Prozininko Vlado Dautarto (1927–2000) aštuoniasdešimtasis gimtadienis paminėtas jo gimtinėje, Rašytojų klube Vilniuje, kūrybos rinktinę „Lakštingalų naktis“ išleido leidykla „Versus aureus“.

       Rašytojo gimtinė – nepaprasto grožio Šilelio kaimas Nemuno ir Nevėžio santakoje netoli Raudondvario (Kauno r.). Apie jį V. Dautartas rašė: ,,Laiko miglose vėl matau Nevėžio ir Nemuno santakoje, ant smėlėto kranto, stovinčią senąją dviejų galų mūsų trobą, kurią paliko mirdamas mano tėvui jo dėdė Benediktas Dautartas. Aplink trobą keroja, spaudžiasi prie nedidelių langų alyvų krūmai, ir vasarą, ir žiemą pilni paukščių... <...> O paskui atėjo ūmus pavasaris... Linksmai klegėjo nuo visų kalnų ir kalnelių į Nemuną ir Nevėžį patvinę upeliai, baltais katinukais pasipuošė tėvo pasodintas raudonas gluosnis, parskrido varnėnai, abi upės sulaužė ledus...“ Dabar daug kas pasikeitė Šilelyje, bet ir šių metų kovą, kaip ir rašytojo vaikystės metais, Nemuno šlaituose mėlynais žiburėliais suspindėjo žibutės, už kurias gražesnių ir lemtingesnių gėlių rašytojas nematė. Pasikeitė ir kelias nuo gimtosios trobos iki Raudondvario. Dabar jis pavadintas gatve, kuriai Kauno rajono savivaldybės tarybos nutarimu suteiktas V. Dautarto vardas. Visai gal trijų kilometrų ilgio gatvei palei Nevėžį...

       Ypač džiugina rašytojo atminimas ir pagarba jam, puoselėjama mokykloje, kurioje jis mokėsi, dabar išaugusioje į solidžią gimnaziją. Kovo 9 dieną čia buvo organizuota literatūrinė šventė, į kurią, teikiant Vlado Dautarto literatūrines premijas, iš Kėdainių, Panevėžio, Kaišiadorių, Pasvalio, Kauno miestų ir rajonų sugužėjo 59 moksleiviai! Apie šią šventę papasakojo gimnazijos mokytoja Zita Orantienė. Literatūrinės V. Dautarto premijos įsteigimo iniciatoriai ir rėmėjai – rašytojo sūnūs Julius ir Juozas bei duktė Marija. Popietė ,,Mano tėviškės gluosniai“ vyko Raudondvario kultūros centre. Čia buvo parodyta mokytojos A. Koževnikovienės parengta literatūrinė kompozicija apie V. Dautarto gyvenimą ir kūrybą. Vlado Dautarto jaunųjų prozininkų konkurso laureatais tapo Eglė Puišytė (Kauno r. Garliavos J. Lukšos gimnazija, mokytoja Vanda Blažienė), Darius Piraitis (Kauno ,,Aušros“ gimnazija, mokytoja Rimantė Gegužienė), Goda Kazlauskaitė, Žydrūnė Pupinytė, Laima Januševičiūtė, Agnė Janušauskaitė (Kauno r. Raudondvario gimnazija, mokytojos Zita Orantienė ir Albina Šidlauskienė). Komisijai, kuriai vadovavo rašytojas Petras Venclovas, nelengva buvo išrinkti pačius geriausius. Teko dar visą būrį konkurso dalyvių ir jų mokytojų apdovanoti paskatinamosiomis premijomis.

       V. Dautarto artimųjų, pirmiausia sūnų, dukters ir marčios Margaritos rūpesčiu rašytojo gimtadienis kovo 14 d. buvo iškilmingai paminėtas Vilniuje, Rašytojų klube. Minėjime dalyvavo daug rašytojų (panašiuose renginiuose jų kartais galima ir pasigesti), jubiliato talento gerbėjai vos tilpo ne per didžiausioje klubo salėje. Malonu buvo matyti rašytojo našlę Danutę, Muzikos ir teatro akademijos rektorių Eduardą Gabrį, Seimo narius Vidą Mariją Čigriejienę, Virginijų Domarką, Skirmantą Pabedinską.

       Pirmiausia prisiminimais apie V. Dautarto gyvenimą, mintimis apie jo literatūrinį palikimą pasidalijo gerai jį pažinoję ir artimai bendravę kolegos. Literatūrologas Petras Bražėnas įžanginiame žodyje pabrėžė, kad rašytojo literatūrinis palikimas galėtų būti ir mokslinės konferencijos objektu, bet šį kartą renginys skirtas pirmiausia prisiminti jį kaip asmenybę: salėje daug žmonių, kuriuos su rašytoju sieja ir kaimynystė, ir bendras darbas, ir poilsio gamtoje valandėlės. P. Bražėno, kaip skaitytojo, pažinčiai su rašytoju – beveik pusšimtis metų. Pirmą V. Dautarto knygą „Panemunės apsakymai“ (1958) jis skaitė būdamas abiturientas, ir jam ta knyga kartu su Mykolo Sluckio, Jono Mikelinsko kūriniais liudijo mūsų literatūros atsigavimą „atlydžio“ sąlygomis. Kritikas pirmiausia minėjo šio savito prozininko išskirtinį dėmesį gamtai, kuri buvo savarankišku veikėju ne tik poetiškose miniatiūrose, bet ir daugelyje novelių bei romane „Senojo gluosnio pasaka“ (1980).

       Prozininkas Romas Sadauskas taip pat pirmiausia susidomėjęs „Panemunės apsakymais“, vėliau žavėjosi savitomis Vlado knygomis apie žvejų gyvenimą, ypač kūriniais gamtos, kurią jis vadino Didžiąja Motina, tema. Jis dėkingas savo vyresniam bičiuliui, su kuriuo kartu žvejojo, patyrė daug nuotykių, už kūrybinės patirties pamokas, už tai, kad šis rūpinosi ir stengėsi padėti jaunesniems rašytojams Viktorui Brazauskui, Leonardui Grudzinskui, Gediminui Isokui. Vladas buvo reiklus kitiems ir sau, už kritiškesnį žodį apie jo kūrybą pykdavo, bet greit pamiršdavo, dėl ko pasikarščiavęs (taip buvo atsitikę pakritikavus knygą „Klevo lapas, rasos lašas“). R. Sadausko nuomone, kaip paminklą iškiliam kūrėjui derėtų sudaryti ir išleisti prisiminimų apie jį rinkinį. Tai minčiai pritarė ir kiti kalbėjusieji.

       Prozininkas G. Isokas pasakojo, kad jo artimas kaimynas ir bičiulis Vladas, nors ir nebaigęs Gamtos fakulteto universitete, gausybę paslapčių pasisėmė iš knygų ir tiesioginio sąlyčio su gamta. Kaip aistringas žvejys jis puikiai pažinojo žuvų pasaulį, niekada negrįždavo be laimikio nuo Žeimenos, kurioje dažniausiai žvejodavo. Jis jautriai reaguodavo į medžių kirtimą prie šios upės, visą laiką atidžiai stebėjo gyvąją gamtą, sėmėsi iš jos įkvėpimo. Jo romane „Senojo gluosnio pasaka“, apysakose „Teka upė pro šalį“, „Auksinio lyno vaišės“, miniatiūrų knygoje „Klevo lapas, rasos lašas“ ir kitose atspindėta įdomybių ir paslapčių kupina gamta, jai artimų suaugusių ir vaikų gyvenimas.

       Prozininkui Algirdui Pociui ilgam įsiminė vienas epizodas iš V. Dautarto biografijos. Apie nedidelį savo vaikystės įvykį Vladas rašė maždaug taip. Kartą jis, nubėgęs pas kaimynus, atsisėdęs ant suolo pasienyje, buvo nekalbus, tik žvalgėsi aplink. Stebėdamasi tokiu berniukėlio elgesiu, šeimininkė jo klausė: ,,Gal mama atsiuntė pasiskolinti druskos ar degtukų?“ Tik po tylos valandėlės Dautartų Vladukas prisipažinęs: ,,Nieko mums netrūksta. Aš tik norėjau pažiūrėti, kaip jūs gyvenate.“ Galima pajuokauti, sakė A. Pocius, kad V. Dautartas jau nuo mažų dienų buvo atidus gyvenimo stebėtojas ir tyrinėtojas, – juk be šio charakterio bruožo geru rašytoju netapsi! Tai gal ne atsitiktinai V. Dautarto pavaizduoti Nemuno žvejai, sielininkai, upeiviai labai gyvi, saviti. Net knygoje apie rašytojus jis sugebėjo kiekviename įžvelgti tokių bruožų, kurie labiausiai charakterizuoja asmenybę, jo dvasią. V. Dautarto dėka turime puikius poeto Albino Žukausko, prozininkų K. Maruko, Juozo Požėros ir kitų portretus.

       V. Dautarto asmenybės bruožą – viešą nesitaikstymą su ideologine priespauda sovietiniais metais – akcentavo prozininkas ir dramaturgas Kazys Saja. Remdamasis savo prisiminimais ir dokumentine medžiaga, išspausdinta rinkinyje „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990“ (2005), jis kalbėjo apie iš ideologinių pozicijų kritikuotus V. Dautarto apsakymus, kino scenarijų „Belskis į visas duris“, dėl kurio, ,,autoriui nesugebėjus pašalinti rimtų idėjinio pobūdžio trūkumų“, 1965 m. buvo nutraukta sutartis, apie romaną „Vaclovo Gailiaus užrašai“, kurio neleido spausdinti, o rankraštį konfiskavo (šis romanas išleistas 1995 m.). K. Saja pacitavo minėtos knygos ištrauką: „Dautartas 1972 m. rugsėjo mėnesį per pobūvį, surengtą susitikimo su sąjunginių respublikų rašytojais, vykusio Baltarusijos TSR, proga, būdamas neblaivus demonstratyviai atsisakė kartu su visais pakelti taurę už rusų tautą, vadino rusus okupantais“ (p. 396).

       V. Dautartui – vaikų literatūros kūrėjui – savo kalbą skyrė literatūrologas Jonas Linkevičius. Jis pabrėžė, kad jau pirmąja savo knyga Vladas debiutavo kaip suaugusiems ir vaikams užsimojęs kurti rašytojas. Per keturis kūrybos dešimtmečius, nors dažniau būdavo minimas kaip suaugusiems rašantis kūrėjas, jo ,,vaikiškoji“ dalis buvo įvertinta dosniau, negu ta, labiau matoma: dvi anuomet egzistavusios prestižinės premijos buvo suteiktos būtent už knygas vaikams, jos sulaukė daugybės pakartotinių leidimų. Rašytojas per ilgus dešimtmečius išsaugojo vidinį poreikį kurti ir jaunajam skaitytojui, liko ištikimas vaikų ir jaunimo prozai. Geriausiai žinomas kaip apysakų paaugliams meistras. Ir šiandien svarbios jo socialinės buitinės apysakos, gamtinės apysakos-pasakos, nuotykių apysakos, tarp jų – apysaka „Žydrieji jungos“ (1972), vienas reikšmingiausių šio žanro kūrinių mūsų vaikų literatūroje, apysaka „Sapnuoju karalystę“ (1979) – psichologinis kūrinys paaugliškos meilės tema. Atidus jaunosios kartos auklėjimui, sukūręs ryškius, įtaigius ir patrauklius vaikų ir paauglių charakterius, V. Dautartas yra vienas iš reikšmingiausių mūsų vaikų prozos kūrėjų. Gaila, kad nesusiprasta jo jubiliejui organizuoti mokslinės konferencijos vaikų kūriniams aptarti.

       Jubiliejui skirtą rinktinę „Lakštingalų naktis“ pristatė rašytojo marti Margarita Dautartienė, leidyklos „Versus Aureus“ vyriausioji redaktorė. Knyga išleista 1000 egz. tiražu, viršelio nuotrauka – anūkės Sigutės Dautartaitės.

       Atminimo vakarą pagyvino Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorių Justinos Jukonytės, Vitos Šiaučiūnaitės, Enriko Kačinsko ir Albino Kelerio suvaidintos ištraukos iš pjesės „Senojo gluosnio pasaka“ (režisierius Julius Dautartas), fleitininkės Monikos Kokštaitės pagriežti kūriniai.