Rašytoją Vladą KALVAITĮ kalbina Birutė JONUŠKAITĖ

– Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą?

– Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą buvau nustebintas ir nudžiugintas: prieš dvi dienas baigėsi Sovietų Sąjungoje įvairiems netikšoms ir pašlemėkams taikomas gyvenamosios vietos apribojimo terminas. Jau šis tas: mat kategoriškai atsisakęs bendradarbiauti su tais, kurie mane įkalino ir ištrėmė, gavau verdiktą: apie kūrybinį kelią ir knygas, draugas Kalvaiti, gali nė nesvajoti. Bet tai tik pusė bėdos. Švietimo ministerijos Kadrų skyriaus viršininkas, išgirdęs, kur išduotas diplomas, ilgai rūkė, pūsdamas „Kazbeko“ dūmus pro pravirą orlaidę. „Rusų kalbos mokytojai reikalingi Trakuose ir Vilkaviškyje. Pasakykite, kad aš neprieštarausiu.“ Trakų švietimo skyriaus vedėjas, pavartęs diplomą, kirto tiesiai šviesiai: „Mes jūsų paslaugų atsisakysime.“ Į Vilkaviškį nebevažiavau.
Padėjo įsitvirtinti anksčiau iš Sibiro grįžusių draugų giminaičiai – trejus metus dirbau auklėtoju Veliučionių specialiojoje profesinėje technikos mokykloje. Gavau butą. Senas partietis įsiuto. Brūkštelėjo tiesiai į saugumą: „Butai pas mus dalijami liaudies priešams.“ Atvažiavo patikrinti. Kaip pirštu į akį. Teko keltis kitur. Į provinciją. Baigęs trijų mėnesių durpyninkystės kursus, tapau durpių gamybos meistru ir baro viršininku Tytuvėnų durpyne. Vėliau dirbau Tytuvėnų žemės ūkio technikume, Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje ir laisvalaikiu vis rašinėjau. O kai ką dėjau ir į stalčių...

– Jūs labai šiltai prisimenate gimtąjį Radviliškį: „Čia – namai, kupini sekmadienio, senelės rūbų klosčių kvapų. Tėvo – batsiuvio – artelės šurmulio, knygų skaitymo vakarų. Juose dalyvavo tėvo draugas Aleksas Puzanauskas – vėliau Šiaulių teatro režisierius, Stasys Paska, vėliau – Vilniaus operos ir baleto teatro solistas.“ Ar galite papasakoti daugiau apie savo tėvų namus ir juose skaitytas knygas (kokias?), apie senelę, kuriai romane skirti neparašyti laiškai – ypatingai šviesūs ir jaudinantys. Esate minėjęs, kad Jums nuo vaikystės patiko satyra ir kad tikriausiai savo humoro jausmą paveldėjote iš tėvo. O kokia buvo Jūsų bajoraitė mama? Juk, šiaip ar taip, esate mėlyno kraujo. Ar ne iš jos paveldėjote tą išskirtinę ne tik vidinę, bet ir išorinę eleganciją?

– Batsiuvių artelės šurmulys neužmirštamas. Laukujos durys beveik neužsidarydavo. Tai sugrįžęs į gimtuosius Aukštelkus (už septynių kilometrų į šiaurę nuo Radviliškio) su glėbiais naujienų iš laikinosios sostinės įgriūva visai Lietuvai plačiai žinomas tenisininkas Vilius Variakojis (1937 ir 1939 m. buvo Lietuvos krepšinio rinktinės atsarginis žaidėjas, o vokietmečiu žaidė Šiaulių „Šarūno“ komandoje), tai su nunešiotais pusbačiais užsuka Romanas Marijošius (jo tėvas Radviliškio gimnazijos muzikos mokytojas), tuokart dar žalias Kauno konservatorijos studenčiokas, ir Jonas Marcinkevičius, labai savas, artimas žmogus, dirbęs geležinkelio priežiūros brigadoje.
Artelės sielos dvi: tėvas ir jo draugas Aleksiukas-Puziniukas. Kai tėvo nuotaika būdavo gera, užtraukdavo savo mylimą dainą:

Ar tu pyk,
ar tu kauk,
žemės duota
man nedaug.
Bet užtat arklys –
Dievo dovana:
striukos kojos,
ilgas kaklas,
ant abiejų
akių aklas,
nieko nemato
ir nesibaido.
Jeigu kam prireiks
jomarkan važiuot,
prašom pasakyt,
nepasididžiuot –
kelias bus smagus,
velniškai smagus.
Pavažiavę Šiaulių pusėn,
savo bažnytėlėj būsim
per pat mišparus,
per pat mišparus...

Aleksiukas-Puziniukas kaip ir šeimos narys. Jei per ilgai užsibūdavo, nakvodavo pas mus. Iš prigimties jis artistas, o ir skaitovas nepralenkiamas. Balsas skambus, dikcija aiški, lietuvių kalba švari, be tarmiškų nukrypimų. Kai skaitė „Dėdės Tomo trobelę“, suvokęs, koks sunkus, be jokių prošvaisčių juodaodžių gyvenimas, nejučia paleidau dūdas. Senelė ištraukė mane iš kampo, kur sėdėjau prisidengęs lango užuolaida, išsinešė ir sėdėjo prie lovelės, kol užmigau. Prisimenu, Puziniukas minutėlei pritilo, apgailestaudamas, kad neteko vieno klausytojo. Kai skaitė J. Marcinkevičiaus „Sukaustytus latrus“, buvau metais vyresnis ir supratau, kad kalinių gyvenimas – ne pyragai. Artelėje buvo svarstomos ir ateities problemos. Nuoširdžiai stebėjausi, kodėl beveik visi nori būti artistais, siūlė tai vieną, tai kitą veikalą, kuris labiau galėtų sujaudinti žiūrovą, bet ta nelaboji pasaulinė krizė mostelėjo nedoru sparnu ir artelė per vieną vasarą nusikapanojo. Visi kurpaliai, batsiuvio įrankiai buvo sukrauti į dėžes ir drauge su įdubusiomis kėdutėmis atsidūrė malkinėje. Prie sienos atsirado mano lovelė be kratinių pavažų, o pro atitrauktas užuolaidas smagiai plūstelėjo saulės spinduliai.
Kai šalia geležinkelio iškilo Šaulių rūmai, ta pati Puziniuko kompanija iki vokietmečio suvaidino spektaklius: „Prabočių šešėliai“, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, „Geležinis trejetas“ (apie lietuvių kovas su lenkais Augustavo girioje), „Genovaitę“ ir „Atžalyną“ (kartu su gimnazistais).
Taigi tėvas ne tik kalbus, bet ir aštrialiežuvis. Anekdotai, blevyzgėlės, dviprasmiškos mįslės – jo kūrinėliai.
Šeimoje – geležinė tvarka. Mama pamaldi ir rimta. Jos reikalavimai kategoriški: sekmadieniais – į votyvą, gegužę ir spalį – į vakarines pamaldas, prieš didžiąsias šventes – išpažinties ir komunijos.
Tėvas griežtas, bet teisingas. Prasikaltai – būsi nubaustas. Malkų supjaustysi ir suskaldysi dvigubai. Vienas nušluosi šaligatvį ir bruką iki gatvės vidurio... Visi jo įsakymai nepikti, ištarti su slapta šypsena. Rytą atsikėlęs rasdavau gatvę nušluotą. Neklausdavau kas. Žinojau – arba mama, arba senelė. Labai nemėgdavo, kai iš krepšinio aikštelės grįždavau, kaip jis sakydavo, „po vištatupio“. Kartą prasitarė, argi aš nesuprantu, kaip jaudinasi mama, o ir jis pats sėdi lyg ant adatų. Laikai neramūs. Susigėdęs paaiškinau: vyrų krepšinio kamuolys sukiužęs, pilvotas, o mano – tvirtas apvalutis. Užsižaidė vyrai... Nieko nepasakė, o beveik po savaitės pirštu dūrė į naujai pasiūtą krepšinio kamuolį: „Nunešk vyrams... Kamerą patys nusipirks.“ Žinojau, kaip sunku krepšinio kamuoliui atrinkti odą. Ne visur ji vienodo storio. Kartais viena išpjova gali sugadinti visą darbą. O kiek reikia pastangų, jėgų ir užsispyrimo, norint jį išversti. „Greičiau pasiūsi penkias poras aulinių batų nei vieną kamuolį...“
O mėlyno kraujo – irgi ne prūdai. Vienas kitas decilitras, o elegancijos dar mažiau. Kas paaiškins – su kuo ji valgoma? Be abejo, aš nusidavęs į tėvą – žemiškas, mužikiškas. Tai savianalizės pasekmė.

– Dar gyvendamas ne Lietuvoje pradėjote kurti epigramas. Esate sakęs, kad rusų kalba jų parašėte apie tris šimtus. Ar visas išsaugojote iki šių dienų? Ar jau visos išverstos į lietuvių kalbą, kur nors išspausdintos? Kaip sekėsi versti paties parašytus kūrinius?

– Buvau prirašęs apsčiai. Spausdino Irkutsko ir Krasnojarsko sričių dienraščiai. Net honorarą mokėjo. O kadangi knyga kainavo apie rublį, žiūrėk, dešimt knygų ir nusiperki. Išsaugojau ne visas epigramas. Kažkur keli segtuvai dulksta... Įsidrąsinau sykį vieną kūrinėlį pasiųsti į „Krokodilą“. Galiu pasigirti – atspausdino.
Už honorarą nusipirkau Iljos Erenburgo devyntomį, sukėlusį daug prieštaringų vertinimų. Keletą epigramų išverčiau „Šluotai“ į 1966 metų paskutinį numerį.

– „Satyrikas? Lyrikas? Prozininkas? Reikėtų mane sukapoti dalelėmis. Nežinau, ko būtų daugiausia. Nežinau. Visad apgailestausiu, kad dar nesukūriau tokio kūrinio, kurį pavadinčiau tobulu. Tobulybė yra neaprėpiama. Ji – nepasiekiama“, – taip kalbėjote 2010 metais. Šiandien Jus pažįstame visų pirma kaip novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autorių. Ši knyga pateko į 2012 metų Geriausių knygų suaugusiems penketuką, taigi beveik „tobula“. Ar Jūs pats ja esate taip labai patenkintas, kaip kad skaitytojai? Ar ją parašius šiek tiek palengvėjo iš lagerio atsinešta kupra? Ar tikrai, kaip teigia knygos recenzentai, šis „išsipasakojimas“ leido Jums įgyti nuskausminančią distanciją, atvėrė erdvę realisto ir satyriko žvilgsniui? Juk esate sakęs, kad „kiekvienos parašytos knygos nebemėgstu. Ypač jei joje yra man intymesnių dalykų. Juos skaitytojas vertina. O aš graužiuosi“.

– Jūs pasakėte – „beveik tobula“. O iki normalaus tobulumo tiek, kiek iki Sirijaus žvaigždyno. Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim – kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai – pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis. Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti? Kodėl negęsta noras vis ką nors statyti ir karštligiškai ieškai lentų, tinkančių durų varčioms? Kodėl brendi purvinomis gatvėmis? Dumblo vis daugiau, vandens daugiau, o tu nemoki plaukti... reikia žengti dar vieną paskutinį žingsnį ir tu jau nugarmėsi gylyn. Ir prieš tave ūmai atsiranda šluotelė pernykščių žolių. Čiumpi už jų ir jauti – kyli į viršų. O ten kažkur laužas... Ir žinai, kas sėdi prie to laužo. Kodėl ir atmintis negali nurimti? Deja, nuskausminamoji distancija tik fikcija.

– Vytautas Rubavičius, recenzuodamas Jūsų romaną, rašė: „Skaitydamas tokią literatūrą ypač aiškiai pajunti, kad atmintis visada veikia sykiu su kūrybine vaizduote, kad atmintis ir vaizduotė yra du tos pačios misterijos aspektai. Be jų – jokios paveikios literatūros, jokio paveikaus išgyvenimų išsakymo. Bendrais žodžiais niekaip neperteiksi nei skausmo, nei nevilties, nei patirtos prievartos, nei apreiškimo šviesos. Faktai fakteliai taip pat turi tam tikrą reikšmę – juos lygindami būsimi tyrinėtojai gali aptikti įvairių reikšmingų istorinių smulkmenų, tačiau tik literatūra, atminties literatūra pajėgi mus, skaitytojus, įtraukti į šiurpaus egzistencinio išgyvenimo properšą, šitaip plėsdama mūsų asmeninės ir istorinės savivokos patirtį bei akiplotį, taip pat tvirtindama mūsų žmogiškosios bendrystės saitus.“ Taigi, mielas Vladai, kad Jūsų gyvenimas vertas romano, Jūs jau įrodėte. Be asmeninės patirties Intos gulage „Sustiprinto režimo barako“ turbūt neįmanoma būtų parašyti. Nes tai „gyvenimo patikrinta ir užgrūdinta ištarmė“. Tačiau man vis tiek maga sužinoti, koks šiame romane tikrovės ir fantazijos santykis, ar visi herojai turi prototipus, ar visa, ką rašote, regėjote savo akimis, ar, pavyzdžiui, kai ką girdėjote iš kitų kalinių, kai ką prikūrėte pats.

– Beveik visi herojai turi prototipus. Sovietinis lageris – įvairiausių „herojų“ galerija. Pasirink pats, kas tau arčiau širdies. Ar vagį žmogžudį, kuriam kam nors „išleisti dvasią“ „dva raza pliunut’“ (du kartus nusispjauti), arba kokį nors „dvasną“, kuris jau nebesupranta, kas jis yra ir dėl ko gyvena. Mes juos vadinome „pingvinais“. Jie Borios ir jo jaučio Sevos kontingentas. Įmeta su apatiniais rūbais į iš žalių ir dar kvepiančių lentų sukaltą dėžę (neva grabą) ir neskubėdami pagarbiai praveža pro visą zoną, primindami, kad visų laukia panašus likimas. Visi – matyti, regėti, su kai kuriais bendrauta, kalbėta. Iš kai kurių – neryškių – kartais padarai vieną – kampuotesnį.

– Dar paklausiu ir apie novelę „Kandidatas į... Ginesą“ iš rinkinio „Stiklinė aguonų“. Labai smagu, kai vyras rašytojas taip taikliai pasakoja apie vyrus – „ne šios žemės piliečius“, kokių mūsų gildijoje tikrai netrūksta. Valentinas Sventickas yra pasakęs, kad daugeliui rašytojų (ypač emigrantų) ganėtinai pasisekė – jie turėję nepaprastai geras žmonas... Jos buvo ir vaikų augintojos, ir duoną uždirbdavo, ir namus remontuodavo, ir savo vyrų kūrybos vadyba užsiimdavo. Taigi ar Laurutis turi prototipą? Kaipgi Jūsų žmonai, vaikų gydytojai, sekėsi gyventi su nuolatos „rašinėjančiu“, į knygas įnikusiu vyru?

– Be abejo, ir Laurutis turėjo savo prototipą. Su juo kartu dirbau. Tai darbų mokytojas. Labai mėgo medį. Nuostabus žmogus. Į savo sandėliuką prisinešė iš girios kelmų, šakų, lentgalių atsivežė iš lentpjūvės, net žieves ir tošeles susirinko. Kiekvienas mokinys gaudavo skirtingą užduotį. Žurnalą palikdavo mokytojų kambaryje. Grįžęs iš atminties surašydavo visiems pažymius. Pavaduotoja įžiūrėjo „aferą“. Gavęs pastabą, kitą dieną į mokytojų kambarį įėjo su didžiuliu pusmaišiu. Lauručio rankos drebėjo, kakta rasojo.
– Atleiskit! Paprašysiu man padėti, pagelbėti. Štai čia 5b klasės berniukų darbai. Jūs atsiverskite žurnalą, o aš iš maišo trauksiu dirbinius, skelbsiu mokinio pavardę ir pažymį. Jei suklysiu, bent sykį, parašysiu pareiškimą... išeiti iš darbo.
Ant stalo suguldė vaikų išskaptuotus įvairaus dydžio šaukštus, kelias dėžutes, ant kurių dangtelių galima buvo atpažinti Žemaitę, Maironį, Vaižgantą, Kudirką, Basanavičių. Laurutis nepadarė nė vienos klaidos...
O V. Sventickas teisus. Mano žmona nepaprasta. Keletą novelių esu parašęs pagal jos papasakotas istorijas. Tokia yra novelė „Sugrįžimas“, atspausdinta knygoje „Balandis ir bandonija“. Kitos dar stalčiuose. Anais laikais mes prenumeruodavome daug leidinių, be kurių gyventi tiesiog neįmanoma. Laiškanešys atnešdavo „Literaturnaja gazeta“, „Knižnoje obozrenije“, „Roman-gazeta“, žurnalus „Oktiabr’“, „Novyj mir“ – kažkuriame buvo spausdinami naujausi užsienio rašytojų kūriniai... Ir dar visas glėbys lietuviškų leidinių.
Žmona turėjo daugiau laiko negu aš. Ji man patardavo, ką skaityti verta ir ko ne. Mūsų skoniai sutapdavo.

– Jūs esate minėjęs, kad „Sustiprinto režimo baraką“ rašėte dvidešimt metų. Kaip visa tai vyko? Ar turėjote išsaugojęs kokius nors užrašus iš lagerio laikų?

– Jokių užrašų iš lagerio neatsivežiau. Žinios iš penktojo olpo (ypatingojo lagerio punkto) vienareikšmės: atims kiekvieną mažiausią popieriuką. O jei pradėsi šiauštis – tavo išvykimas „į laisvę“ bus atidėtas neribotam laikui. Dažniausiai, ypač pabaltijiečiai, nerizikuodavo.
Romaną pradėjau rašyti 1989 metais Lampėdžiuose, kur ilsėjomės su žmona po jos pirmos operacijos. Pirmiausia pradėjau rašyti vaizdus iš „buro“. Supratau, kad tai gali būti nuobodu skaitytojams. Ir tada atsirado „Neparašyti laiškai senelei“, kuriuos sukišau į tekstą „atsipūtimui“. Kita vertus, mėgstu rašyti kelis kūrinius iškart. Kai su vieno kūrinio herojais susipyksti, imi nebesutarti, griebiesi kito. Viskas priklauso nuo tavo nuotaikos, nuo aplinkos ir žmonių, kurie tave supa.

– Kaip manote, kas žmogui padeda išlikti ekstremaliomis sąlygomis, kai jam į nugarą nuolatos alsuoja baimė? Baimė mirti iš bado. Baimė būti užmuštam. Humoras? Žvilgsnis iš šalies į save? Kiti, šalia esantys, gerumo nepraradę žmonės, tokie kaip kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kaip Efendijevas? Gebėjimas greitai ir taikliai įvertinti situaciją? O gal tik atsitiktinumas? Jūs esate sakęs, kad kiekvieno patirtis net ir lageryje yra individuali. Tai gal formulė labai paprasta: jeigu likimo bus skirta – išgyvensi, nesvarbu, koks esi, kokie tavo charakterio bruožai, kokie įsitikinimai, o jeigu skirta mirti – niekas nepadės.

– Kas neleido praskysti? Gal Dievas padėjo. Gal likimas. Gal mano paties nuostatos, pasaulėžiūra. Manau, yra daug elementų, žmogų veikiančių iš visų pusių. Kai išlaipino 1948-ųjų gruodžio 25-ąją, Intoje buvo 44 laipsniai šalčio. Plonos kojinės privirusios prie batų. Griuvinėdami, vienas kitą keldami, ragindami dar turėjome eiti apie dešimt kilometrų. Atsiliekančius šaudė. Mirusius metė į griovius. Tai tik nedidelis epizodas, kuris irgi formuoja tavo žvilgsnį į pasaulį. Sutikau įvairiausių žmonių, mačiau kraupiausių dalykų.
Lageryje plazdeno viena visiems kaliniams žinoma frazė, apibūdinanti tokių darbo stovyklų kūrimo turinį ir esmę: „Nuo dienos davinio nemirsi, bet mergaičių nepamylėsi.“ Kažkur „viršuje“ buvo paskaičiuota, kiek reikia duonytės ir košytės, kad kalinys ne tik nepakratytų kojų, bet dar ir dirbtų. Kad kęstų nuolatinį alkį, bet turėtų ir šiek tiek vilties. Baimės būti užmuštam patyrė nedaug kas. Buvusių recidyvistų neliko. Juos perkėlė į kitus lagerius, čia liko visi nuteisti pagal 58 straipsnį (58.10 – agitacija prieš sovietų valdžią; 58.11 – grupinis pasipriešinimas (be ginklo); 58.8 – ginkluotas pasipriešinimas). O politiniai kaliniai – šviesus kontingentas – inteligentai: studentai, gydytojai, mokytojai, dailininkai, rašytojai... Mums išgyventi padėjo azerbaidžaniečiai – Efendijevas, Azizovas, Aivazovas, buvę Kaspijos jūros naftininkai. Jie visi buvo mėtomi po lagerius nuo 1937 metų. Žmonos pakeitė gyvenamąsias vietas, todėl jie dažnai gaudavo siuntinius. Į valgyklą neidavo. Vadinasi, likdavo didžiausi obeliskai pietinės ir vakarinės košės bei žuvies, kurios jie irgi nemėgo. O savaitgaliais – Kazimiero Vasiliausko verdama košė, tikra dovana išbadėjusiems, prie nugaros pridžiūvusiems pilvams. Ypač jaunimui, kuris pateko į lagerį dar nesubrendęs. Pavyzdžiui, atvažiavęs svėriau trisdešimt aštuonis kilogramus, išvažiavau prisiauginęs dvidešimt. Dešimčia centimetrų ūgtelėjau, nuo metro šešiasdešimt aštuonių iki metro septyniasdešimt aštuonių. Tokio „tėtušio“ užmiršti neįmanoma.

– Viename interviu esate sakęs: „Viską nulemia tavo pasaulėžiūra. Ir tu negali nuo jos pabėgti. Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas. Ir man pasirinkti nebuvo sunku. Vokiečių laikais jis platino laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad esam už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Ir kai aš įstojau į pogrindinę „Trispalvės“ organizaciją, priklausiusią Kęstučio junginiui – viskas man buvo aišku.“ Ar šiandien Jums irgi viskas aišku Lietuvoje? Tiek daug paaukojote, tai ar dabar jaučiatės ramus, ar kas nors Jus pykdo, erzina? Kaip ten Jūsų dabartinės „haliucinacijos“? Ar vis dar Jus kankina?

– Norėčiau paaiškinti žodžius „viskas buvo aišku“. Mūsų „Trispalvės“ organizacija (aštuonios merginos ir penki vaikinai) priklausė Kęstučio junginiui. Dar vaikštant Radviliškio gatvėmis buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini nepriekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, kad pasirinkai tikrąjį kelią. O apie haliucinacijas aš jau rašiau. Jos kankina iki šiol. Bet būna velniškai smagu, kai prabudęs matai ne grotas, o įstrigusią eglės viršūnėje saulę.

– „Už tėvynę – 5 metai lagerio, 4 tremties. Mūsų šeimoje 11 patyrusių tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjusių 16 metų, tremtyje išbuvusių 84 metus, 1 nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas (kapas nežinomas), 5 jau mirę. Žinau, šiandien atlikčiau tą patį“, – esate sakęs. Iš šalies žiūrint – Jūsų šeima išskirtinė, ir tai, kiek suprantu, nulėmė, anot Pedro Almodovaro, „geras“ auklėjimas. Kaip manote, ar to „gero“ auklėjimo dar yra likę Lietuvoje, šeimose, mokykloje, visuomeninėse organizacijose? Ar tikite šių dienų Lietuvos piliečiais, savo dukros karta, savo anūkės? Ką jaunimas turėtų būtinai perskaityti?

– Tas „geras“ auklėjimas sutriko. Susirgom, gal tiksliau – mus pakirto bjauriausia dvidešimt pirmojo šimtmečio infekcinė liga – lagamininė nuotaika (čemodannoje nastrojenije). Mes jau nebeišsivaikštome, mes jau nebeišvažiuojame, mes išskrendame ir nebegrįžtame...
Ką jaunimas turėtų skaityti? Ne tik skaityti, bet daug ką išmokti mintinai, kad ir poetės Erikos Drungytės eilėraščių knygą „Patria“.

– Pakomentuokite šiuolaikinių realijų fone tokią savo frazę: „Nė vienam, kiek žinau tremtinių ir kalinių, nekilo mintis baigti gyvenimą savižudybe.“ Kaip čia atsitiko, kad dabar esam tauta, pirmaujanti Europoje pagal savižudybių skaičių? Ir kas yra žmogaus gyvenimas? Ko jis vertas?

– Savižudybę skatina neviltis, o tremtiniai ir kaliniai vilties nebuvo praradę. Net tas sovietinis penkiasdešimtmetis lietuvio neįveikė. Mes – žemdirbiai, mes mylime žemę. Ji iš mūsų buvo atimta.
Mūsų vadai neturėjo patirties valdyti valstybę. Todėl ir ėjome keliu pusiau akli. O silpnesnioji tautos dalis, nematydama nieko pozityvaus, o tik girdėdama nykius pažadus, – palūžo. Sunku apie tai skaityti! Juk gyvenimas vienas. Antrojo nebus. Pabūti, pagyventi šitoje žaliojoje planetoje Dievo dovana! Tik ar visi tai suprantame. Daug kas ją norėtų nusavinti...
Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Man atrodo, kad kaip yra, taip ir turi būti. Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimų kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi. Nesijausčiau saugus. Man atrodo, kad žmogus turi atjausti kitą. Bet dabar nėra atjautos. Lageryje atsidūrę žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus.

– Kiek Jus pažįstu, esate labai linksmas, visada geros nuotaikos žmogus. O sakote žurnalistams visai kitokius dalykus: „Esu prietaringas. Neleidžiu sau džiūgauti. Nes džiaugsmas tuojau pat persipina su sielvartu. Neplanuoju, nes mano suplanuotus dalykus kažkas visad sugriauna... Nemėgstu švenčių.“ Tai kaip čia yra: vienoks Kalvaitis viešumoje, o visai kitoks – savo kambarėlyje, Tytuvėnuose, žvelgdamas į Varlynę? Aš žinau, kad tuos namus kūrėte ir medžius sodinote kartu su žmona Leonora, kuri iškeliavo anapilin 1991 metais...

– Mes buvome labai artimi. Iš pusės žodžio suprasdavome kits kitą. Dargi iš žvilgsnio žinodavome, kas negerai. Į Baltijos kelią važiavome kartu. Ten ji, kažkur palei Pasvalį, švelniai paleido mano dešinę ranką ir tarė: „Čia turi stovėti mano tėvas, tavo uošvis.“ Ir nusišypsojo. (Jos tėvas 1951 m. buvo sušaudytas Tuskulėnuose, kaip tėvynės išdavikas.) Per Sausio įvykius mes buvome prie Seimo ir televizijos bokšto. Gyvenome pas draugus, greta Seimo rūmų. Rusinome laužus, dalijomės sumuštiniais, kava. Mane sukrėtė viena jos frazė: „Čia, pirmose gretose, turėtume stovėti mes, visos ir visi iš onkologinės Santariškių klinikos.“
Atsakymui neradau žodžių...

– „Stilius – tai kvapas. Gero apsakymo kvapą jauti. Ir tą kvapą sukurti yra autoriaus užduotis. Niekada negali pamiršti, kad skaitytojas tą kvapą norės pajausti... Taupyti žodį ir talpinti prasmę – štai tikroji užduotis“, – tai Jūsų žodžiai. Kaip manote, kas iš šiuolaikinių Lietuvos rašytojų rašo taip, kad iš karto užuodi jo kūrybos „kvapą“? Kokie užsienio rašytojai Jus keri tais savo „kvapais“?

– Užmirškime Ivano Krylovo pasakėčią, bet skaitant „Marantą“ tą kvapą jauti. Ypač jis gyvas dzūkiškuose intarpuose. Tai atgaiva sielai. Pridursiu: gera knyga – ne vien jos kvapas. Lietuvių kalba ypatinga tuo, jog greta sustačius tinkamus žodžius ji suskamba kūriniuose negirdėtomis simfonijomis.
Be galo artimas Valdas Papievis. Jo „Odilė“. Žavi Šarūno Barto filmai. Mano manymu, geriausią praeitų metų novelę išspausdino „Metai“ lapkritį – Alvydo Šlepiko „Violončelę“. Koks žodžių taupumas kuriant vaizdingą peizažą. Kiek nuostabios poezijos ir kokios artimos žmogiškai prigimčiai mistinės įžvalgos!
Mėgstu Lotynų Amerikos novelistus. Sena meilė – Jackas Londonas ir Guy de Maupassantÿas. Tačiau O. Henryÿio „Paskutinis lapas“ – kol kas neprilygstamas.

– Jūsų tėvo sumeistrauta komoda ir knygų lentynos apkabinėtos lapeliais su daugybe įvairiausių retų, Jums patinkančių žodžių. Taigi čia iš Jūsų repertuaro: nedrėžėkite (drėžėti – nenoromis duoti) atsakinėdamas į klausimus. Prašyčiau išeidinti (visus išvaryti) užklydėlius ir, kai spoksosite į galvotainius (debesis, panašius į galvą), negalvoti apie dienugalį (gyvenimo pabaigą), o imtis darbo pagal savo gamą (prigimtį) ir suskelti ne tik man atsakymus, bet dar ir kokią novelę apie, pavyzdžiui, dergsmą (šmeižtą), kurios herojė – devynvyrė (pasileidusi moteris). O iš tikrųjų norėčiau, kad tokių „skanių“ žodžių būtų kuo daugiau Jūsų knygose, ir tikiuosi, kad toje, kurią dabar rašote, žvelgdamas į savo uošvio portretą, bus apsčiai. O gal galėtumėtė plačiau papasakoti, kokia tai bus istorija?

– Rinkti lietuviškus žodžius ne mano išmislas. Jis pasiskolintas iš jaunojo J. Londono, kai leidėjų paakintas užsirašinėdavo sinonimus ant lapelių, kurie sukabinti ant virvučių nuolat lindo į akis. Aš juos prismeigiu prie lentynų...
Istorija, jei ji bus (jai reikia daug laiko ir jėgų!), – iš mūsų šeimos gyvenimo. Uošvio pokalbis, pašnekesys, pasiguodimas ar dar kaip kitaip su žentu, o jie vienas kito nėra matę. Uošviui devyniasdešimt ketveri metai, žentui – keturiasdešimt septyneri. Visas ilgas tarpas po uošvio mirties iki šių dienų. Uošvis – kaip minėjau – sušaudytas Tuskulėnuose 1951-aisiais. Iki šiol dar nenustatyta vieta kur žuvo, bet kolumbariume niša palikta.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)