S t a n i s ł a v a s L e m a s (1921–2006) – žymiausias lenkų mokslinės fantastinės literatūros autorius. Paradoksaliais bei filosofiškais tekstais modeliavo civilizacijos raidos variantus, gilinosi į žmogaus sąmonę, menine forma sprendė būties ir jos pažinimo klausimus.
Išgarsėjo ir „literatūriniais apokrifais“ – recenzijomis bei pratarmėmis jo paties išgalvotoms knygoms. Šie fikcija paremti tekstai leidžia autoriui iškelti jam rūpimą temą ir susikurti gyvą, dialoginę jos svarstymo formą, apmąstyti globalines kultūros problemas.
Pseudorecenzijos „Gigamešas“ („Gigamesh“) ir „Seksprogimas“ („Sexplosion“) buvo išspausdintos S. Lemo „apokrifų“ knygoje „Absoliuti tuštuma“ („Doskonała próżnia“, 1971).
STANISŁAW LEM
Iš lenkų k. vertė LINAS RYBELIS
Gigamešas
Štai rašytojas, iš pavydo užsigviešęs Joyce'o laurų. Airių autorius „Uliso“ veiksmą suspaudė į vieną vienintelę Dublino dieną, La belle époque1 fonu pasirinko pragariškus Kirkės rūmus, suraizgė kilpą iš Gerti Makdauel apatinukų reklamos agentui Leopoldui Blumui, keturių šimtų tūkstančių žodžių lavina užgriuvo viktorianizmą, sumaitojęs jį visais stilių registrais, prieinamais jo plunksnai – nuo sąmonės srauto iki tardymo protokolo. Argi tai nebuvo jau romano kulminacija, o kartu – jo monumentaliom pakasynom menų šeimos rūsyje („Ulise“ netrūksta ir muzikos!). Regis, ne; regis, pats Jamesas Joyce'as manė kitaip, jei jau nusprendė eiti toliau ir parašyti knygą, kuri ne tik suslėgtų kultūrą į vieną kalbą, bet taptų visakalbiu židiniu, nusileistų iki pačių Babelio bokšto pamatų. „Uliso“ ir „Finegano budynių“ didingumo, dvigubu šėlsmu artėjančio prie begalybės, mes neketiname nei teigti, nei neigti. Vieniša recenzija gal tebus tik smiltelė, pūstelėta į garbinimo ir prakeiksmų kalną, priplojusį tuos abu romanus. Tik viena aišku: Patrickas Hannahanas, Joyce'o tautietis, niekad nebūtų parašęs savojo „Gigamešo“, jei ne didysis pavyzdys, mestas jam kaip iššūkis.
Galėjo pasirodyti, kad šis sumanymas iš anksto pasmerktas nesėkmei. Kurti antrą „Ulisą“ beprasmiška, kaip ir antrą „Fineganą“. Meno viršūnėse pripažįstami tik pirmeivių pasiekimai, taip kaip alpinizmo istorijoje – tik pirmasis kopimas lig tol neįveikta siena.
Hannahanas, gan atlaidus „Finegano budynėms“, nevertina „Uliso“. „Ir kam šovė į galvą mintis, – samprotauja jis, – sukišti Airijos pavidalu Europos devynioliktąjį amžių į „Odisėjos“ sarkofagą! Paties Homero originalo vertė – abejotina. Tai antikinis komiksas, apgiedantis antžmogį Ulisą, su happy end'u2. Ex ungue leonem3: iš modelio pažinsi rašytojo kalibrą. Juk „Odisėja“ – „Gilgamešo“ plagiatas, perdirbtas graikų tamsuomenės skoniui. Tai, kas babiloniečių epe buvo pralaimėjimu vainikuotos kovos tragedija, graikai perkūrė į spalvingą nuotykių kelionę po Viduržemio jūrą. Navigare necesse est4, „gyvenimas yra kelionė“ – irgi mat didi kasdienybės išmintis. „Odisėja“ yra nusmurgęs plagiatas, nes visą „Gilgamešo“ žygdarbio didybę paverčia niekais“.
Reikia pripažinti, kad „Gilgameše“, kaip moko šumerologija, skamba motyvai, kuriais pasinaudojo Homeras, pavyzdžiui, Odisėjo, Kirkės ar Charono motyvas, ir kad šis epas, ko gero, seniausia tragiškosios ontologijos versija, mat apreiškia tai, ką Raineris Maria Rilke trisdešimt šešiais amžiais vėliau vadino augimu, kurio esmė „der Tiefbesiegte von immer Grösserem zu sein“5. Žmogaus dalia, kaip kova, nenumaldomai vedanti į pralaimėjimą – tokia yra galutinė „Gilgamešo“ prasmė.
Todėl Patrikas Hannahanas, remdamasis babiloniečių epu, nusprendė išskleisti savo epišką drobę, gan savitą, pabrėšim, nes jo „Gigamešo“ veiksmas vieta ir laikas yra labai apriboti. Užkietėjęs gangsteris, samdomas žudikas, paskutinio pasaulinio karo laikų kareivis, amerikietis, G. I. J. Maešas (t. y. „Dži Ai Džo“ – Government Issue Joe – „Valstybinės laidos Džo“, kaip vadino JAV kariuomenės eilinius), kurio nusikalstama veikla įrodyta kažkokio N. Kidžio įskundime pateiktais duomenimis, karo tribunolo yra nuteistas pakarti viename Norfolko grafystės miestelyje, kur stovėjo jo dalinys. Visas veiksmas trunka 36 minutes – tiek laiko, kiek reikia mirtininkui pervežti iš kalėjimo į egzekucijos vietą. Veikalas baigiamas virvės vaizdu: jos juoda kilpa, ryškėjanti dangaus fone, apveja ramiai stovinčio Maescho kaklą. Taigi jis ir yra Gilgamešas, herojus-pusdievis, o jo senasis bičiulis N. Kidis, nusiuntęs jį į kartuves, – artimiausias Gilgamešo draugas Enkidu, dievų sukurtas jam pražudyti. Atpasakodami siužetą, mes iškart pastebime, kad kūrybinis „Uliso“ ir „Gigamešo“ metodas yra panašus. Dėl teisybės reikėtų pabrėžti abiejų veikalų skirtumus. Užduotį palengvina tai, kad Hannahanas – kitaip negu Joyce'as! – pasirūpino knygos „Komentaru“, dvigubai storesniu už patį romaną (tiksliau – „Gigamešą“ sudaro 395, „Komentarą“ – 847 puslapiai). Apie Hannahano metodą galime spręsti jau iš pirmo septyniasdešimties puslapių „Komentaro“ skyriaus, kuriame aiškinama, kokią daugiaprasmę aliuzijų įvairovę slepia vienas vienintelis žodis – knygos pavadinimas. Pirmiausia, „Gigamešas“ tiesiogiai primena „Gilgamešą“, tai yra savo mitinį provaizdį, juk ir Joyce'o „Ulisas“ duoda klasikinę užuominą pirmiau negu skaitytojas atsiverčia pirmą knygos puslapį. Pavadinime „Gigamešas“ raidė „L“ nėra atsitiktinai praleista; „L“ – tai Lucipherus, Liuciferis, Tamsos kunigaikštis, dalyvaujantis veikale, bet atvirai jame nepasirodantis. Vadinasi, raidė „L“ sutinka su pavadinimu „Gigamešas“, kaip Liuciferis – su romano įvykiais: jis yra, bet nematomas. Per Logosą „L“ nurodo į Pradžią (Kuriamasis Pradžios Žodis); per Laokooną – į Galą (nes Laokoonas galą gavo nuo gyvačių: jos uždusino jį, kaip uždus – kilpai užsiveržus – „Gigamešo“ herojus). „L“ turi dar 97 sąsajas, tačiau čia negalime jų visų išvardyti.
Toliau „Gigamešas“, tai – „A GIGAntic MESS“ – baisus sąmyšis, bėda, ištikusi herojų – juk jis nuteistas pakarti. Šį žodį taip pat sudaro: gig – valtelė (Maešas skandino aukas valtelėj, užliejęs jas cementu); GIGgle – klaikus Maescho kikenimas – nuoroda (Nr. 1) į muzikinį nužengimo į pragarą leitmotyvą pagal „Klage Dr. Fausti“6; apie tai papasakosim atskirai; GIGA – tai: a) italų „giga“ – smuikas; vėl aliuzija į muzikines epo potekstes, b) GIGA – tai priešdėlis, reiškiantis milijardą galios matavimo vienetų (pvz., žodyje GIGAVATAI), o čia – technologinės civilizacijos Blogio galią. „Geegh“ – tai senosios keltų kalbos žodis „šalin“ arba „lauk“. Nuo italų „giga“ per prancūzų „gigue“ ateinam iki „geigen“ (vokiečių kalbos žargone reiškiantį lytiškai santykiauti). Trūksta vietos tolimesniam etimologiniam aiškinimui. O pavadinimą dalydami šitaip: „Gi-GAME-Sh – mes išskiriame kitus veikalo aspektus: „Game“ – žaidimas, taip pat medžioklė (žmogaus, t. y. Maešo medžioklė). Čia dar ne viskas: iš mažumės Maešas vaidino žigolo (GIG-olo) vaidmenį; „Ame“ („Amme“) senąja germanų kalba yra žindyvė; kita vertus, MESH – tai tinklas: pavyzdžiui tas, kuriuo Marsas7 pagavo savo dieviškąją sutuoktinę su meilužiu, kitaip tariant, raizgai, bučius, SPĄSTAI (kilpa); be to, krumpliaračių sistema (pvz., „synchroMESH“ – greičių dėžė).
Atskirame skyrelyje nagrinėjamas pavadinimas, perskaitytas iš kito galo – nes pakeliui į kartuves Maeschas mintimis grįžta atgal, mėgindamas prisiminti tokį šlykštų nusikaltimą, kuris išpirktų bausmę pakariant. Taigi jo prote žaidžiama (Game!) statant didžiausią sumą: jeigu jis prisimins be galo bjaurų poelgį, tai tuomet atsvers begalinę dieviško Atpirkimo Auką, t. y. taps Anti-atpirkėju. Tai – metafiziniu požiūriu; be abejo, Maešui į galvą neateina tokia antiteologija, tiesiog – psichologine prasme – jis ieško tokios bjaurasties, kad išvydęs kilpą išliktų šaltas. Vadinasi, G. I. J. Maešas yra Gilgamešas, pralaimėjimo akimirką pasiekiantis tobulybę – tik neigiamą. Čia mes matome absoliučią atvirkštinę simetriją babiloniečių herojaus atžvilgiu.
„Gigamešas“ perskaitytas iš kito galo skamba „Šemagig“. „Šema“ – hebrajų kalbos žodis iš Penkiaknygės („Šema Israel!“ – Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“). Kadangi žodis apverstinis, turimas omenyje Antidievas, t. y. Blogio įsikūnijimas. Dabar „Gigas“ – tai, aišku, „Gogas“ („Gogas ir Magogas!“). „Šemas“ – tatai, tiesą sakant, Simas – pirmasis Simono Stulpininko vardo sandas; kilpa karo nuo stulpo, tad Maešas, jį pakorus, virs „stulpininku aukštyn kojom“: jis stovės ne ant stulpo, bet kabės po stulpu. Toks yra tolimesnis antisimetrijos žingsnis. Šitaip aiškinimo dėlei išvardijęs 2912 posakių senosiomis šumerų, babiloniečių, chaldėjų, graikų, slavų, hotentotų, bantų, pietų kurilų, sefardų kalbomis, apačių tarme (kurių karo šūkis, kaip žinoma, skamba „Igh“ arba „Hugh“), kartu su sanskritiškomis šaknimis ir nuorodomis į vagių argo, Hannahanas pažymi, jog tai nėra koks nors atsitiktinis rakandų sandėlis, bet tiksli semantinė vėjų rožė, tūkstantmatis kompasas ir veikalo planas, jo kartografija – juo labiau, kad čia jau nubrėžtos visos romano polifoniškai įkūnytos sąsajos.
Be abejo, kad nueitų geriau ir toliau negu Joyce'as, Hannahanas nusprendė savo knygą paversti ne tik bendrakultūriu, bendraetniniu, bet ir bendrakalbiu mazgu (kilpa!). Toks dalykas yra būtinas (štai kad ir viena vienintelė raidė „M“ žodyje „GigaMešas“ nukreipia mus į majų istoriją, dievą Viclipuclį8 (Vitzli-Putzli), visokias actekų kosmogonijas, taip pat ir į irumacijas9), bet to negana! Pats veikalas yra nuaustas iš bendražmogiškos žinijos ataudų. Ir vėlei: mes turime omenyje ne tik dabartines mokslo žinias, bet ir mokslo istoriją, o paskui ir babiloniečių dantiraštinę aritmetiką, plėnimis paleistus, užgesusius pasaulėvaizdžius – chaldėjiškus, egiptietiškus, nuo ptolemeizmo iki einšteinizmo, matricinį ir patricinį skaičiavimą, tenzorių ir grupių algebrą, Mingo dinastijos vazų apdeginimo būdus, Lilienthalio10, Hieronimo, Leonardo aparatus, pražūtingą Salomono Andre11 balioną ir generolo Nobile'io12 dirižablį (tai, kad Nobile'io ekspedicijos metu būta kanibalizmo atvejų, romanui suteikia gilią, ypatingą prasmę; toks epizodas yra lyg vieta, į kurį nukrito kažkoks lemtingas krovinys ir sudrumstė jos paviršių, o kryčio sukelti bangų ratilai, koncentriškai sklindantys vis toliau ir toliau nuo „Gigamešo“, pasirodo esą žmoniškosios egzistencijos nuo Homo Javanensis13 iki paleopiteko „visuma“). Visa ta informacija glūdi „Gigameše“ – paslėpta, bet ją galima išgauti, – kaip tikrame pasaulyje.
Šitaip mes priartėjame prie Hannahano veikalo šerdies: kad pranoktų didįjį kraštietį ir pirmtaką, jis panūdo į grožinės literatūros kūrinį sudėti ne tik kalbinį-kultūrinį, bet ir visą istorinį žinių ir įgūdžių paveldą.
Šio sumanymo absurdiškumas, regis, bado akis, primena kvailio svaičiojimus, mat kaip vienas romanas, kažkokio gangsterio korimo istorija, gali tapti santrauka, matrica, visrakčiu ir lobynu to, nuo ko lūžte lūžta bibliotekos? Puikiai suprasdamas tokį šaltą, pašaipų skaitytojo nepatiklumą, Hannahanas nesitenkina pažadais – „Komentare“ jis pateikia savo įrodymus.
Neįmanoma jų apibendrinti, todėl kūrybinį rašytojo metodą mes pavaizduosime nedideliu, antraeiliu pavyzdžiu. Pirmas „Gigamešo“ skyrius – tai aštuoni puslapiai, kuriuose pasakojama, kaip mirtininkas atlieka savo gamtinį reikalą karo kalėjimo išvietėje, virš pisuaro skaitydamas nesuskaičiuojamus graffiti užrašus, kuriuos kareiviai anksčiau prikraigliojo ant tos „šventovės“ sienų. Šie užrašai lieka kažkur jo sąmonės paribyje, ir jų nežabotos nešvankybės – todėl kad jis nekreipė į jas dėmesio – pasirodo esančios ne bet kas, o netikras dugnas, pro kurį mes patenkame į nevalyvas, karštas, milžiniškas žmonijos įsčias, į koprolalinės14 ir fiziologinės simbolikos pragarą, per Kamasutrą ir kinų „gėlių karus“ vedantį į tamsius urvus su steatopiginėmis15 pirmykščių žmonių Veneromis, nes tai jų apnuoginta sarmata kyščioja pro amoralius piešinius, nemokšiškai išraižytus ant sienos; podraug fališka kitų piešinių atvirybė veda mus į Rytus su jų ritualine Falo-Lingos16 sakralizacija, be to, Rytai reiškia pirmapradžio Rojaus, kitaip tariant, apgailėtino melo, negalinčio nuslėpti tiesos, kad pradžioje buvo netikusi informacija, buveinę. Būtent taip, mat Lytis ir „nuodėmė“ atsirado dar tuomet, kai proamebos neteko vienalytės skaistybės, nes Lyties lygiavertiškumas ir dvipoliškumas tiesiogiai kyla iš Shannono17 Informacijos Teorijos; dabar paaiškėja, ką reiškė paskutinė epo pavadinimo raidė Š! O paskui nuo išvietės sienos atsiveria kelias į gamtinės evoliucijos, it figos lapeliu prisidengusios kultūros skruzdėlynais, bedugnę... Bet ir visa tai tik lašas vandenyne, nes skyriuje taip pat aprašomas:
a) pitagoriškas skaičius „Pi“, simbolizuojantis moteriškumą (3,14159265359787...); kaip tik tiek raidžių esama tūkstantyje skyriaus žodžių;
b) jei paimsime skaičius, žyminčius Weismanno, Mendelio ir Darwino gimimo datas ir pritaikysime jas tekstui kaip šifro raktą, paaiškės, jog menamasis klozetinės skatologijos18 chaosas yra seksualinės mechanikos, kurioje susiduriančius kūnus pakeičia susieinantys kūnai, išdėstymas. Visa ši prasmių grandinėlė susijungia (SYNCHROMESH!) su kitomis veikalo dalimis, būtent: per III skyrių (Trejybė!) ji sutinka su X skyriumi (nėštumas trunka 10 mėnulio mėnesių), o pastarasis, perskaitytas iš kito galo, pasirodo esąs froidizmo išdėstymas aramėjų kalba. Maža to: kaip įrodo III skyrius, jei uždėsime jį ant ketvirtojo apvertę knygą aukštyn kojom – froidizmas, tai yra psichoanalizės mokslas, natūraliai supasaulietinta krikščionybės versija. Ikineurozinė būsena – Rojus; vaikystės dvasinė trauma – Nuopuolis; Neurotikas – Nusidėjėlis; Psichoanalitikas – Išganytojas, o froidistinis gydymas – Išgelbėjimas, gaunamas per malonę.
c) I skyriaus pabaigoje, palikdamas išvietę, J. Maešas švilpauja šešiolikos taktų melodiją (merginai, kurią jis išprievartavo ir užsmaugė valtyje, buvo šešiolika); talalynės žodžius – itin vulgarius – jis taria sau tik mintyse. Šis ekscesas – psichologiškai pagrįstas; be to, talalynės silabinė-toninė analizė suteikia mums kito skyriaus ortogonalią transformacijų matricą (tas skyrius įgauna dvi skirtingas prasmes, nelygu su matrica ar be jos).
II skyrius – šventvagiškos talalynės plėtotė, kurią Maešas švilpauja pirmame skyriuje; pritaikius matricą, šventvagystės virsta angelų giesmėmis. Apskritai mes aptinkame tris aliuzijas: 1) į Marlowe'o19 „Faustą“ (II veiksmas, VI paveikslas ir toliau); 2) į Goethe's „Faustą“ (Alles vergängliche ist nur ein Gleichnis20), taip pat į 3) T. Manno „Daktarą Faustą“, – maža to, šita aliuzija yra tiesiog šedevras! Parinkę iš eilės visoms II skyriaus raidėms natas pagal senąją grigališkąją notaciją, mes gauname muzikinę kompoziciją, į kurią Hannahanas (pagal Manno aprašymą) transponavo oratoriją „Apocalypsis cum Figuris“21, Manno priskirtą kompozitoriui Adrianui Lėverkiūnui. Ši pragariška muzika Hannahano veikale yra ir kartu jos nėra (juk aiškiai jos nėra), tarytum Liuciferio pavadinime praleista „L“ raidė. IX, X ir XI skyriai (lipimas iš sunkvežimio, dvasinė paguoda, pasiruošimai kartuvėms) irgi turi muzikinę potekstę (t. y. „Klage Dr. Fausti“), bet tik probėgšmais. Tuos skyrius išnagrinėjus kaip adiabatinę22 sistemą pagal Sadi-Carnotą23, paaiškėja, kad jie esą Katedra, pastatyta remiantis Boltzmanno konstanta, kurioje vyksta Juodosios Mišios. (Rekolekcijos prasideda Maešo reminiscencijomis sunkvežimio kėbule ir užsibaigia keiksmais, kurių sodrus glissando vainikuoja VIII skyrių.) Šie skyriai – tikrų tikriausia Katedra, nes tarpfrazinės ir tarpfrazeologinės proporcijos sudaro sintaksinį karkasą, tapatų Paryžiaus Dievo Motinos katedros atvaizdui, – remiantis Monge'o24 projekcija – ant menamos plokštumos su visais jos pinakliais, konsolėmis, kontraforsais, monumentaliu portalu, garsiąja gotikine Rože ir t. t., ir t. t. Vadinasi, „Gigamešas“ taip pat aprėpia ir architektūros įkvėptą teologiją. „Komentare“ (p. 397 ir toliau) skaitytojas ras visą Katedros projekciją – tokią, kokia ji yra minėtų skyrių tekste – masteliu 1:1000. Bet jei vietoj stereometrinės Monge'o projekcijos mes pritaikysime nelygiakampę projekciją su pradine distorsija pagal I skyriaus matricą, gausime Kirkės rūmus, o Juodosios Mišios pavirs augustiniškojo mokslo parodija (vėlgi ikonoklazmas: augustinizmas – Kirkės rūmuose, užtat Katedroje – Juodosios Mišios). Tad Katedra, arba augustinizmas nėra tik mechaniški romano intarpai, kartu jie – bendrojo sumanymo dalys.
Jau vien šis pavyzdys rodo, kaip autorius su airišku užsispyrimu į vieną romaną sukišo visą žmogaus pasaulį su jo mitais, simfonijomis, bažnyčiomis, fizikomis ir pasaulinės istorijos metraščiais. Šis pavyzdys mus vėl sugrąžina prie pavadinimo, nes pagal analogiją „Gigamešas“ yra „milžiniškas mišinys“, o tame glūdi nepaprastai gili prasmė. Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį visata krypsta į galutinį chaosą. Entropija nenumaldomai auga, todėl visa būtis pasmerkta pralaimėti. Vadinasi, „GIGAntic Mess“ yra ne vien tai, kas nutiko kažkokiam eks-gangsteriui; apskritai visata irgi yra „Gigantic Mess“ (liaudiškai maišatis – „jovalas“, todėl visi viešnamiai, kuriuos Maešas prisimena pakeliui į kartuves, yra Kosmoso atvaizdai). Kartu vyksta „Gigantic Mess“ – gigantiškos mišios – Tvarkos transubstanciacija (esmėkaita) į galutinę Netvarką. Iš čia kyla Sadi-Carnoto sąryšis su Katedra, iš čia – Bolzmanno konstantos įkūnijimas Katedroje: Hannahanas privalėjo tai padaryti, nes kaip tik chaosas bus Paskutinis Teismas! Romanas, savaime suprantama, iki galo įgyvendina Gilgamešo mitą, tačiau Hannahano ištikimybė babiloniečių pavyzdžiui – tiesiog mažmožis, jei lyginsime su aiškinimų mariomis, tyvuliuojančiomis už kiekvieno iš 241 000 tūkstančio knygos žodžio. N. Kidžio (Enkidu) išdavystė Maešo-Gilgamešo atžvilgiu yra kaupiamoji visų istorinių išdavysčių samplaika; N. Kidis – taip pat Judas, G. I. J. Maešas – tai pat Išganytojas ir t. t., ir t. t.
Atvertę knygą spėtinai, 131 puslapyje, 4 eilutėje nuo viršaus mes pataikome ant jaustuko „bah“, kuriuo Maešas reaguoja į vairuotojo jam pasiūlytą „Camel“ cigaretę. „Komentaro“ rodyklėje mes randame 27 skirtingus „bah!“, o mūsų jaustuką iš 131 puslapio atitinka tokia žodžių virtinė: Baalas, Bahia25, Baobabas, Bahleda26 (galėtume pamanyti, kad Hannahanas suklydo, neteisingai rašydamas lenkų kalniečio pavardę, bet nieko panašaus! Praleista „c“, remiantis jau mums žinoma taisykle, nurodo Cantoro27 c kaip transfinitinių skaičių kontinuumo simbolį!), Bafometas28, Babeliskai (Bagdado obeliskai – tipiškas autoriaus neologizmas), Babelis (Isakas), Abraomas, Jokūbas, kopėčios, gaisrininkų komanda, gaisrinė žarna, riaušės, hipiai (h!), badmintonas, raketa, mėnulis, kalnai, Berchtesgadenas29 – paskutinis sąraše, nes jaustuko „h“ nurodo į Hitlerį, XX amžiaus Juodųjų Mišių garbintoją.
Šitaip visose aukštumose ir platumose veikia vienas žodelis, paprastas, toks entimematiškai30 nekaltas jaustukas! Ką jau kalbėti apie semantinius labirintus, mums atsiveriančius viršutiniuose kalbinio statinio, kuriuo esti „Gigamešas“, aukštuose. Preformizmo31 teorijos ten grumiasi su epigenezės32 teorijomis (III skyrius, p 240. ir toliau), virvės kilpą rišančio budelio rankos judesius sintaksiškai lydi Hoyle'io–Milne'o33 teorija apie spiralinių galaktikų dviejų laiko skalių kilpą; o Maešo prisimenami nusikaltimai yra išsamus žmogaus nuopuolių katalogas („Komentaras“ vaizduoja, kaip jo piktadarystės siejasi su kryžiaus žygiais, Karolio Martelio34 imperija, albigiečių skerdynėmis, armėnų žudynėmis, Giordano Bruno sudeginimu ant laužo, raganų medžioklėmis, masinėmis isterijomis, flagelantais35, maro epidemijomis, Holbeino mirties šokiais36, Nojaus laivu, Arkanzasu – ad kalendas graecas37, ad nauseam38 ir pan.). Ginekologas, kuriam Maešas įspyrė Cincinatyje, vadinosi Krosu (Cross) B. Androidisiu, tai yra jo vardas reiškė kryžių, o pavardė – Antromopomorfizmo (Androidas, Anthropos) ir Uliso (Odisėjas) kontaminaciją, vidurinė raidė – B – žymi B-moll tonaciją, nes ši teksto atkarpa įkūnija „Dr. Fausto raudą“.
Taip: bedugnė sietuva yra šitas romanas; bet kuriame jo taške susikryžiuoja begalės kelių (ne veltui VI dalies kablelių sistematika yra Romos žemėlapio atitikmuo), ir ne bet kokių – jų išsišakojimai darniai susilieja į visumą (ką Hannahanas įrodinėja topologinės algebros metodais – žr. „Komentaras“, Matematinis priedas, p. 811 ir toliau). Taigi visi tikslai įgyvendinti. Atsiranda tik viena dvejonė, štai kokia: ar Patrikas Hannahanas savo veikalu prilygo didžiajam pirmtakui, ar prarado saiką, versdamas suabejoti savo – kartu ir Joyce'o! – vieta menų karalystėje? Sklinda paskalos, neva kuriant Hannahanui padėjo grupė kompiuterių, kuriais jį aprūpino IBM koncernas. Net jei tai tiesa, nematau čia nieko įžeidžiamo: nūnai kompozitoriai plačiai naudojasi kompiuteriais – kodėl gi tai turėtų būti uždrausta rašytojams? Kai kas mano, kad šiuo metodu sukurtos knygos suprantamos tik skaitmeninėms skaičiavimo mašinoms, nes žmogaus protas nepajėgiąs aprėpti tokios aibės faktų ir jų sąryšių. Tuomet leiskite man paklausti: ar pasaulyje yra nors vienas žmogus, galįs panašiai aprėpti „Finegano budynes“ ar net „Ulisą“? Pabrėžiu: perskaityti ne tiesiogiai, bet su visomis aliuzijomis, asociacijomis, kultūriniais-mitiniais atitikmenimis, iškart su visomis paradigmų ir archetipų sistemomis, kuriomis remiasi ir garsėja šie romanai. Tikrai niekas pavieniui to nepadarys. Juk niekas net nepajėgs perskaityti visos kritinės literatūros, lig šiol prirašytos apie Joyce'ą! Tad ginčas, ar teisėta naudoti kompiuterius kūryboje, yra absoliučiai nesvarbus.
Zoilai39 teigia, kad Hannahanas sukurpė didžiausią literatūros logogrifą40, baisų semantinį rebusą, tikrą šėtonišką šaradą arba galvosūkį; kad milijonas ar milijardas visokiausių nuorodų, sukimštų į grožinį kūrinį, žaidimas etimologinėmis, frazeologinėmis, hermeneutinėmis įmantrybėmis, niekaip nesibaigiančių ir klastingai antinominių prasmių sluoksniavimas yra ne literatūrinė kūryba, bet protinių pramogų sudarinėjimas, skirtas ypač paranojiškiems mėgėjams, maniakams ir bibliografinio knaisiojimo įaudrintiems kolekcininkams.
Persiprašau – bet kur nubrėžti ribą tarp veikalo daugiareikšmiškumo, kuris virsta genialios sintezės požymiu, ir tokio reikšmių dauginimo, kuris tampa grynų gryniausia kultūros šizofrenija? Įtariu, kad antihanahaniškoji literatūrologų grupuotė tiesiog bijo netekti darbo. Juk Joyce'as sugalvojo tokias nuostabias šaradas, bet nepateikė jokių autorinių aiškinimų, todėl kiekvienas kritikas, savaip interpretuodamas „Ulisą“ ir „Finegano šermenis“, gali pademonstruoti savo dvasinius raumenis, toliaregišką įžvalgumą ar net genialiai tuos kūrinius pamėgdžioti. Priešingai, Hannahanas viską atliko pats. Nesitenkindamas parašytu veikalu, jis dar pridėjo – dvigubai storesnį – filologinį aiškinimą. Štai kur slypi pagrindinis skirtumas, o ne tai, kad Joyce'as neva viską „pats išgalvojęs“ ir Hannahanui asistavo prie Kongreso bibliotekos (23 milijonai tomų) prijungti kompiuteriai. Tad aš nematau išeities iš spąstų, į kuriuos mus įvarė airis savo užmušančiu skrupulingumu: arba „Gigamešas“ yra šiuolaikinę literatūrą vainikuojantis sąvadas, arba nei jis, nei Finegano sakmė kartu su Joyce'o „Odisėja“ neturi teisės įžengti į literatūrinį Olimpą.
1 Gražioji epocha (pranc.). Šitaip vadinamas laikotarpis nuo 1890 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. (Čia ir toliau – Vert. past.)
2 Laiminga pabaiga (angl.).
3 Liūtą iš nagų [pažinsi] (lot.).
4 Turimas omenyje posakis Navigare necesse est, vivere non est necesse: jūra plaukioti – būtina, gyventi – nebūtina (užrašas ant Laivybos namų Bremene). Šiuos žodžius, reiškiančius „turiu tuojau pat išplaukti, net jei rizikuočiau gyvybe, siaučiant audrai“, pasakė Pompėjus, šokdamas į laivą.
5 Aukštesnio prado būti visad nugalėtam (vok.). Baigiamosios R. M. Rilke's eilėraščio „Žiūrintysis“ („Der Schauende“) iš eilėraščių rinkinio „Vaizdų knyga“ („Das Buch der Bilder“, 1902–1906) eilutės.
6 Daktaro Fausto rauda (vok.).
7 Tikriausiai čia S. Lemas sąmoningai gudrauja: ne Marsas (Arėjo atitikmuo romėnų mitologijoje), o Hefaistas nunėrė nematomą tinklą, kuriuo pagavo savo žmoną Afroditę su karo dievu Arėjumi meilės glėbyje.
8 Viclipuclis, tiksliau – Uicilopočtlis (kairiašonis „kolibris“) – actekų dangaus, saulės, karo ir medžioklės dievas, kurio garbei aukodavo žmones.
9 Nuo lotyniško žodžio irrumare – santykiauti oraliniu būdu.
10 Otto Lilienthalis (1848–1896) – vokiečių aeronautikos inžinierius, vienas aviacijos pradininkų. 1891–1896 m. sklandė savo sukonstruotais sklandytuvais. Žuvo per sklandytuvo avariją.
11 Švedų keliautojas, 1897 m. mėginęs iš Špicbergeno oro balionu pasiekti Šiaurės ašigalį ir žuvęs. Jo ir kitų ekspedicijos narių kūnai buvo rasti tik 1930 m. Baltojoje saloje (Karos jūra).
12 Umberto Nobile'is (1885–1978) – italų dirižablių konstruktorius, keliautojas. 1928 m. vadovavo italų ekspedicijai į Šiaurės ašigalį; skrido savo konstruotu dirižabliu „Italia“. Netoli Špicbergeno nukrito, bet buvo išgelbėtas su dar septyniais ekspedicijos dalyviais.
13 Javos žmogaus (lot.).
14 Koprolalija (gr. kopros – išmatos, lalia – kalba) – keiksmažodžių, nešvankybių, ypač susijusių su išmatomis, kartojimas.
15 Steatopigija (gr. stear, kilm. steatos – riebalai, pygē – sėdmenys) – riebalų susikaupimas ant šlaunų ir sėdmenų. Būdingas kai kurioms negridų (bušmenų, hotentotų) moterims.
16 Linga (skr. lingam) – falo simbolis indų mitologijoje.
17 Claude'as Elwoodas Shannonas (1916–2001) – amerikiečių inžinierius elektrikas, matematikas; publikacijoje „Matematinė ryšio teorija“ („A Mathematical Theory of Communication“, 1948) apibrėžė informaciją kaip esminę kibernetikos ir informacijos teorijos sąvoką.
18 Skatologija (gr. skōr, kilm. skatos – išmatos, logos – mokslas) literatūroje – situacijos, scenos, sąmojis, susijęs su išmatomis, kitaip tariant tualetinis humoras.
19 Christopheris Marlowe'as (1564–1593) – anglų dramaturgas ir poetas, W. Shakespeare'o amžininkas. Laikomas anglų tragedijos tėvu ir draminių baltųjų eilių pirmtaku. Žuvo per muštynes vienoje Deptfordo miestelio (netoli Londono) smuklėje. Parašė tragedijas „Tamerlanas Didysis“ („Tamburlain the Great“, 1588), „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“ („The Tragical History of Dr. Faustus“, 1588–1592), „Maltos žydas“ („The Jew of Malta“, 1590) ir kt.
20 Tai, ką laikas paniekina, tiktai alegorija (vok.).
21 „Apokalipsė su figūromis“ (lot.).
22 Adiabatinė (gr. adiabatos – nepereinamas) – sistema, kurioje nėra šilumos mainų su aplinka.
23 Nicolas Léonardas Sadis Carnotas (1796–1832) – prancūzų inžinierius, vienas termodinamikos pradininkų.
24 Gaspard'as Monge'as (1746–1818) – prancūzų matematikas, sukūręs bendrąjį erdvinių figūrų vaizdavimo plokštumoje metodą ir išdėstęs jį veikale „Braižomoji geometrija“ („Géométrie descriptive“, 1799).
25 Įlanka (isp.).
26 Klemensas Bachleda (1849–1910) – lenkų kalnietis iš Zakopanės, vedlys ir gelbėtojas. Garsėjo narsa, apdairumu ir mandagumu.
27 Georgas Cantoras (1845–1918) – vokiečių matematikas, sukūręs aibių ir transfinitinių skaičių teorijas.
28 Bafometas (pranc. Baphomet) – tamplierių bei juodojoje magijoje garbinta dievybė, simbolizuojanti tamsiąsias jėgas, blogį ir šėtoną.
29 Berchtesgadenas – miestelis pačiuose Bavarijos pietuose, kur buvo Hitlerio slaptavietė, vadinta „Erelio gūžta“.
30 Nuo žodžio entimema (gr. enthymēma – turimas mintyse), reiškiančio sutrumpintą silogizmą, t. y. silogizmą, kuriame praleista kuri nors prielaida arba išvada.
31 Preformizmas (lot. praeformo – iš anksto suformuoju) – XVII–XVIII a. paplitusi teorija, pagal ją lytinėse ląstelėse glūdi jau visiškai susiformavęs miniatiūrinis gemalas, kurio tolimesnė raida tėra paprastas didėjimas.
32 Epigenezė (gr. epi – ant, virš, prie; genesis – kilmė) – teorija, pagal kurią organizmų embrioninio vystymosi metu formuojasi ir progresyviai diferencijuojasi naujos struktūros, susidaro organai.
33 Fredas Hoyle'is (1915–2001) – britų astronomas; Edwardas Arthuras Milne'as (1896–1950) – britų matematikas ir astrofizikas.
34 Carolus Martelus (apie 688–741) – frankų valstybės majordomas (aukščiausias valstybės pareigūnas), faktiškai valdęs už Merovingų karalius. Sumušęs arabus prie Puatjė 732 m., sustabdė tolimesnį jų veržimąsi į Europą.
35 Flagelantai (lot. flagellum – rimbas) – viduramžių krikščionių fanatikai, propagavę viešą plakimąsi kaip atgailą už nuodėmes; susiformavo antroje XIII a. pusėje, ypač paplito po 1348 m. Europą nusiaubusio maro. Gyvavo iki XV a.
36 „Mirties šokis“ – vokiečių tapytojo Hanso Holbeino jaunesniojo (1497 ar 1498–1543) medžio raižinių ciklas, sukurtas 1523–1526 m.
37 Iki graikiškųjų kalendų (lot.). Romėnai kalendomis vadino pirmąsias mėnesių dienas, o graikai jų neturėjo. Imperatorius Augustas sakydavęs apie amžinus skolininkus, kad jie grąžinsią skolas per graikiškąsias kalendas, t. y. niekad. Lietuviai irgi turi panašų posakį: per šventą Nigdą.
38 Iki šleikštulio (lot.).
39 Zoilas (gr. Zwiloz, apie 400–apie 320 m. pr. Kr.) – IV a. pr. Kr. retorius, filosofas iš Amfipolio (Makedonija), kandžiai kritikavęs Homerą ir užtai pramintas Homero bizūnu (gr. Homeromastix); jo vardas virto tikriniu ir dabar reiškia neteisingą, priekabų ir piktą kritiką.
40 Logogrifas (gr. logos – žodis, griphos – mįslė) – mįslė, galvosūkis, paremti šifruotais žodžiais, iš kurių išrinktos raidės arba skiemenys, einantys tam tikra tvarka, padeda įspėti atsakymą.
Seksukrėtimas
Jei tikėsime autoriumi – o mes vis dažniau spiriami tikėti mokslinės fantastikos autoriais – nūdienos sekso potvynis devintajame dešimtmetyje virs pasauliniu tvanu. Bet romano „Seksukrėtimas“ veiksmas prasideda dar po dvidešimties metų – rūsčią žiemą sniegu užverstame Niujorke. Bevardis senis, klampojantis po pusnynus, atsitrenkdamas į užsnigtus automobilius, prisikasa iki išmirusio dangoraižio, išsitraukia iš užančio raktą, sušildytą paskutiniais šilumos likučiais, atveria geležinius vartus ir nusileidžia į rūsį; jo klajonė pramaišiui su atsiminimų atplaišomis ir sudaro romano fabulą.
Nuošalus rūsys, kurio sienomis šokčioja senio rankoje drebančio žibintuvėlio spindulys, kadaise buvo ar tai muziejus, ar tai galingo koncerno ekspozicija (greičiau sekspozicija) – anuomet, kai Amerika darsyk užkariavo Europą. Pusiau amatininkiška europiečių gamyba susidūrė su nenumaldoma konvejerinės produkcijos eiga, ir poindustrinis mokslinis-techninis milžinas greit nugalėjo. Mūšio lauke liko trys konsorciumai – GENERAL SEXOTICS, CYBORDELICS arba LOVE INCORPORATED. Kai šių gigantų gamybos apimtys pasiekė viršūnę, seksas, buvęs asmenine pramoga, kolektyvine gimnastika, hobiu ir namudiniu kolekcionavimu, tapo civilizacijos filosofija. McLuhanas1, sulaukęs tų laikų dar kaip tvirtas seniokas, savo knygoje „Genitokratija“ įrodinėjo, kad kaip tik tokia ir yra techninę pažangą pasirinkusios žmonijos paskirtis, mat jau antikos yrėjai, prikaustyti prie galerų, Šiaurės medkirčiai su pjūklais ir Stefensono garvežys savuoju cilindru ir stūmokliu suteikė ritmą, pavidalą ir prasmę judesiams, kurie sudaro visą žmogaus seksybę, tai yra esybę. Beveidė JAV pramonė, perėmusi Rytų ir Vakarų meilės pozų išmintį, viduramžių grandines perkalė į neskaistybės diržus, meną pasodino projektuoti sueitukus, seksynes, megapenius, megaklitus, vaginetes ir pornomatus, paleido į darbą sterilizuotus konvejerius, nuo kurių pasipylė sadomobiliai, konkubinatoriai, naminės sodomovės ir viešosios gomorynės, ir kartu įsteigė mokslinių tyrimų institutus, kad pastarieji pradėtų kovą dėl abiejų lyčių išlaisvinimo nuo giminės tęsimo priedermės.
Seksas, lig tol buvęs mada, nūnai tapo tikėjimu, orgazmas – nuolatine pareiga, o telefonus įstaigose ir gatvėse pakeitė orgazmo skaitikliai raudonomis strėlytėmis. Bet kas gi tuomet yra tas senis, kinkuojantis požeminėmis salių perėjomis? GENERAL SEXOTICS juriskonsultas? Juk jis prisimena garsius teismo procesus, patekusius ir į Aukščiausiąjį teismą, mūšį dėl teisės kopijuoti – manekeniškai – fizinę garsenybių išvaizdą, pradedant nuo First Lady USA2. GENERAL SEXOTICS laimėjo bylą (tai kompanijai kainavo apie dvylika milijonų dolerių, o dabar klajojantis žibintuvėlio spindulys atsispindi dulkinuose plastikiniuose gaubtuose, kuriuose guli pirmo ryškumo žvaigždės ir iškiliausios pasaulio aukštuomenės ponios, karalaitės ir karaliai prabangiais drabužiais, nes teismo sprendimu buvo draudžiama demonstruoti juos kitaip.
Maždaug per dešimtmetį sintetinis seksas nuo paprasčiausių pripučiamų ir ranka prisukamų modelių perėjo prie automatiškai termoreguliuojamų ir atsakomojo ryšio prototipų. Jų originalai jau buvo seniai mirę arba virtę nukaršusiomis senutėmis, tačiau teflonas, nailonas, dralonas ir Seksofiksas atsispyrė laiko tėkmei ir tarytum vaškinių figūrų muziejuje galantiškos damos, žibintuvėlio šviesoje išnirusios iš tamsos, šypsosi maklinėjančiam seniui sustingusia šypsena, spausdamos pakeltose rankose kasetes su savaisiais sirenų tekstais (Aukščiausiojo teismo nutartimi pardavėjui buvo uždrausta įdėti juostelę į manekeną, bet kiekvienas pirkėjas galėjo tai asmeniškai padaryti namie).
Lėtai klypuoja vienišas senis; jo žingsniai kelia dulkių kamuolius, pro juos blyškia rausvuma persišviečia grupinės erotikos scenos – kartais su trisdešimčia dalyvių, kažkuo primindamos didžiulius vyniotinius arba kruopščiai išpintus ragaišius. Gal tai pats GENERAL SEXOTICS prezidentas, perėjomis pėdinantis pro gomorynes ir jaukias sodomoves, gal pagrindinis koncerno projektuotojas, tas pats, kurs iš pradžių sugenitalino Ameriką, paskui ir visą pasaulį? O štai visuarai drauge su valdymo pultais, programomis ir švinine cenzūros plomba, ta pačia, dėl kurios virė aistros šešiose teismo bylose; štai krūvos konteinerių, parengtų siųsti į užjūrio kraštus kimšte prikimštų japoniškų kamuoliukų, faloimitatorių ir ikiglamoninių kremų ir tūkstančių tūkstančiais panašių reikmenų drauge su vartotojo instrukcijomis ir techniniais pasais.
Tai buvo galiausiai įgyvendintos demokratijos era: visi galėjo viską – su visais. Remdamiesi savųjų futurologų patarimais, konsorciumai, nesilaikydami antimonopolinių įstatymų, patyliukais pasidalijo pasaulio rinką ir pasiskirstė pagal specializaciją. GENERAL SEXOTICS siekė sulyginti normą ir nukrypimą; kiti du koncernai pasikliovė automatizacija. Flagelantų spragilai, muštuvai ir kūlės pasirodė rinkoje kaip prototipai, kad įtikintų visuomenę, jog ir kalbos negali būti apie rinkos prisotinimą, nes stambusis verslas, jeigu jis išties stambus, tenkina poreikius ne šiaip sau: jis juos kuria! Senieji naminės paleistuvystės įnagiai atgulė ten pat, kur ir neandertaliečių titnagai ir lazdos. Mokslo kolegijos parengė šešerių ir aštuonerių metų mokymo kursus, paskui aukštosios abiejų erotikų mokyklos išrado neuroseksatorių, vėliau – slopiklius, duslintuvus, izoliacines mases ir specialius garso absorbentus, kad nesuvaldomi nuomininkų šūksniai nedrumstų kaimynams ramybės ir malonumo.
Tačiau reikėjo drąsiai eiti toliau, vis pirmyn ir pirmyn, juk stagnacija – gamybos mirtis. Jau buvo planuojamas ir modeliuojamas Olimpas, skirtas asmeniniam vartojimui, o pirmieji androidai graikų dievų ir deivių figūromis buvo iš plastiko liejami įkaitusiose CYBORDELICS dirbtuvėse. Ėjo kalbos ir apie angelus; įsteigtas rezervinis fondas bylinėjimuisi su bažnyčia, beliko tik išspręsti kai kurias technines problemas: iš ko daryti sparnus, ar plunksnos nekutens nosies; ar modelis turi būti mobilus; ar tai netrukdys; ką daryti su aureole, kokį jungiklį jai parinkti, kur jį įtaisyti ir t. t. Bet tada trenkė perkūnas.
Cheminis junginys kodiniu pavadinimu – NOSEX – buvo susintetintas seniai, ko gero, dar aštuntąjį dešimtmetį. Apie jį žinojo tik nedaugelis specialistų. Šis preparatas, sukurtas nedidelės firmos, turėjusios ryšių su Pentagonu, laboratorijose, išsyk buvo pripažintas slaptuoju ginklu. Purškiamas kaip aerozolis jis iš tikrųjų galėtų decimuoti kiekvienos šalies gyventojus, nes preparato dešimtųjų miligramo dalių pakaktų, kad visiškai pašalintų sueitį lydinčius pojūčius. Tiesa, sueitis ir toliau išlikdavo galima, tačiau tik kaip fizinio darbo, gana varginamo, tokio kaip skalbimas, gręžimas arba brūžkavimas, atmaina. Paskui vėl buvo rutuliojamas projektas, kaip trečiajame pasaulyje panaudoti NOSEX'ą demografiniam sprogimui pristabdyti, tačiau pripažinta, jog tai gali būti pavojinga.
Kas sukėlė pasaulinę katastrofą – nežinia. Ar iš tiesų NOSEX'o sandėliai išlėkė į orą įvykus trumpam sujungimui ir užsiliepsnojus eterio rezervuarui? Ar prie to prisidėjo pramoniniai trijų milžinų, pasidalijusių pasaulio rinką, priešai? O gal nagus prikišo kokia nors griaunamoji, ultrakonservatyvi arba religinė organizacija? Atsakymo mes negausim.
Pavargęs mylių mylias klajoti požemiais, senis atsisėda ant glotnių plastikinės Kleopatros kelių, pirma nuspaudęs jos mechanizmo stabdį, ir mintimis – lyg į bedugnę – nušoka į didįjį 1998-ųjų krachą. Vartotojai visi kaip vienas pasibjaurėję atmetė rinką užplūdusias prekes. Tai, kas gundė vakar, šiandien buvo kaip kirvis nusitašiusiam medkirčiui, kaip puskubilis skalbėjai. Regis, amžinieji kerai, biologinis žmonijos prakeiksmas, pražuvo kaip sapnas. Nuo šiol krūtinė priminė tik tai, kad žmonės – žinduoliai, kojos – kad jie moka vaikščioti stačiom, užpakalis – kad jie turi ant ko sėdėti. Ir nieko daugiau! Laimės kūdikis tas McLuhanas, kad nesulaukė šios katastrofos, – jis, kuris knyga iš knygos aiškino katedrą ir kosminę raketą, reaktyvinį variklį, turbiną, vėjinį malūną, druskinę, skrybėlę, reliatyvumo teoriją, matematinių lygčių skliaustelius, nulius ir šauktukus kaip to vienintelio akto, išreiškiančio būties jausmą gryniausiu pavidalu, pakaitalus ir simbolius.
Visa ta argumentacija iškart neteko galios. Žmonijai grėsė visiškas išnykimas. Ištiko tokia ekonominė krizė, jog 1929 m. krachas, palyginti su ja, atrodė kaip vaikų žaidimas. Pirmiausia užsidegė ir liepsnose žuvo „Playboy“ redakcija; išbadėję striptizo klubų darbuotojai iššokdavo pro langus; spalvotų žurnalų leidyklos, kino studijos, didžiausios reklamos agentūros, grožio institutai nuėjo vėjais, subraškėjo visa kosmetikos ir parfumerijos pramonė, o jai pavymui – ir apatinis trikotažas; 1999-aisiais Amerikoje buvo 32 milijonai bedarbių.
Kuo dabar galėjai privilioti pirkėjus? Išvaržos diržais, sintetinėm kuprom, žilų plaukų perukais, kretančiomis figūromis paralitikų vežimėliuose, nes tie dalykai vieninteliai nepriminė seksualinių įstangų, to košmaro, tos katorgos, jie vieninteliai laidavo erotinę neliečiamybę, taigi ramybę ir poilsį. Mat vyriausybės, suvokusios grėsmę, paskelbė visuotinę mobilizaciją žmonijos gelbėjimo labui. Dienraščiai savo puslapiuose apeliavo į žmonių protą, pareigos jausmą, visų tikėjimų dvasininkai tauriai įkalbinėjo tikinčiuosius persigalvoti, primindavo kilnius idealus, bet visuomenė priešiškai klausėsi šio autoritetų choro. Nei šūkiai, nei pamokslai, kviečiantys žmoniją pergalėti save, nepadėjo. Rezultatai buvo menki: tik išskirtine drausme garsėjanti japonų tauta, sukandus dantis, pakluso tokiems nurodymams. Valdžios institucijos išmėgino specialias materialias paskatas, garbės titulus ir pasižymėjimo ženklus, premijas, apdovanojimus, pagyrimo raštus ir ordinus, paskelbė sangulio konkursus, bet kai ir ši politika žlugo, griebėsi būtinų represijų. Ištisos provincijos kratėsi visuotinės dauginimosi prievolės, jaunimas slapstėsi aplinkiniuose miškuose, senimas pateikdavo suklastotas impotencijos pažymas, visuomenines kontrolės ir stebėtojų komisijas ėdė korupcijos vėžys; galų gale kiekvienas buvo pasirengęs sekti savo kaimyną, ar tik šis neišsisukinėja, nors pats kaip įmanydamas stengėsi išvengti šitos katorgos.
Dabar katastrofa – vien prisiminimas, jo vaizdą regi mintyse senis, įsitaisęs požemyje ant Kleopatros kelių. Žmonija nežuvo; apvaisinimas vykdomas sanitariškai steriliu ir higienišku būdu, panašiu į skiepijimą; išbandymų sunkmetį pakeitė šiokia tokia stabilizacija. Tačiau gamta nepakenčia tuštumos, o klaikiai žiojėjantį vakuumą, atsiradusį po sekssukrėtimo, užpildė gastronomija. Ji skirstoma į paprastąją ir nešvankiąją; egzistuoja ėdrumo perversijos ir restoraninės pornografijos albumai, o tam tikros valgymo pozos laikomos begėdiškai nepadoriomis. Pavyzdžiui, draudžiama skanauti vaisius atsiklaupus (už tai kovoja iškrypėlių-klūpotojų sekta); špinato ir kiaušinienės negalima valgyti užvertus kojas aukštyn. Tačiau klesti – kurgi ne! – slapti restoranėliai, kuriuose žinovai ir smaguriai mėgaujasi nešvankiais reginiais; vidur dienos specialiai pasamdyti rekordininkai apsiryja taip, kad žiūrovams seilės varva. Iš Danijos kontrabanda gabenamos pornografinės kulinarinės knygos – jose piešiamos tokios baisybės, kaip antai kiaušinienės valgymas per vamzdelį; tuo metu valgytojas, panardinęs pirštus į aštrias, česnaku pagardintas špinatų salotas ir uostydamas raudonaisiais pipirais įtrintą guliašą, guli ant stalo, susisupęs į staltiesę, jo kojos pririštos prie kavamalės, kuri šioje orgijoje pakeitė sietyną. „Feminos“ premiją šiemet gavo romanas apie begėdį, kuris iš pradžių šveitė grindis triufelių kremu, vėliau jį nulaižė, pirma iki soties išsivoliojęs spagečiuose. Pasikeitė ir grožio idealas: visų gražiausias šimto trisdešimties kilogramų mėskalnis, nes tai liudija pavydėtinas virškinamojo trakto galias. Permainos neaplenkė ir mados: iš aprangos moters neatskirsi nuo vyro. Pažangiausių valstybių parlamentuose svarstomas klausimas, ar derėtų vaikus supažindinti su virškinamojo trakto veiklos slėpiniais? Kol kas ši gėdinga tema yra griežčiausias tabu.
Ir galiausiai biologijos mokslai visai priartėjo prie lyties panaikinimo – priešistorinės atgyvenos. Bus taikomas dirbtinis apvaisinimas, o embrionas auginamas genų inžinerijos metodais. Iš jo išsivystys belytis individas, ir tik tuomet baigsis košmariški prisiminimai, dar aitrinantys seksukrėtimą išgyvenusių žmonių sielą. Šviesiose laboratorijose, tose pažangos šventovėse, gims nuostabus hermafroditas, tiksliau – belytainis, ir žmonija, atsižadėjusi nešlovingos praeities, galės nevaržoma kimšti bet kurį vaisių – gastronomiškai uždraustą, žinoma.
1 Herbertas Marshallas McLuhanas (1911–1980) – kanadiečių pedagogas, filosofas ir literatūros kritikas, vienas garsiausių medijų tyrinėtojų ir teoretikų, tokių plačiai žinomų sąvokų kaip „globalus kaimas“, „masinė žiniasklaida“, „multimedija“ pradininkas. Svarbiausi veikalai – „Gutenbergo galaktika“ („The Gutenberg Galaxy“, 1962) ir „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ („Understanding Media: The Extensions of Man“).
2 Pirmosios JAV damos (angl.).