Vokiečių–austrų dailininkas ir poetas, žymiausias vokiečių dadaizmo atstovas Kurtas Schwittersas 1887 m. gimė Hanoveryje, 1948 m. mirė Emblsaide, Anglijoje. Kūryboje jungė įvairių meno krypčių (konstruktyvizmo, kubizmo, „De Stijl“ sąjūdžio) idėjas. K. Schwittersas kūrė meną iš nemeno, daugelis jo paveikslų – koliažai iš įvairių medžiagų (popieriaus, metalo atliekų, medžio, lipdukų ir pan.) atliekų. Jo stiliaus pavadinimas kildinamas iš laikraščio skiautės (koliažui sukarpyto „Commerz-und Privat-Bank“ skelbimo) su žodžio fragmentu MERZ. Tokiu pavadinimu („Merz“) 1923–1932 m. leido dadaistinį žurnalą. Nuo 1924 m. Hanoveryje statė „Merzbau“ teatrą, bet taip ir neužbaigė, o karo metu jis buvo sugriautas. Nacių paskelbtas už įstatymo ribų, 1937 m. menininkas išvyko į Norvegiją, 1940 m. persikėlė į Angliją.
       Literatūroje K. Schwittersas ieškojo naujos saviraiškos, eilėraščiams dažnai suteikdavo vizualinį pavidalą, o į paveikslus įterpdavo tekstų. Ankstyviesiems kūriniams įtaką darė ekspresionistinė, futuristinė poetika. Savo poezijos ir prozos kūrinių (juos vadino „merztekstais“) mokytoju laikė Augustą Strammą, taip pat vertino Guillaume Apollinaire'ą. Eksperimentavo su kalba, laužė sintaksę, gramatiką, savo tapyboje naudotą koliažo principą taikė poetiniams tekstams, konstravo juos iš kalbos „šiukšlių“: beprasmių pokalbių frazių, paskirų sakinių iš laikraščių, plakatų, katalogų, skelbimų tekstų, neretai žaisdamas garsažodžiais. „Merzeilėraščiai“ dažnai atrodo kaip abstraktūs, sunkiai išverčiami, beprasmiai žodžių samplaikų rezginiai. To K. Schwittersas siekė sąmoningai – griovė ekspresyvaus ir prasmingo meno idėją.
       Literatūros kūrinius pasirašinėjo Annos Blume pseudonimu. Taip pavadintas žymiausias poeto eilėraštis „Apie Anną Gėlę“ („An Anna Blume“), kuris tapo šlageriu, išverstas į daugelį kalbų. Anna Gėlė – tai „švitersiška gėlė“, per poeto kūrybą keliaujanti, vis „kitaip žydinti“, naujus pavidalus įgaunanti mitologema.
       Tarp žymiausių jo kūrinių reikia paminėti 1932 m. parašytą garsinę deklamaciją su partitūra „Ursonata“ („Ursonate“).

Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas

Apie Anną Gėlę

1 merzeilėraštis

O tu, mylimoji mano dvidešimt septynių pojūčių, aš
myliu tave! – Tu tavo tave tau, aš tau, tu man.
– Mes?
Apie tai (tarp kitko) čia nekalbama.
Kas tu esi, nesuskaičiuojamų pavidalų bobpalaike? Tu esi
– – ar tu esi? – Žmonės kalba, tu buvusi, – te
kalba, jie nežino, kaip išsilaiko bažnyčios varpinė.
Tu nešioji skrybėlę ant kojų ir vaikštai ant
rankų, rankomis tu vaikštai.
Ei, tavo raudoni drabužiai išraižyti baltomis klostėmis.
Aistringai myliu aš Anną Gėlę, aistringai myliu aš tave! – Tu
tavo tave tau, aš tau, tu man. – Mes?
Tai (tarp kitko) išblėsusioj aistroj.
Raudona Gėlė, raudona Anna Gėlė, ką žmonės kalba?
Keblus klausimas:       1. Anna Gėlė turi paukštį.
                                  2. Anna Gėlė yra raudona.
                                  3. Kokios spalvos paukštis?
Mėlyna tavo geltonų plaukų spalva.
Aistringas tavo žalio paukščio burkavimas.
Tu kukli mergina kasdiene suknele, tu mielas žalias
žvėrie, aš myliu tave! – Tu tavo tave tau, aš tau, tu
man. – Mes?
Tai (tarp kitko) aistrų dėžėj.
Anna Gėlė! Anna, a-n-n-a, aš lašinu tavo
vardą. Tavo vardas varva kaip besilydantis galvijų lajus.
Ar tu tai žinai, Anna, ar tai jau jauti?
Tave galima perskaityti ir iš užpakalio, o tu, tu
dailiausioji iš visų, tu iš užpakalio tokia kaip ir iš priekio:
„a-n-n-a“.
Lajus varva glostydamas mano nugarą.
Anna Gėle, tu varganas žvėrie, aš myliu tave!

Vardu Ji susidorojimas

Anna Gėlė yra nuotaika, tiesiog prieš einant
miegoti ir po.
Anna Gėlė yra dama šalia Tavęs
Anna Gėlė yra vienintelis jausmas – meilės, kuriam Tu
iš vis gabus
Anna Gėlė esi Tu
Sudoroti Anną Gėlę, vadinas, paskersti Save
Ar Tu jau buvai kartą paskerstas?
Paskersti Anną Gėlę vadinas išskrosti Save
Ar leisi kad tave mielai paskerstų?
Žudanti Anna Gėlė, nuotaika prieš
einant miegoti
Žudanti Anna Gėlė, dama šalia Tavęs
nužudyti Anną Gėlę, yra tiktai susidorojimas,
tai ką Tu išvis sugebi
Kadangi Tu neišskirtinis, Merzas norėtų Tave apsaugoti,
tai ir visiškas nevykėlis turėtum būti.

Mirties bausmė

9 merzeilėraštis

Vienas žmogus reikalavo mirties bausmės Annai Gėlei.
Mirties bausmę įtemptai dirba nukryžiuojant. Anną Gėlę prikalti prie kryžiaus –
mirties bausmė Jums. Ratilais žvilga peilis įtemptai dirba
iššukėjimai supasi peilis. Ratilais žvilga peilis
Jūsų galvos, be galvos. Ratais be galvų nuvilnija negyvėliai
svaigulys, svaigulys.
Žmonės. Žmonės smegenėjantys žmonės. Jūs žmonės
vieno žmogaus smegenimis. (Bet mano pone!)
Žmonės yra išmintingi, o Anna Gėlė turi paukštį.
O tu, mylimoji mano dvidešimt septynių pojūčių, A-N-N-
A, tokia pat ir iš užpakalio, tu, kurią aš myliu, tu tavo tave tau,
to negali būti. Sodai ryja pasauliai bučinys. Sodai
žydi plaštakos, pievos stiebias palapinės, dangus trūkinėja
gijos, ruduo telegrafuoja laikas. O Tu, Tu širdingoji,
žalsvėjantis paukštis. Tu numalšini aidinčių peilių laukų alkį.

Skeldėja žemė? Ar žmonės klajoja trokšdami mirti?
Pamišęs plienas didingai nužvilga tavo kūnais. Mirtis nuožmiai negailestingai
čaižo botagu nuožmiai vartus vynas. Tik dvėsk, tu išmintingas žmogau. Tu
žalsvėji žmogaus smegeniena.
Tu žalsvėji kretėdama žmogaus smegeniena. Tu miršti, aš mirštu
žmogus, Anna Gėlė gyvena per amžius. O tu, mylimoji, tu
vešanti gyvybė sudžiūvęs lapas.
Gležta gijos žmonės?
Išklerę kojoms smenga kūnai.
Anna Gėlė želia nykimą.

Badmiriaujantis velnias

Iš bado velnias ir muses ėda.
– Taip, o ką?
Ar jis bene išvis turi būti neėdęs?
Gi jis neturi nieko geresnio!
Aš pats iš bėdos taip pat muses ėsčiau.
– Ar Jūs mąstot?
Galbūt neverta kvaršinti galvos.
Neverta teikti tam jokios reikšmės.
Ir apskritai juokingas velnias.
Iš bado aš pats neėsčiau.
Ėsti ir leisti ėsti.
Turi neleisti niekad kitiems ėsti.
Pats rijimas tukina.
Geriau iš bado pačiam save graužti, nei leisti kitiems ėsti.

Iš bado velnias tunka?
Dabar aš žinau, kodėl riebėju!
Mat velnias iš bado pats ėda,
Užuot kitiems valgyti leistų.
Musių trumpos kojos.
Nuo melo tunkama.
Su viena koja sunku skristi.
Kas neturit musių?

Aš giedu giesmę savo

Aš giedu giesmę savo ankštoj erdvėj, ….… vos ne vos girdėt.
Iš gilios krūtinės veržiasi laukan, ….......... man nesuprantamai.
Skamba Tau melodija, ……………....... dabar arba niekada.
Ar manęs vis dar negirdi Tu, …...........…. aš pasipiktinęs esu
Ir arbatą liepžiedžių srebiu, …….....… kuri atmuša skausmus,
Ir klausiu dabar savęs: „Kas Tau yra, …..….… karve sena?“

Pogrindžio eilėraštis

Namai akiuoja milijonais čaižo botagais lempos
Langus kandžioja akys
Mauroja šviesa metropolitenas dantys
Vokiečių Dienraštis lekia rogutėmis ir muzika (geriausias
Batų valymas)
Skaičiavimo mašinos supainioja skaičius, miestas parkas
Dainos švelnuliuoja įtakingi tūzai auksas (rekomenduotas medicinos)
Langai tarpsta be šviesos sustiro
Be kopūstgalvių medėja stiklas
Liepsna stiklėja
Mauroja šviesa kandžioja langus
Liepsna stiklina liepsną
Namai akiuoja milijonais kibirkščiuoja lempos
O ugnis kerta kopūstgalves šviesa riauma.
(Ties spūstim į centrinį koridorių kišasi.)

Geležinkelio stotis

Kopėčios pastatytos į saulę
Saulė juoda
Žydi malūnas
Milijonai žmonių išsigaubia aliarmo sirenos
O širdys plūsta
Širdys
plyšta
Strėlė perširduliuoja širdis
Širdys švilpia
Malūną kiaurai glamonėja saulė strėlės
Tvanksi žvėriški geismai
Tu tavo tau tave
Tu tavo tave tau.

Visi paukščiai...

Dešimt po trijų
Pavasarėlis jau utiutiu.
Visos musės, kurios jau čia,
Visos motinos, kurios yra mamos,
Visi ponai, kurie yra tėčiai,
Dainuoja dainas, kurios yra dada;
Visi paukščiai visi.