U ž ė j a u p a s d r a u g ą , a r b a I m b i e r o v a k a r a i - 2 0 0 6
Anot alytiškių mero, „Alytus – Dzūkijos sostinė, o Vilnius – tik šiaip miestas“. Jurgiui Kunčinui ir Vilnius, ir Alytus buvo ne šiaip sau miestai. O dzūkams, juolab alytiškiams, Jurgis irgi ne šiaip sau rašytojas. Ne tik dėl to, kad išleido šešias poezijos knygas, aštuonias apsakymų, pats parašė šešis romanus, o išvertė per dvidešimt, bet ir tapo Alytui it kokia ilgo veikimo kultūrinė injekcija. Nors romanuose daugiau Vilniaus užkaborių, publicistikoje ir knygose jaunimui atgyja Alytus – Jurgio gimtinė. Vietiniai jose atpažįsta regiono kalbą, žmones, detales, prisimena pavydėtinai taisyklingą rašytojo tartį (seną vilniečių problemą – ilguosius ir trumpuosius balsius jis skyrė kaip diktorius). „Vainikas soscinei“, „Baltųjų sūrių naktis“, „Didžiosios žiurkės šešėlis“, „Niekieno namai“, šūsnys publikuotų ir nepublikuotų tekstų, paties J. Kunčino žodžiais tariant, yra tarsi naujasis „Alytaus epas“. J. Kunčinui netrūko nei šmaikštumo, nei kitokių įgimtų talentų, tarkime, simpatiško „kūrybinio chaoso“ galvoje, kurie traukė prie jo bičiulius. J. Kunčino bute Žvėryne, Moniuškos gatvėje, ilgą laiką buvo Menininkų bohemos (menžmogių) centras, kur be ceremonijų užsukdavo ne vienas alytiškis ar vilnietis pažįstamas, prašydamas įgudusio vertėjo konsultacijos ar norėdamas pasidalyti nugirstomis naujienomis. Ten pat, Žvėryne, rašytojas turėjo pasisodinęs net kelias svogūnų lysves.
Pats buvo neoficiozinis, tuo ir simpatingas, bet savo metu vertintas tik kaip „perspektyvus“ marginalas, nesulaukęs jokio oficialaus pagyrimo ar apdovanojimo. Skausmingai stebėjo besikeičiančio Vilniaus geografiją: alubarius, kiemus, tarpuvartes, dingusius, pasikeitusius, perdažytus, o personažų likimus išbandydavo savo gyvenimu. Vis dar išlieka šiuolaikiškas, nes imponuoja neprisitaikymu prie sistemos, individualumu, atvirumu aplinkai. Anot Gintaro Beresnevičiaus, protingi dėstytojai studijuojantiems socializmo Lietuvą pirmiausia turėtų įduoti J. Kunčino romanus, esė, noveles – prarastųjų vietų aprašus, kurie vieninteliai begali atkurti tą tamsią ir be prošvaistės atmosferą. J. Kunčinas tapo mirusios kartos ir mirusio miesto balsu.
Jo gyvenimą surikiavo nelemtas tryliktukas: gimė 1947 sausio 13, mirė 2002 gruodžio 13, vos belikus mėnesiui iki 56-ojo gimtadienio. Bet liko jo miestas, jį atmenantys ir gerbiantys kraštiečiai. Ir jei Alytus prasideda iš „a“, tai dar nereiškia, kad jis a. a., todėl jau antrąsyk pasibaigus grybavimo sezonui Dzūkijos sostinėje pridygsta literatų. Po dvejų metų pertraukos miesto viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė prie imbierinių sausainėlių dubens vėl prikvietė prozininkų iš įvairių Lietuvos regionų. „Juk prozos skaitymai – tarsi imbierinių sausainių kramsnojimas: iš pradžių šeimininkų raginamas viena ranka sieki, o paragavęs nebegali sustoti“, – sako Giedrė, renginio matrona ir krikštamotė.
Apskritai regionuose vis daugėja literatūrinio judesio. Kasmetiniais literatūrinių sambūrių centrais jau gali vadintis Druskininkai, Panevėžys, Šiauliai, akademiškiau nusiteikusi publika kasmet renkasi Anykščiuose ir Jurbarke. O Alytų jau galime krikštyti Jurgio sostine. Žinoma, alytiškiai galėjo pasitenkinti užkabinę ant bibliotekos sienos nepigią vario ar granito lentą su užrašu: „Čia lankėsi...“, bet nusprendė kitaip. Taip, kaip pačiam Jurgiui būtų patikę.
„Ar ne per daug bus rašytojų, kaip Vilniuj beveik“, – replikavo Danielius Mušinskas. O susirinko kone dvi dešimtys. Priėmime pas Alytaus merą privalgę saldainių „Alytus“ ir švytruodami suvenyriniais raudonais maišeliais su Alytaus atributika visi patraukė į pagrindinių skaitymų erdvę – dar sterilumu kvepiančią naują miesto biblioteką pačiame Alytaus centre. Pasirodo, ten buvo statomi senelių namai, bet paskui nuspręsta, kad seneliams būsią per gerai, ir pastatas padovanotas bibliotekai. Biblioteka – turtingiausia visam regione, geriausiai kompiuterizuota, negana to – pavadinta Jurgio Kunčino vardu. Skaitymai vyko itin jaukioje salytėje tarp periodikos talpyklų, tekstus intymiai apšviečiant šviesuliams, pagamintiems iš sovietinių senosios bibliotekos lentynų ir liustrų. Jei kuris skaitovas pabosdavo, galėjai išsitraukti kokį kultūrinį savaitraštį ir papenėti savo sielą kitos rūšies informacija. Ne vienas varstė dureles su savo atstovaujamo leidinio pavadinimu.
Pakeliui į skaitymų salę kaskart pasitikdavo pagal lietuvių dievdirbystės tradicijas Sauliaus Lampicko išdrožti J. Kunčino kūrinių herojai: menžmogis, pijokėlis, Tūla (beje, panašesnė į valstietę nei į mūzą), o darbščiosios bibliotekos moterys parengė stendą su visų skaitymuose dalyvaujančių autorių knygomis ir „dosjė“. Šiemet bibliotekoje buvo iškilmingai atidarytas J. Kunčino kambarys, kuriame stovi visą gyvenimą rašytoją lydėjusi patrinta kušetė, numaigyta jo rašomoji mašinėlė, „Užėjau pas draugą“ rankraštis, sužvejota daugybė nuotraukų, surinktos verstinės ir autorinės knygos. Be to, buvo pristatyta kompaktinė plokštelė, kurioje surinkti rašytojo kūriniai, bibliografija, recenzijos, straipsniai, pokalbiai (iš viso 310 pozicijų). Tad visai pelnytai ne vienas prasitarė pavydįs J. Kunčinui tokio atminimo ir tokių jaukių namų...
Šįsyk skaitymai buvo itin subalansuoti lyčių požiūriu – dalyvavo septyni vyrai ir septynios moterys. O moksleivių konkursą monopolizavo panelės: visos penkios kandidatės į J. Kunčino tekstų interpretacijos prizą atstovavo moteriškajai giminei. Verdikto misiją Giedrė Bulgakovienė šiemet patikėjo prozos grandui Juozui Apučiui, literatūros kritikui Laimantui Jonušiui ir merijos atstovei Gitanai Molevičienei. Ketvirtoji lėmėja buvo ji pati.
O skaitymų dalyviai, atrodo, šiemet jautėsi pernelyg žanriškai neįsipareigoję: novelių vakare skaityti tekstai svyravo nuo miniatiūrų (Petras Rakštikas) ir esė (Giedrė Kazlauskaitė) iki romano ištraukų (Andrius Jakučiūnas). Šiaip ar taip, tai novelės skaitymai, inspiruoti J. Kunčino „šortais“ vadinamų trumpučių novelių. Kuo mažesnis formatas, tuo jis reiklesnis žodžiui, o šiuosyk santykis su žodžiu ir apimtimi buvo pakankamai palaidas: šortai dažnai virsdavo vis labiau madingėjančiais bridžais, o retsykiais net ir žemę šluojančiom kelnėm. Pagyrimo nusipelno šeimyninis duetas Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė, rašę tekstus specialiai „Imbierams“. Pirmąjį vakarą nuovokiai užbaigė A. Jakučiūnas, laiku pasitelkęs savo aktorinius sugebėjimus (pasirodo, nuo šeštos iki dvyliktos klasės jis yra lankęs vaidybos būrelį): pasitenkino atpasakojęs savo teksto turinį ir perskaitė vos keletą baigiamųjų sakinių. Klausytojų kantrybe sumanė pažaisti Sara Poisson, kurią nuo pusvalandį trukusio savo teksto skaitymo net alergija ištiko.
Publikos simpatiją skaitymuose užsitarnavo Juozas Šikšnelis. Nors tų simpatijų, atrodo, pelnė ir kiti, daugiausia vis dėlto teko J. Šikšneliui, kuris nepašykštėjo klausytojams lakoniškų formuluočių ir humoro. J. Šikšnelis, slapyvardžiu Raidas Dubrė dar rašantis ir detektyvus, paprašė jį fotografuoti tik iš kairės – taip geriau išeinąs. O fotoaparatai blyksėjo nuolat ir iš visur – kaip eglutė centrinėj Alytaus aikštėj (ją, beje, matėm ir pro viešbučio langą). Tačiau tik vienintelis D. Mušinskas klausytojus pamalonino koncentruotu novelės pavyzdžiu, nes yra kaip tik to žanro meistras.
Viktorija Ivanova ir Birutė Jonuškaitė kaip susitarusios savo tekstuose užsiiminėjo origami. V. Ivanova – jauniausia šiųmečių „Imbierų“ prozininkė, kuri dar nespėjo baigt mokyklos, bet knygą jau spėjo išleisti, skundėsi nemokanti lankstyti laivelių. Nežinia, iš ko ji mokosi lankstyti, bet rašyti, rodos, – iš ankstyvosios Jurgos Ivanauskaitės.
B. Jonuškaitė žadėjo klausytojams tekstą apie raganą, bet kadangi tą raganą sėkmingai nužudė prieš tai A. Šlepiko skaityto apsakymo banditai, teko lankstyti kregždutes ir siųsti butely kregždėlaiškį. Atrodo, jis bus pasiekęs adresatą – komisijos narius, kurie pagrindinę Jurgio Kunčino prozos skaitymų premiją skyrė B. Jonuškaitei. Tas raganos nugalabijimas A. Šlepikui irgi išėjo į naudą – nors tarp rašytojų tarsi ir nebuvo panašus į varną albinosę, o ir novelė jo vadinosi „Tamsa“, J. Apučiui palinkėjus vieną kartą pagaliau išlįsti į šviesą, A. Šlepikas buvo apdovanotas salono „Balta varna“ prizu.
Moteris rašytojas patraukė į rankdarbius, tačiau vyrus kaži ko vis traukė miškan. A. Šlepikui paskaičius apie mišką (kuriame ir vyko raganos medžioklė), H. Kunčius prabilo apie girią – Belovežą ir skandalingus baltarusio Kalinos Balutos santykius su gyvūnėliais. O antrą dieną visi turėjo progos išvysti autentišką miškinį iš Zervynų – J. Aputį. Kaip pirmasis ir todėl istorinis „Imbiero vakarų“ laureatas jis surengė autorinį kūrybos vakarą: skaitė neseniai parašytą novelę „Darau tai, kas man uždrausta“ ir linksmino auditoriją šmaikščiais atsakymais. Pasirodo, savo Dzūkijos kaime jis dažnai obliuoja lentas. „Kaip mane traukia, velnias, kad taip trauktų rašymas“, – šypsojosi prozos asas. Kad neatsiliktų nuo pasaulio, jis nuolat klausosi radijo. Net ir į studiją kartais paskambina: jeigu išgirsit „Jurgį iš Zervynų“, žinokit, kad tai užsimaskavęs J. Aputis.
Pirmą vakarą užbaigė prozos spektaklis „Neoficialūs tekstai neoficialioje aplinkoje“, vykęs bibliotekos užkandinėje „Užėjau pas draugą“. Neoficialiausi jame buvo patys rašytojai, juk proza, anot K. Navako, yra „siautulingas žanras“. K. Navakas paskaitė etiudą apie tai, kad J. Erlickui reikėtų įteikt Nobelio premiją, ir ne vieną, o kasmet po vieną. A. Šlepikas apgailėjo artišoko, nes kaip toli jis benušoktų, „tolišokas vis tiek nušoks toliau“. Šioje nominacijoje pasisekė „kylančiai „Šiaurės Atėnų“ žvaigždei“ Giedrei Kazlauskaitei.
Antrą dieną salėje liko ištvermingiausi. Mat K. Navako, H. Kunčiaus ir A. Šlepiko trijulė Alytaus parke gaudė voveres ir padėjo jaunimui graffiti dekoruoti miesto sienas, kiti miegojo arba klaidžiojo po Alytų. Kaip ryški kometa tądien švystelėjo Laura Sintija Černiauskaitė, bet literatūriškai spinduliuojantis tekstas klausytojų nepasiekė. Kartais susidaro įspūdis, kad jeigu bohemiškai nesiausi, tai ir premijas matysi kaip savo ausis. Bet Giedrė Bulgakovienė nė vieno nepaliko be simbolinių dovanėlių: visi gavo po rožę, salono „Balta varna“ molinį varniuką ir plakatą.
Į savo sultyse verdančių prozininkų katilą muzikinių ir poetinių pipiriukų mestelėjo Arūnas Storpirštis, kurio dėka skaitymuose „sudalyvavo“ ir J. Mekas, ir H. Radauskas, ir A. Marčėnas, ir D. Kajokas, ir net pats J. Kunčinas. Akademiniu diskursu renginį paskanino L. Jonušys, perskaitęs pranešimą „Sovietmečio valkataujantis inteligentas J. Kunčino prozoje“. O Alytaus jaunimas, paveiktas A. Jakučiūno raginimų jokiu būdu nestoti į filologiją, suintriguotas pirko jo „Servijaus Galo užrašus“ – bibliotekoje be prekybinio antkainio buvo galima įsigyti visų skaitovų knygų.
Kraštotyros fondas dar nuo pirmųjų, 2004-aisiais įvykusių, „Imbierų vakarų“ išsaugojo H. Kunčiaus megztinį, kurio kandys, atrodo, nepagraužė. Kaip Kunčinų šeimos atstovė renginyje dalyvavusi Jurgio dukra Karolina Kunčinaitė jau spėjo pragraužti kietą literatūros luobą, mat yra viena iš tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ merginų. 2006 m. išėjo pirmoji jos knyga „Klajonių paveikslai“. Gal išsipildė tėvo ištarmė, įsiminusi dar paauglystėje: „Karolina, būk rašytoja. Gera rašytoja, tokių labai reikia“, o gal ribos tarp kūrybinių disciplinų pernelyg slidžios. Visų „Imbiero vakarų“ skaitovų tekstus internete galima rasti adresu: http://www.alytus.mvb.lt/Imbieras2006/.
Renginyje nuskambėjo ir neatvykusios kolegės Vaivos Grainytės tekstas, iš kurio atminty beliko pusė sakinio: „Vėmėme kartu, susikibę už rankų“. Kai tokia kūryba, tai ir elgsena atitinkama. Iš karto prisimenu užsieniečių laikyseną panašiuose renginiuose: kostiumas, kaklaraištukas, pagarba sau, tekstui ir žiūrovui. Bet daugelis tiesiogine to žodžio prasme jautėsi „užėję pas draugą“, todėl šventė buvo spalvinga. Vedėjo kailyje ūbaujant „kauniečiui Navakiukui“, visur aplinkui aidint skambiems A. Jakučiūno „šimtas velnių“ ir J. Apučio „nu, gyvatė“, abejingų literatūrai ir jos kūrėjams neliko. Cituojant patį J. Kunčiną, „juk juodieji herojai visada spalvingesni už angelus, ar ne?“
LAURA LAURUŠAITĖ