Valstybiniame jaunimo teatre 1976 m. pasirodė pirmasis lietuviškas miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ (rež. D. Tamulevičiūtė, komp. G. Kuprevičius). Jo literatūrinį tekstą sukūrė Leonidas Jacinevičius ir Saulius Šaltenis. Jaunimo tarpe veikalas susilaukė didžiulio pasisekimo. Nūdienišką buitį, jaunų herojų meilės istoriją autoriai pateikė kaip šiuolaikinį jausmų tyrumo, dvasinės „ugnies“ mitą, kurio poetika artima populiarių šio žanro kūrinių („Žmogus iš La Mančos“, „Mano gražioji ledi“, „Plaukai“, „Jėzus Kristus – superžvaigždė“) meniniams ypatumams. Tai šokių ir dainų, melodraminės patetikos ir ironiškų pokštų žaismingas ritualas, kurio kulminaciniuose taškuose susiduria tyra meilė ir šiurkštus brutalumas.
Tiesa, kūrinio sandara susilaukė nemažų kritikos priekaištų. Mintis čia nepakilo iki mitams giminingos (ir miuzikluose dažnai jaučiamos) aukščiausios emocinės įtampos, veiksmo vingiuose nemaža banalumo. Tačiau nuo šio pasirodymo scenoje prasidėjo savita S. Šaltenio dramaturginė veikla, ryškėjo drąsūs jo mėginimai pakeisti tradicines buities vaizdavimo formas teatre (tiesa, dramaturgo duonos skonį S. Šaltenis jau buvo mėginęs ir anksčiau – 1968 m. jo parašytą vienaveiksmį antifašistinės tematikos groteską „Giljotina“ suvaidino Vilniaus valstybinio universiteto studentai).
Miuziklas, be abejo, artimas pramoginei teatro krypčiai. Vakaruose ne vienas šio žanro kūrinys yra priartėjęs netgi prie pavojingos amoralumo ribos. Pavyzdžiui, garsioji „O, Kalkuta!“, žymaus anglų teatro kritiko K. Taineno nuomone, atliekanti dvigubas funkcijas: apeliuojanti į žiūrovų intelektą ir kartu žadinanti jų seksualines emocijas. Tokiu būdu miuziklas esąs rimtos dramos ir smagaus reviu sintezė. Mūsuose šis žanras grindžiamas jaunatviška stiprių dvasios polėkių poetizacija, tačiau pramoginis patrauklumas, formos grakštumas – taip pat svarbūs jo bruožai. Tuos gana kontrastingus pradus S. Šaltenis originaliai ėmė derinti tolesnėje savo draminėje kūryboje, atnešusioje į teatro sceną įdomią linksmos žaismės ir mitologinio jausmų pirmapradiškumo simbiozę.
Panaudodamas apysakos „Riešutų duona“ siužetą, S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976). Čia kalbama apie pokarinę mažo periferijos miestelio kasdienybę, rodomi įsisenėję dviejų kaimyninių šeimų kivirčai, plėtojama paauglių meilės istorija. Visa tai autorius pateikia kaip savotišką jaunuolio jausmų formavimosi epą, romantišką legendą su nepaprastais įvykiais, keistais veikėjų poelgiais, paradoksaliom situacijom.
Pjesė susideda iš pagrindinio veikėjo – septyniolikmečio Andriaus Šato atsiminimų – refleksyvių, išradingai komponuojamų vizijų, kuriose, kaip pasakoje ar sapne, „lyg gyvi“ veikia ir seniai miręs senelis, ir kažkada miestely gastroliavę cirko akrobatai, ir turguje nupirkta karvė. Beje, pastaroji atrodo tartum mitinė figūra. Ji keistu būdu įsiterpia į žmonių santykius, įgauna sakrališko taurumo, iškyla kaip teisingumo, nekaltumo, santarvės simbolis. Jos įvaizdį pagrindinio herojaus sąmonėje pagimdo vaikiškas skriaudos suvokimas, jautrus reagavimas į blogį. Dėl karvės amžiams susivaidijo Kaminskų ir Šatų šeimos. Karvės pirkimu jaunasis Šatas trokšta išpirkti tėvų kaltę, atstatyti harmoniją, nutiesti tiltą meilei. Šiuose vaikiškai egzaltuotuose žmogaus ir gyvulio ryšiuose sutelkta magiška gyvybingo dvasios polėkio, vidinio atsparumo blogiui jėga. Išgarsėjusioje anglų dramaturgo P. Šaferio pjesėje „Equus“ panašiai sumitologinamas žirgo įvaizdis, lemtingai įsismelkęs į jauno herojaus sąmonę. Tik ten kolizija tragiškai šiurpi, išjudinanti kraštutinius pasąmonės impulsus.
S. Šaltenio pjesei nepakartojamo žavesio teikia elegiška nuotaika. Visa, kas čia vaizduojama, sušvyti kaip atsisveikinimo suvaikyste miražas. Kūrinio prologe šagališkas personažas Finkelšteinas, tartum savo paties romantišką ilgesį išsakydamas, šitaip anonsuoja dramos turinį:
Štai, matot, mano akys kaip lėkštės pilnos ašarų, bet aš norėčiau dar kartą išgirsti šitą smagią ir graudžią istoriją apie karvę...
Šiame atsisveikinimo graudulyje girdime ir pokario socialinės bei istorinės realybės atgarsius, ir bendražmogišką liūdesį dėl vienatvės bei susvetimėjimo pavojų, ir visada žmogų lydintį laimės bei drąsaus polėkio ilgesį. Finale tai reziumuojama glaustoje mokyklos direktorės replikoje. Vieniša pedagogė, mokinių pravardžiuojama „sausagysla“, išlydi Andrių į gyvenimą, nuoširdžiai pavydėdama jam karvės mito:
DIREKTORE. Kaiptumanai? Kasbūtų, jeigukiekvienaspirktų karvę?
ANDRIUS. Aš labaiatsiprašau, tamstadirektore, aš netyčia, taipišėjo...
DIREKTORE. Nevisigali, Šatai, pirktikarves, nevisiemsperkakarvės, irmannieks, deja, nepirkokarvės... iraš niekamnepirkau. Galdrąsoskartaispritrūksta, gal žiauresniais, nekarvių pirkimolaikaisgyventa...
Elegiškas graudulys ir svajinga jausmų ekstazė neprisileidžia S. Šaltenio pjesėje sentimentalumo ir patetikos. Tai nūdieniškai ironizuota romantika, komiškai nuspalvintas mitas, žaismingai stilizuojantis vaikiško mąstymo paradoksalumą ir nepaprastumą. Toji stilistika sėkmingai buvo perkelta ir į Valstybinio jaunimo teatro sceną, kur režisierės D. Tamulevičiūtės ir aktorių „įžvelgtas Andriaus vaikystės įspūdžių paradoksiškumas“ tapo „šio patrauklaus spektaklio konvencija“.
Žaismėje glūdi ir veikalo optimizmas, jaunatviškas herojaus tikėjimas savo žygdarbio prasmingumu. Andrius Šatas sako neapykantą, vienatvę ir mirtį neigiančius žodžius, kurie skamba kaip iš senelio paveldėta užkalbėjimo formulė. Joje sutelktas ir jaunosios kartos moralinis maksimalizmas. Kartodamas savo „škac!“, Andrius tartum šaukia savo bendraamžius kovoti prieš nepasitikėjimą žmogumi. Herojus turi savyje „įpykusios“ pokario jaunuolių kartos kompleksą, bet savo įniršio nerodo („Aš visai ne liūdnas, aš visai ne piktas... Aš tik galvoju, kad turėčiau būti piktas“,). Viskas sutelkta grakščioje ironijos ir lyrizmo samplaikoje, kuri turbūt ir yra ne kas kita, kaip naujas, subtilesnėmis formomis išreikštas pokario moralinių traumų ir dvasinio atsinaujinimo siekių atspindys.
Pjesės protagonistas susiduria su maniakiška amžiams užsirūstinusio Kaminsko neapykanta, kurią šis personažas raudote išrauda kaip jame įsigėrusius degtinės ir prakaito kvapus. Andriaus akivaizdoje blaškosi savo laimės nerandantis tėvas – pasimetęs juokingas žmogelis. Kaip marionetės juda ir kalba instrukcijas vykdantys mokytojai. Tai aplinka, kurią reikia sudrebinti. Tai rutina, paveldėta iš senelio laikų, ir vienintelis dalykas, kuris čia patraukliai šviečia, – tai kare žuvusio dėdės Boleslovo kuklaus didvyriškumo relikvijos. Gerbdamas kovotojų atminimą, Andrius rašo ir stato mokykloje herojinį vaidinimą, kontrastuojantį su juokingomis mokyklinės buities smulkmenomis. O svarbiausias jo žygdarbis – karvės pirkimas, kuriam pavaizduoti autorius griebėsi netikėčiausių romantinių spalvų.
Epizodas miestelio turguje – tai savotiškas herojaus sapnas, refleksyvi jo vaikiškos sielos vizija. Išeiginiu kostiumu pasipuošęs jaunikaitis švelniai aiškina jį apsupusioms karvėms, kad jis negali jų pirkti, nes tarp jų nėra tos, kuri jam skirta. Personažą įkyriai persekioja žmogus su pavalkais – vis nori juos užmesti jaunuoliui ant kaklo. Ir staiga prie mokyklinio vandens bakelio pririšta sušvyti ta tikroji – su balta žvaigžde ant kaktos (viskas tartum susitikimo su mylima mergaite projekcija). Karvės pirkimą stebi iš dar kito vaikystės sapno atėjęs senelis su juodu angliškos vilnos kostiumu ir didžiuliu sieniniu laikrodžiu po pažastim (beveik kaip I. Bergmano filmuose). Kulminacijoje – stop kadras: turguje esantys žmonės staiga sustingsta netikėčiausiose pozose, o kai Andrius pajuda su savo pirkiniu, minia lyg miuzikle gieda džiaugsmo himną karvei ir „marširuoja paskui Andrių, kol palaipsniui sugrįžta atgal prie savo buitiškų turgaus reikalų“.
Panaši išmoninga dvasinės ekstazės scena pasikartoja, kai naktį ištuštėjusiuose Šatų namuose basa ir peršlapusi pasirodo Liuka Kaminskaitė, ir abu jaunuoliai pirmą kartą patiria suartėjimo džiaugsmą. Lauke už durų skamba keista Kaminsko giesmė apie „slogius ir tirštus chloroformo garus“, o staiga pasigirdęs būgnas daužosi pašėlusiu ritmu. Andriaus ausis pasiekia senelio balsas iš anapus, ir toji replika skamba kaip poetinė metafora:
SENELIS. Girdi? Kažkur čia pat... kažkur čia pat. Ar tik ne tavo dulkėtoje lentynoje, tarp tavo rašaluotų dienoraščių, apmusijusių tavo dėdės Boleslovo medalių ir spalvotų akmenukų?.. Kažkur čia pat... Ana, girdi... Kaip daužosi ir spurda dar gyva, Andriuk, tavo vaikystės širdis... Bum bum bum...
Iš purvo ir nuobodulio, žiaurumo ir susvetimėjimo pjesės herojus kyla gražus ir tyras, nepakartojamai jaunatviškas, tikintis gėriu, teisingumu ir meile, trokštantis visada būti savimi.
Andrius Šatas, sėdėdamas kirpėjo Finkelšteino kėdėje, atsisveikina su auksinėmis vaikystės garbanomis ir tikisi, kad netrukus jos vėl ataugs... Sį auksinės vilnos įvaizdį S. Šaltenis gražiai perkėlė ir į kitą panašios struktūros pjesę „Jasonas“ (1978). Čia veikia kiek vyresnis, labiau prie šiandieninių realijų priartintas, bet taip pat su pokario tikrove susijęs herojus – mitinio argonauto bendravardis. Kaip ir graikų sakmės karžygys, jis ateina teisingumo vykdyti, stoja į moralinę dvikovą prieš šiuolaikinį karalių Peliją – Jasonėliuose viešpataujantį suktą vaikystės bičiulį, restorano direktorių Žarėną. Jaunikaitis, vaikų namuose išaugintas pamestinukas, pasirodo gimtajame miestelyje lyg ateivis iš kito pasaulio, visas žvilgantis didžiuliais auksinės vilnos kailiniais, kurie simbolizuoja ypatingą dvasinę galią, magiškai veikia pilkoje kasdienybėje paskendusius Jasonėlių gyventojus.
Pabrėždamas ir su lengva ironija stilizuodamas mitologinius motyvus, dramaturgas buitiškai mūsų dienų realybei suteikia fantastišką pavidalą, kuria paradoksalias situacijas ir vizijas. Vidurdienį, kai visi miestelio laikrodžiai muša dvyliktą, Jasonėlių restorane atsiranda keista moteriškė, kuri, išmetusi burnelę, pranašingai skelbia apie Jasono atėjimą ir teisingumo vykdymą. Ši moteriškė, tariama Jasono motina, iš senelių prieglaudos pabėgusi pusprotė, yra tartum graikiškojo padavimo paslaptingosios senutės parodija, groteskinė kopija. Pats Jasonas pasirodo žvaigždėtą vidurnaktį, kai Žarėnas su savo giminaičiais svilina ir darinėja kiaulę, postringaudami apie kosmines problemas. Finaliniuose epizoduose agresyvus restorano direktorius nuplėšia Jasono auksinę vilną, bando sunaikinti visa, kas susiję su keistuoju atvykėliu – jo paties vaikystės draugu. Kūrinio herojus, išvilktas iš spindinčių kailinių, visai apnuoginamas, parodomas kaip varganas, niekur savo namų nerandantis klajūnas (net vaikų namų direktorė nesiryžta jam duoti kokio nors darbo).
Tačiau nei ironija, nei grotesko elementai, nei pabrėžtinis pagrindinio veikėjo deheroizavimas neprislopina su mitu siejamos pasaulio atnaujinimo idėjos. Veikalo protagonistas lemtingai pajudina Jasonėlių gyvenimo pagrindus, auksinės vilnos stebuklinga galia pajuntama. Prieš Žarėno brutalumą sukyla jo žmona Rūta, ima maištauti restorano direktoriaus giminaitis, dvasiškai atjaunėja buvęs vaikų prieglaudos pedagogas Matulionis. Keistuolis Jasonas, kadaise bulvių lauke atrastas pamestinukas, globoja niekad vaikų neturėjusią senutę kaip savo motiną. Jis sakosi mokąs dirbti visus darbus, visada kupinas ryžto gelbėti skęstančius. Bet didžiausia šio klajūno svajonė – auklėti vaikus taip, kad jie įgytų poeto sielą ir... boksininko kumščius – blogiui sutramdyti.
Tai poetiškas herojus poetiškos struktūros veikale, kur žemiška realybė susiduria su aukštai plevenančia svajone, neužtemdomu dvasinės jėgos švytėjimu. Po ironijos skraiste čia visur jaučiame lyrizmą, stiprių jausmų plevenimą. Žaismingose situacijose „poetinis apibendrinimas ateina kartu su dramatiškomis herojų pastangomis apginti savo dvasinius siekius ir slapčiausius jausmus net ir tada, kai tai atrodytų nebeįmanoma“. Prozaiškas dialogas, kasdieniški žodžiai šioje pjesėje nereikalauja įprastinio buitinio ir psichologinio motyvavimo, replikose blyksi dvasinės ekstazės atšvaitai, atskiros scenos suskamba kaip eilėraščiai:
RŪTA. Aš, Jasonai. Atvažiavau iš Ukmergės, o mano vaikai serga. Matyt, peršalo besikraustant. Dieve! Dieve! Aš gi išėjau tik į vaistinę, bet pagalvojau, kad niekada... niekada daugiau tavęs nepamatysiu... ir atvažiavau... su pirma pasitaikiusia... su kareiviais. Tau šalta, Jasonai? Kur tavo kailiniai?
JASONAS. Nunėrė Pruncė mano kailį. Nieko neliko... net griuvėsių. Suspėjai. Šiandien mano išleistuvės. Mėsą Pruncė kepa.
RŪTA. Tu sergi, Jasonai? Nesiginčyk, tu labai karščiuoji.
JASONAS. Nei Ne, aš... gal tai tik mano siela truputį karščiuoja...
Abi S. Šaltenio pjesės artimos baladėms. Lyrizmas čia susijęs su nepaprasto nuotykio vaizdavimu, stilingai mitologizuotu buities piešiniu, o romantinis pradas ir heroika pridengiami nūdieniška ironijos skraiste. Pjesėje „Škac, mirtie, visados škac!“ tikrovė pateikiama kaip pagrindinio herojaus reminiscencija, bet subjektyvumo beveik nejaučiame – ir karvės pirkimo istorija, ir Šato tėvų šeimyninė drama, ir Andriaus santykiai su Liuką Kaminskaite yra objektyvizuoti, aptraukti nutolusio laiko patina, įgiję keistoką pavidalą ir skamba lyg savotiškas ma-, žas epas. „Jasone“ kuriama dabar vykstančio veiksmo iliuzija, nėra tokio ryškaus retrospektyvumo, bet įvykiai ir personažai yra apšviesti ta pačia baladiško nepaprastumo šviesa, viskas vyksta pagal paradoksalios ir poetiškos žaismės logiką.
Inscenizuodamas Kauno dramos teatrui savo apysaką „Duokiškis“, S. Šaltenis jau ir į pavadinimą įvedė žodį „baladės“. „Duokiškio baladėse“ (1978, rež. E. Nekrošius), kaip ir anksčiau minėtose pjesėse, yra jaunas herojus (Augustas), kurio pergyvenimuose ir meilėje atsispindi pokario metais augusios kartos pasaulėjauta. Bet jis nebeiškyla į centrinę vietą. Siame kūrinyje su vienodu dėmesiu traktuojami daugelio žmonių likimai, montuojamas panoraminis dramatiško klasių kovos laikotarpio paveikslas. Baladiškumą čia formuoja keista skausmo ir komizmo samplaika, scenoje įgavusi tragiškesnį ir poetiškai didingesnį pavidalą, negu apysakoje, kur galbūt esama „per didelio susižavėjimo farso galimybėmis“.
„Duokiškio baladėse“ (tenka remtis spektaklio įspūdžiais, nes inscenizacijos tekstas nėra paskelbtas) istorinės ir socialinės pokario metų realijos daug kur mitologizuojamos, šiurpo nuotaika išgaunama beveik siurrealistiniais kontrastais, paradoksaliais lyrinių ir natūralistinių spalvų disonansais.
Kaip poetinė metafora plėtojamas kūrinyje akmeniu pavirtusios duonos motyvas. Jis išauga iš konkrečios detalės (vežėjo Pulmono gabenamą miesteliui duoną pakely pagrobia „miškiniai“, pakeisdami kepalėlius akmenimis) ir virsta rūsčiu tautos likimo ir epochos dramatizmo simboliu. Sunkus akmuo pabuvoja daugelio personažų rankose. Šią naštą įsiręžę neša į istorijos verpetą įsukti žmonės, jo šaltas svoris prislegia žuvusius klasių kovoje.
Su kalėdiniu ritualu susiejamas tarp priešiškų politinių stovyklų atsidūrusio ir niekingai pasimetusio mokytojo Spielskio tragikomiškas žlugimas. Viename iš epizodų įkomponuotas netgi pomirtinis Spielskio ir dėl jo kaltės anksčiau žuvusio gimnazisto susitikimas. Personažai įžengia į sceną „tarytum kažkokio fantastiško šokio ekstazėje, aidint trankiai maršo melodijai, kuri nuskamba kaip iššūkis, kontrastas ką tik įvykusiai dar vienai šiurpiai mirčiai“.
Netikėtas asociacijas su bibliniu Kristum autorius siekia sužadinti vaizduodamas fanatišką „miškinių“ būrio idealistą Grigaliūną. Šio paveikslo mistifikavimas ironiškai dramatiškas, nors neišvengta ir dirbtinumo, paviršutiniško šaržavimo. Gana drąsiai autorius pasielgė kontrastingai akcentuodamas Grigaliūno ir liaudies gynėjo Pernavičiaus charakterių opozicijas, brėždamas jų figūras kaip poliariškus tautos likimo ir istorinio prieštaringumo simbolius.
Rašytojo teigiamas žmogaus gerumas ir dvasios tvirtybė taip pat atskleidžiama paradoksaliu pavidalu, be didvyriškumo pozos ir didaktinių akcentų. Tai baladė apie vienišą, ne itin pavyzdingos reputacijos moterį, kuri gelbsti ir glaudžia prie savo krūtinės karo mašinos sudarkytą Jonelį – Ivanovą. Šių dviejų žmonių santykiai, užsimezgę visuotinio žiaurumo sūkuriuose, graudžiai juokingi, nukrypę nuo „normalių“ elgesio normų, primena pasakų trečiojo brolio – kvailelio motyvą. Bet tai, kas iškyla už „normalumo“ ribos, labiausiai ir domina S. Šaltenį. Angelė su iš kito krašto atklydusiu savo globotiniu yra tokie pat šventi keistuoliai, kaip ir karvę perkantis Andrius Šatas ar kadaise pavogtų manos kruopelyčių ieškantis Jasonas. Visi jie atrodo realūs, nūdieniški, bet kartu turi savyje kažką archaiška. Jų pasaulėjautoje gyva patriarchalinė išmintis, jie asocijuojasi su liaudies sakmių! ir mitų herojais.
S. Šaltenio dramaturgija dar tik. prasideda. Ji tebėra prisišliejusi prie jo apysakų, tebesilaiko ten susiformavusių meninės pasaulėjautos ir stilistikos principų. Nesibodi šis dramaturgas ir bendradarbiavimo su kitais autoriais (su L. Jacinevičium parašytas jau minėtas miuziklas, su S. Geda – muzikinė misterija „Komunarų gatvė“, su G. Kanovičium – pjesė „Katė už durų“, Jaunimo teatrui jo adaptuota rusų tarybinio rašytojo V. Korostyliovo drama „Pirosmani, Pirosmani...“). Daug kas gali būti siejama su kinematografine rašytojo veikla (jis parašė arba talkininkavo kitiems autoriams kuriant daugelio lietuviškų filmų scenarijus).
Nors ir neturėdamas „solidaus“ dramaturginio stažo, S. Šaltenis yra populiarus teatro žmogus. Jo žodis scenoje jau gali būti vertinamas kaip ryški lietuvių dramaturgijos naujovė. Rašytojo kūriniai rampos šviesoje labai patrauklūs, nūdieniški, ypač artimi jaunosios žiūrovų kartos pasaulėjautai ir skoniui, atveria plačias galimybes režisieriams ir aktoriams ieškoti modernesnių sceninės išraiškos formų. Jie artimi dabartinei poetinio teatro krypčiai, bet nėra patetiški ir moralizuojantys, išsaugo gyvas realybės spalvas, jaunatvišką išmonę ir žaismingumą, sujungia skausmą ir linksmybę, imponuoja netikėtumu, atspindžių įvairove, užtekstinėmis asociacijomis. Elegantiškai suderindamas lyrizmą ir ironiją, buitiškumą ir mitologizuotą viziją, psichologinį charakterio tikroviškumą ir simbolinį paveikslo daugiareikšmiškumą, S. Šaltenis prabilo mūsų dramaturgijoje naujos rašytojų kartos balsu, kuris jau toli girdimas ir už respublikos ribų.
Jonas Lankutis. Lietuvių tarybinė dramaturgija. V.: Vaga, 1983.
S. Šaltenio Jasonas Valst. jaunimo teatre, 1978 m.