Antanas Kalanavičius. DVI SAUJOS LAIKO. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.
Gyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų ypač tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas – nuo mokyklos jaunesnių klasių iki gyvenimo pabaigos rašė poeziją. Tik šioje pasakoje nėra tradicinės užsklandos „ilgai ir laimingai“, veikiau net priešingai: nebaigęs mokslų, bedarbis, sovietinės cenzūros išstumtas iš bet kokio literatūrinio gyvenimo, skurdęs savo gimtojoje Dzūkijoje, senoje tėvo kalvėje patyliukais dirbinęs peilius rago kriaunom, lėtai žiūrėjęs, kaip tie keli žmonės, buvę su juo, po truputį išeina: kas anapilin, o kas iš jo gyvenimo, o pats užgeso 1992 m. būdamas vos keturiasdešimt septynerių, taip ir nesuspėjęs sulaukti nė vienos išleistos savo knygos. Kai jau atgavus Nepriklausomybę Varėnos valdžia norėjo išleisti Sigito Gedos, kaip dzūko, knygą, šis jos atsisakė ir pasiūlė išleisti A. Kalanavičiaus rinktinę ir taip praturtinti krašto kultūrą. Bet valdžia to nepadarė; maža to, kai iš Rašytojų sąjungos skurstančiam A. Kalanavičiui atėjo finansinė parama, paštininkė tai palaikė klaida ir jam perlaidos neįteikė: kas gi siųstų pinigų tokiam keistuoliui? Su kuriančiųjų bendruomene jo ryšiai buvo punktyriški: kaip naujosios rinktinės „Dvi saujos laiko“ įvade rašo poetas Rimvydas Stankevičius, A. Kalanavičius labiau bendravo su knygomis, gamta ir vienatve, o ne su kitais poetais. Prakeiksmas ir palaiminimas viename: labai vienišas buvimas ir savitas poetinis balsas.
Tas „savitumas“ nuolat pabrėžiamas visur, kur tik minimas A. Kalanavičius, bet konkrečiau neapibrėžiamas, tarsi pats žodis būtų pakankamas tekstų vertei, prasmei ir grožiui apibūdinti. Čia gali trukdyti ir biografija – pirmoji poeto eilėraščių rinktinė buvo išleista Juditos Vaičiūnaitės ir buvusios žmonos Perpetuos Dumšienės pastangomis tik 1994 m. – ir mirties faktas: juk apie mirusius gerai arba nieko. Exegi monumentum, tebūnie poetinis palikimas – paminklas, už varį tvirtesnis, bet nepažįstamas, neperskaitytas, nesuprastas. Tiesą sakant, naujoji rinktinė irgi sudaryta akcentuojant biografiją, cenzūros ir laisvo poetinio žodžio priešpriešą. Šią liniją nubrėžia jau R. Stankevičiaus pratarmė: „Nors gyvenime poeto Antano Kalanavičiaus niekada neteko sutikti, visuomet jaučiausi tarsi kaži kuo prasikaltęs, kaži ką skolingas šiam poetui. Numanau, kad panašų jausmą patiria ir kiekvienas šio laiko poetas, turintis galimybę spausdintis, atrandantis sau vietos tiek literatūros, tiek apskritai visuomenėje...“ (p. 6). Knygoje ir brėžiamas biografinius momentus atspindinčios poezijos punktyras: atstūmimas, tėvų mirtis ir laidotuvės, skyrybos. Truputėlį trūksta tų savitųjų, netgi „keistųjų“ eilėraščių, kuriuos randame 1994 m. storame tome, pavyzdžiui, „Paukščiai kaip drožlės“ arba „Laukties slenkstis“. Į rinktinę nugulę tekstai – sudarytojų valios išraiška: neneigiu, kad atrinktieji kūriniai išties labai stiprūs, o atrankos kriterijus irgi aiškus, bet pasigendu tos sunkiasvorės keistokos poetikos, kuri A. Kalanavičių daro visuotinių žmogiškųjų būsenų, o ne tik asmeninės biografijos poetu.
Nepaisant šių asmeninių mano preferencijų, rinktinė iš tikrųjų sėkmingai atveria skaitytojui šio dar per mažai žinomo poeto kūrybos erdvę. Mano galva, didelis poetas yra tas, kuris seniai žinomus dalykus pasako naujai, kitaip, nulauždamas kanoniškas intonacijas ir provokuodamas kasdienį banalų suvokimą. Kaip tik tai daro A. Kalanavičius: jis yra vienas iš nedaugelio, kurie turi savo mėgstamas ir, rodos, jau daugybę kartų išrašytas temas – vienatvę, ilgesį, liūdesį – bet jas geba įpoetinti visai kitaip, vartodamas tik jam būdingus išraiškos būdus. Jo tekstuose daug darybinių, morfologinių stiliaus figūrų. Vienos jų – aiškiai tarminės („pareidinėjai“, „įspėdinėsiu“), o kitos – paties poeto sugalvoti vienkartiniai dariniai. Šie nepaprastai gražūs: jie suteikia kalbai keistumo, atskleidžia daugiau prasmės matmenų, ir kadangi sudaryti nelaužant lietuvių kalbos morfologijos sistemos, skamba ne kaip tuščias žaidimas, o yra svarbus poetikos elementas. Pavyzdžiui, tokie pasakymai kaip „mėnulėjo / prieblandėjo / žebenkštėjo ten takai / slenkstėjo vakaras / rytėjo, vakarėjo“ (p. 39) – neabejotinai nauji lietuvių poezijoje. „Anglėti“ – virsti anglimi, darytis į ją panašiam, vadinasi, „žebenkštėti“ – darytis panašiam į žebenkštį. Mūsų literatūroje lietuvių kalbos morfologijos ir darybos galimybėmis, kurios tikrai didelės, menkai naudojamasi. A. Kalanavičius eina priešinga kryptimi – morfologiją įjungia į bendrą poetinės kalbos sukeistinimo strategiją.
Be to, A. Kalanavičius lietuvių lyrikai nuobodžiai įprastus ir dažnai banalius gamtos įvaizdžius geba komponuoti taip, kad skaitant jo eiles kūnu nueina estezės šiurpuliukai. Žmogus yra gamtoje, o gamta – žmoguje: „Dar žiba ilgesio žiedai, / O ir širdis palaiko / Rankų kraują, / Tai ir save paliki / Ajerų geltonai rytdienai / Ir neįkrisk į mėnesienos / Pagilėjusias akis“ (p. 49). Rodos, pamėgti įvaizdžiai – tipiškai romantiški: kregždės, gulbės, naktis, mėnesiena, tekantis vanduo, kuris dažniausiai reiškia užmarštį ir metų tėkmę. Žmogus ir gamta gyvena tuo pačiu ritmu. Tačiau sykiu žmogus išlaiko ir atstumą nuo žemės: ne be reikalo lyrinis subjektas „paukštėja“, turi „pasparnę“, o vienos dažniausių figūrų tekste – kregždės ir gulbės. Priešingai nei S. Gedos „Strazde“, kur paukščio figūra – būdas parodyti žmogaus pirmapradiškumą, gaivališkumą, A. Kalanavičiaus paukščiai visų pirma siejami su vienatve: „Ak, taip gražiai, / kad stveria / už širdies, / taip baisiai / į mus išsiskyrimo / gulbė skrido“ (p. 51). Paukštis pakilęs nuo žemės, yra kitoks, negu aplinka, neprisitaikęs, jam nepakanka žemės: jis „nelesa nuodėgulio kibirkštaičių <...> ir tiek“ (p. 30). Žinoma, čia žaidžiama romantiniu poeto-paukščio-neprisitaikėlio vaizdiniu, tačiau jis perkuriamas, kalba jį atnaujina ir sykiu parodo kaip amžiną, esminį kultūros elementą. Be to, paukštis ne kartą siejamas su dvasiomis, pamėklėmis. Jis mitologizuotas, jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius panašiai kaip senuosiuose tikėjimuose: „po mirties <...> plunksniškas pamėkliškas švytėjimas“ (p. 107). Paukščio figūrai priešinga gyvatės: paukštis nukreiptas iš gyvybės į mirtį, o gyvatė – atvirkščiai, iš požemių skverbiasi į mūsų pasaulį.
A. Kalanavičius sintaksę ardo, griauna, nepaklūsta jos taisyklėms: šiuo požiūriu jo poeziją nesunku susieti, kaip tai darė šveicarų lituanistas Janas Peteris Locheris, su avangardo poetika. Tad savitumas, kurį sąlyginai galėtume vadinti „kalbiniu vienišumu“, dera su vienatvės, nyksmo, išsiskyrimo temomis, dominuojančiomis rinktinėje. Vienatvė čia – atskirtis nuo kitų žmonių, įvardijama „atokumos“ metafora; mirtis, kai „<...> motinaitė jau neprašo / įvert į adatą siūlaičio – / smėlio žemių / <...> artipilnė jos burna“ (p. 100). Vienatvė taip pat siejama su užmarštimi, tad į tekstą įsilieja nemažiau skaudi atminties tema: vienatvė, mirtis ir užmarštis yra priešingos buvimui kartu, gyvybei ir atminčiai. Ne be reikalo „mirti“ ir „užmiršti“ yra bendrašakniai žodžiai: ši sąsaja archetipinė, ji slypi, kaip sakytų poetas, „prietemos gylėj žalioj“.
Kas be ko, poetinė vienatvė, paukštiškas eilėraščio atotrūkis nuo bendros žemės ir visuotinio šurmulio lemia ir savotišką jo tamsumą, nepaskaitomumą, hermetiką. Tiesa, tai neturi nieko bendro su poeto biografija: iš tikrųjų A. Kalanavičiaus tekstai kalba visiems, jie individualias patirtis perkelia į visuotinės žmogiškosios būklės lygmenį, o tai yra bene svarbiausias rimto meno pasiekimas. Tačiau toks poetinis ėjimas nėra pats lengviausias: gausybė darybinių naujadarų, sintaksės laužymas, ypač tirštas metaforiškumas – beje, nebūdingas daugeliui XX a. 8–9 dešimtmečio poetų – užtamsina kalbą ir neišvengiamai iškreipia tos kalbos supratimą. Bet kaip tik todėl šie tekstai – pati tikriausia poezija: jie reikalauja tylos, ramybės, susikaupimo, tų pačių dalykų, iš kurių yra gimę.
Galima suprasti, kodėl Nepriklausomybės pradžioje Dzūkijos valdžia nefinansavo A. Kalanavičiaus rinktinės: į poeto eilėraščius reikia įsiskaityti atidžiai ir neskubant, reikia jiems atsiverti, gal net apsiverkti. Moderni ir sudėtinga poezija – ne kiekvieno piliečio pomėgiams, ji ir nesiekia įtikti masėms. Rinkinio lyrinis subjektas – vienišas, be galo liūdnas, kenčiantis, daug ką prarandantis – yra dvasios aristokratas: jis nesimurkdo tamsybėse, purve, chaose, o lyg tas paukštis skrenda į šviesą. Skaidrus liūdesys dažnai paveikesnis už kraujuojantį, suplėšyta, šizofrenišką negatyvumą, kurio mūsų poezijoje kartais tikrai per daug. Todėl vertinu šią knygą ir kartu su R. Stankevičiumi džiaugiuosi, kad „literatūrinis poeto A. Kalanavičiaus kelias tęsiasi ir – negana to – iš užmaršties klonių jau baigia išnirti“ (p. 11).
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)
