Danutė Kalinauskaitė. SKERSVĖJŲ NAMAI. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 173 p.

Danutė Kalinauskaitė parašė kol kas geriausią savo knygą. Niekų pasaka, kad skaitytojų meilė tetrunka trejus metus. Autorė rašo mažai, bet „gruntaunai“ (jos mėgstamas žodis, įsitvirtinęs ir mano leksikone), ir yra skaitoma, garbstoma, mylima. Net iš vienos „Skersvėjų namų“ novelės galima puikiai rekonstruoti jos meninio pasaulio principus, o novelės devynios, silpnų nėra. Po sėkmingos antros knygos „Niekada nežinai“ (2008) prabėgę septyneri metai neišpaikino pagundomis publikuotis kuo dažniau, liko nuostata rašyti tik iš vidinių paskatų. Naujos knygos pavadinimas reikšminis, truputį oksimoroniškas, mobilumo ir stabilumo kaktomuša – visuomenės būklės atspindys šiandien. Skersvėjai kryžminasi, pučia į visas pasaulio puses, yra gerokai kenksmingi sveikatai, bet išpusto visa, kas įsisenėję. Namai – lyg ir svorio centras, kai kur aprašomi empiriškai kruopščiai, bet iš esmės pertraukti skersvėjų, namai jau yra ten, kur tavo mobilusis telefonas, esi tranzitinis subjektas (novelėje „Post“ ir žmogaus kūnas regimas kaip laikini namai – mintis dėvėta, bet kai įvelkama į kūrinio leitmotyvu tapusią leksemą „ištinka“, suskamba gaiviau). Labiausiai antraštę motyvuoja „Žmogus, pilnas skersvėjų“ – apie namõ iš Londono grįžusius vienuolika baikerių; jie solidariai sulėkė kaip broliai juodvarniai (vieno jų motina mirė), novelė baigiasi aiškia nuoroda, kad bus ir dvyliktas (dešimtmetis laisvės geidžiantis brolio sūnus), ir mums visiems pažįstama folklorinė formulė vėl gražiai atgimsta realiomis dabarties aplinkybėmis.
Rinkinys galėtų vadintis ir pirmosios novelės vardu, nes „Suvyniok ugnį į popierių“ – tai rašyk ir aprašyk, gebėjimas gaudyti ugningas akimirkas ir neįmanomybė jas įamžinti. Ugnis kaip gyvenimo geismas ir pavojai, „ugniniai syvai“ ir degimas iki plėnių – viskas gali atgulti popieriuje, knygos dar popierinės, ir autorė dar daug rašo ranka.
Rašytojos D. Kalinauskaitės pasaulis daug spalvingesnis, ryškesnis ir prieštaringesnis nei nuobodoka kasdienybės proza kanadietės nobelistės Alice Munro rinkinyje „Brangus gyvenime“. Iš lietuvės knygos plūsta labai dabartiška tikrovė, įvairialypė, triukšminga, su daug multikultūrinių personažų – vėjų blaškomi nuo Ispanijos ar Rusijos gilumos iki Lietuvos provincijos, „įvairių rasių ir tautybių“ (p. 12), nuo karališkojo princo iki elgetos, nuo Kareninos iki banalaus šeimos atstovo, gerosios raganos ar tiesiog žmogelio iš rajono „už geležinkelio stoties“, jie atveria autentišką mūsų gyvenamos terpės reljefą. Šiems skirtingiems socialiniams planams susidūrus, ramiųjų, pasiturinčiųjų gyvenimas visada sudreba iki pamatų. Ūždamas įsiveržia skersvėjis ir priverčia keistis ar bent susimąstyti, nesvarbu, ar tu esi silpnas, ar stiprus; pastariesiems net blogiau: „<...> kai žmoguje langai atviri, skersvėjai išpučia, kas geriausia: mylimuosius ir, deja, mylinčiuosius. Išneša laimę, kas be ko, ir pinigus“ (p. 78).
Novelėje „Nekalčiausia archeologija“ iškasenų mokslas yra vaizduotės įkvėpėjas. Iš mažo nieko, duženos, nuoplaišos – t. y. mažo parduotuvės pirkinių raštelio fantazuojamas išplėtotas šeimos gyvenimo vaizdas su skirtingais charakteriais, profesiniais įpročiais, santykių pinklėmis. Iškart prisimena Bitės Vilimaitės novelė „Namai“ – minimalistinė, parašyta kaip ant aguonos grūdo, o D. Kalinauskaitės išsamiai kiekybiška – vyksmas kupa, pursloja, šnypščia, garuoja, klega, krypsta tragiško finalo link. Vadinu ją apversta novele – ta pradžioje rasta raštelio skiautė (kad reikia nupirkti kavos, vyno, žvakių, majonezo) – įspūdingesnis kulminacinis taškas (vadinamasis žanro puantas) nei pabaiga, kuri atrodo labiau sugalvota, bet drauge atvira ir drąsi; ją adekvačiai supras tie, kurie žino, kaip buvo interpretuojama Julio Cortázaro novelė „Parkų tęstinumas“ (Algirdas Julius Greimas esė „Apie netobulumą“ parodė, kad galimi kardinalūs pasakojimo lygmenų pažeidimai ir kad rašytojas paklūsta veikėjams, o kartais nuo jų visiškai priklauso). D. Kalinauskaitės novelės finale susitinka pasakotoja ir jos virtualus personažas, kuris ją tuoj nužudys – tokią baigtį leidžia nuspėti situacija (rašytojos pakaušis „dužus“, jaunuolis gniaužiasi į „smogiantį kumštelį“), o patvirtina minėtas J. Cortázaro kūrinys.
D. Kalinauskaitės pasakojimui labai būdingi atsišakojimai nelyg aštuonkojo čiuptuvai, vienur savarankiški, kitur subordinuoti pasakojimo ašiai. Nemenką pasakojimo audinio kiekį sudaro išvardijimai: „Ištinka naktis. Dangus ir debesys. Gali ištikti ir pakelės akmuo ar smilgos stiebas. Miško samanos. Bet kas. Būsena ar jausmas“ (p. 110); „patinka rūdžių ir samanų spalvos, vaiskus rašalo ir požeminis venų mėlynumas, šnarančios lietaus užuolaidos, dieninės ir naktinės, verdantis iš šalčio upės vanduo, benzino balõs ir atpjauto skilandžio vaivorykštės, žibalo, vaško, pjuvenų, ką tik užgesintos žvakės, kaminų dūmo kvapas, daug daug kas“ (p. 123); „aplankė dendrariumą, „Rivjeros“ parką: bananai (ji matė pirmą kartą), magnolijos, rododendrai, gulbės, antys ir povai, baltos pavėsinės, fontanai ir skulptūros, kaip gyvi iš XIX amžiaus“ (p. 151) ir pan. Tokius pasažus skaitydamas ir gėriesi, ir klimpsti kaip... į medų, aptingsti. Labai mėgstamos projekcijos gilyn į praeitį, minint įvairiausias genealogines atšakas – artimas (tėvai, pusbroliai, seneliai) ir tolimas, net iki Napoleono žygio laikų. Kai kurios istorijos ne visai būtinos, kitos pritrenkiančios – kaip antai apie kurčią senelio brolį (kuris dar būdamas vaikas prarado klausą kišamas į kamino vamzdį kniedijant metalo lakštus). Pati autorė tokias šalutines istorijas kartais vadina „užgruzinančiomis“, bet jas noriai įtraukia į tekstą, kai kurios savaime įdomios (ekskursas į 1946-ųjų tėvų kartos traumas papasakotas nestandartiškai), tačiau apskritai digresijų ir išvardijimų pomėgis ne visada pasiteisina. Kai „aštuonkojo atsišakojimais“ per daug susižavima, susismulkinama, atsileidžia pasakojimo spyruoklė ir intrigos įtampa. Išvardijimo dėmenys įstabūs, rafinuoti, D. Kalinauskaitės detalė (palyginimas, metafora) visada graži pati savaime, bet ji turi tempti charakteristikos ar apibendrinimo naštą. Štai net iš konteksto išplėštas šalutinės veikėjos apibūdinimas visiškai motyvuotas: „<...> tokios stveria Faberžė kiaušinį ir skrenda su juo į lizdą nepasiekiamoje medžio viršūnėje tarp debesų jo perėti...“ (p. 93), nes kiekvienas sakinio segmentas nusako esminius ponios bruožus – veiklos nelegalumą („stveria“, „skrenda“), biznį iš brangenybių („Faberžė kiaušinį“), verslumą („perėti“) ir išsisukimą nuo teisingumo („nepasiekiamoje viršūnėje“). O kai detalė savipakankama, nebetempia kaip garvežys traukinio sąstato (kaip kad tempia dryžuoti baldai, suporuoti su kalinio drabužiais), mūsų suvokimas greit įsisotina tų gražių detalių statika ir ima ilgėtis dinamikos („kas iš to bus“).
Puikūs tie „Dryžuoti“, kuriuose pasakotoja šaipūniškai juokauja, nors situacija jai ir vyrui pavojinga – namuose kriminalinis giminaitis dėlioja vogtus deimantus (autorės garbei reikia pasakyti, kad ji gilinasi ir į brangiųjų akmenų ar juvelyrikos paslaptis, į chirurgo ar archeologo profesijas, į filmų gamybos ar nusikaltėlių pasaulio užkulisius, nes kontrabanda Buriatijoje, „atrodė, taip toli, meškų krašte, o iš tikrųjų – jau tavo kambary...“, p. 100).
Knygos pasaulis pilnas gyvybingumo, net iš bažnyčios po mišių išbėgęs kunigas nori spirti kamuolį aukštyn į dangų, laisvindamasis iš dekalogo rėmų. Fragmentai įstabūs, iš pastraipos ar kelių sakinių galima atkurti ir pasaulio grožį, ir nuodėmingumą. Muzikinės gamos režimas kiek pažeidžiamas, tarkim, re ir mi atsiduria gale, fa ir lia pradžioje, ir kai tai nenuspėjama, pasiekiamas puikus rezultatas („Norėčiau būti Karenina“). „Dryžuotuose“ netikėtos pabaigos vaidmenį atlieka dvasinis sukrėtimas, pasipila klausimai, nes vyrą ir žmoną supurtęs svetimo pasaulio veržlus skersvėjis parodė jų rutinos trapumą, niekybę („Pusiniai, daliniai, likutiniai, o juk kadaise, kai nieko neturėjome, buvome visuminiai, ką?“). Dar brutaliau nutraukiamas tariamo klestėjimo šydas novelėje „Pakeleivė“, kai pavėžėta bomžiškos natūros moteriškė taip sukrečia keturių asmenų šeimą, kad serganti mergaitė net ima sveikti (atpažįstamas garsios žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės prototipiškumas).
Žmonės veidmainiai, išdavikai, vagys, bet pasaulis gražus, ir dar kaip! Šis pozityvas D. Kalinauskaitės prozai teikia pilnatviškumo ir išminties. Sveika, bet švelni pasakotojos ironija tiesiog nesureikšmina menkniekių, iš kurių kyla dauguma beprasmių konfliktų. Akivaizdi simpatija jauniems – jie dar neįsukti į vartotojišką karuselę (nori būti baikeriais, žavisi laukiniu žiniuonės gyvenimo būdu; jie negali augti „kaip nukarpoma gyvatvorė“ – intertekstinė aliuzija į B. Vilimaitės prozą). Autorė svarsto ne tik siužetais, bet ir atvira retorika – kas tikra simuliakrų apsuptyje? Jos pasakojimai tarpsta realioje tikrovėje, kuri patikimai testuojama juslėmis. Tikras yra snaigės ar žmogaus unikalumas. Cituoju vienos herojės žodžius, neabejoju, tapačius rašytojos įsitikinimui: „Tas vienetinumas, jai atrodė, yra svarbiausia visko šiame pasaulyje sąlyga“ (p. 125). Prozininkės tikrumą laiduoja ir psichologizmas (ypač aukšto pilotažo novelėse „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir „Norėčiau būti Karenina“), turtinga kalba – atspindinti generacijų bei socialinių grupių skirtumus (kaip murkiantis tėvų „paskuitės“, suktinė „bankrutkė“, „galanskas“ sūris, „nuniemę“ pirštai) – tarsi atsiremiama į žiniuonės žodžius, kurie buvo „nevalyti, rupūs“, nepolitkorektiški, net nevalyvi, „užtat tikri“ (p. 134); rašytoja valdo šiuolaikinį jaunimo ar vartotojų slengą („nukosėti“, „užlenkti“, „pederastkė“, „latynosas“, „dundukas“), ir jei ką įsileidžia į tekstą, būna įsigilinusi ir išstudijavusi. Tikrumo prabą užtikrina įvaldyta ironiška distancija ir su įvaizdintuoju pasauliu, ir su literatūriniais pirmtakais (prieraišumo dar būta ankstesniuose rinkiniuose; dabar lyrizmo atsižadama kaip buvusio etapo ir savo kūryboje, ir visos lietuvių prozos mastu). Galima padėkoti leidyklai, kad rigoristiškai nenususino kalbėsenos ypatumų.
Sąžiningai galvojant, ir tikrumas nėra panacėja – novelėje „Bomžė“ neapšlifuota dainininkė, kuri atsisako šanso plėtoti talentą šou versle, savo tikrumu tik pralaimi. Įsidėmėtina čia stiliaus samprata – ne kaip savitumo, bet kaip glamūro ir simuliakrų atitikmuo; merginai patiko tik „vandenys gilūs“ ir Stalkerio zona, Cvetajeva, skurdo grožis. Novelėje labiausiai įsidėmėtina maksima: kai esi tik nulis – palikęs „namus ir biografiją“ – esi pats savimi, socialinių lukštų nubyrėjimas parodo tavo vertę.
D. Kalinauskaitės prozos pasakojimas labai tirštas, plastiškas, kondensuotas, tarsi tai būtų bendras darbas kelių amatų meistrų iškart: gobeleno audėjos, mažųjų olandų tapytojų (ne kartą autorės minimų), vąšeliu nėrėjos ir dar tų nėrinių krakmolytojos. Ir visa tai padaroma besvoriais žodžiais! Daugelis detalių įgalina metafizinę, vertybinę ar kultūrinę vertikalę (princo namų sietynas kaip žvaigždynas – Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai, o ispanas Pedras panašus į Pinčiuką, ar ko nors demoniška neiškrės?). Intertekstinių užuominų į kino filmus, literatūros klasiką ar populiariąją žiniasklaidą – rieškučiomis semk. Daugelyje novelių juntamas magiškojo realizmo dvelksmas. Kas seka pėdomis ir šlama – žvėris, o gal Dievas? Kas stebi vyksmą (kad ir šeimos vakarienę) – pasakotoja ar lemties akis? Magiškų objektų ir reiškinių įterpimas organiškas. Puiku, kad nekyla klausimas, ar taip galėjo būti. Tai reiškia, kad patikime jos konstruojamo pasaulio dėsniais, kur taip būti galėjo, tiesiog buvo.
D. Kalinauskaitės mėgstamas J. Cortázaras yra sakęs, kad jam romanas panašus į kino filmą, o novelė – į fotografiją, bet, aišku, ne į natūralistinį elementarų atvaizdą, o į meninę nuotrauką, kur viskas sąmoningai komponuojama, o detalės turi sprogstamosios ar bent aliuzinės reikšmės. Tuo pasižymi ir vintažo daiktais gausiai išdabintas knygos viršelis (dailininkė Ilona Kukenytė): autentiškos ir mielos senienos – fotoaparatas, laikrodis, raktai, svarstyklės, degtukai – funkcionalūs buities rakandai, tapę artefaktais, kurie stilingai primena buvusį smetoninį ir sovietinį laiką, grindžia pirmapradžius žmogaus poreikius, skleidžia simbolines prasmes.
Pasakotoja man įspūdingesnė kurdama istorijas su pradžia ir pabaiga, o ne atspindėdama būsenas („Post“) ar kai džiazuoja siurbdama vyną ir aplinką kaip novelėje „Suvyniok ugnį į popierių“ (tiesa, siurbia godžiai visomis juslėmis, apsčiai ir talentingai, ypač pabrėždama uodžiamuosius potyrius; turinti, kaip sakoma, šuns uoslę). Jau ne kartą minėta, kad rašytojos sukauptos medžiagos konkrečiai novelei tiesiog per daug, kūrinys braška „per siūles“ ir viršija skaitytojo įgūdžius (greitį) apdoroti pateikiamą meninę informaciją. Rinkiniu „Skersvėjų namai“ įrodomas romanisto talentas kurti skirtingus charakterius ir jų santykius – taip duodamas slaptas pažadas ateityje mums skaityti ką nors stambesnio („didmeną“). Pasakotoja kaip popierinė būtybė vis labiau atsiskiria nuo auto/bio motyvus norinčios išsakyti ir išsisakyti rašytojos (tuo ego sublimavimu ji skiriasi nuo lietuvių eseistų, bet prie jų kartais priartėja, kad ir dalydamasi beveik turistiniais Ispanijos įspūdžiais pirmoje novelėje: klaidžioja siauromis senamiesčio gatvelėmis, praeina bažnyčią, uostą, rūmus, mato gatvės smuikininką virtuozą, gėrisi, kaip „vakaras apipila dovanomis“). Rašytojos stiprybė – mokėjimas persikūnyti, pasakotojos žvilgsnis iš šono, dažnai ir ironiškas atsitolinimas – visa tai reiškia brandą.
Danutės Kalinauskaitės pasakojimai grąžina prie tikros prozos sugestijos. Be to, galbūt gali padėti skaitančiam žmogui susitikti su savimi. Nors pasakotoją Ispanijoje iki siūlo apvogė, ji žino: „Sugrįš ir apkurtins džiaugsmas, kad vėl esi savo gyvenimo viduje, o ne stebi jį iš šalies“ (p. 15).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)