tekstai.lt

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Ištrauka iš romano „Piknikas šalikelėje“ (2016)

b_220_325_16777215_0___images_stories_file_Strugackiai_Piknikas_salikeleje_-_virselis.jpgZona – niekur plytinti mįslinga teritorija, kurioje neveikia jokie žmonijai žinomi dėsniai, tačiau pildosi slapčiausi žmonių troškimai. Įžengti į ją išdrįsta tik bebaimiai keistuoliai stalkeriai, ieškantys ateivių paliktų vertingų ir paslaptingų artefaktų...

Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja. Redaktoriai ir korektoriai rankraštyje rado net 480 vietų, kurias nutarė ištaisyti „dėl amoralaus veikėjų elgesio“, „dėl fizinės prievartos“ ir „dėl vulgarių bei žargoninių posakių“.

Romanas, išvalytas nuo tariamų vulgarybių ir prievartos, buvo įtrauktas į rinkinį „Neskirti pasimatymai“ ir išleistas tik 1980-aisiais – subjaurotas, nukankintas ir apgailėtinas. Autoriai pabrėžia, kad „Piknikas šalikelėje“ buvo taip nuredaguotas, kad jo nesinorėjo nei skaityti, nei šiaip pavartyti.

Vis dėlto kūrinys tapo kultinis dar jam nepasirodžius. Jį neregėtai išpopuliarino režisierius Andrejus Tarkovskis, 1979-aisiais sukūręs paskutinį savo šedevrą „Stalkeris“.

1983 m. knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista „Vagoje“. 2016 m. „Kitų knygų“ leidykla išleido antrąjį jos leidimą, iš kurio pašalinti gausūs sovietinių recenzentų, redaktorių ir korektorių pataisymai. Jame pateikiamas tekstas visiškai atkurtas ir atitinka pirminį autorių variantą. Knygos pabaigoje publikuojama A. ir B. Strugackių užrašyta „Pikniko šalikelėje“ sukūrimo ir cenzūros istorija. Taigi šiandien šį nemirtingą kūrinį galime skaityti tokį, koks jis buvo parašytas prieš 33-ejus metus.

 

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje

Ištrauka

 

Juokai baigėsi, prasideda rimti dalykai. Dabar mums visų svarbiausia – absoliuti ramybė. Skubėti nėra kur, vėjo nėra, matomumas geras, viskas kaip ant delno. Antai griovys, kur Seilius nugarmėjo, – kažkas ten marguoja, galbūt jo skudurai. Niekam vertas buvo vaikinas, duok jam, viešpatie, amžiną atilsį, godus, kvailas, nešvarus, tiktai tokie su Maitvanagiu ir susideda, tokius Maitvanagis Barbridžas per varstą užuodžia ir pasiglemžia... O apskritai Zona neklausia, geras tu ar blogas, vadinasi, ačiū tau, Seiliau: kvailys buvai, net tavo tikro vardo niekas neprisimena, o protingiems žmonėms parodei, kur negalima žengti... Taip. Žinoma, dabar visų geriausia mums būtų nusigaut iki asfalto. Asfaltas lygus, ant jo viskas geriau matyti, ten ir tas pažįstamas plyšys. Tik man nepatinka tie kauburėliai! Jeigu tiesiai prie asfalto patrauksi, kaip tik teks eiti pro juos. Stovi, matai, laukia tarsi šaipydamiesi. Ne, pro jus aš neisiu. Antras priesaikas stalkeriui: arba iš dešinės, arba iš kairės viskas turi būti švaru per šimtą žingsnių. O štai per kairįjį kauburėlį galima persiristi... Tiesa, aš nežinau, kas ten už jo. Žemėlapyje tarytum nieko nebuvo, bet kas gi tiki žemėlapiais?..

– Klausyk, Redai, – man šnabžda Kirilas. – Imkim ir stryktelkim, a? Dvidešimt metrų į viršų ir iš karto žemyn – šit mes ir prie garažo, a?

– Tylėk, kvaily, – sakau aš. – Netrukdyk, tylėk.

Į viršų, girdi. O jei trinktels į tave ten dvidešimties metrų aukštyje? Kaulų juk nesurinksi. Arba uodo plikė čia kur nors pasirodys – tada ne tik kaulų, šlapios vietos nebeliks. O tie rizikuotojai, matai, nerimsta: stryktelkim... Šiaip kaip iki kauburio nusigauti – aišku, o ten pastovėsime, pasižiūrėsime. Įkišau ranką į kišenę, išsitraukiau saują veržlių. Parodžiau jas Kirilui ant delno ir sakau:

– Nykštuką atsimeni? Skaitei mokykloje? Tai dabar viskas bus atvirkščiai. Žiūrėk! – ir mečiau pirmą veržlę. Netoli numečiau, kaip ir reikėtų. Už kokių dešimties metrų. Veržlė nuskriejo normaliai. – Matei?

– Na? – sako.

– Ne „na“, klausiu, ar matei?

– Mačiau.

– Dabar kaip galima lėčiau vairuok kaliošą prie tos veržlės ir per du žingsnius iki jos sustok. Supratai?

– Supratau. Gravitacijos koncentratų ieškai?

– Ko reikia, to ir ieškau. Palauk, dar vieną išmesiu. Stebėk, kur nukris, ir akių nuo jos nenuleisk.

Išmečiau dar vieną veržlę. Savaime suprantama, taip pat nuskriejo normaliai ir nukrito greta pirmosios.

– Skrisk, – sakau.

Paleido jis kaliošą. Veidas jo ramus ir šviesus pasidarė: matyt, kad suprato. Juk jie, akiniuočiai, visi tokie. Jiems svarbiausia pavadinimą sugalvoti. Kol nesugalvojęs – graudu į jį žiūrėti, kvailių kvailys. Na, o kai sugalvoja kokią nors gravitacijos koncentraciją, tada tarytum viskas paaiškėja ir jam iškart lengviau gyvent.

Praskridome pirmą veržlę, praskridome antrą, trečią. Tenderis dūsauja, mindžikuoja ir vis žiovauja susinervinęs lyg šuo suinkšdamas – ilgu jam, vargšeliui. Nieko, viskas į naudą. Kokį penketą kilogramų šiandieną numes, geriau bus už kokią dietą... Mečiau ketvirtą veržlę. Kažkaip ne taip nuskriejo. Negaliu paaiškint, kas galėtų būti, bet jaučiu, ne taip, ir iš karto čiumpu Kirilo ranką.

– Stok,– sakau. – Nė iš vietos...

O pats paėmiau penktą ir nusviedžiau aukštėliau ir toliau. Šit ta uodo plikė! Veržlė į viršų skriejo normaliai, žemyn taipogi jau normaliai krito, bet pusiaukelėje ją tarytum kas į šoną timptelėjo, ir taip truktelėjo, kad ji į molį įsirėžė ir dingo iš akių.

– Matei? – klausiu pašnibždom.

– Tiktai kine esu matęs, – sako jis, o pats visas į priekį palinko, ko gero, dar iš kaliošo išdribs. – Dar vieną mesk, a?

Ir juokas, ir piktumas ima. Vieną! Argi čia su viena išsiversi? Ek, mokslas!.. Gerai, išmėčiau aš dar aštuonias veržles, kol nustačiau, kur plikė! Teisybę sakant, ir septynių būtų užtekę, bet vieną specialiai jam įmečiau į patį vidurį – tegul pasigėri ta savo koncentracija. Bumptelėjo ji į molį, tarytum ne veržlė būtų nukritusi, o penkiapūdis svarstis. Bumptelėjo – ir vien skylė molyje. Jis net sukrenkštė iš pasitenkinimo.

– Na gerai, – sakau. – Paišdykavome ir užteks. Žiūrėk čionai. Metu kelrodę, nenuleisk nuo jos akių.

Trumpiau tariant, aplenkėme mes uodo plikę ir pakilome virš kauburėlio. Šisai kauburėlis – kaip katino pridirbta, aš jo iki šiolei nė nebuvau pastebėjęs. Taip... Na pakibome mes virš kauburėlio, asfaltas visai čia pat, už kokių dvidešimt žingsnių. Vieta švarut švarutėlė – kiekviena žolelė matyti, kiekvienas plyšelis. Atrodytų, na ir kas? Mesk veržlę – ir keliauk su dievo padėjimu.

Negaliu mesti veržlės.

Pats nesuprantu, kas man darosi, bet veržlės mesti niekaip nesiryžtu.

– Kas tau? – klausia Kirilas. – Ko mes stovim?

– Palauk, – sakau. – Patylėk, dėl dievo meilės.

Dabar, manau, mesiu veržlę, pamažėle praslinksime, kaip per sviestą nuplauksime, nė žolelė nesulinguos, – pusė minutės, o ten ir asfaltas... Ir staiga mane prakaitas išpylė! Net akis užplūdo, ir jau žinau, kad veržlės ten nemesiu. Į kairę – prašom, nors ir dvi. Ir kelias ten ilgėlesnis, ir akmenėlių ten šiokių tokių matau ne itin malonių, bet veržlę ten sviesti galiu, o tiesiai – nė už ką. Ir mečiau aš veržlę į kairę. Kirilas nieko nepasakė, pasuko kaliošą, nuvairavo iki veržlės ir tik tada pažvelgė į mane. Ir atrodžiau aš, galimas daiktas, labai nekaip, nes jis tuojau pat nukreipė akis.

– Nieko, – sakau jam. – Vingiuotu keliu arčiau, – ir mečiau paskutinę veržlę ant asfalto.

Toliau viskas ėjo lengviau. Susiradau aš savo plyšį, švarutėlis jis buvo, mano brangusis, jokiu šlamštu neapžėlęs, spalvos nepakeitęs, žvelgiau į jį ir džiaugiausi. Ir nuvedė jis mus iki pat garažo durų geriau už visas gaireles.

Liepiau Kirilui nusileisti iki pusantro metro, atsiguliau ant pilvo ir pradėjau žiūrėti pro pradarytus vartus. Pradžioje iš saulės nieko nebuvo matyti, juoda, vien juoda. Paskui akys apsiprato, ir matau, kad garaže nuo to laiko tarytum niekas nepasikeitė. Tas savivartis kaip stovėjo ant duobės, taip ir stovi, sveikutėlis, be skylių, be dėmių, ir ant cementinių grindų aplinkui viskas kaip buvę – tikriausiai todėl, kad raganų drebutienos duobėje mažai susikaupė, nuo to laiko nėkart nesiūbtelėjo. Vienas dalykas tik man nepatiko: pačioje garažo gilumoje, kur kanistrai, kažkas sidabruoja. Anksčiau šito nebuvo. Na gerai, sidabruoja tai sidabruoja, juk negrįšime dabar atgal dėl to. Juk ne kaip nors ypatingai sidabruoja, o vos vos, labai nestipriai, ir taip ramiai, net tarytum maloniai... Atsistojau aš, nusipurčiau pilvą, apsidairiau. Sunkvežimiai aikštelėje stovi iš tikrųjų kaip nauji, – nuo to laiko, kai čia buvau paskutinį sykį, jie, mano supratimu, dar naujesni pasidarė, o benzinvežis – tasai, vargšelis, visai surūdijo, netrukus ims byrėti. Antai mėtosi ir padanga, kuri pažymėta jų žemėlapyje...

Nepatiko man ta padanga. Jos šešėlis kažkoks nenormalus. Saulė mums į nugaras, o šešėlis į mus nusidriekęs. Na gerai, iki jos toli. Apskritai nieko tokio, galima dirbti. Bet vis dėlto – kas ten sidabruoja? O gal man tik vaidenasi? Kad taip dabar užsirūkius, tyliai atsisėdus ir pagalvojus, kodėl virš kanistrų sidabruoja, kodėl nesidabruoja šalia... Kodėl toks padangos šešėlis... Maitvanagis Barbridžas kažką apie šešėlį yra pasakojęs, kažką keista, bet nepavojinga... Su šešėliais čia būna taip. O štai kas ten vis dėlto sidabruoja? Na, rodos, kaip voratinklis ant medžių miške. Koks gi čia voriukas jį nurezgė? Ak, nė karto aš dar voriukų Zonoje nemačiau. Ir visų blogiausia, kad mano tuštinė kaip tik ten, per kokius du žingsnius nuo kanistrų brinkso. Reikėjo man anuomet ir nuvilkti, dabar nebebūtų jokių rūpesčių. Bet jau nepaprastai sunki, pilna juk – pakelti ją tai aš galėjau, bet ant kupros nešti, be to, dar naktį, repečkom... Kas tuštinių nė karto nenešė, tegul pabando, tas pat kaip pūdą vandens be kibiro vilkti. Tai eiti, ar ką? Reikia eiti. Kad taip siurbtelėjus dabar... Pasisukau į Tenderį ir sakau:

– Dabar mudu su Kirilu eisime į garažą. Tu pasiliksi čia vietoj vairuotojo. Valdymo įtaisų be mano paliepimo neliesk, kad ir kas būtų. Nors ir žemė po tavim užsiliepsnotų. Jeigu pasiduosi baimei, ir anam pasaulyje surasiu.

Jis rimtai man palinksėjo, – girdi, nepabūgsiu. Nosis jo kaip slyva, gerokai aš jam užvažiavau... Na, nutupdžiau tylutėliai ant žemės avarinius trosų blokus, pažvelgiau dar kartą į tą sidabravimą, mostelėjau Kirilui ir ėmiau leistis. Atsistojau ant asfalto, laukiu, kol jis nusileis kitu trosu.

– Neskubėk, – sakau jam. – Neskubėk. Mažiau dulkių.

Stovime mudu ant asfalto, kaliošas šalia mūsų supasi, trosai po kojomis kadaruoja. Tenderis makaulę pro turėklus iškišo, žiūri į mus – akys kupinos nevilties. Reikia eiti. Aš Kirilui sakau:

– Eik įkandin koja kojon, per du žingsnius nuo manęs, žiūrėk man į nugarą, nežiopsok.

Ir nuėjau. Ant sleksčio sustojau, apsidairiau. Vis dėlto daug paprasčiau dirbti dieną negu naktį. Prieš savaitę gulėjau aš štai prie šito paties slenksčio. Tamsu kaip negro ausyje, iš duobės raganų drebutiena kaišioja liežuvius, mėlynus kaip spirito liepsna, ir apmaudžiausia – kad, rūpužė, visai nepašviečia, netgi tamsiau nuo tų liežuvių atrodo. O dabar! Akys apsiprato su prieblanda, viskas kaip ant delno, net tamsiausiuose kampuose dulkės matyti. Ir iš tikrųjų sidabruoja ten, kažkokie sidabriniai siūlai eina nuo kanistrų link lubų – labai panašu į voratinklį. Gal ir voratinklis, bet geriau būt atokiau nuo jo. Va čia aš ir pridirbau. Man reikėjo Kirilą šalia savęs pasistatyti, palaukti, kol ir jo akys su prieblanda apsipras, ir parodyti jam tą voratinklį, bakstelėti į jį pirštu. O aš jau įpratęs vienas dirbti – įsisiurbiau akimis, o apie Kirilą ir nepagalvojau.

Įžengiau vidun – ir tiesiai prie kanistrų. Atsitūpiau prie tuštinės, voratinklis jos lyg ir neapraizgęs. Paėmiau už vieno galo ir sakau Kirilui:

– Na imk, tik neišmesk – sunki...

Pakėliau į jį akis, ir man sugniaužė gerklę: nė žodžio nebegaliu ištarti. Noriu surikti: stok, girdi, apmirk! – ir negaliu. Tikriausiai nebūčiau nė suspėjęs, pernelyg greitai viskas vyko. Kirilas žengia per tuštinę, pasisuka užpakaliu į kanistrus ir visa nugara – į tą sidabravimą. Aš tik užsimerkiau. Viskas man viduje apmirė, nieko negirdžiu – vien tik ausyse aidi, kaip tas voratinklis plyšta. Taip tyliai sausai traškėdamas, tarytum trūkinėtų paprasčiausias voratinklis, bet, žinoma, garsėliau. Tupiu užsimerkęs, nei rankų, nei kojų nebejaučiu, o Kirilas prabyla:

– Na kas tau? Imam?

– Imam.

Pakeliam tuštinę ir nešam prie vartų, šonu einame. Sunki, sterva, net dviese ją nešti nelengva. Išėjome mudu į saulę, sustojome prie kaliošo. Tenderis į mus jau letenas ištiesė.

– Na, – sako Kirilas, – viens, du...

– Ne, – sakau, – palauk. Pirmiau padėkime.

Padėjome.

– Pasisuk, – sakau, – nugara.

Nė žodžio netaręs, pasisuko. Žiūriu, nieko jam ant nugaros nėra. Aš ir šiaip, aš ir taip – nieko nėra. Tada apsisuku ir žiūriu į kanistrus. Ir ten nieko nėra.

– Klausyk, – sakau Kirilui, o pats vis į kanistrus žiūriu. – Tu voratinklį matei?

– Kokį voratinklį? Kur?

– Gerai, geras mūsų dievas, – sakau, o pats sau galvoju: „Kol kas dar nežinia.“ – Nagi, – sakau, – imk.

Įvertėm mudu tuštinę į kaliošą ir pastatėme galu, kad nesiridinėtų. Stovi ji, brangutė, – naujitelaitė, švarutėlė, varis saulutę atspindi, ir mėlynas įdaras tarp varinių diskų taip blausiai srovelėmis mainosi. Ir dabar matyti, kad čia ne tuštinė, o lyg koks indas, lyg stiklainis su mėlynu sirupu. Pasigėrėjome ja, patys įsiropštėme į kaliošą ir, nesileisdami į kalbas, pasukome atgal.

Gerai tiems mokslininkams! Visų pirma, jie dirba dieną. Antra, jiems sunku tik prasigauti į Zoną, o iš Zonos kaliošas pats veža: turi jis tokį įtaisą, kursografą, ar ką nors tokio, kuris veda kaliošą tiksliai tuo kursu, kuriuo jis čionai ėjo. Plau kiam atgal, visus manevrus kartojame, sustojame, pakabame truputėlį ir toliau, ir virš visų mano veržlių praslenkame, nors imk ir rink jas vėl į maišelį.

Mano naujokų, žinoma, iš karto širdys atsigavo. Galvas tik sukinėja, baimės beveik nebeliko – vien smalsumas ir džiaugsmas, kad viskas laimingai pasibaigė. Pradėjo plepėti. Tenderis rankomis mostaguoja ir tikina, jog šit tuojau papietausiąs ir iš karto atgal į Zoną – kelio į garažą ženklinti; o Kirilas paėmė mane už rankovės ir pradėjo aiškinti apie tą savo gravitacinę koncentraciją, tai yra apie uodo plikę. Na, aš juos, teisybė, ne iš karto, bet sutramdžiau. Labai ramiai papasakojau, kiek kvailių galą gavo taip džiūgaudami kelyje atgalios. „Tylėkite, – sakau, – ir gerai žvalgykitės į šalis, nes gali būti ir jums kaip Lindonui Striukiui.“ Paveikė. Net nepaklausė, kas atsitiko Lindonui Striukiui. Ir gerai. Plaukiame tyloje, o aš vis galvoju apie vieną dalyką: kaip atsisuksiu dangtelį. Įsivaizduoju ir šiaip, ir taip, kaip pirmą gurkšnį gurkštelėsiu, o prieš akis vis blykst ir blykst tas voratinklis.

Trumpiau sakant, išsigavome mes iš Zonos, sanitarai įvarė mus kartu su kaliošu į utėlinę, arba, moksliškai sakant, į sanitarinį angarą. Prausė devyniais muilais, devyniais vandenais, švitino kažkokiu šlamštu, kažkuo apibarstė ir vėl prausė, paskui išdžiovino ir pasakė: „Varykit, vyručiai, laisvi!“ Dabar su Kirilu nutempėm tuštinę. Žioplių subėgo žiūrėti – neprasisprausi, ir kaip visada: visi tik žiūri ir sveikindami šūkčioja, o imti ir padėt pavargusiems žmonėms nešti – nė vieno drąsuolio neatsirado. Tiek to, man tai nesvarbu. Man dabar niekas nesvarbu.

 

      Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje. Iš rusų k. vertė Aldona Apuokienė ir Giedrius Apuokas; „Pikniko šalikelėje“ istoriją iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė; parengė ir redagavo Lolita Petrašiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016.

 

b_550_813_16777215_0___images_stories_file_Strugackiai_Piknikas_salikeleje_-_virselis.jpg