra prasitaręs, kad būta nemažos atrankos. Poezija poetiškai eseiškėja, sodrėja, lyg dirva, patręšta geru mėšlu, nors kažin kodėl joje auga rūgštynės. Bet iš rūgštynių taip pat galima išvirti puikią sriubą – V. Rudžianskas rašo ne apie lyrišką šalį, kur upės teka, bet apie apvalius lyg arbata moliniame puodelyje tyvuliuojančius laukus, aptaškytus rūgštynių rūgštimi. Esama tokių vaizdingų pasakymų, kurių turbūt nė pats autorius nesugebėtų paaiškinti: „mužikas nuo rūgštynės / nusiskina mėnulį“ arba: „išskrendu / pro kaminą kaip įdievinta gervė“.