Alvydas Šlepikas. LIETAUS DIEVAS IR KITI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Nuo 2005 m. išleisto Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ naujasis, šiųmetis leidimas, sakytum, daug kuo nesiskiria, tik pasipildė naujais tekstais. Senąjį sudarė devynios novelės, naująjį – penkiolika. Veikiausiai toms naujoms šešioms novelėms ir skirtas žodis „kiti“, apibrėžiantis veikiau kiekį nei kitoniškumą: juk akivaizdu, kad autorius nepersistengė, nebandė skaitytojui atsiverti kaip nors kitaip, nustebinti šį neįprastais ir jam nebūdingais tekstais. Regis, ir skaitytojas to kitoniškumo nepasigenda – jam prie širdies ir darniai besiklostanti novelių struktūra, ir ramus, elegiškas pasakojimo būdas, kartkartėmis žybtelintis tokia, sakyčiau, „fosforine“, „elektrine“ mistika („Lapė“, „Violončelė“, „Išleistuvių valsas“). Netgi veikėjai nesikeičia: tie patys mažo miestelio gyventojai, dideli ir maži, šiaip seni ar be laiko susenę („Langas į sodą“). Jie tokie paprasti, iš pažiūros netgi neįdomūs, neretas dar ir nevykėlis ar vėpla (Geniukas iš „Mėlynojo vakaro ralio“).
Sakyčiau, ir laikas išliko stebėtinai toks pat – keistas, nejudrus, tirštas. Inkliuzinis laikas. Štai citata iš novelės „Meškeriotojai“: „Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs“ (p. 7). Ši citata galėtų apibrėžti ir sovietmetį (bakalėjos parduotuvė), ir šiandieną (tuštėjanti mokykla ir jau tušti kultūros namai); frazė „trispalvė vėliava“ tą laiką kiek sukonkretina. Nesikeičiantį provincijos laiką akcentuoja ir frazės pradžia – „visada plazda“.
Provincijos laikas – savotiškas, mitinis, iš jo išaugo dažno vaiko vaikystė. Išaugo tarsi iš sakmės, legendos, pasakos, kai, pasitelkiant pasakos logiką, galima paaiškinti ir žmonių poelgius, ir pasaulio sąrangą, o apsisaugoti nuo kiekviename mite slypinčių grėsmių galima užkalbėjimu, užkeikimu, ritualu, magišku veiksmu. Toks yra beveik visų „Lietaus dievo ir kitų“ novelių laikas, kuriame kaip užkalbėtojas, kaip likimo lėmėjas – šamaniškų galių turintis žodžio valdytojas – atsiskleidžia pasakotojas (ypač tai ryšku novelėse „Lapė“ ir „Violončelė“). Žinoma, yra ir kiek kitoks – išmintingas, liūdnokas pasakotojas, kuris tiesiog pasakoja istoriją, kuris kalba paprastai ir jautriai, nesidangstydamas ironiškais juokeliais, kurie leistų jam atrodyti šauniam ir atsainiam (o toks jis nėra, netgi novelėje „Mano draugas Sigitas“, pretenduojančioje būti ironiška). Jis nebijo pasirodyti trapus, gal net pažeidžiamas, balansuojantis ant sentimentalumo ribos (jos, sakyčiau, irgi niekur neperžengia, nors kartais toks įtarimas kyla – istorija su kapinių angelu novelėje „Broliai juodvarniai“). Tai stebina, ypač šiandien, kai proza, išsikėlusi sau stiprių herojų kultą, pamiršo, kad pats stipriausias kartais būna trapusis, o pats linksmiausias – liūdnasis... Išmintinga pirmosios rinkinio novelės „Meškeriotojai“ pabaiga: „<...> jeigu jūs užklystumėte į šį miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti“ (p. 13). Tuo tarsi pasakoma, kad ir tų vyrų istorija gali būti užmiršta, bet juk nieko čia tragiško. Istorijos pamirštamos, istorijos kuriamos iš naujo...
Rinkinio novelių struktūra skaidri ir paprasta, kompozicija – nepretenzinga, veikėjai maždaug nuspėjami – tokie, kokie ir turi egzistuoti inkliuziniame laike. Tačiau neretai iš to laiko išsiveržiama – tarsi sprogstant, tarsi viską aplink išsprogdinant. Ypač ryškiai tai atskleidžiama įdomiausiose senesniojo rinkinio novelėse „Lietaus dievas“ ir „Lapė“. Pasakotojas „Lietaus dieve“ prabyla pirmuoju asmeniu, o „Lapėje“ – trečiuoju, tačiau abejose novelėse juntamas pasakotojo dvilypumas. Lyg jis būtų vaikas ir suaugusysis tuo pačiu metu; ryškus vaikystės prisiminimas abiem virsta sustingusia inkliuzinio laiko dalimi. Aklo elgetos, primenančio plėšrų paukštį, akys – „baisios, gąsdinančios, primenančio avies lajų“ (p. 37), o lapės maita lauko pakrašty – visai be akių: „<...> akys išėstos maitvabalių ar išlestos varnų“ (p. 84). Galima teigti, kad ir elgetos, ir lapės akys vaikui įkūnija instinktyvią, nepaaiškinamą, iracionalią mirties baimę, kurią nugalėti tegali stebuklas – apsaugantis užkalbėjimas, magiškas ritualas. O tokie ritualai slypi ne kur kitur, bet pačiose giliausiose pasąmonės gelmėse, kur tyvuliuoja pirmykštis chaosas, kur dar neatskirtos ir neišgrynintos pasaulio stichijos, tokios kaip ugnis ir vanduo. „Lietaus dievo“ vaikas nori „užgesinti jo [elgetos – R. Š.] baltas, nežinia ką reginčias akis“ (p. 43) – ir kitais metais, kai ubago jau nebėra, per atlaidus labai lyja; o mažasis Simutis, apsaugai „nuo audros, ugnies ir nuo blogų bobų žvilgsnių“ (p. 80) užsimaukšlinęs didžiulius neperregimus lakūno akinius, pats virsta mito herojumi, kovotoju su baime, su tamsa, su mirtimi (jis uždega tamsią ir baugią daržinę, kurioje pasikorė jo tėvas).
Kitas labai keistas, įdomus ir gražus novelių bruožas – kai pakinta realioji pasakojimo erdvė. Prisiminus Milorado Pavičiaus „Vidinę vėjo pusę“, apie kai kurias A. Šlepiko noveles galima pasakyti, kad jose mūsų empiriniais pojūčiais suvokiama erdvė tarsi išsiverčia į kitą pusę. Pavyzdžiui, novelėje „Lapė“: visi laksto po mišką ir ieško Simučio, o jis sėdi su mirusiu tėvu ir liepsnojančia lape, kuri glaustosi jam apie kojas, ir niekas iš ieškančiųjų jo nemato. „Lietaus dieve“ – atvirkščiai, berniukas labai aiškiai mato tai, kas turėtų būti nematoma: godų elgetos rijimą („tai buvo kažkoks kosminis vyksmas, pasaulių naikinimas, griūtis, ar kas“ (p. 46), o paskui – vėmulį: „Atrodė, kad jam iš vidaus, iš pilvo ar krūtinės per burną veržiasi lauk, bandydamas ištrūkti, kažin koks monstras“ (p. 47). Tai, kad ši erdvė yra labai archajiška, labai sena, liudija tyla: aklasis pradeda ryti tik visiškoje tyloje, ir vaikai stebi jį užkandę žadą, bijodami sukrutėti, o Simučiui jo miręs tėvas sako: „Ša. Neatsiliepk“ (p. 89). Ši erdvė – bežodė, o galbūt ir besielė; žmonės – žemės dalis, gaivalingų stichijų gludinami ir formuojami kaip uolos, taršomi kaip medžiai, gesinami kaip nuodėguliai; jie sapnuoja atviromis akimis ir laukia, kada jų siela bus pažadinta.
Erdvės „išsivertimas“ ryškus ir paskutinėje senesniojo rinkinio novelėje „Langas į sodą“ („Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras – tartum teatro dekoracija“, p. 98). Regis, nieko tokio nenutinka, kad novelės veikėjas Sigis prarastų akstiną gyventi, ko nors siekti, veikti... Kaip ir „Išleistuvių valse“, novelėje iš „kitų“ grupės, pati erdvė kisdama atskleidžia žmogui kažkokią šiurpią paslaptį, kurią patyrus (žodis „žinoti“ čia netinka), ryžtamasi mirti. „Jis nevažiuos į jokį technikumą. Jis nieko neveiks. Jis tik bandys numirti. Jo savižudybė bus tokia. Lėta ir ilga. Kaip liga“ (p. 105). Galbūt iš tikrųjų realybė tėra dekoracija? Tada kas už jos, kaip už kokios užuolaidos, slepiasi?.. „Netikėtai langas atsiveria, tarytum sprogsta langas į sodą. <...> ir visi jie, besiveržiantieji į šviesą, išlekia pro langą į sodą, į ošiantį rudenį, į didžiuliais sparnais atšniokščiančią žiemą“ (p. 106). Tai, kas vyksta, paliekama spręsti skaitytojui, kaip ir turi būti kiekviename gerame kūrinyje.
„Kitos“ novelės – ne visos tolygios savo pasakojimo struktūra ir tematika. Pavyzdžiui, „Pelė“, „Dvasios ir masės santykis“, „Butelis“ struktūra ir idėja labiau primena žavias miniatiūras, o gal – proza parašytus eilėraščius. Tačiau kitose naujesniojo rinkinio novelėse rastume visa tai, kas buvo svarbu ir įdomu anksčiau – ir skaidrų pasakojimo paprastumą, ir šiurpaus mito kibirkštis, ir „išsiverčiančią“ erdvę – ji tampa dar sąlygiškesnė, dar keistesnė, dar negailestingesnė tam, kas vadinama trapiu žmogiškumu, siela. Gniaužianti žmogaus balsą, paliekanti tik žvėries instinktais suvokiamas jusles. Šiuo atveju ypač iškalbinga novelė „Tamsa“: du jos personažai eina žudyti senutės „tarytum akli, pasikliaudami vien tik klausa“, uosdami ir nuščiūdami kaip žvėrys: sutikę tokius pačius, susitvarko su jais instinktyviai, tamsoje lyg kokiame dumble paliekami lavonai, su tamsa einama į naują dieną: „Rytuose jau žiebėsi pirmieji aušros pustoniai, ir jis skubiu žingsniu nuniro į tamsą“ (p. 119).
Erdvės pasikeitimas meistriškai vaizduojamas novelėje „Išleistuvių valsas“. Banaliausia išleistuvių situacija staiga pavirsta kova su baisiu, neįsivaizduojamu priešu. „Kai išėjo į lauką, pamatė, kad viskas keistai pasikeitę – medžių šakos draskė elektrinį nakties kūną, žvaigždžių nebebuvo matyti, juodi debesys užgulę dangų, retsykiais dusliai sugausdavo bažnyčios varpas, įsuptas vėjo“ (p. 125). Vėliau danguje išnyra „metalinė aštri pilnatis“, dvelkteli „degėsių tvaikas“ (p. 126) ir galiausiai pasirodo mitinė pabaisa, kuri praryja Daniaus motiną. Galima būtų teigti, kad tai haliucinacija, tačiau novelė palieka įspūdį, tarsi ši haliucinacija būtų tikresnė už tą tikrovę, kurioje su savo motina gyveno Danius (kodėl tokia pati haliucinacija negalėtų būti kvailas ir tuščias jų pokalbis mokyklos aktų salėje?). Traškantys motinos kaulai, trykštantis kraujas, į pabaisos snukį įsmeigtas baslys tą šiurpų tikroviškumą tik pabrėžia. Tikrovei „atsikeitus“ („tarytum nuo akių nupuolė koks valktis“, p. 128), Danius suvokia, kad motina jį išgebėjo – jei ne ji, pabaisa būtų surijusi Danių. Ši pabaisa kažkuo primena liepsnojančią lapę („Lapė“) – jos abi įkūnija „šaltą nepažįstamų akių spindulį“ (p. 79), mirtį ir baimę. Tokią šiurpią, kad net auka, pasiaukojimas negali mirties įveikti. Tai būdingas pirmykščio mito bruožas.
Graži, keista ir įdomi novelė „Violončelė“, kurios veikėja – violončelę dovanų gavusi ir groti labai trokštanti mergaitė Živka. Tačiau šį brangų instrumentą mergaitė gauna iš mirštančios mokytojos: taigi violončelė jau yra ne tik instrumentas, bet ir savotiška auka, kurios geidžia kita erdvė, įkūnijanti mito tamsą. Ji užklumpa mergaitę stotyje, bepročio Balandėlio pavidalu („Ką ten turi toje juodoje dėžėje, kažkaip gudriai tarsi lapinas klausia žmogus. <...> Živka nežino, ką atsakyti, bet ji nė už ką neatiduos violončelės, net jeigu šitas bandytų atimti“, p. 130). „Lapę“ vėl primena ir neminimas, bet nujaučiamas „šaltas nepažįstamų akių spindulys“, ir tamsus miškas, ir jame paklydusi Živka, ir išnyrantis laužas, prie kurio sėdi vienuolika mėnesių, o dvyliktasis, Balandėlis, išeina iš tankmės... Tik čia, kitaip nei „Lapėje“, kur berniukas šaukiamas neatsiliepia (taip leidžiama suprasti), mergaitę miške žmonės suranda – violončelės futliare, sušalusią, bet gyvą. Kodėl taip atsitinka, kodėl Živka lieka gyva – galima tik spėlioti... Živkai išgelbėti paaukojama violončelė – novelėje ne kartą minima, kad ji yra gyva (ją reikia šildyti, saugoti, kad nesušaltų, o parsivežus namo, elgtis labai subtiliai, „kad instrumentas priprastų prie mūsų namų“, p. 142). Taigi violončelė įkūnija ne tik instrumentą, bet ir šį tą daugiau. Ypač turint omeny, kad Živka niekada ja taip ir nepagrojo ir niekada jau negros, nes miške nušalo rankas.
Skaitant A. Šlepiko noveles, nejučia užgniaužia kvapą nuo vienokios ar kitokios metaforos, simbolio, palyginimo („aštri metalinė pilnatis“, „elektrinis nakties kūnas“), kurie anaiptol nėra sugalvoti dėl įmantrumo ar kad atliktų dekoratyvinę funkciją – jie mažais plaušeliais vejasi į vieną giją, ir toji gija yra stipri kaip mirtis, kaip tamsa, kaip meilė. Kyla didelė pagunda (ko gero, šioje recenzijoje neišvengiamai jai pasidaviau) tas metaforas ir palyginimus aiškinti, grupuoti, nustatyti kokias nors specifines jų reikšmes... Tačiau ar įmanoma paaiškinti poeziją (o Alvydo Šlepiko proza – neišvengiamai kyla iš jos, ypač toji keista dvipusė erdvė), kita vertus, ar reikia?.. „O eilėraštis gimsta kaip vėjas, iš nieko“... – rašė Henrikas Radauskas („Žiemos daina“). Taigi – gimsta iš nieko, o atskleidžia tiek daug. Netgi tai, ko pats autorius galbūt nė neplanavo atskleisti...

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)