Ar galima šią knygą laikyti kūriniu apie Šviesią ateitį? Iš dalies, žinoma, taip. Bet toji dalis labai nedidelė. Šis romanas, jį rašant, patyrė ganėtinai svarių pokyčių. Jis buvo pradėtas (sumanytas) kaip linksmas, sklidinas nuotykių muškietininkų romanas.
      1962 02 01. A. N.: „...Tik nepyk, bet aš įterpiau (į 1964 metų „Dietgizo“ [1] planą) „Septintąjį dangų“, apysaką apie mūsiškį prievaizdą svetimoje feodalinėje planetoje, kurioje gyvuoja dvi protingų padarų rūšys. Planą apgalvojau, išeina aštraus siužeto dalykėlis, gal net labai linksmas, pilnas nuotykių ir pokštų, bus piratų, konkistodorų, net inkvizicija...“ [2]

      Pati „mūsiškio prievaizdo svetimoje planetoje“ idėja gimė jau tada, kai rašėme „Mėginimą pabėgti“. Ten probėgšmomis užsimenama apie Benį Durovą, kuris kaip tik ir dirbo tokiu prievaizdu Tagore. Idėja šmėstelėjo (ne ji tada buvo galvoje), bet nedingo be pėdsakų. Štai dabar atėjo ir jos eilė, nors mudu dar menkai įsivaizdavome visas jos teikiamas galimybes ir perspektyvas.
      Kodėl pavadinimas „Septintasis dangus“ buvo atimtas iš dar neparašytos apysakos apie magus ir permestas taip pat neparašytai apysakai apie „mūsiškį prievaizdą“, paaiškina A. N. laiškas, ir aš neiškenčiu nepacitavęs čia didelės jo ištraukos, kad skaitytojai galėtų konkrečiai įsivaizduoti, kaip smarkiai pirminiai autorių planai ir apmatai gali skirtis nuo galutinio idėjos įkūnijimo. Laiškas be datos, tačiau rašytas veikiausiai 1963 m. kovo vidury:

      ...Kažkur yra planeta, tiksli Žemės kopija, gal su nedideliais nuokrypiais; veiksmo laikas – prieš pat didžiųjų geografinių atradimų epochą. Absoliutizmas, linksmi įkaušę muškietininkai, kardinolas, karalius, maištaujantys princai, inkvizicija, jūreivių smuklės, galeonai ir fregatos, gražuolės, virvinės kopėčios, serenados ir t. t. Ir štai į šią šalį (Prancūzijos ir Ispanijos arba Rusijos ir Isapnijos mišinį) mūsiškiai žemiečiai, jau seniausiai visiški komunistai, pamėtėja „gegutę“ – jauną gražuolį galiūną, šitokiais štai kumščiais, puikų fechtuotoją ir t. t. Tiesą sakant, pamėtėja ne visi žemiečiai, o tik Maskvos istorikų draugija. Kartą jie įsibrauna pas kardinolą ir sako jam: „Girdi, taip ir taip, tu šito nesuprasi, tačiau mes paliekame tau štai šį vaikinuką, tu saugosi jį nuo visokių kebeknių, še už tai maišą aukso, o jeigu jam kas nors atsitiks, mes tau gyvam kailį nudirsime.“ Kardinolas sutinka, vyrukai palieka ties planeta ryšio palydovą, vaikinas pagal tenykštę madą dėvi ant kakitos auksinį lanką, kuriame vietoje brilianto įmontuotas televizijos siųstuvo objektyvas, siunčiantis į palydovą, o šis – į Žemę tenykštės visuomenės vaizdus. Tada vaikinas lieka planetoje vienas, nuomojasi butą iš pono Bonasjė, slampinėja po miestą, stumdosi didžiūnų prieškambariuose, gėrioja smuklėse, kaunasi špagomis (bet nieko nenužudo, dėl šito net išgarsėja), bėgioja paskui sijonus ir t. t. Šią dalį galima gerai parašyti, linksmai ir juokingai. Kai jis ropščiasi virvinėmis kopėčiomis, iš kuklumo pridengia objektyvą skrybėlės plunksna.
      O tada prasideda geografinių atradimų epocha. Sugrįžta vietinis Kolumbas ir praneša atradęs Ameriką, nuostabią kaip Septintasis dangus, tačiau išsilaikyti ten neįmanoma: priveikia neregėti šioje vandenyno pusėje žvėrys. Tuomet kardinolas pasišaukia mūsiškį istoriką ir sako: pagelbėk, tu daug gali, kam tos nereikalingos aukos. Toliau viskas aišku. Jis pasikviečia pagalbos iš Žemės – didžiausios saugos tanką ir dešimtį bičiulių su lazeriniai ginklais, paskiria jiems pasimatymą aname krante ir išplaukia galeonais su kareiviais. Nukanka ten, prasideda karas ir paaiškėja, kad tie žvėrys – taip pat protingi padarai. Istorikai lieka sugėdinti, juos iškviečia į Pasaulio tarybą ir duoda velnių už paikiojimą.
      Tai galima parašyti linksmai ir įdomiai, kaip „Tris muškietininkus“, bet nepamirštant viduramžių šlapimo ir purvo, to laiko moterų kvapo ir vyne plaukiojančios gausybės pagaišusių musių. O patyliukias prakišti mintį, kaip toje terpėje atsiradęs komunistas palengva, bet užtikrintai virsta miesčioniu, nors skaitytojui jis išlieka tas pats mielas ir geras vyrukas...

      Ir tai jau beveik TAI, ar ne? Bet drauge ir ne visai, tarsi TAI, bet tam tikra prasme netgi visai NE TAI. Šitokio pobūdžio planus A. B. S. [3] buvo pratę vadinti „tvirtu solidžiu skeletu“. Toks skeletas buvo būtina (nors ir nepakankama) sąlyga pradėti tikrąjį darbą. Bent jau tais laikais. Vėliau atsirado dar viena itin svarbi sąlyga: privalu buvo žinoti, „kuo širdį nuraminsi“ – kokia bus sumanyto kūrinio pabaiga, paskutinė pasienio gairė, prie kurios ir reikia tempti siužeto liniją. 60-ųjų pradžioje mes dar nesupratome, kaip tai svarbu, todėl dažnai rizikuodavome, o tada būdavome priversti darbo eigoje viską keisti. Taip ir nutiko su „Septintuoju dangumi“.
      A. N. pasiūlytas „tvirtas solidus skeletas“ buvo, be jokių abejonių, geras ir žadėjo puikų rezultatą. Tačiau, matyt, jau iš pat pradžių tarp bendraautorių iškilo kažkokių nesutarimų; jie dar nespėjo atsisėsti prie stalo, imtis darbo, o jau įsiplieskė diskusija, kurios detalių aš, suprantama, neprisimenu, tačiau bendrą jos eigą galima suvokti iš A. N. laiškų ištraukų. (Primenu: B. N. [4] laiškai iki pat 63- iųjų metų imtinai, prarasti – deja! – negrįžtamai.)

1963 03 17. A. N.: „...Visą tavo numatytą programą įvykdysime per penkias dienas. Bet iš anksto noriu pasakyti tau, mano blyškiaputli brolau, kad aš už lengvabūdišką dalykėlį – kalbu apie „Septintąjį dangų“. Kad moterys verktų, sienos juoktųsi, penki šimtai niekšų staugtų: „Mušk! Mušk!“ ir nieko negalėtų padaryti vienam komunistui...“
      Pastarasis sakinys – šiek tiek pakeista citata iš mudviejų mėgstamos Diuma trilogijos, o šiaip jau, matyt, kalbama apie tai, kokia vaga kreipti naująjį romaną. B. N. šiuo klausimu turi kažkokių savų motyvų. O kokių, galima suprasti skaitant kitą ištrauką.
      1963 03 22. A. N.: „...Apie „Stebėtoją“ (taip aš pervardinau „Septintąjį dangų“). Jeigu tave domina aplinkui kunkuliuojantis gyvenimas, turėsi puikią progą išversti savo vidurius „Krakeno dienose“ ir „Maguose“. O aš norėčiau sukurti apysaką apie abstraktų kilnumą, garbę ir džiaugsmą, kokias rašė Diuma. Ir nedrįsk man prieštarauti. Nors vieną apysaką be nuogų šiuolaikinių problemų. Atsiklaupęs prašau, niekše! Špagų man, špagų! Kardinolų! Uosto smuklių!..“

      Visas šis susirašinėjimas vyko ganėtinai įdomiame vidaus politikos fone. 1962 metų gruodžio vidurį (tikslios datos neprisimenu) Chruščiovas aplankė šiuolaikinio meno parodą Maskvos Manieže. Sukurstytas (sklido tokie gandai) tuomečio CK ideologinės komisijos vadovo Iljičiovo, įdūkęs vadas, patys suprantate, didis dailės ir apskritai meno specialistas, lakstė po parodos sales (vėlgi pasak gandų) šaukdamas: „Šikniai! Kam dirbate? Kieno duoną ėdate? Piderai! Kam visa tai nutepliojote, teplioriai?“ Jis trypė kojomis net pajuodęs, taškėsi seilėmis per du metrus. (Kaip tik tada ir kaip tik šia proga gimė populiarus anekdotas, kur sužvėrėjęs Nikita kukurūzininkas, įsmeigęs akis į bjaurų atvaizdą rėmuose žviegia ne savo balsu: „O čia kokia subinė su ausimis?!“ O jam drebėdami iš baimės atsako: „Čia veidrodis, Nikita Sergejevičiau...“
      Visos be išmities visuomenės informavimo priemonės nedelsdamos puolė abstraktųjį ir formalųjį meną, tarytum pastaruosius dešimt metų būtų specialiai rengęsi, kaupę medžiagą ir tik laukę, kada pagaliau bus leista pasisakyti šia opiausia tema.
      Ir tai buvo dar tik pradžia. „Gruodžio 17-ąją Lenino kalnų priėmimų rūmuose įvyko Komunistų partijos ir Sovietinės vyriausybės vadovų susitikimas su literatūros ir meno veikėjais“. Brežnevas, Voronovas, Kirilenka, Kozlovas, Kosyginas, Mikojanas, Polianskis, Suslovas, Chruščiovas ir kiti iškiliausi šalies literatūros tyrinėtojai pramaišiui su menotyrininkais civiliais drabužiais susirinko vienoje vietoje išsakyti „savo pastabų ir pageidavimų literatūros ir meno raidos klausimais“.
      Nuomonės buvo išsakytos. Spauda jau nebe rėkė, ji staugė: „KOMPROMISŲ BŪTI NEGALI“. „MENININKO ATSAKOMYBĖ“; „AIŠKUMO ŠVIESA“; „ĮKVEPIANTIS RŪPESTIS“. „MENAS IR PSEUDOMENAS“; „DRAUGE SU LIAUDIMI“; „MŪSŲ JĖGA – GINKLAS“; „YRA TOKIA PARTIJA, YRA TOKS MENAS!“; „LENINIETIŠKAI“; „SVETIMI BALSAI“...
      Sakytum, pratrūko įsisenėjusi votis. Laikraščių puslapius užliejo srutos ir sugedęs kraujas. Visi, kas pastaraisiais „atšilimo“ metais buvo pritilę (kaip mums atrodė), suglaudę ausis ir tik baigščiai dairėsi, tarsi laukdami neįsivaizduojamo, neįmanomo, neįtikėtino keršto už praeitį, – visi tie klaikūs stalinizmo ir berijizmo gaivalai, kurių rankos iki alkūnių suteptos nekaltų aukų krauju, visi slapti ir atviri skundikai, ideologiniai gudreivos ir geranoriai vėplos, – visi umaru suskato lįsti iš savo užuoglaudų, visi energingos, vikrios plunksnos hienos ir rašomosios mašinėlės aligatoriai sulėkė čia. GALIMA!
      Bet ir to pasirodė negana. 1963 m. kovo 7 d. Kremliuje buvo pratęstas „apsikeitimas nuomonėmis literatūros ir meno klausimais“. Prie dailės žinovų prisidėjo Podgornas, Grišinas, Mazurovas. Apsikeitimas nuomonėmis vyko dvi dienas. Laikraščių klyksmai tapo dar garsesni, nors garsiau klykti, regis, buvo jau neįmanoma: „TIKROJO MENO DIDYBĖ“; „LENINIETIŠKAI!“ (Šitai jau buvo, bet dabar – su šauktuku.); „VAKARŲ MENO FILOSOFIJA – TUŠTUMA, PUVIMAS, MIRTIS“; „AUKŠTAS IDĖJINIS LYGIS IR MENINIS MEISTRIŠKUMAS – DIDŽIOJI SOVIETINĖS LITERATŪROS IR MENO JĖGA“; „NE „TREČIAJAI“ IDEOLOGIJAI!“; „KURTI VARDAN KOMUNIZMO“; „ŠLOVINTI, APDAINUOTI, UGDYTI DIDVYRIŠKUMĄ“; „LAIKYTIS KURSO!“ (Šauktukų neabejotinai daugėja.); „TIKRI IR TARIAMI POEZIJOS IEŠ- KOJIMAI“; „ŽVELGTI Į PRIEKĮ!“.

      Saulė šviečia, bet nešildo – na tai kas?
      Potvynio puta paplūdo po lankas.
      Džiūgauja raguotas gyvulys visoks:
      Atšilimas štai atėjo, tik ne toks!

      Tai atsiliepė Julijus Kimas – nedelsdamas ir, kaip visada, kandžiai ir nepriekaištingai tiksliai:

      Polaidžio vanduo, pavasario vanduo,
      Drumzlinas, išplūdęs, pablūdęs vanduo...
      Griebkite tinklus, meskit, kur paklius,
      Semkit, broliai, žuvį – kiek įklius!
      GALIMA!

      Iš visų magnetofonų visose inteligentų virtuvėse skambėjo jo kupletai, dainuojami tyčia nusaldintu, netgi švelniu balseliu:

      Svajonė – ne laikai! Sakau jums nuoširdžiai!
      O kaip įsigiedojo visur aplink gaidžiai!
      Juk šitokio giedojimo, kokį dabar girdi,
      Net „Spalyje“ nesu girdėjęs, dievaži!

      (Gaidžiais čia, be abejo, vadinami V. Kočetovo [5], apkerpėjusio prostaliniško žurnalo „Spalis“ („Oktiabrj“) vyriausiojo redaktoriaus, bjauriausio stalinisto, antisemito ir tamsuolio, bendražygiai ir pasekėjai. Šį veikėją net vadovybei kartkarčiais tekdavo pristabdyti, kad neapsijuoktų „prieš tarptautinį darbininkų judėjimą“.)
      Pradėjo nuo dailininkų modernistų – Falko, Siduro, Ernsto Neizvestno, o tada, niekam nespėjus net aiktelėti, ėmėsi Erenburgo, Andrejaus Voznesenskio, Aleksandro Jašino ir filmo „Iljičiaus užkarda“. Ir jau visi, kas netingėjo, puolė trypti Aksionovą, Jevtušenką, Sosnorą, Achmaduliną ir netgi – bet mandagiai, su reveransais! – Solženyciną. (Solženicynas vis dar išliko tarp Paties favoritų, tačiau visa likusi svita, dieve mano, kaip jo nekentė ir bijojo! Maloningas caras, bet nemaloningas šunininkas.)
      Paplavų banga neuždelsė atsiristi ir iki mūsų galukaimio, iki tylaus mūsiškio fantastų cecho. 1963 m. kovo 26 d. įvyko išplėstinis Maskvos rašytojų organizacijos mokslinės fantastikos ir nuotykių literatūros sekcijos pasitarimas. Dalyvavo: Georgijus Tuškanas (sekcijos pirmininkas, visos eilės nuotykių knygų ir mokslinės fantastikos romano „Juodasis viesulas“ autorius), A. P. Kazancevas, Georgijus Gurevičius, Anatolijus Dneprovas, Romanas Kimas (apysakų „Sąsiuvinis, rastas Sunčone“, „Mergaitė iš Hirošimos“, „Perskaičius sudeginti“ autorius), Sergejus Žemaitis (žurnalo „Jaunoji gvardija“ („Molodaja gvardija“) mokslinės fantastinės literatūros redakcijos vedėjas), Jevgenijus Pavlovičius Brandis ir daug kitų. Štai iškalbinga išsamios A. N. ataskaitos šiuo klausimu ištrauka:

      ...Ir tada prasidėjo tikros baisybės. Atsistojo kalbėti Kazancevas. Pirmoji jo prakalbos dalis buvo visa skirta Altovui ir Žuravliovai. Antrosios aš jau negirdėjau, nes kankinausi neišmanydama. kaip pasielgti. Štai jo kalbos tezės. Altovo fantastikos kryptis, ačiū dievui, taip ir liko neišplėtota. Ir tai nestebina, nes dauguma sovietinių fantastų – idėjiški žmonės. Altovas per pasitarimą 1958 m. apkaltino „mus su Dneprovu“, esą mes (Dneprovas ir jis, Kazancevas) įsisiurbėme į vienintelę, visiems pabodusią temą – dviejų pasaulių susidūrimą. Ne, drauge Altovai, ši tema mums nenusibodo, o jūs – beidėjiškas žmogus (stenografistės rašo suplukusios. Viskas stenografuojama). „Poligone „Žvaigždžių upė“ Altovas pasisako prieš Einšteino šviesos greičio postulatą. Bet trisdešimtaisiais metais fašistai kankino ir persekiojo Einšteiną būtent už šį postulatą. Visi Altovo darbai vienaip ar kitaip pasitarnauja fašizmui (stenografistės rašo! Nemanyk, aš neperdedu, man pačiam atrodė, kad sapnuoju). Maža to, visi Altovo rašiniai taip toli nuo gyvenimo, tokie tušti ir neturintys gyvenimiško turinio, kad jį drąsiai galima pavadinti literatūros abstrakcionistu, jis – tepliorius, terlius degutinis ir dar visoks.
      Toliau nebesiklausiau. Mane išmušė šaltas prakaitas. Visi sėdėjo lyg negyvi, nudelbę akis į stalą, niekas nė garso, ir štai tada aš supratau, kad pirmą kartą gyvenime susidūriau su Jo Didenybe Keršijančiu Pusgalviu, su tuo, kas vyko 37-aisiais ir 49-aisiais. Protestuoti? O jeigu nesulauksiu palaikymo? Ką gali žinoti, ką jie laiko užantyje? O jeigu ši nuomonė jau patvirtinta ir suderinta? Mane suėmė klaiki baimė,bet juk ne šiaip sau, juk man ir dėl tavęs buvo baisu. O tada taip įdūkau, kad išgaravo visos baimės. Ir kai Kazancevas baigė, surikau: „Leiskite man!“ Tuškinas pažvelgė į mane nepatenkintas ir tarė: „Na, ko jums, na, kalbėkite.“
      Strugackis: „Nors ir labai gerbiu Aleksandrą Petrovičių, aš protestuoju. Altovą galima mylėti ir nemylėti, aš pats nelabai jį myliu, bet pagalvokite, ką jūs kalbate. Altovas – fašistas! Juk čia etiketė, juk tai stenografuojama, mes ne aludėje sėdime, čia velniai žino kas, tai tiesiog nepadoru! (Tiek aš prisimenu, bet paisčiau dar kažką kokias penkias minutes.)“
      Akimirka mirtinos tylos. Tada geležinis Tolios Dneprovo balsas: „Turiu pareikšti, jog nesu girdėjęs, kad Altovas kaltintų mane perdėtai eksploatuojant dviejų pasaulių kovos temą. Jis kaltino mane, kad mano veikėjai ne žmonės, o idėjos ir mašinos.“
Kimas: „Ir joks jis abstrakcionistas. Priešingai, kai lankėsi pas mane ir pamatė vieno tokio paveikslą, labai jį keikė.“
      Tada visi suošė, sušneko, Kazancevas ėmė aiškinti, ką turėjęs omenyje, o aš drebėjau iš pykčio ir jau nieko nebegirdėjau. Ir, kai viskas baigėsi, pakilau, nusikeikiau (riebiai, atrodo) ir pasakiau Golubevui: „Eime iš čia, čia kabina etiketes.“ Garsiai pasakiau. Mes nusileidome žemyn, į smuklę, ir ten patvarkėme butelį kažkokios trauktinės.

      Štai dabar, atrodo, jau visos seserys pagaliau gavo po auskarus.
      Beje, nieko nepasodino. Nieko net nepašalino iš Rašytojų sąjungos. Maža to, tame paplavų sraute leido publikuoti du ar tris atsargiai prieštaraujančius straipsnius ir išdėstyti savą (ne partinį) požiūrį. Tie prieštaravimai buvo iškart paskandinti ir sumindyti, tačiau vien tai, kad jie pasirodė, reiškė, jog ketinimų mušti iki mirties vadovybė neturi.
      Ir štai jau pats didysis sovietinis dramaturgas Anatolijus Sofronovas (ant kurio, atleiskite, nebėra vietelės įmušti prabai) išdidžiai ramina išsigandusius: „Dabar kai kas būgštauja, kad nebūtų perlenkimų, kad ko nors „neužspaustų“ ir t. t. „Neužspaus“, ne, nereikia bijoti. Mūsiškė sovietų valdžia gera, mūsų partija gera, žmogiška. Reikia garbingai dirbti, sąžiningai, tuomet viskas bus gerai.“
      Tačiau mums buvo ne tiek baisu, kiek šleikštu. Mums buvo šlykštu ir bjauru, lyg nuo dvėselienos. Niekas žmoniškai nesuprato, kas paskatino tokį spartų grįžimą į mėšlyną. Gal valdžia giežė apmaudą ant savų už visai neseniai, per Karibų krizę, gautą skaudų sprigtą į nosį. Gal žemės ūkio padėtis dar labiau suprastėjo, ir jau artimiausioje ateityje buvo numatomas duonos stygius (taip ir nutiko 1963-iaisiais). O gal tiesiog atėjo metas parodyti užrietusiems nosį „šūdinteligenčiams“, kas šių namų šeimininkas ir su kuo jis – ne su tais jūsų Erenbugais, ne su visokiais Ernstais Neizvestnais, ne su įtartinais jūsų Nekrasovais, o su senąja gerąja gvardija, daugybę kartų patikrinta, seniausiai papirkta, įgąsdinta ir patikima.
Buvo galima rinktis bet kurią iš šitų versijų arba visas drauge. Tačiau vienas dalykas mums tapo aiškus, kaip sakoma, iki skausmo. Nereikia puoselėti iliuzijų. Nereikia kurti šviesios ateities vilčių. Mus valdo mulkiai ir kultūros priešai. Jie niekada nebus su mumis. Jie visada bus prieš mus. Jie niekada neleis mums sakyti to, ką laikome tiesa, nes jie tiesa laiko visai ką kita. Ir jeigu mums komunizmas – laisvės ir kūrybos pasaulis, jiems – visuomenė, kur žmonės, nedelsdami ir su pasimėgavimu, vykdo visus partijos ir vyriausybės nurodymus.
      Šių paprastų, tačiau mums tuomet anaiptol ne akivaizdžių tiesų suvokimas, kaip bet koks tiesos suvokimas, buvo skausmingas, tačiau drauge ir išganingas. Kilo naujų idėjų, įsakmiai reikalavusių nedelsiant jas įkūnyti. Mūsų sumanyta „linksma muškietininkų“ istorija pasirodė visai kitoje šviesoje, ir B. N. neprireikė ilgų kalbų įtikinti A. N., jog būtina esminė idėjinė „Stebėtojo“ korekcija. „Lengvabūdžių knygelių“, „špagų ir kardinolų“ laikai, regis, praėjo. O gal dar neprasidėjo. Muškietininkų romanas turėjo, privalėjo tapti romanu apie viduramžių tamsybėje murkdomos inteligentijos likimą.

      Iš A. N. dienoraščio: „...(1963 m. balandžio) 12–16 buvau Leningrade. <...> Sudarėme padorų „Stebėtojo“ (buv. „Septintojo dangaus“) planą...
1963 08 13. „...Birželį parašėme „Sunku būti dievu“. Dabar dvejojame, nežinia, kur kišti. „Dietgizas“ neims. Gal pamėginti į „Novyj mir“?
      Atiduoti į „Novyj mir“ taip ir nepamėginome, užtai į storą žurnalą „Moskva“ – pabandėme. Nesėkmingai. Rankraštį iš ten sugrąžino su recenzija, pamenu, atlaidžiai neigiama – pasirodo, „Moskva“ fantastikos nespausdina.
      Apskritai romanas sulaukė prieštaringų skaitančios publikos vertinimų. Labiausiai sutrikę buvo mūsų redaktoriai. Šitame romane viskas jiems atrodė neįprasta ir jie išsakė gausybę pageidavimų (beje, ne pagiežingai kritiškų, o visai draugiškų). I. A. Jefremovos patarti, karūnos apsaugos ministrą mes pervadinome donu Reba (anksčiau jis buvo donas Rebija – pasak Ivano Antonovičiaus, anagrama [6] pernelyg perregima). Maža to, mums teko kaip reikiant paplušėti prie teksto ir pridėti visą didelę sceną, kur Arata Kuprius reikalauja iš pagrindinio veikėjo žaibų ir jų negauna. Neįtikėtina, bet šis romanas be didesnio vargo įveikė visas cenzūros užtvaras. Gal prie to prisidėjo tuomečių „Jaunosios gvardijos“ viršininkų liberalizmas, gal tikslūs puikios mūsų redaktorės Belos Grigorjevnos Kliujevos veiksmai, o gal tiesiog stojo savotiškas atokvėpis po neseniai siautėjusios ideologinės isterijos – mūsų priešai ilsėjosi ir geraširdiškai žvalgė vėl jų užgrobtus placdarmus ir naudmenas.
      Beje, išėjus knygai tam tikro pobūdžio reakcijos ilgai laukti neteko. Regis, tai buvo pirmas kartas, kai Strugackiams smogė iš stambaus kalibro ginklų. SSRS MA akademikas J. Francevas apkaltino autorius abstrakcionizmu ir siurrealizmu, o garbusis plunksnos brolis V. Nemcovas – pornografija. Laimė, dar buvo laikai, kai į smūgius leisdavo atsakyti, ir puikiame straipsnyje „Milijardai ateities briaunų“ mus užsistojo I. Jefremovas. Be to, ir politinė temperatūra tuo metu jau buvo nukritusi. Žodžiu, viskas baigėsi geruoju. (Ideologiniai sargiukai kartais dar pakiauksėdavo ant šito romano iš savo tarpuvarčių, bet tada pasirodė mūsų „Pasaka apie Troiką“, „Plėšrūs amžiaus daiktai“, „Sraigė ant šlaito“ – ir jų fone romanas „Sunku būti dievu“ ūmai, netikėtai patiems autoriams, tapo netgi savotišku sektinu pavyzdžiu. Strugackiams jau prikišdavo: „Ką gi jūs čia, štai, pažvelkite į „Sunku būti dievu“ – juk sugebate, kai norite, tai kodėl ir toliau nevarius tos pačios vagos?..“)
      Tenka pripažinti: romanas pavyko. Vieni skaitytojai rasdavo jame muškietininkų nuotykių, kiti – kietą fantastiką. Paaugliams patiko aštrus siužetas, inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai. Gerą dešimtmetį visose sociologinėse apklausose šis romanas dalijosi pirma, antra vieta su „Pirmadieniu“. Šiandien (1997 m. spalį) Rusijoje jis yra išleistas bendru dviejų milijonų šešių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, neįskaičiuojant sovietinių leidimų užsienio ir SSRS tautų kalbomis. O užsienyje jis tvirtai stovi antroje vietoje iškart po „Pikniko“. Mano duomenimis, užsienyje išėjo trisdešimt keturi jo leidimai septyniolikoje šalių. Iš jų: Bulgarijoje – 4 leidimai, Ispanijoje – 4, VFR – 4, Lenkijoje – 3, VDR – 2, Italijoje – 2, JAV – 2, Čekoslovakijoje – 2, Jugoslavijoje – 2 ir t. t.

      [1] „Dietgiz“ (Детгиз) — Valstybinė vaikų literatūros leidykla, įkurta 1933 m.
      [2] Arkadijus Natanovičius Strugackis rašo broliui Borisui.
      [3] Arkadijus ir Borisas Strugackiai.
      [4] Borisas Natanovičius Strugackis.
      [5] Pavardė Kočetovas kilusi iš žodžio kočet (кочет) – gaidys (rus.).
      [6] Lavrentij Berija (1899–1953) – SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras, vienas pagrindinių trečiojo–penktojo dešimtmečių masinių trėmimų organizatorius.

      Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Sunku būti dievu. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2016.