Ar dabartinėje Lietuvos scenoje yra „dramatinio avangardizmo“? Jei „tikro avangardizmo“ nėra, tai kodėl? Ko jam dar trūksta? Bemėginant atsakyt į šiuos klausimus, prisiveisė daugiau klausimų, ir iš jų susidarė straipsnis.

Kalbant apie avangardizmą scenoje, būtina jungti tekstą ir teatrinį pastatymą, neapsiriboti drama vien kaip literatūra. O kaip tą padaryt Lietuvoj ketvirtį šimtmečio nebuvus ir tų pastatymų nemačius? Baigti straipsnj čia? Smalsumas to neleidžia. Lieka improvizacija: sulipdyti lietuviškosios scenos vaizdą iš straipsnių, nuotraukų, pokalbių, recenzijų ir perspėti, kad tai tik spėliojanti apybraiža, tik bandymas priartėt prie tos scenos.

Jau pasiruoši griebtis pačios temos, bet žodis – „avan­gardizmas“ – patraukia už rankovės. Ką gi jis iš tikrųjų reiškia, ką apima? Slidus terminas, kasdienėje vartosenoje prisegamas nuolatinio naujinimo mene impulsui, naujų formų bandymui, ar labai bendram įsitikinimui, kad „menas nestovi vietoje“. Istorinėje raidoje, tai nuolatos kintantis, tirštėjantis terminas. Apie 1840 metus jį ima prisisegti politiniai sąjūdžiai; daug tos politinės aistros įsilieja į avangardizmo terminą, kai jis imamas naudoti meno srityje XIX a. baigiantis; mūsų amžiuje žodis „avangardizmas“ įsigyja ir revoliucinio ir religinio atspalvio.

Taip paskubomis aptaręs terminą, prisimeni, kad „avangardizmas“ – tai žodis, sukeliąs įvairiausių aistrų, vieniems keiksmažodis, kitiems kovos šūkis. Pažvelgi atgal savojon teatrinėn patirtin ir matai, kad pastarųjų dvidešimties metų tėkmėje nuomonė apie avangardizmą pasikeitė. Prieš dvidešimt metų teatriniai avangardistai New Yorke buvo drąsi ir pasiaukojanti mažuma komercinio teatro Babilone, pirmieji krikšionys, apsupti dolerių ženklais pasipuošusių liūtų. Lankytis, sakykime, pirmuosiuose J. ir M. Beckų pastatymuose reiškė žavėtis jų intencijų grynumu, dalyvaut savotiškose apeigose ir, be abejo, daug atleisti. Šiandien gi tenka rašyti jau po didžiojo avangardizmo sprogimo Amerikos scenoje 1960–1970 metais, ir rašančiojo jausmai ir nuomonės apie avangardizmą jau gerokai skirtingos. To dešimtmečio eigoje negausūs pasišventėliai ir eksperimentuotojai tapo savotiška dauguma, kadais persekiojamieji ir besiginantieji perėjo į puolimą ir ėmė diktuoti savąjį skonį. Broadwayaus komerciniai liūtai pasirodė teesantys „popieriniai tigrai“, Off-Broadway pagimdė Off-Off-Broadway ir, begimdydamas. sugebėjo šturmuoti didžiąsias Broadwayaus tvirtoves. Avangardinė revoliucija įnešė daug naujybės Amerikos scenon. Pranašavusieji teatro mirtį ir visuotinį filmo pergalę peržiūrėjo savo užrašus ir pradėjo kalbėti apie teatro vienatinumą, nepakeičiamumą, jo nuolatinj sugebėjimą atsinaujint. Mūsų pojūčiai pasikeitė – po avangardinio dešimtmečio jau niekad nebegalėsim žvelgt į klasikų ar dabartinių autorių pastatymus tomis pačiomis akimis kaip prieš 1960-uosius.

Teatrines Utopijos įkūnėjimas? Ar įžengėm giedodami į avangardizmo „Naująją Jeruzalę“ amžinai palaimai? Anaiptol, deja, anaiptol. Jau pati avangardizmo sąvoka paneigia sugebėjimą bet ką atrasti ar kuo nors pasitenkinti. Kiekvienas kūrinys miršta jau gimdamas, nes jį pralenksiantis jaunesnysis kūrinys bus savaime iškilesnis, būdamas avangardiškesniu. Taip kiekvienas teatrinio menininko žingsnis tampa savižudyste. Šis dramos veikalas yra bevertis – kaip rašė iš atminties cituojamas Willage Voice recenzentas, nes tokios stilistinės naujovės jau buvo panaudotos prieš dvi savaites! Ir taip suvisuotintas reliatyvizmas ir indeterminizmas išvirto nemažiau uždaru determinizmu už tąjį, prieš kurį avangardistai kovojo. Didysai avangardizmo pražydėjimas tapo ironišku spektakliu, kuriame sceną nuo tradicijos ar komercijos laisvinusieji uoliai ėmė tverti savo tironiją ir savo dogmatinę religiją. „Spontaniškumo“ ir „natūralumo“ sudievinimas dažnai išvirsdavo nemokšiškumo garbinimu. Bėgant nuo literatūros scenoje, pabėgta nuo kalbos aplamai. Manifestai – gimdė kūrinius-peles (kaip ir „naujajame kine“). Kiekviena barzda tvirtino esanti pranašesnė (nors Mahometas kaip buvo taip ir tebėra vienas).

Sis Amerikos avangardinio teatro tarpsnis jau svyra vakarop. Reakcija akivaizdi. Avangardistai pradeda kartotis, parodijuoti vienas kitą. Jauniausieji dramaturgai ima vėl atrasti žodį, pabrėžti struktūrą – ir jiems tai savaip avangardistinis aktasl Kitaip gal ir negalėjo atsitikti, nes logiška 1960–1970 m. avangardizmo išdava būtų paties teatro išnykimas, jo pavirtimas sekta, bažnyčia, gatvės jvykiu ar nesibaigiančiu festivaliu. Rašančiajam apie avangardizmą dabar belieka susisagiot perplėštus drabužius, apsilaižyt žaizdas, sušukt „o visdėlto avangardizmas geras dalykas“, ir mėgint atsekt jo apraiškas Lietuvos scenoje.

Kaip jas atsekti? Gal išvardinti gausias amerikietiškojo teatrinio avangardo rūšis, pagrindines formas, ir ieškoti joms atitikmenų Lietuvoje. Aplinkos (Environmental) Teatras? Iš dalies išplanuotas, neapribotos erdvės ir laiko, įsiurbiantis ir transformuojantis aplinką? Jam artimiausios gal būtų teatriniais elementais gausios studentų eisenos Vilniaus gatvėmis į Gedimino kalną, bet jos daugiau priklauso tradicinių procesijų, eisenų rūšiai, o ne dabartiniam aplinkos teatrui. „Happenings“? Nesimato. „Žiaurumo teatras“? Nėra. „Psichodrama“? Ne. „Panikos teatras“? Ne. „Gatvės teatras“? Ne. „Non-performance“ teatras? Ne. „Nuogybės kultas“? Ne! (Tamsta!) Ir taip iki ilgo sąrašo pabaigos.

O kaip su drama? Pasikeitimai joje po Stalino mirties vyko atsinaujinimo, didesnio erdvumo, imlumo ženkle, sudarydami daug palankesnę dirvą avangardizmui. Kritikas A. Samulionis, kalbėdamas apie „posūkį“ 1953–1958 metais, mini kaip naujoves: „sąlygiškumo principą“, „intelektualinę arba koncepcinę dramą“, „pjesės-parabolės“. (1) Atrodo, kad Lietuvoje dabar rungiamasi su vad. absurdo teatro problemomis, priimamas jo iššūkis. Bet JAV, Vakarų Europos ar net Lenkijos mastu tai jau nebe avangardiška. Tiems avangardistams Beckett ar Ionesco jau klasikai.

Be to, lietuviškasai „absurdizmas“, ypač Kazio Sajos dramose, nevisai atitinka vakarietiškojo Index Dramorum Absurdorum reikalavimams, o šliejasi prie Rytų-Vidurio Europos „absurdizmo“ atžalos (Havel, Mrožek). Scenon įžengia groteska, karikatūra, vidinio stovio konkretizavimas. Tačiau kalba, nors ir žaismingesnė, mažiau buitiška, neišnarstoma ir ioneskiškai nenaikinama visuotinam absurdui pavaizduoti. Dramų situacijos nėra metafizinės buities ar kosmoso metaforos, bet visuomeninių, politinių konkretybių simboliniai piešiniai. (Kritikė Gražina Mareckaitė, pavyzdžiui, skundėsi, kad Sajos „parabolinės“ dramos per lengvai iššifruojamos.) (2) Laikomasi nuošaliai nuo nevilties akligatvio, suakmenėjimo statiškume, ar visuotino absurdiškumo. Nei Saja, nei Grušas ar Marcinkevičius, nei kiti nebuitiniai dramaturgai neatmeta prasmingumo, suprantamumo, ar katarsio, kaip Vakarų absurdizmo klasikai. Jie dar nesunaikina fabulos („plot“), stengiasi išlaikyti motyvaciją.

Taip pat lietuvių dramos atnaujintojuose veltui ieškotumei etinio reliatyvizmo. Etinis pradas, tradicinių vertybių ir dorybių pabrėžimas ypač ryškus Juozo Grušo dramoje Meilė, džiazas ir velnias. Lietuvišku mastu tai avangardinis dramos veikalas, bet jisai ir 1960–1970 m. amerikiečių avangardistų vaidinimai – dionyziški, reliatyvistiniai, seksą apoteozuojantys – priklauso visai skirtingiems pasauliams.

Arba Marcinkevičiaus Mindaugas. Paviršiniai jis atrodo giminiškas Ionesco pjesei Karalius miršta (Le Roi Se Meurt): ką tik abu karaliai paliečia, tą jie užmuša, jų kūriniai – valstybės – suyra. Tačiau Marcinkevičius jokiu būdu nevaizduoja metafizinės beprasmybės. Ir publika Mindauge ne to ieško ir randa kitką. Marcinkevičiaus Mindauge metraštininkų rėmai ir protagonisto savęs analizė moderniški a la Brecht, bet veikalo branduolys tarp tų rėmų yra krėviškosios bei sruogiškosios poetinės dramos tąsa, tautinės problematikos tolesnis vys­tymas be ypatingo kokybinio šuolio į šalį.

Kodėl tie skirtumai, ne tik tarp Rytų ir Vakarų Europos, bet ir Rytų Europos kultūriniame žemėlapyje? Kodėl Absurdo Teatras išplito ir Žiaurumo Teatras pasireiškė Estijoje, o ne Lietuvoje ar Latvijoje? Kodėl absurdinio teatro ir avangardizmo aplamai daug daugiau Lenkijoje ar Čekoslovakijoje kaip Vengrijoje? Ar įmanoma atsekt (ar iš viso verta mėgint atsekt), kodėl pavienės tautinės literatūros favorizuoja tam tikrus žanrus ir skirtingai žiūri į avangardizmą, taip kaip meno istorikai atseka Aleksandro Didžiojo kelią Budos stovylų šypsenose?

Kadangi mėginimas atsakyt į tuos klausimus išeitų iš straipsnio ribų, apsiribokime Lietuvos scena ir jos požiūriu į avangardizmą. Politinė scenos kontrolė, be abejo, buvo svarbus veiksnys. Pavyzdžiui, Lietuvos scenos stilių 1945–1953 metais apsprendė ne dramos ir teatro menininkų ieškojimai ar atradimai, ne tautos klausimai ar lūkesčiai, bet ideologų ir biurokratų pastanga naudoti teatrą kaip totalitarinės ideologijos įrankį. To laikmečio dramos ir teatro graudi pilkybe bei nuobodybė buvo pastarųjų pasiekimas.

Avangardizmo pavojus kultūriniams sargams ir funkcionie­riams buvo gana tiksliai susumuotas Rašytojų draugijos sa­vaitraštyje:

 

Šiai krypčiai nebus lengva mūsų dramaturgijoje įsitvir­tinti. Formos alegoriškumas. daugiakalbes asociacijos palieka pernelyg didelę laisvę idėjiniam probleminiam tokių kurinių interpretavimui, kas labai apsunkina jų sceninį gyvenimą (3)

 

Koksai paradoksas! Juk vienas vaisingiausių teatrinio avangardizmo epizodų buvo Rusijoje sovietinės santvarkos metu, tarp pilietinio karo pradžios ir pirmojo penkmečio pabaigos. Jis užduso neatsitiktinai. Modernusis avangardizmas yra ne tik sukilimas prieš ilgalaikius tvarkos, vienybės, simetri­jos principus Vakarų kultūroje. Jis dar pavojingesnis griežtai deterministinei politinei filosofijai. Sovietų ideologija, jau ne­tekusi pirminio tikėjimo ugnies besistengianti išsaugoti savąjį „law and order“, tvarką ir stabilumą, pagrįstai regi avangar­dizme nuolatinį pavojų, kokį po napoleoninės eros ministeriai ir biurokratai įžiūrėjo romantikuose. „Tagankos“ ir „Sovremeniko“. išradingiausių rusų teatrinių ansamblių, vargai pastarąjį penkmetį vaizdžiai rodo, kaip Stalino įpėdiniai tebesibaugina ir nuosaikaus avangardizmo. Tos baimės pasėka yra ir Lietuvos teatro apribojimas. Per pastaruosius penkioliką metų Lietuvos teatrinio repertuaro ribos žymiai praplatintos, daug kas pasivyta, bet užtvaros, užuolaidos tebėra. Beckett, Ionesco, Genet ir kt. Lietuvoje dar neišvydo scenos ne todėl, kad teatralai jų veikalais nesidomėtų ar jiems neatsirastų publikos. Mrožeko „Tango“ bematant pranyko nuo scenos Vilniuje, kaip ir kituose Rytų Europos teatruose, kai šis lenkų dramaturgas pareiškė protestą prieš Čekoslovakijos užpuolimą.

Bet vien politiniais varžtais avangardizmo raidos Lietuvos scenoje neįmanoma išaiškinti. Nepamirškime, kokia jauna mūsų scena. Jėzuitų teatras nepaliko pėdsakų; aristokratija, prisidėjusi prie teatrų sukūrimo kituose kraštuose (Prancūzija, Lenkija, japonų Nó, etc.), masiniai iškeliavo lenkų kultūron: liaudies festivaliai ir ritualai liko nuošaly nuo pagrindinės teatrinės srovės; miesčionija nespėjo sukurti savo kabuki. Kituose kraštuose teatriniai stiliai išsivystė konfrontuojant ar provokuojant tradiciją, kada ši imdavo stingti, virsti statiška. O kur Lietuvoje ta tradicija, prieš kurią avangardistai kovotų? „Ne tik tragedijos nėra, nėra ir farso“, neseniai skundėsi kritikė Gražina Mareckaite. (4)

Lietuvos atžvilgiu tiksliau kalbėti apie įpročių rinkinį. Ypač giliai įsišakniję „buitiškumo“, „tikroviškumo“, sceninio „realizmo“ įpročiai. Daugumai dramaturgų, teatralų ir žiūrovų dar sunku priimti „netikrovinį“ teatrą. (Išeivija tuo atžvilgiu labai panaši.) Realizmo pozicijas tvirtina ir jo oficialus, kartais prievartinis, puoselėjimas, magiškoji „socialistinio realizmo“ formulė, privilegijuota rusų kultūros padėtis. Kada beskaitysi apie rusų teatralų delegacijų apsilankymus, bendrus simpoziumus, svečiai anksčiau ar vėliau prabyla apie „pareigą“ neišduoti „šventų“ realizmo principų.

Kai avangardinio pobūdžio dramą reikia įkūnyti scenoje, iškyla naujos kliūtys. Dauguma lietuvių aktorių ir režisorių auklėjosi ir formavosi realistinio teatro mokykloje. Jiems atgrasūs ne tik avangardiniai, bet ir apskritai nerealistiniai dramos veikalai ar sceniniai sprendimai. „Mes, senojo, realistinio Lietuvos teatro kelmo atžalos, sunkiai suprantame naujumo dėl naujumo idėjas“, atsakė į klausimą apie teatrinį modernizmą Henrikas Vancevičius, LTSR Valstybinio Akademinio dramos teatro vyr. režisorius. (5) Ir, kalbėdamas apie Sajos „Mamutų medžioklę“, jis pridūrė: „Galvoju, kad aš tokios pjesės negalėčiau pastatyti. Ji man svetima“. (6) Dažnai realistinės mokyklos aktoriai nejaukiai pasijaučia „sąlygiškame grotesko pasaulyje“ ir iššoka iš režisoriaus piešinio: „J. Jurašo pasirinktą kelią komplikuoja ir tai, kad mūsų mokyklose aktorių dominuoja ramaus psicbologizmo tradicija, išorinis piešinys nėra stipriausia jų pusė“. (7)

Avangardiniai polinkiai Lietuvoje ryškiausi dviejų režisorių – Juozo Miltinio ir Jono Jurašo – darbuose. Minėtoji Sajos „Mamutų medžioklė“ ir buvo pastarojo avangardiškiausias pastatymas. Vienoje recenzijų jo režisūrinė maniera buvo apibūdinta kaip „šiuolaikinė, sąlygiška, besiveržianti iš akademiško buitinio teatro varžtų. Personažas čia tik dingstis tai ar kitai idėjai išreikšti“. (8) Toliau rašoma: „Mamutų medžioklė“ mums davė tą kąsnį teatro, kuriame viskas sprendžiama jam vienam būdingomis priemonėmis – plastika, garsu, organizuotu ritmu. šviesa, muzika“. (9) Lietuvos scenai tai nauja ir drąsu, bet iš esmes tai vėlyvojo XIX ir ankstyvojo XX šimtmečio „teatrinio teatro“ siekiai ir terminologija, kovojant prieš kraštutinį natūralizmą. Vakarietiškasis avangardinis teatras tą fazę jau yra perėjęs. (Būdinga, kad Jurašas yra pakviestas 1971–1972 m. sezone pastatyti „Makbetą“ Maskvos „Sovremeniko“ teatre, viename išradingiausių rusų ansamblių. „Visų šalių avangardistai, vienykitės“?)

Pagrindinė teatrinio atsinaujinimo ir lietuviškojo avangardizmo institucija yra Miltinio teatras Panevėžyje, itin teigiamai paveikęs Lietuvos sceną savo estetinių kompromisų vengimu, tiltų į naująją Vakarų dramaturgiją tiesimu. Miltinis yra ne sykį aptaręs savo teatrinę filosofiją, bet iš jo straipsnių susidaryti vaizdą apie jo sceną nėra lengva, nes jo stilius artimesnis jo jaunystės bendradarbio Jean-Louis Barrault metafizinei retorikai negu, pavyzdžiui, Brechto gaspadoriškoms konkretybėms. Miltininė teatro samprata kartais susiliečia su šiųdienio avangardizmo teorija ir praktika. Pavyzdžiui, Miltiniui šiuolaikinis teatras „neišvengiamai yra režisoriaus teatras“. Jis pabrėžia improvizacijos svarbą. Vadindamas teatro meną „sakramentaliniu dalyku“, jis atliepia Grotovskj. Taip pat jo teorijoje kartais pasigirsta Artaud „virš-protinio“, anti-racionalistinio, kolektyvinės ekstazės teatro -idai: „Žiūrovas pasijunta tarsi įsiurbtas į tas dialogo-monologo-muzikos-šviesos amalgamas ir nebetenka atsparos savo racionaliame pasaulyje, nes praktiškasis ,aš‘ yra sužlugęs, jis nebeišsisuka, nors kartais ir ieško palyginimų savo gyvenimiškoje patirtyje“. (10)

Tačiau daugeliu atžvilgiu Miltinio teatrinė filosofija diametraliai priešinga vakarietiškajam avangardizmui. Jo Panevėžyje įpilietintieji Vakarų autoriai – Anouilh, Durrenmatt, Girodoux etc., – vakarų avangardistams jau senukai klasikai. Kai Miltiniui „švenčiausias neliečiamumas – AUTORIUS“, (11) anieji su autorių tekstais elgiasi pernelyg laisvai. Jam šiuolaikinis teatras turėtų remtis „filosofija ir psichologija“; pagrindinis teatro uždavinys „sukurti charakterį“; svarbiausias tikslas ir pasekmė – „nutraukti netikėjimo procesą žiūrove“. (12) Anųjų teatras stengiasi išsivaduoti iš filosofijos bei psichologijos, sąmoningai sunaikina charakterį scenoje, o, vietoje „suspension of disbelief', nuolat sprogdina teatrinę iliuziją arba stengiasi įtraukti žiūrovą aktyviu veikėju išplėstoje teatrinėje erdvėje.

Miltinis ir Jurašas yra „oficialių“ teatrų režisoriai. Vakaruose gi avangardinis impulsas paprastai ateina iš eksperimentinių teatrėlių, studijų, atplaišų nuo didžiųjų teatrų (Barrault), studentų ansamblių. Lietuvoje, kaip ir kiekviename mažame krašte, tokiems teatriniams augliams dirva ribota. Šiuo metu avangardinis potencialas matyti studentų vaidybiniuose būreliuose, laboratorijose. Ir juose, kaip ir Lietuvos scenoje aplamai, akivaizdus nervingas, besiblaškantis tradicijos, stiliaus ieškojimas. Skubiu žvilgsniu, jie atrodo gerokai konservatyvūs. Štai naujas studentų laboratorijos teatras Kaune pradėjo savo veiklą su W. Borcherto ir Galsworthy (sic!) vaidinimais, o Vilniaus studentų „rūsio teatras“ atsidarė 1971 m. su Sarbievijaus odėmis ir Čaikovskio muzika. Nepaisant jų repertuaro „nuosaikumo“, tie sambūriai atviresni, imlesni negu „oficialieji“ teatrai; jie žvalgosi ir į populiarųjį aikščių teatrą, ir į liaudines apeigas, ir į groteską bei improvizaciją. Vydūno dramų simbolinė erdvumą neatsitiktinai nuskambėjo avangardine drąsa Vilniaus universiteto kieme, po atviru dangumi. Liobytės „Kuršo bėglio“ spektaklio tame pačiame kieme aprašymas pilnas „avangardinių“ – improvizacinių, groteskinių – momentų. (13) Pavyzdžiui, viename epizode „sultono pavaldiniai“ staiga iššoka iš savo vaidmenų ir pradeda deklamuoti peticiją studentų valgyklos pagerinimui. Toksai veiksmo pertraukimas buvo ir tebėra viena mėgiamiausių amerikiečių avangardistų priemonių. Vilniaus studentų pastatyme tačiau netikėtai įterpiama aktualija buvo iš anksto parašyta ir surepetuota, taigi, tik paviršiniai improvizacinė, o amerikiečiuose tokie įtarpai paliekami aktorių ir publikos momentinei nuotaikai ir yra kiekvieną sykj skirtingi. (Tuomi stengiamasi pabrėžti, kad tokstas nebėra uždaras, užbaigtas pasaulis, bet tik dalis bendro improvizacinio proceso, kuriame ir atsitiktinumas yra lygiavertis, kaip žiūrovų kosėjimas ar kėdžių stumdymas tampa lygiaverčiais muzikai John Cage koncerte.)

Eklektizmo, sinkretizmo apraiškas mūsų teatre ir dramoje galima aiškinti ir istorine situacija. Jauna mūsų teatrinė literatūra vijosi pasaulinę Nepriklausomybės metais; ji tebesiveja ir dabar, stengdamasi įveikti naujas sienas, uždangas, kliūtis, dar labiau atsilikusi ypač dėl 1940–1953 m. laikotarpio. „Matyt“, rašo kritikas Jonas Lankutis, „mes dar daug kartų užsidegę ieškosime to, kuo kiti perdegė ir nusivylė dar tada. kai mes džiaugėmės sukūrę klojimų teatrą“. (14) Bet tai suprast dar nereiškia nuolatos linkčioti prieš turtingesnių tradicijų scenas ar sustingt menkavertiškumo pozoje. Gal ne tik pavienio kūrinio, bet ir tautines dramos ir teatro gimimas bei brendimas yra organiškas vyksmas? Pasak Lankučio:

 

Уга skeptikų, kurie pastebėję dabartinių ieškojimų vienokių ar kitokių analogijų su tuo, kas jau yra kitų išgyventa, linksta suniekinti kiekvienų mūsų menininkų pastangų. Manau, kad tai neteisingas pošiūris. Meno raida yra natūralus procesas, ir čia ne vieno etapo negalima peršokti, naudinga net ir visomis ligomis persirgti kad tvirtesnis augtų organizmas Lygiai taip pat negalima šio organizmo pakeisti kitu. Viskų reikia sukurti patiems, savo nacionalinėje dirvoje (tik ne izoliuotoje nuo bendros dirvos ir tisų gairinančių vėjų). (15)

 

Reiškia, Grušo lankymasis pas ekspresionistus ar Sajos absurdistiniai drabužiai neatmestini kaip skoliniai, nenumotini ranka, nurodant, kad „tai jau daryta“. Organiškame tautinio teatro vystymęsi šiųdienio dramaturgo ar režisoriaus galinėjimasis su ankstesnėmis „avangardizmo“ formomis apvaisina sceną ir dramą naujomis spalvomis, nauju dinamizmu. Ankstesniojo avangardizmo formulės įgyja naujos gyvybės, perleistos pro jaunos dramatinės literatūros prizmę.

Dabartiniai Vakarų avangardistai teigia norintys išsivaduoti iš juos slegiančių senų, išsisėmusių kultūrų slogučio. Jų darbuose ryški radikalaus atsinaujinimo viltis, šį šimtmetį taip dažnai išreikšta viltis pradėti visiškai iš naujo, nugriovus, nušlavus visą praeities kultūrą. Lietuvos menuose gi vis dar vyrauja kitas impulsas, sąlygotas taip nirtulingai griautos, šluotos, tirpdytos mažos tautos patirties: sukaupti praeitį, ištausoti tautinę kultūrą. Juk ją nušlavus, kas beliktų? Ir tojo impulso neįmanoma išaiškinti vien „negatyviu konservatizmu“. Visuomeninės atsakomybės pareiga yra ne tik oficialiai įtaigojama iš viršaus, bet ir pavienio kūrėjo giliai asmeniškai jaučiama. Gal todėl, pavyzdžiui, toksai Saja, parašęs „avangardinį“ eksperimentinį vaidinimą, imasi realistinio-didaktinio su visuomenine tema. Tai būdinga jaunų valstybių ir jaunų, besiformuojančių kultūrų visuomeniškai užsiangažavusiems kūrėjams. Vienas latvis teatralas Amerikoje, dėstąs pietiniame negrų koledže, minėjo laiške, kad teatrinė veikla tenai jam primena daržinių teatro laikus tautinio atgimimo metu Pabaltijyje: entuziazmas ir idealizmas, polinkis teatrą traktuoti kaip visuomeninį įrankį. didaktiškumas. Sugebėjimas be kaltės jausmo atsiduoti estetiniam žaismingumui, atrodo, teateina vėliau. Prieš porą metų Santaros-Šviesos suvažiavime buvo mesta mintis, kad gal Saja geriau rašytų apie kolūkius, t.y. atliktų apčiuopiamą visuomeninį uždavinį, naudingesnį už žaidimą su užvakar madingomis vakariečių teatro formomis. Tasai argumentas primena Amerikoje dažnai girdėtąjį, kad negrai, ginkdie, turėtų dainuoti tik „blues“, būti negriškai visuomeniškai pareigingi ir naudingi. Bet ar estetinis eksperimentavimas, meninių struktūrų ir tuomi mūsų žvilgio į gyvenimą ir pasaulį keitimas, nėra „visuomeninis“ aktas?

Gali iškilti klausimas, ar tautinės kultūros tausojimu besisielojančioje Lietuvoje iš viso įmanomas avangardizmas? Ar jis nėra savaime tarptautinis? Bet kaip tada išaiškinti Grotowskio teatrą Lenkijoje, bene iškiliausią avangardinę trupę pasaulyje, giliai lenkišką, išaugusią iš vienatiniai lenkiškos patirties, ir kartu universalią? Nebent turtinga avangardizmo gysla XIX - XX a. lenkų kultūroje. Be to. ar lietuvių grafikai, medžio raižytojai nepademonstravo ryšio tarp liaudies meno ir avangardizmo?

Avangardinei dramai ir teatrui tarpti taip pat padeda ryškiai apibrėžta, solidi tradicija. Čia svarbus žingsnis būtų reprezentacinio lietuvių klasikos centro, tautinio teatro jsteigimas, kurį pernai pasiūlė Jonas Lankutis, pagrįstai susirūpinęs „nacionalinės klasikos repertuaro“ atsilikimu ir pastatymuose vyraujančia „buitine etnografine bei socialine iliustracija“. Reikia tikėtis, kad tokio centro steigėjai pasimokys iš teatro istorijos ir prisimins, kaip dažnai panašios institucijos sustingsta oficialioje klasikoje (Maskvos Dailės teatras, Vienos Burgtheater, etc.), ir prie jo prijungs eksperimentinio teatro laboratoriją, kuri. kaip sokratiška širšė, n .«latos provokuotų tą pagrindinį tautinį teatrą ir padėtų jam atsinaujinti. Britų „Young Vic“ ansamblis, prikergtas prie Londono „National Theatre“, tokį uždavinį puikiai atlieka.

Žiūrint į avangardinės dramos ir teatro ateitį Lietuvoje, galima spėlioti, kad jie vystysis dviem linkmėmis. Iš vienos pusės jam paskata, tur būt, ateis iš jauniausios kartos, iš miestietiškų, etnografija nebepasitenkinančių, kosmopolitiškesnių kultūrininkų (kaip Tomas Venclova kritikoje ir poezijoje). Tačiau jo pagrindinė versmė bus greičiausiai atmiešta lyriškumu, dainingo Lorcos skonio, o ne abstrakčiai lingvistinė, konstruktyvistinė ar mechanistinė. Lietuvos poezijoje taip paplitęs tautosakiškumas tebėra dar neįžengta nepaprastų galimybių sritis teatriniam avangardizmui. Iki šiolei mes scenoje teturėjome paviršines liaudies meno iliustracijas – pypkės, vyžos, kasos, liaudies šokiai – a la Eglė, Žalčių Karalienė. Lietuvos scena dar turi atrasti liaudies poezijos ir meno „moderniškumą“, jo laisvas asociacijas, anti-natūralizmą, anti-logiškumą, žaismingumų. Toksai avangardas gali susirasti atramą maište prieš technokratinę pasaulėžiūrą, per greitą Lietuvos gamtos keitimą, ekologinės sandaros ardymą. Tuomi jis priartėtų prie vieno iš svarbiųjų Vakarų avangardo impulsų.

 

(1) A. Samulionis, „Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos struktūriniai pakitimai“. Šiuolaikiniai lietuvių literatūros bruožai (Vilnius: Vaga, 1970).

(2) Literatūra ir menas. 1968.III.2.

(3) Literatūra ir menas, 1970.V.23.

(4) Żr. išnašą 2.

(5) Kultūros barai. 1969.IV.

(6) Ibid.

(7) „Trejetas Mamutų medžioklėje“. Literatūra ir menas. 1969.1.25.

(8) Ibid.

(9) „Teatras – tai gyvenimo būdas“. Kultūros barai. 1969.IV.

(10) Ibid.

(11) Švyturys, 1966, Nr. 22.

(12) Ibid.

(13) Literatūra ir menas, 1969.XI.22.

(14) Kultūros barai. 1969.IV.

(15) Ibid.

 

Metmenys, Nr. 23, 1972.

 

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1