Dviejų veiksmų komedija. Pirmo veiksmo ištrauka
Kairėje OFELIJOS butas: sofa. baltas pasišiaušęs kilimėlis, pora kėdžių, tualetinis stalelis su dideliu veidrodžiu, pastovas su gembėm drabužiams kabinti. Kelios širmos – sudedami kilnojami kambario pertvarai, kurias galima panaudoti sienoms, durims etc. pavaizduoti. Dešinėje ant kėdės sėdi TETULĖ. Virš jos iškabėlė: ARIOGALA. Įbėga ONUTĖ, verkdama, ir įspraudžia galvą tarp TETULĖS kelių.
TETULĖ. Onulyt, kas tau? Kas nuskriaudė?
ONUTĖ (kukčiodama) Vaikai... sako...
TETULĖ. Ką jie sako, tie nepraustaburniai?
ONUTĖ. Kad aš pra-pa-prasta. Ką reiškia „paprasta“?
TETULĖ. Tavo rūbeliai paprasti. (Atsidūsta, sau) Paprastas lopas ant paprasto lopo. (Vėl ONUTEI) Bet švarūs. Tvarkingi. Tavo veidukas – paprastas. (Paliečia jos veiduką) Kas paprasta, tas gražu.
ONUTĖ. Tikrai?
TETULĖ. Pasaulis laikos ant paprastų žmonių. Atsimeni Pelenę?
ONUTĖ. Taip.
TETULĖ. Ji buvo paprasta.
ONUTĖ. Ir Sigutė?
TETULĖ. Labai paprasta. O vieną dieną – pliaukšt-šmaukšt! didelis balius! Atėjo karalaitis, atsimeni? Mieganti karalaitė pabudo. Kai užaugsi, ir tu eisi į balių. O dabar bėk atgal žaist. (ONUTĖ pabučiuoja TETULĘ ir išbėga. TETULĖ užsideda akinius, apsigaubia skara, susigūžia kėdėje – „pasensta“ trisdešimčia metų).
TETULĖ. Kai užaugsi...
Iš ten, kur išbėgo ONUTĖ, įeina ONA, trisdešimčia metų vyresnė. Ji visiška priešingybė madų žurnalams: gramozdiški bateliai, drumzlinai oranžinės kojinės, beformis paltas, apsiblaususi šukuosena, veidas be kosmetikos. Paskui ją žengia RAMUNĖ, amerikietiškais džynsais ir tos pačios medžiagos švarkeliu. Jai lik aštuoniolika metų, bet jos veidas daug senesnis. Ji neša savo motinos lagaminą.
TETULĖ (atsistoja ir apkabina ONĄ). Onut, brangiausia, dar tik, rodos, vakar ant mano kelių, o šiandien už jūrių-marių...
RAMUNĖ. Tetule ką tu dabar, ar ji į laidotuves? Į Ameriką važiuoja, pas savo tikrą seserį.
TETULĖ. Amerika, Amerika, o ką mes žinom, kas ta Amerika?
RAMUNĖ (pliaukšteli ranka per savo džynsus). Čia Amerika. Pusryčių kava – Amerika. Tavo skarelė – Amerika. (Trumpa pauzė) Ir jei mama nieko nepagadins...
TETULĖ (priekaištingai). Cit!..
RAMUNĖ. Mes visi būsim Amerikoj.
ONA (kantriai). Mama darys, ką galės.
TETULĖ. Kaip ji darė visą gyvenimą!
ONA. Aš atliksiu savo pareigą. Dantis sukandus. Nemaniau, kad man, pirmo žilo plauko sulaukus, reikės Amerikoj našlį gaudyt.
RAMUNĖ. Tavo dukters ateičiai, nepamirškit. O gaudyt nereikės, Ofelija tau atneš ant lėkštės.
ONA. Kaip velykinį paršelį. Su amerikonišku kiaušiniu burnoj. Niekad jų nemėgau.
RAMUNĖ. Susituoksit. O po metų visi Amerikoj valgysim šviežius kiaušinius su amerikonišku bekonu.
TETULĖ. Nuotraukoj tavo sesuo su savo Karoliu tokie dailūs, kaip du karvelėliai burkuojantys.
RAMUNĖ. Irgi Amerika.
TETULĖ. Gal Dievas padės ir viskas gerai baigsis.
ONA. Amen. (RAMUNĖ paduoda ONAI lagaminą. Ji paima, padeda ant žemės, apkabina TETULĘ, po to RAMUNĘ. Taip jos liеkа stovėti, nejudėdamos, per OFELIJOS-KAROLIO dialogą).
Virš OFELIJOS buto nusileidžia iškabėlė SANTA MONICA. Pasigirsta „Moon River“ motyvas. Įeina OFELIJA su KAROLIU. Jos kosmetika neatsilieka nuo Hollywoodo žvaigždžių. Ji dėvi madingą pižaminį kostiumą ir aukštakulnes šliures. Jos plaukai – trijų spalvinių tonų šedevras. Jos rankoje stora papkė. Šalia jos KAROLIS atrodo kaip pūzras, lyg jis ką tik būtų išlipęs į Amerikos krantą iš D. P. transportinio laivo.
OFELIJA (pakelia papkę). Pačiupinėk. (KAROLIS žnybteli jos pusiaujį) Ne mano pusiaujį, parše, papkę!
KAROLIS (pačiupinėja papkę). Tu minkštesnė.
OFELIJA. Septynių turtingiausių Los Angeles lietuvių našlių sąrašas!
KAROLIS (paima papkę, pauosto). Pinigai ir senatvė – mėšlas prie kieto mėšlo.
OFELIJA. Kaip tavo smegenys... Ar supras mano sesutė iš Lietuvos, kiek čia darbo įdėta, kiek vaizduotės?
KAROLIS (atverčia papkę). Jake O'Jell.
OFELIJA. Buvo paprastas Jokūbas Oželis.
KAROLIS (pasipiktinęs). Pavardę pakeitė, mėšlavežis!
OFELIJA. Patsai turtingiausias iš septynių. Pradėsim nuo jo.
KAROLIS. Ar ne tas, kuriam, žmonės sako, daug šriubelių trūksta?
OFELIJA. Už 800.000 dolerių galės nusipirkt šriubelių fabrikų.
KAROLIS. Gražuolės, kurios palieka tėvynę turtų ieškot, nusipelno bepročio.
OFELIJA. Kaip aš tavęs?
KAROLIS. Mudu nusipelnom vienas kito.
OFELIJA. Kalbant apie gražuoles, aš visai neturiu nuovokos, kaip mano sesutė atrodo. Nuotraukose ji tiktai pilka plėmė. Bet gal čia kalta jų atsilikusi fotografijos technika. Duok papkę. (OFELIJA ima iš jo papkę ir jiedu palieka nejudėdami toje pozoje).
Scenos viduryje nusileidžia iškabėte LOS ANGELES AIRPORT. AMERIKIEČIŲ MUITININKAS įstumia stalelį ir pastato po iškabėle. ONA atsisveikina su RAMUNE ir TETULE, žengia MUITININKO pusėn.
OFELIJA (KAROLIUI). Skubėk į aerodromą! (KAROLIS išeina) Ir nedrįsk pavėluoti! (OFELIJA užima savo sesers belaukiančios sofistikuotos moters poziciją).
ONA prieina prie MUITININKO stalelio. MUITININKAS padeda jos lagaminą ant stalelio ir atidaro. Jiedu stovi nejudėdami.
RAMUNĖ (tebežiūri išvykusios motinos pusėn). Nepagadink reikalo, mama... Pilka lietuviška antis tarp Hollywoodo gulbių...
TETULĖ. Ji labai graži – viduje.
RAMUNĖ. Viduje, tetulyt, visi žmonės vienodi, kaip ir kiaulės – žarnos, inkstai, kepenys...
TETULĖ. Apie jos sielą kalbu! Ar jūsų karta nebežino to žodžio?
RAMUNĖ. Mano karta kalba kita kalba.
TETULĖ. Nebelietuviškai, nors žodžiai lietuviški.
RAMUNĖ. Nesirūpinkim be reikalo. Našliai paprastai apyakliai – net ir mano paprastutė mama kaip nors pralys. (Išeina. TETULĖ atsisėda, purtydama galvą).
MUITININKAS išima iš ONOS lagamino drožinį, audinį, išmargintą rankšluostį – apžiūri ir palygina su ja.
ONA. Dovanos seseriai. „Sister“. (MUITININKAS skeptiškai pažiūri į ją, papurto galvą, ištraukia maišelį, išima džiovintą baravyką, pauosto, suraukia nosį) Džiovintas baravykas. „Mušrum“.
MUITININKAS. Mes jums grūdus, o jūs mums smirdalus... (Dar sykį pauosto baravyką ir dar labiau susiraukia. Padeda baravyką atgal, ištraukia maišelį žemės) Aha! O kas čia?!
ONA. Žemė. „Earth“.
MUITININKAS. Soil?! Žemė nuo tų smirdančių grybų?!
ONA. Gimtinės žemė.
MUITININKAS. Ar toks rusų paprotys – žemę vežiotis?
ONA. Aš ne rusė. „Lithuanian“.
MUITININKAS. Lutheranian, Baptist – nesvarbu kokia religija. Žemės negalima įvežt. Ar žinot, kiek bakterijų tame grumstely? Daugiau kaip rusų Maskvoj. Sorry. Ar. kaip jūs sakot Rusijoj: NIET! (atideda žemės maišelį į šalį, uždaro lagaminą) next! (ONA pasiima lagaminą ir žengia į kairę. MUITININKAS dar sykį žvilgteri jos pusėn) What a plain woman... (ONA nugirdusi jį, trumpai stabteli ir, perėjusi išilgai scenos, išeina kairėje. MUITININKAS išstumia savo stalelį).
Vėl pasigirsta ,,Moon River“ motyvas. OFELIJA pakeičia pozą – pasuka profilį iš dešinės į kairę.
TETULĖ (pradeda skaityti laišką iš ONOS). „Miela tetule, aš laimingai nusileidau Los Angeles, t.y. Angelų mieste. Ofelijos vyras, Karolis, atvežė mane į Santą Moniką, lietuviškai „Šventa Monika“. (TETULĖ persižegnoja, pakelia akis į dangų) Angelai, Šventa Monika – ji nepražus...
Prie širmos prieina ONA ir KAROLIS, nešinas jos lagaminu. KAROLIS padeda lagaminą ant žemės ir žiūri į ją.
ONA (pačiupinėja savo veidą). Kas yra, Karoli? Ar kas nors netvarkoj?
KAROLIS. Ona, aš noriu tavęs atsiprašyt.
ONA. Už ką? Kad mane taip poniškai atvežėt iš aerodromo?
KAROLIS. Už mano kvailą suklydimą. Aš jus visai kitaip įsivaizdavau.
ONA. Tikrai? Kaip?
KAROLIS (žvilgteri OFELIJOS pusėn). Aš vėliau paaiškinsiu. Sakyk, kad man dovanoji.
ONA. Mielai.
KAROLIS. „Mielai“. Koks paprastas ir gražus atsakymas... (Atsidūsta) O dabar į kitą pasaulį.
KAROLIS su ONA įeina vidun. Pamačiusi „labai paprastą“ ONĄ, OFELIJA nustemba. Trumpa tyla, visi stovi savo vietose.
TETULĖ (toliau skaito laišką). „Mane labai gražiai sutiko...
OFELIJA susigriebia ir žengia pasveikinti ONOS, kuri ją tvirtai apglėbia. OFELIJA mandagiai išsivaduoja iš ONOS glėbio, lyg iš kokios įtartinos masės. Ir vėl trumpa, nejauki tyla. Jos abi ieško žodžių.
OFELIJA (negalėdama atitraukti akių nuo ONOS „paprastumo“). Tiek metų nesimatėm...
KAROLIS (padeda ONAI nusivilkti paltą, po kuriuo pilka beformė suknelė; pakabina paltą). Niekad nesimatėt.
OFELIJA (KAROLIUI, piktai). Lyg aš nežinočiau! (Sodina ONĄ ant sofos, nesusilaiko įtartinai nepačiupinėjusi jos ,,labai paprastos“ suknelės) Niekad nesimatėm...
ONA. Mūsų perskirti gyvenimai... Mama mirė mane gimdydama...
OFELIJA. Taip, aš tada buvau pas tetulę. Karas...
ONA. Karas... Tėtis žuvo, ir aš atsidūriau pas kitą tetulę...
OFELIJA. Mano tetulė mane išsivežė į Vakarus. Ačiū Dievui...
ONA. Mano tetulė, ačiū Dievui, pasiliko gimtinėj...
OFELIJA. Bet dabar viskas pasikeis! Ar ne gudrus mūsų planas?
ONA. Kažin, kas iš jo išeis.
OFELIJA. Nežinai manęs, sesut. Mano planai visad pavyksta.
KAROLIS (linkteri, liūdnai) Patvirtinu.
ONA. Duokdie. (Staiga pakyla) Aš jums atvežiau... (Pribėga prie palto, išima iš kišenės mazgeliu surištą nosinę, atsisėda, atriša mazgelį. Nosinėje pūpso tamsus gumulėlis) Muitininkas vieną atėmė, bet aš, nujausdama, buvau kitą jsidėjus j kišenę.
OFELIJA (suraukus nosį, įtaringai). Kas tai?
ONA. Lietuvos žemės grumstelis.
KAROLIS (pagarbiai paliečia grumstelį pirštu). Pilkas, paprastas, bet ar yra pasauly kas gražesnio?
ONA. Visi nori atimt mūsų žemelę, kaip tas muitininkas, bet mes išsigudrinom, kaip ją apsaugot. (OFELIJA netikėdama savo akimis, apžvelgia juodu) Tau, sesute. (Padeda grumstelį ant OFELIJOS delno: OFELIJA pašoka, kaip įgelta, ir grumstelis išbyra ant balto kilimėlio. ONA puola ant kelių jo surinkt).
TETULĖ (skaito laišką). „Palietusi Lietuvos žemės grumstelį, sesutė taip susijaudino, lyg ją elektra būtų supurčius... (TETULĖ išsiima nosinę ir nusišluosto ašarą).
OFELIJA (padeda ONAI atsikelti nuo grindų). Nesirūpink, mes surinksim. Įdėsim į gražią dėžutę. Eikš nusiplaut rankas.
ONA. Aerodrome nusiploviau.
OFELIJA. Tas nesiskaito. Eime. Aš tau turiu siurpryzą. Nuvesiu tave į labai ypatingą vietą. (Išveda ONĄ už širmos. KAROLIS priklaupia ant kelio, paliečia subyrėjusį grumstelį, prideda pirštą prie lūpų).
OFELIJA (įeina). Ką darai?! Ne su rankom!
KAROLIS. Kodėl ne?
OFELIJA. Ar epidemijos užsigeidei?! Greit, dulkių siurblį, kol ji negrįžo!
KAROLIS. Jos dovaną L i e t u v ą į siurblį?
OFELIJA. Karoli!
KAROLIS. Kelintą sykį tu mane verti išduot Lietuvą?
OFELIJA. Apsieisiu ir be tavęs! (Ji ištraukia dulkių siurblį iš už širmos, pora mostų išvalo kilimėlį, padeda siurblį atgal).
KAROLIS (liūdnai). Lietuva siurbly...
OFELIJA. Tik pagalvok, tu, sentimentalus siurbly – o jei mano tetulė būtų buvus jos tetulė, o jos – mano?
KAROLIS. Jų dėduliams būtų reikėję susikeist cibukais?
OFELIJA. Aš būčiau ten, kvaily, o ji būtų čia. Ar gali įsivaizduot tokią kombinaciją?
KAROLIS. Puikiausiai.
OFELIJA. Siurblio humoras. Gerai, kad tamsoj atvežei – kaimynai nematė. Koks paprastumas!
KAROLIS (šypsodamasis, išreikšdamas savo susižavėjimą). Koks paprastumas.
OFELIJA. Todėl jai vizą davė – pilka nepavojinga moteris. Kad nors Sibire būtų buvus – pristatytumėm svečiams kaip Gulago šmėklą. Ar kompartijai priklausytų – irgi savotiška egzotika. Dabar nieko. Ką našlys pagalvos?
KAROLIS. Kalbi, lyg ji būtų tuščias lapas.
OFELIJA. „Tuščias lapas...“ (Ji suklusta, lyg jos galvoje būtų suskambėjęs varpelis) Taip! Ona – iššūkis mano talentui!
KAROLIS. Negąsdink manęs.
OFELIJA. Tuščias lapas mano kaligrafijai! (Iš užkulisių pasigirsta ..Moon River“ frazė) Ji nutraukė vandenį – aš galiu įsivaizduot jos išraišką, išgirdus muziką.
TETULĖ (skaito laišką). „O jų išeinamoji, kaip Ariogalos kolūkio kultūros rūmai...“ (Pakreipia galvą, virškina informaciją) Amerikonai... O čia kalba, kad pas juos kultūros nėra.
Įeina ONA.
OFELIJA. Na, koks įspūdis?
ONA. Buvau pasiklydus.
OFELIJA. Ar ne erdvi mano „fantazijos sala“?
ONA. Pas mus kitaip vadinas.
OFELIJA. Ir aš ieškau tobulo pavadinimo. „Meditacijos sodas“? „Meilės laivas“?
KAROLIS. „Ofelijos filharmonija“.
OFELIJA. Aš nuduosiu, kad negirdėjau. (ONAI) Įsivaizduok, pradžioje tebuvo paprastas, pilkas kambarėlis: dušas, apsiblausęs veidrodis, tualeto sėdynė.
ONA. Kaip pas mus.
OFELIJA. Bet aš turėjau įkvėpimą, viziją. Mes išgriovėm vieną sieną, kitą. Įeidom vonią į grindis. Pastatėm jJacuzzi.
KAROLIS. Išgriovėm dar penkias sienas.
OFELIJA. Veidrodžių galerijos, žalumynai. Nišos su suoleliais. Fontaniukai. Televizija...
ONA. Ar visur Amerikoj taip?
OFELIJA (nusišypso, papurto galvą). Vizija, Onut, vizija! Dar prieš trejus metus mano „fantazijos sala“ buvo viena iš dešimties ištaigingiausių lietuviškų „salų“ laisvam pasauly. O šiandien? Spėk.
ONA. Pati gražiausia?
OFELIJA. Įspėjai. Kažkoks dantistas Australijoje tvirtina, kad jo „fantazijos sala“ nusipelno aukso medalio. Nei kiek netikiu. Tesigiria kengūroms!
ONA. Sunku įsivaizduot gražesnę kaip tavo.
OFELIJA. Nemanyk, kad vien malonumas. Kiek triūso, kiek nemiegotų naktų.
KAROLIS. Kiek išgriautų sienų...
OFELIJA. Ir kiek pavydo sukelia. Kai kurios poniutės atsisako koją įkelt į mano „fantazijos salą“, kad tik nereikėtų prisipažint, jog ji pati gražiausia. Sėdi kelius suspaudusios, kenčia.
ONA. Kaip pas mus prie komunalinės išvietės.
OFELIJA. Ir poezija... Kai miestą apgaubia smogas, aš jaučiuos kaip pro miglas slystančiam liuksusiniam laive. „Meilės laive“, kaip televizijoj...
ONA. O Karolis?
KAROLIS. Aš paskui, valtelėj, pririštas prie laivo...
OFELIJA (perspėdama jį). Kiauroj valtelėj... (ONAI) Kodėl aš tau pasakoju visas smulkmenas? Nes mano „fantazijos sala“ siejasi su mūsų planu.
ONA. Tikrai? Kaip?
OFELIJA. Ką išgirdai, kai patraukei vandenį?
ONA. Muziką. Mane nugąsdino – nelaukiau.
OFELIJA. Nutraukiamo vandens garsas labai neestetiškas. Kur tik mano „fantazijos saloj“ nutrauksi vandenį, ten pasigirs „Moon River“, mano mėgiamiausia melodija.
KAROLIS. O aš tuoj stengiuos ją užrėki: „Kai aš jaunas buvau...“
OFELIJA. Karoli, paskutinį sykį! (ONAI) Pasaulis taip išalkęs...
ONA. Teisybė, sesut – pati patyriau...
OFELIJA. Išalkęs grožio! Pasaulio alkis įkvėpė mano pašaukimą – kurti grožį. „Fantazijos salos“ principą pasiūliau Los Angeles miesto merui. Visa miesto kanalizacija turėtų būti paversta didžiuliais vargonais. Kokia muzika pasigirstų – kaip milijoninis simfoninis orkestras Hollywoodo dubeny!
KAROLIS (garsiai, diriguodamas nematomą simfoninį orkestrą). „Šile ožius ganiau!..“
OFELIJA. Karoli, atsiprašyk ir palik mudvi vienas. Mudviem reikia rimtai pasikalbėt!
KAROLIS (žemai nusilenkia, ironiškai). Atsiprašau už grožio suteršimą. Labos nakties, Ona.
ONA. Ačiū už viską, Karoli.
KAROLIS. Ačiū už gimtinės vėją. (Išeina)
OFELIJA. Vėjas jo galvoj!
ONA. Koks geras vyras, kaip klauso...
OFELIJA. Galėjo būt žmogus – biznierius, politikas, šiukšlių išvežiojimo kontraktorius. Neribotų galimybių šalis, o ką jis daro? Protiniai atsilikusius negriukus – ir dar kairiarankius! – mokina pradinės aritmetikos – meksikiečių rajone! – ir nenustoja svajojęs apie savo Lietuvą, kurią paliko penkiametis ir kurios jau nebėra.
ONA. Pas mus tokius vadina patriotais.
OFELIJA. Čia jie klasifikuojami kaip idiotai.
ONA. Toks rimtas, atidus...
OFELIJA. Rėžia akis – kaip senas kaliošas, pamestas „fantazijos saloj“. Atvirai kalbant, jį tebelaikau iš pasigailėjimo. Kaip filmų žvaigždės laiko apskretusius sicilijiečius sodininkus, daržininkus.
ONA. Geraširdė...
OFELIJA. O tavo vyras?
ONA. Visai kitoks. Jis mane varinėjo.
OFELIJA. Ir paliko?
ONA. Labai greit, labai jauną. Ne man jį buvo išlaikyt, gražiausią vyrą Ariogaloj.
OFELIJA. Mylėjai?
ONA. Labai.
OFELIJA. Klaida.
ONA. Auksaburnis buvo. Dar dabar, kai cukraus pritrūksta, man tereikia prisimint jo žodžius iš mudviejų pirmo – ir vienintelio – mėnesio, ir arbata pakvimpa medum.
OFELIJA. O jei jis kada sugrjžtų?
ONA. Kur jis sugrįš.
OFELIJA. Ar priimtum?
ONA. Išskėstom rankom.
OFELIJA. Nuleisk rankas. Dabar teksi našliui. Ar judu oficialiai išsiskyrę?
ONA. Pagal bažnyčią ir pagal Lenino koplyčią. Jis po manęs dar tris vedė – ir su visom išsiskyrė.
OFELIJA. Nesirūpink, dabar tu mano rankose.
ONA (apkabina OFELIJĄ). Ačiū, sesut.
OFELIJA (susiraukus, apžvelgia jos „paprastumą“). O mano pašaukimas, kaip sakiau, grąžint pasaulį. Per grožį aš jus išvaduosiu.
ONA. Išvaduosi Lietuvą? Kaip?
OFELIJA. Tave, tetulę. Ramunę...
ONA. Ji baisiai nori atvažiuot į Ameriką... O kur tavo vaikai? Žiūrėdavom į nuotraukas ir neatsigrožėdavom.
OFELIJA. Abudu jau išskrido iš namų.
ONA. Ką jie daro?
OFELIJA. Sūnus... tvarko Kalifornijos gamtą.
ONA. Tikras lietuvis, prie gamtos. O dukrelė?
OFELIJA. Ji... dainuoja.
ONA. Nebūtų lietuvaitė.
OFELIJA. Hollywoode dainuoja.
ONA. Manoji norėjo būt balerina, bet nieko neišėjo...
OFELIJA. Iš jos laiškų matau, kad ji turi gerą galvą.
ONA. Galva jos kaip skaičiavimo mašina. Tik jos širdis man rūpesčio kelia.
OFELIJA. Aš jaučiu, kad aš su ja puikiai sugyvensiu. Ar ne gudriai mudvi sustatėm mūsų planą – po sakinį laiške, po žodį telefonu, kad Maskva neužuostų.
ONA. Bet, rimtai, Ofelija, koks amerikonas našlys mane ims?
OFELIJA. Matau, tu pasižiūri į veidrodį. Nebijok, savaitė mano rankose, ir našliai dėl tavęs golfo lazdomis kausis!
ONA. Man galva sukasi.
OFELIJA. Pradėsim rytoj! Rytoj prasideda dideli dalykai! (Išsiveda ONĄ, palydint „Moon River“ motyvui).
TETULĖ (skaito laišką). „Pirmą naktį Amerikoje negalėjau užmigt. Ofelija taip labai manim rūpinasi, kad man net baugu darosi...“ Dieve, padėk jai.
Sekantis rytas. Pamažu įeina ONA. atsisėda ant sofos, giliai nusižiovauja. Ji dėvi tą pačią hulviamaišinę suknelę. Įskuba OFELIJA. Jos kimonas žaižaruoja spalvomis, ji trykšta energija. Atsargiai apkabina ONĄ ir priglaudžia skuostą.
OFELIJA. Labas rytas, Onut!
ONA. Labas rytas...
OFELIJA. Koks rytas! Eime prie lango. (Jiedvi prieina prie širmos) Ar girdi, kaip vėjas palmėse šnara tavo ateities melodiją?
ONA. Ne...
OFELIJA. Tuoj išgirsi. Matai lėktuvus?
ONA (žiovaudama). Taip.
OFELIJA. Kiek automobilių!
ONA. Daug...
OFELIJA. Mes pasaulio centre! Kairėje Hollywoodas. Užsimerk ir išgirsi Clark Gable... (ONA užsimerkia) Gary Cooper. ..
ONA. O kas ten atbilda?
OFELIJA. Šiukšles išveža. Net ir šiukšlės čia gražesnės kaip bet kur pasaulyje. Pusė Indijos pavalgytų iš tų liekanų.
ONA. Amerikoniškos šiukšlės... Nemaniau, kad man teks bet kada pamatyt.
OFELIJA. Tik pagalvok, viskas bus tavo. Iš ryto džiaginsi, po pietų aerobika, prieš vakarienę madų paroda, vakare – bridžo ratelis.
ONA. O kada aš apvirsiu, apšluosiu?
OFELIJA (purto galvą). Vargšelė... Našlio pinigai apvirs, apšluos ir į lovą paguldys. Eikš. (Priveda ONĄ prie veidrodžio) Ką matai?
ONA. Dvi seseris. Vieną iš Amerikos, kitą iš Lietuvos.
OFELIJA. Spalvotas filmas su stereofonine muzika – ir bespalvis, nebylus.
ONA. Filmas be žiūrovų, ar ne? Tuščia salė...
OFELIJA. Ar aš perdaug brutaliai atvira?
ONA. Ne...
OFELIJA. Aš tavo labui...
ONA (neatitraukdama akių nuo veidrodžio). Ne, Ofelija. Tu teisi. Man rodos, lyg aš pirmą sykį būčiau pažvelgus į veidrodį.
OFELIJA. Vargšė Ona.
ONA. Čia viskas išrašyta. Karas, našlaitės dalis, vaikystės vargas; vyras pasirodo ir pradingsta; mano kūdikis išauga į jauną moterį, kurios aš nebesuprantu...
OFELIJA. Kiekvienas tavo pergyvenimas – naujas pilkų dažų sluoksnis.
ONA. Pilki metai, pilka Ariogala...
OFELIJA. Aš tave pakeisiu – pasikeis visas tavo gyvenimas.
ONA. Kažin...
OFELIJA. Ko bijai?
ONA. Man rodos, lyg aš vėl stovėčiau prie savo vaikystės ežerėlio.
OFELIJA. Tu stovi prie Ramiojo vandenyno. Ką gali prarast? Tik savo paprastumą. O laimėt Los Angeles!
ONA (paliečia savo veidą, piršto galu OFELIJOS). Man savaip smalsu.
OFELIJA (suploja rankom). Bravo, Ona!
ONA. Ar tie dažai lengvai nusiplauna?..
OFELIJA. „Per grožį į našlį!“ (Žengia prie siūlelio, triumfališkai pakelia papkę) Čia tavo pasas į ateitį! (ONA paima papkę) Septyni turtingiausi Los Angeles lietuvių našliai!
ONA. Vienoj papkėj?
OFELIJA. Visa informacija. Amžius ir turtas, buvusių žmonų charakteristikos, spuogai ir apgamos.
ONA. Aš maniau, kad Amerikoj nėra spuogų...
OFELIJA. Aš kalbu metaforiškai; išmokysiu ir tave. Pakeliui į kiekvieną našlį yra kliūčių, bet mes jas nugalėsim. Atrasim skyles jų šarvuose.
ONA. Vėl kalbi metaforiškai?
OFELIJA. Taip. O dabar konkrečiai. Pradėsim nuo turtingiausio. Jam balius...
ONA. O jei jis nepasipirš?
OFELIJA. Antram balius. Bet aš neabejoju, kad pasipirš pats pirmas. Kai aš tave išgražinsiu.
ONA. Bet čia tiek amerikoniškų gražuolių.
OFELIJA. Nesirūpink. Aš viską numačiau. Į pirmą balių pakviesim dvylika špėtniausių Los Angeles ponių: žvairą Žvirgždienę, kreivanosę Kreivėnienę, ūsotą Barzdienę, ir devynias joms panašias. Tarp jų tu spindėsi kaip grožio karalienė!
ONA. Gražesnė už amerikones?
OFELIJA. Didžiausiam baliuj Santa Monikoje nuo karo pabaigos!
ONA. Mano balius... Sesut, man galva svaigsta. Lukterk iki rytdienos, leisk man apsispręst. Rytoj rytą aš tau galutinai atsakysiu..
OFELIJA.Ne vėliau rytojaus ryto. Aš neabejoju, kad atsakysi, kaip reikia. (Paima papkę iš ONOS). Rytoj mes pradėsim savo žygį į našlio turtą!
OFELIJA išeina. ONA nuseka ją akimis, vėl apsisuka prie veidrodžio, įdėmiai stebi savo veidą. Iš už širmos pasirodo KAROLIO galva.
KAROLIS. Ona!
ONA (krūpteli, staigiai atsisuka į jį). Karoli, jūs mane išgąsdinot.
KAROLIS. Aš laukiau, kol ji išeis.
ONA. Kodėl?
KAROLIS. Perspėt tave.
ONA. Nuo ko?
KAROLIS Ką ji rengia?
ONA. Balių.
KAROLIS. Nieko daugiau?
ONA. O, moteriški dalykai...
KAROLIS. Prašau!
ONA. Ji nori mane pakeist – pagražint.
KAROLIS. Pamišėlė!
ONA (pasipiktinusi). Karoli!
KAROLIS. Ai jai neleisiu!
ONA. Jei taip kalbėsi apie savo žmoną, mano seserį, aš išeisiu!
KAROLIS (sustabdo ją). Išklausyk mane! Kadais Ofelija ir aš drauge studijavom universitete. Aš buvau jaunas lietuvis, ji – jauna lietuvaitė. Pažiūrėk į ją dabar.
ONA. Ji... labai sofistikuota moteris.
KAROLIS. Pažiūrėk į mūsų vaikus. Mano sūnų!
ONA. Jis „gelbėja gamtą“. Labai gražu.
OFELIJA. Ne, Ona, jis komunoj.
ONA. Komunistas?! Amerikoj?
KAROLIS. Visai kitokioj komunoj. Jis pašventė savo gyvenimų daržovei.
ONA. Agrotechnikas.
KAROLIS. Ne, ne! Jis dievina daržovę, meldžias jai. Pietų Kalifornijoje klesti Zucchini. tokios daržovės, kultas, ir mano sūnus (jo balsas sudreba)... mano Algimantukas... šiandien Zucchini kulto kunigas.
ONA. Amerika... O duktė, ji dainuoja Hollywoode, ar ne?
KAROLIS. Dainuoja. (Trumpai susiima rankom galvą, nuleidžia rankas) Nuoga iki pusiaujo, aptepta garstyčiom... (Jo balsas vėl sudreba)
ONA. O pas mus garstyčių nč su žiburiu...
KAROLIS. ...Ant pačiūžų su rateliais, pardavinėdama dešreles vienaakiams motociklistams... ji dainuoja! Hollywoode... (Trumpa tyla).
ONA. Karoli, man viskas čia taip nauja, nepaprasta. Gal aš ir niekad nesuprasiu Amerikos.
KAROLIS. Ar tu nesupranti, čia sprendžiasi tavo likimas?!
ONA. „Likimas“? Ar ir jūs kalbat „metaforiškai“, kaip Ofelija?
KAROLIS. Mano likimas. Mano motinos likimas. Lietuvos likimas.
ONA. Tiek likimų?
KAROLIS. Aš žinojau apie jūsų planą – tau atrast našlį, apvesdint, parsikviest dukterį. Man buvo nei šilta. nei šalta. Aš maniau, kad tu kaip tos kitos viešnios iš Lietuvos, tos gėrybių medžiotojos, riebesnės amerikiečių kopijos. Bet kai pamačiau tave...
ONA. Nesijuokit iš manęs!
KAROLIS. Negalėjau sulaikyt ašarų. Tu...
ONA. Bet aš paprasta moteris!
KAROLIS. Tas kilnus paprastumas...
ONA. Gana!
KAROLIS. Ar nematai, koks baisus pavojus?
ONA. Man ji tiktai trumpam padažys veidą...
KAROLIS. Jei tu leisi Ofelijai...
ONA. Tik pakeis drabužius.
KAROLIS. Sudrumst tyrą šaltinio vandenį. (Pasigirsta „Moon River“ motyvas).
ONA. Labai trumpam.
KAROLIS. Aš meldžiu tave!
OFELIJA (už scenos). Karoli!
KAROLIS. Pažadėk man. kad viską apgalvosi, pasversi kiekvieną mano lietuvišką žodį.
OFELIJA (už scenos). Karoli!!
ONA (skubiai). Pažadu. Aš apsispręsiu šią naktį.
KAROLIS. Ačiū, Onut! (Paeina, sustoja, žiūri į ją). Aš žinau, kad tu apsispręsi, kaip tikra lietuvaitė. (Išskuba)
ONA papurto galvą, pasiražo, pamažu atsigula ant sofos, užmerkia akis. Sceną apsemia violetinė, jos sapno, šviesa. Pasigirsta armonikos palydima švelni daina: „Tu tik mano meilė, Marių...“ Ją išgirdusi, ONA atsisėda sofoje.
ONA. Ar aš sapnuoju? (Įžnybia sau ranką) Neskauda – reiškia sapnuoju.
Įeina ADOLFAS, dvidešimčia metų jaunesnis kaip antrame veiksme, „gražiausias vyras Ariogaloje“. Jis šventadieniškai apsirėdęs, ant kaklo baltas šilkinis šalikas, batai blizga.
ONA. Adolfai, koks tu gražus, kaip mudviejų pirmą savaitę. (ADOLFAS tebeina išilgai sceną, niūniuodamas savo dainą) Kur tu?! Sustok!
ADOLFAS (sustoja, priekaištingai). Ar tu žinai, kiek moterų mane sapnuoja? Kiek miegamųjų man reikia apeit? Taip aš kasnakt keliauju per visą Lietuvą – iš buduaro į buduarą. „Pajiediem dalioko“, kaip kačegaras sakė kačegarui...
ONA. Vargšelis... Aš tavęs taip pasiilgau.
ADOLFAS (filosofiškai). Ariogalos Adolfas – „tas, kurio pasiilgsta moterys“.
ONA. Adolfai, padėk man apsispręst. Aš dabar Amerikoje...
ADOLFAS (nustebintas). Tikrai? (Apsižvalgo) Aš turiu pasižymėt. (Išsiima blonknotėlį, rašo) „Birželio dešimtą mane sapnavo Amerikoje.“
ONA. Mano sesuo nori mane išgražint, išdažyt mano veidą.
ADOLFAS. O tu?
ONA. Aš noriu – ir bijaus...
ADOLFAS (lėtai įsideda blonknotėlį į kišenę). Tavo sesuo ir aš tos pačios religijos.
ONA. Ji katalikė, kaip ir aš!
ADOLFAS. Tavo sesuo ir aš išpažįstame grožio religiją. (Jis išsiima kišeninį veidrodėlį, palygina savo plaukus: susižavėjęs savo grožiu, nusišypso veidrodėliui) Jei ji mane kada susapnuos, mes turėsim apie ką pasikalbėt.
ONA. Ką man daryt?
ADOLFAS. Onut, antela pilkoji. (Jis spragteli pirštais, pasigirsta smuiko palyda) Pirmą sykį tavo gyvenime, o gal jau ir paskutinį, tave stebuklinga lazdele liečia grožio laumė. Aš abejoju, ar sesutė daug ką galės išgaut iš tavo veido – reikia stebuklo, kad bulvienojus pavirstų orchidėja. Bet, pagaliau, pagaliau, tave rūškanoj kelionėj tau atsidaro durys į grožio apeigas. Užsimerk ir atsiduok. Nes kas gi šiame pasaulyje nepraeina? Kur šiandien faraonai ir jų žmonos? Kas beatskirs Vytenio dulkes nuo Traidenio? Kur caras Nikalojus ir generalisimas Josifas Visarijonovičius? Patys didžiausieji aeroportai ir gigantiškiausieji aeroflotai apžels žole, ir tingios ožkos, žiaugčiodamos, ją skabens. Kandys ir rūdys suės visą istoriją. Grožis vienas nemarus, vien tiktai grožio atminimas per amžius begalimuosius skambės erdvėse, kai visi sputnikai jau bus seniai nukritę ir patsai žemės kamuolys bus atšalęs, kaip trečią dieną po mirties šykštaus našlio pasturgalis.
ONA. Kaip gražiai tu kalbi, Adolfai. Dar gražiau negu Ariogaloje.
ADOLFAS. Grožis gimdo grožį.
ONA. Pabūk dar minutėlę. Paliesk mane.
ADOLFAS. „Sorry“, kaip sako Amerikoje. (Susikaupia, žvelgia į tolį) Mane ką tik pradėjo sapnuot blondinė Kaune. (Jo akys išsiplečia) KOKIA blondinė! Nuo jos nuogo peties ima slysti antklodė...
ONA (priekaištingai). Adolfai!
ADOLFAS. „Gudbai“, kaip amerikonai kalba. Per vandenyną – į Žaliakalnį! (Jis palieka sceną, kaip baleto šokėjas sulėtintame filme, palydimas „Marių“ muzikos).
Sapno violetinė šviesa pakinta į dienos šviesą. ONA pašoka nuo sofos. Įeina OFELIJA.
ONA. Labas rytas, sesut!
OFELIJA. Labas. Ar jau apsisprendei?
ONA. Taip.
OFELIJA. Ir?
ONA. „Kur Šiandien faraonai ir jų žmonos? Patys didžiausieji aeroportai apžels žole ir ožkos...“
OFELIJA (išsigandusi). „Ožkos“?! Neduok Dieve! Ar tau galvelė?..
ONA. Neišsigąsk, sesut. Aš tik prisiminiau labai gražų sapną.
OFELIJA. O kaip bus su gražia Ona.
ONA. Taip, sesut. Gražink mane!
OFELIJA. Bravo! O dabar prie darbo. Karoli! (ONAI) Laikas – pinigai. Karoli! (ONAI) O po baliaus – našlio turtai! (Įeina KAROLIS. Jis žvelgia į ONĄ su nebyliu klausimu veide. Ji nuleidžia galvą. Jis supranta, kaip ji apsisprendė, ir taip pat nuleidžia galvą). Nusivalyk tą mieguisto skerdžiaus išraišką nuo savo veido. Vesi mus į krautuves. Padėsi nešt pakietus. Ar girdi? Pajudėk! Projektas „Grožis ir našlys“ negali vėluot! (OFELIJA išsiveda ONĄ. KAROLIS, padvejojęs, išeina paskui jas).
TETULĖ (skaito laišką). „Miela tetulyt, krautuvės čia kaip katedros. Kiekviena diena man kaip atlaidai“. (Pagalvoja) Kokie pamaldūs tie amerikonai. Gal net per daug. Kad nesugrįžtų davatka...
Metmenys, Nr. 49, 1985.