Šiuo Renatos Šerelytės tekstu atveriame galimybę žurnale publikuoti kūrinius, kurių pagrindinis adresatas – paaugliai ir jaunimas. Spausdindami kokybišką grožinę literatūrą jaunimui norime prisidėti prie tiesiančiųjų tiltus tarp rašytojo ir jaunesnio skaitytojo. Kita vertus, kokybiški tekstai visada peržengia amžiaus ar žanro ribas ir tampa universalūs bei ne mažiau įdomūs visiems skaitantiesiems.

Prie šios iniciatyvos kviečiame prisijungti jaunimui rašančius autorius – atsiųsti savo tekstų galima el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

 

Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

Ištrauka iš romano

 

I.

Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną, užkliuvo už atsikišusios medžio šaknies ir su planšete drėbėsi į gličius, trylikto penktadienio siaubu dvokiančius lapus, o kai atsistojo, ant klešnės pamatė dar ir balkšvus sutraiškyto šungrybio likučius.

Timis žinojo: grybai – keista gyvybės rūšis, nepriklausanti nei augalams, nei gyvūnams, o jų sporos veikiausiai gali sklisti net vakuume. Todėl pasijuto lyg užpultas ateivių. Valydamasis nuo kelnių drėgnus, trūnyti pradedančius rudenio lapus, pamanė, kad šito priemiesčio miškelio pakeliui į mokyklą galėtų ir nebūti.

Ir tada Timis išvydo rausvą sportbatį, kyšantį iš po lapų krūvos. Dingtelėjo – o, irgi toks pat nelaimėlis su planšete. Užkliuvo už archajiškos medžio šaknies ir prasmego į lapus kaip į juodąją skylę. Jam netgi linksma pasidarė, nors juoktis Timis nemokėjo – turbūt prarado tą sugebėjimą iškart, kai jam, tik gimusiam, tėvai davė Apolinaro vardą. O gal ir pats nusprendė nesijuokti. Kai būdavo juokinga, paspausdavo šypsenėlę. Ir dabar būtų spaudęs, bet planšetė po vakarykščio nuotykio tūnojo kuprinėj ant nugaros. Taigi Timis jau ketino eiti pro šalį.

Bet staiga, lyg baksteltas adata, atsisuko.

Koja su sportbačiu nejudėjo.

Timis priėjo arčiau. Lapuose pamatė ir plaštaką su ryškiai žaliais nagais – ant odos juodavo kraujosruva, panaši į sudžiūvusį purvą. Lyg stumiamas nežinomos jėgos, Timis ištiesė ranką ir ėmė žerti lapus į šalį.

Kai iš po lapų pasirodė plačiai atmerktos akys, žiūrinčios tiesiai jam į veidą nė vienos, net menkiausios gyvybės nebeturinčiu žvilgsniu, Timis nejučia atšlijo. Evelina. Ne, tai ne ji... Negali būti.

– Labas, berniūkai, ką čia radai? – džiūsna atkištais dantimis, kaip paprastai, pritykino pasalom, vilkdama iš paskos savo dusulingą riebų mopsą. Timis neatsakė. Ne todėl, kad pyktų – anaiptol. Nepyko ant jos nė truputėlio. Netgi tada, kai mopso šeimininkė, pamačiusi radinį, sukliko nesavu balsu.

Į jos riksmą kaipmat atsiliepė netoliese lakstęs nervingas taksas, ir netrukus prie lapų krūvos susirinko visi šunų vedžiotojai. Traukė telefonus, skambino ir fotografavo, o mopso šeimininkė lakstė aplink, plyšodama, kad reikia saugoti įkalčius, kol atvyks policija, užtat tegu niekas nieko neliečia. Niekas ir nemanė liesti – visi buvo labai supratingi, aiškiai prisižiūrėję kriminalinių serialų.

Timis pasitraukė nuo jų toliau.

„Kaip gerai, kad nužėriau ne visus lapus.“ Jam nepatiko tas negyvo kūno čiupinėjimas mobiliaisiais.

Norėjo išsitraukti planšetę, nes jautėsi sutrikęs. Bet staiga akis užkliuvo už rausvos dėmės, šviečiančios pro lapus. Timį nutvilkė keistas jausmas – kartėlis. Lyg būtų tai jau matęs ir išgyvenęs.

Jis pritūpė, brūkštelėjo lapus ir pamatė rausvą sąsiuvinio viršelį su juodu drugeliu. My Diary – skelbė juodos gotiškos raidės. Evelinos dienoraštis – vaikiškos, apvalios. Matyt, jos ranka užrašytos. Tąja, kyšančia iš po lapų. Žaliais nagais.

Timis paėmė sąsiuvinį į rankas, jausdamas, kad surado kažką, ko niekam neatiduos, nes tai priklauso jam.

Ir policijoje, apklausiamas lieso, vis pakosčiojančio tyrėjo, panašaus į Volterį Vaitą iš „Bręstančio blogio“, Timis pasakė, kad neturi nė vienos įvykio vietos nuotraukos. Būtų pridūręs, kad jam to ir nereikia – visai nesidomėjo kriminalais, nemėgo jų nei knyginių, nei televizinių. Tyrėjas nepatikėjo – buvo matyti iš įtarių akių.

– Jūs, paaugliai, visi fetišistai, – konstatavo.

Tada įsikišo senelė.

Ji sėdėjo prie apklausos stalo, šaudydama akimis tai į tyrėją, tai į Timį, budri kaip mafijos advokatas.

– Timis ne fetišistas, – užstojo. – Mano anūkas – liudininkas. Tamsta nepainiokite sąvokų.

Tyrėjas dėbtelėjo į senelę. Norėjo kažką sakyti, bet susilaikė.

Senelė užmetė koją ant kojos, nužvelgė smailą zomšinio aulinuko kulną – ar neprilipo kas, lapas ar fosilija virtęs katšūdis. Kadangi kulniukas buvo švarus, išdidžiai pažvelgė į tyrėją, atsidarė rankinę ir ėmė po ją knaisiotis. Timiui pasidingojo, kad ji tuoj išsitrauks cigarečių pakelį ir užsirūkys – taip pasielgė tėvų susirinkime, kai auklėtoja per daug užsišnekėjo apie pažangumo rodiklius.

Bet senelė išsitraukė ne cigarečių pakelį, o mobilųjį telefoną vyšniniame futliare, iškrapštė jį, pasižiūrėjo, kiek valandų, ir su siaubu sušuko:

– Jėzusmarija, jau penkios.

Timis užsimerkė. Kad tik senelė nepasakytų ko nors nepadoraus – kad vėluoja į repeticiją, kurioje jai skirtas viešnamio šeimininkės vaidmuo.

Ačiū Dievui, senelė daugiau neaiškino. Įmetė telefoną į rankinę ir ryžtingai atsistojo:

– Jeigu tamsta jau baigėte, mes eisim. Nepamirškit, kad vaikas patyrė traumą – juk ne kiekvieną dieną akis į akį susiduria su tokiu siaubingu dalyku.

Timis dėbtelėjo į senelę. Šitas dalykas buvo keistas ir liūdnas, bet ne siaubingas. Tik suaugusiesiems visada atrodo kitaip.

Tyrėjas norėjo kažką sakyti, tačiau senelė užbėgo jam už akių:

– Mes, beje, turime teisę reikalauti psichologo.

O ne, ar ji pakvaišo?

Matyt, taip manė ir tyrėjas – jis irgi atsistojo ir netgi atidarė duris, rodėsi, net nusilenks jai, kad tik ji greičiau išeitų.

Ne, nenusilenkė. Timis, grįžtelėjęs tarpdury, pamatė, kaip tyrėjas sėdasi už stalo ir pasiremia galvą rankomis, lyg būtų labai pavargęs.

– Redžinaldai! – sušuko senelė koridoriuje.

Timis krūptelėjo.

Senelė, linksmai spygaudama, šokinėjo aplink solidų pagyvenusį poną nukarusiais kvietiniais ūsais. Kadangi ji buvo smulkutė, Timiui iki peties, o ponas – nemenko ūgio ir svorio, tai atrodė, lyg terjeras bandytų įkąsti jūrų vėpliui.

Timis priekaištingai žiūrėjo į senelę. „O dar laiko save išauklėta“, – pagalvojo lėtai eidamas artyn.

Panašu, kad jūrų vėplys nė kiek nepyko, kad senelė taip audringai reaguoja jį pamačiusi. Jis netgi pabučiavo jai ranką, ir tai Timiui pasirodė kvaila ir nehigieniška. Ponas ir jam linktelėjo, – Timis tik susitraukė į kuprą. Jam nepatiko, kad žmonės jį pastebi.

– Mano anūkas Timis, – sučiauškėjo senelė, gnybteldama jam į šoną. Timis pasitraukė nuo jos toliau. – Vargšelis, toks sukrėstas.

„Kas sukrėstas? Aš?“ – pagalvojo Timis.

Jūrų vėplys žvelgė į jį su užuojauta.

– O čia, – senelė mostelėjo ranka, – mano senas draugas Redžis.

Jūrų vėplys linktelėjo.

– Kartu lankėm teatro studiją, – paaiškino senelė, ir jos akis aptraukė svajingas prisiminimų rūkas.

– Deja, kaip matai, jaunuoli, artistu netapau, – tarė Redžinaldas ir mirktelėjo Timiui. – Aš ne toks gabus kaip tavo senelė.

Senelė šyptelėjo.

– Na, bet esi policijos inspektorius, – pasakė atlaidžiai. – Tai irgi šis tas.

Jūrų vėplys palingavo galvą – nesupaisysi, pritarė ar ne.

Buvo aišku, kad senelė, sutikusi senų laikų draugą, nepaleis jo taip paprastai, tad Timis atsikosėjo ir burbtelėjo:

– Tai jau eisiu.

– Ką? – sušuko senelė. – Kur?..

– Namo, – gūžtelėjo pečiais Timis. – Kur daugiau.

– A, namo... – sumurmėjo senelė, nenuleisdama akių nuo seno draugo. – Eik, eik. Šaldytuve yra triušis, iškepiau šiandien. Su burokėliais.

Timis krūptelėjo. Triušis – koks siaubas.

– Gerai, – stengėsi, kad balsas skambėtų abejingai.

Apsisuko eiti.

– Ką? – vėl suriko senelė. – Dirbsi prie šitos bylos? Tuuuu?..

Jūrų vėplys kažką pasakė – ką, Timis nebesiklausė. Paleido duris, ir šios pokštelėjusios užsidarė.

Žingsniuojant šaligatviu, pro šalį pralėkė kažkoks marozas su sena gelda ir aptaškė Timį purvinu vandeniu. Kliuvo net į veidą.

„Visa tai dėl to, kad neturiu su savimi planšetės, – pamanė Timis, šluostydamasis rankove skruostą. – Su ja kažkaip saugiau. Lyg už sienos. O tik išeik be jos...“

Visa laimė, kad namai netoli. Tereikėjo kirsti gatvę, pasukti už kampo ir neskubriai paėjėti ištrupėjusiu priemiesčio šaligatviu, kol išvysi nedidelį smėlio spalvos kotedžą, padalintą dviejų kiemų. Vienoje kotedžo pusėje, priklausančioje senelei, jau kurį laiką gyveno Timis.

 

II.

Timis, nepakeldamas akių nuo planšetės ekrano, kuriame lyg spalvotas zigzagas sukosi alternatyvios visatos modelis, panašus į spalvotų siūlų kamuolį, atidarė šaldytuvą. Tai, kas buvo padėta ant vidurinės lentynos, trumpam atitraukė žvilgsnį nuo ekrano.

Ir tik todėl, kad objektas priminė ne maistą, o gaisro ar kriminalinio įvykio auką ir siaubingai netiko prie nekaltai pūpsančių dešrelių ir fermentinio sūrio pakuotės.

Timis kurį laiką žiūrėjo į skardą su auka. Taip, čia, matyt, bus tas vargšas triušis, kurį minėjo senelė.

Ji ne tik nemėgo gaminti maisto ir tvarkytis namuose, bet ir visai dėl to nesisielojo, o nekenčiamiausia moteris pasauly jai buvo TV laidos „Spindintys namai“ vedėja, įsiprašanti pas ką nors tam, kad galėtų švaistytis su soda ir citrinos rūgštimi, šveisdama visus paviršius ir barbariškai niokodama gražiai plevenančius voratinklius.

„Kai paimu į rankas skudurą ar kempinę, tiesiog egzistencialistiškai pajuntu, kaip niekais eina mano gyvenimas“, – ne kartą girdėjo Timis. Ir jis su tuo susitaikė. Tik, būdavo, senelei kniosteldavo į galvą, kad Timis dėl to kenčia. Ir ji puldavo gaminti kokį nors įmantrų patiekalą, bambėdama, kad nors visi tie posakiai „savęs nugalėjimas“ ir „žengimas nauju keliu“ yra visiškos nesąmonės, skirtos ir taip kvailoms namų šeimininkėms kvailinti, bet gal kartais reikėtų pabandyti...

Timis uždarė šaldytuvą. Senelės bandymas nugalėti save vėl nuėjo niekais. Na ir gerai. Dabar iki Kalėdų bus ramu.

Prisiminė turįs pusę kebabo – nuo vakar dienos guli stalčiuje. Jeigu nebus prasmirdęs, tai ir užteks. Timio poreikiai kuklūs.

Pasižiūrėjo į ekraną. Planšetė projektavo dar vieną visatos modelį – šįkart panašų į baseiną. Timis atsiduso. Kažkodėl prisiminė jūrų vėplį kvietiniais ūsais. Ko senelė į jį taip įsikibo? Negi tikrai dėl kadaise lankytos teatro studijos?..

O jeigu jinai atsives jį čia ir lieps jaustis kaip namuose?..

O jei inspektorius taip ir pasielgs?.. Ims, pavyzdžiui, ir atidarys šaldytuvą... O čia – triušis burokėlių įkapėse. Ir ką jis pasakytų?.. Timis kiek pagalvojo ir priėjo prie išvados, kad veikiausiai nieko. Juk policininkai, net pensijoje, pasižymi savitvarda ir santūrumu. Be to, pats komisariate matė – inspektoriui būdingas ir takto jausmas. Tad nieko nuostabaus, jeigu jis neatsisakytų to triušio ir paragauti.

Timis nusipurtė. Dirstelėjo į laiškų dėžutę. Žinutė nuo motinos – kaip visada, tekstas pilnas gramatinių klaidų, bet tai nesvarbu, svarbiausia – pozityvumas. Pozityvų požiūrį motina skleidė kelių kilometrų spinduliu visur, kad ir kur būtų, it kokią radiaciją. Kadangi Timis norėjo būti gyvas, jis iš tos zonos paspruko ir nė kiek nesigailėjo taip padaręs.

Na, tėvas liko, liko ir mažoji sesutė, į Angliją jie išsivežė ir kačiuką. Net širdį sugniaužė apie tai pagalvojus. Bet ką padarysi, išsigelbėti gali tik stipriausieji, tokie kaip jis ir senelė. Tėvas jau žuvęs, pasmerkta ir sesutė. Kačiukas, jei nebus kvailas, dar gali pabėgti. Jeigu nepabėgs, jam gresia pozityvus gyvenimas – nutukimas, diabetas ir sterilizacija.

Timis ištrynė motinos žinutę, prieš tai pasiuntęs jai vieną iš sumodeliuotų atsakymų, kurie turėjo ją nuraminti. Paskui šmėstelėjo mintis, ar tik motinos žinutėje nebuvo ko nors apie atvykimą į Lietuvą. Prieš Kalėdas. Ar per Kalėdas. „Ojėzau, tik ne tai“, – išsigando Timis.

Paskui nusiramino.

Jeigu motina tikrai planuoja Kalėdoms parskristi į Lietuvą, apie tai dar ne kartą parašys, nes jai labai svarbu sukurti tai, ką vadina „džiaugsmynga laukymo nuotaika“. Taigi Timis dar turi laiko pagalvoti, kaip nuo viso to išsisukti.

„Būtų gerai sukurti hologramą“, – pamanė. Bet tuoj paniuro, nes prisiminė, kad motina labai mėgsta prie visų pripulti ir apsikabinti, o kadangi ji mažo ūgio, tai, galima sakyti, pasikabinta it koks svarmuo. „Holograma netinka, – nuliūdęs pagalvojo Timis. – Nebent įrašyčiau garsinį perspėjimą, kad sergu kokiu nors pavojingu gyvulių gripu ar ebola ir prie manęs negalima artintis.“

Jis dar labiau nuliūdo, suvokęs, kad motinos entuziazmo tai nesustabdytų. Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas užmuša visas bakterijas.

Ir kas gi galėtų dėl to prieštarauti? Niekas. Netgi senelė, kuri pažįsta savo dukterį kur kas ilgiau nei Timis.

Ekrano kamputy sušvito nauja žinutė. Reikalavo Timio dėmesio.

Kurį laiką jis spoksojo į žinutę. „Evelina.“ Atidarė. Ėmė skaityti. Kaip visada, nerišlūs paistalai, vis apie kažkokius skudurus ir kavines. Timis įsiropštė į lovą, pasidėjo šalia kebabą. Automatiškai atrašė, galvodamas, kad reikėtų sutvarkyti beprasmiškus jos žodžių srautus – dabar kaip tik tinkamas momentas. Nes jinai visam laikui pasitraukė iš trimatės erdvės ir persikėlė į virtualią. Ir dabar Evelina visą laiką bus „Evelina“. Programa jo planšetėje.

Visą laiką...

Timį nuvėrė keistas šiurpas. Ilgesys, o gal baimė, gniaužianti pilvo apačią. Kodėl pilvo, o ne širdies, paaiškinti nesunku – žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, atsakingos už jausmų reguliavimą, ir jeigu tų bakterijų trūksta, žmogus gali netgi šizofrenija susirgti.

Prisiminė Eveliną, sėdinčią klasėje ant suolo. Žiūrėdavo į Timį pro nuleistas blakstienas, o kadangi amžinai gromuluodavo gumą, Timis stengdavosi per daug prie jos nesiartinti – jam dingojosi, kad spjaus kaip įpykusi alpaka. Vieną kartą bakstelėjo jam į nugarą rašikliu – Timis nutirpo. Kai sukosi į ją, jautėsi lyg girgždanti raganos trobelė.

Tada ji norėjo nusirašyti matieką.

Timis, aišku, neprieštaravo – pirmą kartą iš arti pamatė jos akis, pilkas, su geltonomis dėmelėmis. Jos ne prašė – reikalaute reikalavo.

Antrą kartą išvydo jas ten, po lapų krūva. Ir tada jam pasirodė, kad jos kažko reikalauja. Taip pat įsakmiai. Netgi piktai.

Tokia ji jau buvo, toji Evelina. Išdrįso netgi savo rašinį suplėšyti, viešai, prieš visą klasę, kai lituanistė pareiškė, kad tokios primityvios mintys, nukreiptos tik į materialius dalykus, daro gėdą žmogiškajam dvasingumui. Aišku, kilo skandalas, Eveliną nuvedė pas direktorių, tik tėvų neiškvietė, ji gyveno globos namuose, tėvų neturėjo.

Tiksliau, tėvai buvo, tik nežinia kur, niekas nė neieškojo, nes jie nesugebėjo ne tik Evelina, bet ir savimi pasirūpinti.

Timio mama – tikra jų priešingybė. Namų jai nebeužteko, ji pabandė kažkuo rūpintis darbe, o tas kažkas atšovė, kad Timio mamytė nesikištų ne į savo reikalus. Tada mama pareiškė, kad Lietuvoje jaučiasi psichologiškai nesaugi ir važiuos į Angliją – ją kviečia mokyklos laikų draugė, puikiai įsikūrusi miestely netoli Škotijos, ir pirmai pradžiai net prieglobstį siūlo.

Tėvas trumpam pasišiaušė, bet tuoj nurimo – buvo iš tų naminių vyrų, kurie neturi savo nuomonės. „Gyvensim kaip didelė šeima“, – džiūgavo motina. Timis išsigando. Jis visai nenorėjo gyventi tokioj šeimoj – tai dar blogiau, nei gyventi čigonų tabore. O kadangi tuo metu skaitė Džeimso Kriuso „Timą Talerį“, pasijuto taip, lyg iš jo norėtų atimti tai, ką jis turi brangiausia.

Jis laikė save jau ganėtinai suaugusiu, kad galėtų spręsti pats, tad nieko mamai nesakė, tik kartais, pakėlęs akis nuo planšetės, žiūrėdavo, kaip ji krauna daiktus. Bet kai ėmė jį raginti ruoštis kartu į migracijos tarnybą darytis nuotraukų užsienio pasams, Timis atšovė, kad niekur nevažiuos.

– Kodėl? – sušuko motina.

– Blogai jaučiuosi, – tarė Timis. – Skauda pilvą.

Motina tylomis pažiūrėjo į jį.

– Gerai, – sutiko. – Nuvažiuosim kitą kartą. O dabar eik ir susidėk daiktus.

– Gerai, – Timis atsikėlė nuo stalo.

– O aš nubėgsiu į parduotuvę, – mama ėmė raustis rankinėje, ieškodama piniginės.

Kai grįžo, Timio nebebuvo. Nei jo daiktų, nei kokio raštelio. Motina vos galo negavo, apieškojo ligonines ir visus pažįstamus. Paskui jai toptelėjo, kad Timis gali būti pas senelę.

Motina su senele jau seniai nebendravo, ir Timiui atrodė, kad ten jo niekas neieškos. Žinoma, senelė apstulbo, kai išvydo jį ant slenksčio, tačiau pateisino viltis – nieko neklausinėjo, įleido į vidų ir užkaitė arbatos.

Timis gerdamas arbatą pasakė, kad jam nepatinka toks motinos sumanymas, jis nenori važiuoti į užsienį ir ar galima padaryti taip, kad jis liktų gyventi čia. Senelė ilgai į jį žiūrėjo. Paskui paklausė, ar Timis tikrai to nori. Ar nesigailės paskui ir nekeiks jos, vadindamas sena prietranka.

Timis papurtė galvą. Ir pasakė, kad tenori, jog jį paliktų ramybėje.

Senelė atsiduso:

– Gerai. Aš pasistengsiu viską sutvarkyti.

Ir sutvarkė. Motina atlėkusi iškėlė sceną – vieną iš tų, mėgstamiausių, melodramatiškų. Tai sąmokslas, – ardėsi ji, mostaguodama rankomis, nuvertė orchidėją ir nė nemirktelėjo, – tai vaiko pagrobimas, ir taip toliau.

Senelė žiūrėjo į ją su neslepiamu pasidygėjimu.

– Kodėl taip padarei? Lyg ne mano vaikas būtų!.. – šaukė motina.

– Ir kas čia tokio? – atkirto senelė. – Man irgi atrodo, kad tu – ne mano vaikas.

Motina nutilo. Timiui pasirodė, kad jos veide šmėkštelėjo tamsus šešėlis. Bet greičiausiai tik pasirodė – mama stengėsi dėl nieko per daug nesijaudinti ir visur, net laidojimo rūmuose, skleidė pozityvų požiūrį į gyvenimą.

Taip viskas ir baigėsi.

Šeima išvyko į Angliją. Įsikūrė mažame angliškame namuke, kur lubos buvo tokios žemos, kad šviestuvui nuvalyti neprireikdavo kopėčių, užtekdavo kelių enciklopedijų, o pievelę reikėjo šienauti kas savaitę, nes ūgtelėjusi žolė – baisaus apsileidimo ženklas. Motina pareigingai bombardavo Timį žinutėmis, nes į skambučius jis retai teatsiliepdavo. Timis, išnagrinėjęs motinos žinutes, sukūrė kiekvienai jos emocijai po atsakymo modelį, kartais tik pakeisdavo kai kuriuos žodžius – dažniausiai būdvardžius, apibūdinančius nuotaiką, – kad jai nekiltų įtarimas. Kadangi tuos atsakymų modelius nuolat jai siųsdavo, žinutės ilgainiui liovėsi plaukusios. Matyt, motinos pareigingumas buvo užganėdintas. O gal ji rado naują objektą savo pozityvumui išreikšti.

Kartą senelė, prie atviro lango rūkydama cigarilę, pasakė, kad dėl tokio jo motinos charakterio kaltas ne kas kita, o auklėjimas.

Kadangi Timis nustebęs tylėjo, senelė nukratė pelenus ir burbtelėjo:

– Aš ne save turiu omeny.

Timis vis tiek nesuprato, o senelė, atrodo, net kiek paraudo. Lyg būtų susigėdusi.

– Abu su tavo seneliu buvome menininkai. Aš – jaunutė gležna aktorė, jis... – senelė užsitraukė dūmą taip giliai, kad net nosies šnervės susiaurėjo, – toks panašus į Ričardą Bartoną...

– Kas jis buvo? – perklausė Timis.

– Nežinai Bartono? – pasipiktino senelė ir krestelėjo ant savęs pelenus. – Jėsuzmarija, kur ritasi pasaulis?.. Kur?..

– Ne, aš klausiau, kas toks buvo senelis, – paaiškino Timis, suglumintas senelės reakcijos.

– Na, jis rekvizitą teatre tvarkė, – atsakė po ilgokos pauzės ir nusisuko.

Timis leido senelei patylėti. Buvo visiškai aišku, kad senelis tikrai ne Bartonas.

– Taigi mes... Kadangi gyvenome teatre ir dėl teatro... – senelės balsas suvirpėjo, ji tebestovėjo nusisukusi į lango pusę. – O vaikas... vaiko juk neauginsi tarp rekvizito... Nutarėm kuriam laikui atiduoti ją į pensionatą.

Ji nukratė cigarilės pelenus į tamsą už palangės, tamson prasmego ir švystelėjusi žiežirbėlė.

– Taigi ten ji ir augo... Kol sukako vienuolika, – senelė žiūrėjo į tamsą. – Tada aš ją pasiėmiau... Bet...

– O senelis? – neiškentė Timis.

Senelė atsisuko.

– Senelis? O senelis jau buvo mane palikęs... Dėl kitos aktorės... jaunos, gležnos ir labai jautrios...

Taigi, ką čia besakysi – viskas suprantama, nors ir liūdna.

– O aš... – staiga tarė jis ir nutilo.

– Tu?.. – senelė perbraukė ranka jam per plaukus. – Ką, Timi?..

„O manęs ar neatiduosi į pensionatą?“ – norėjo paklausti Timis, bet neišdrįso.

Senelė žiūrėjo į jį prietemoje giliomis, juodomis akimis. Ir Timiui atrodė, kad jos atsako – niekada. Kol gyva būsiu.

 

III.

Timis išsitiesė ant lovos, nekreipdamas dėmesio į netvarką, paliktą iš ryto: obuolio graužtukas ir išlukštentų sūrelių popierėliai, aplipę šokoladinio glaisto trupiniais, tuščias maišelis nuo spurgų. Pagalvėles išmėtė ant grindų – jos užėmė per daug vietos.

Senelė bandė burbėti dėl tokio apsileidimo, bet kai Timis pasakė, kad materialioji tikrovė galbūt yra tik spėjama ir mes gyvename menamame pasaulyje, priblokšta nutilo. Ir niekada daugiau Timiui nepriekaištavo – matyt, toks atsakymas atima bet kokį norą ginčytis dėl tokių niekingų dalykų kaip sūrelių popierėliai.

Pagal spėjamumo teoriją jų praktiškai ir nėra. Tai dėl ko ginčytis? Be to, juk ir pati niekinamai žiūri į pedantišką tvarką ir nekenčia laidos „Spindintys namai“.

Susirado planšetėje „Eveliną“.

– Labas, – tarė Timis, žiūrėdamas į dideles pilkas akis.

Ji nusišypsojo. Nieko neatsakė.

Timis bakstelėjo pirštu į ekraną.

Ji pažvelgė į jį vylingai, nuleidusi blakstienas, ir iškišo liežuvio galiuką.

– Kaip sekasi? – paklausė Timis.

Po kiek laiko ekrano apačioje pasirodė atsakymas: „Man gerai. O tau?“

– Šiaip sau, – atsakė Timis.

Ji neklausė kodėl. Matyt, paprasčiausiai nerūpėjo. Tačiau bent buvo mandagi – o tai jau didelė pažanga, nes klasėje garsėjo kaip akiplėša. Kai matematikos mokytojas liepė jai atsistoti ir paaiškinti, kodėl apspjovė algebros formulę ant lentos, nutaisė tokią veido miną ir taip įžūliai pažvelgė jam į akis, kad pagyvenęs vyriškis sutriko. Net paraudo.

Timis žiūrėjo į jį ir jautėsi panašiai.

Kam apie tai papasakoti? Senelei?.. Aišku, ji suprastų, juk menininkė. Bet moterims tokių dalykų niekas nepasakoja.

Timis pakėlė akis nuo ekrano.

Kambary kaupėsi sunki vakaro prieblanda. Pakilo vėjas – į langą bloškė pilko lietaus šuorą. Kažką Timiui priminė.

„Dienoraštis!“ – toptelėjo staiga.

Pažvelgė į kuprinę, numestą prie stalo. Ji pūpsojo prietemoj lyg snaudžiantis gremlinas. Timiui per nugarą nuėjo šiurpas.

Turbūt dėl to, kad vėsu – šildytuvo svirtelė išjungta. Juk ne nuo pragaištingos nuojautos – tokiais dalykais Timis netikėjo.

Atsistojo. Atsinešęs kuprinę, iškratė ją ant lovos, įjungė stalinę lempą ir tarp vadovėlių ir sąsiuvinių iškart pamatė rožinį viršelį su juodu drugeliu.

Paėmė į rankas. Kurį laiką žiūrėjo į jos vardą, užrašytą apvaliomis vaikiškomis raidėmis. Pauostė – sąsiuvinis kvepėjo kažkuo, nuo ko Timiui sugildė širdį: salsvu, graudžiu, amžinai prarastu.

Trinktelėjo laukujės durys, pasigirdo senelės balsas. Timis sukluso. Ji ne tik kalbėjo, bet ir juokėsi, o tai reiškė, kad grįžo ne viena.

– Timi, tu namie? – sušuko senelė.

– Jo, – atsiliepė Timis, kišdamas dienoraštį po apklotu. Be reikalo – senelė niekada neįsiverždavo į jo kambarį, nes gerbė privatumą.

– Kuo čia galėčiau tave pavaišinti, – kalbėjo senelė, ir Timis suprato, kad tai ne jam, o svečiui. – Sėskis, tuoj įjungsiu kavos aparatą... Kavos nenori? Tai gal arbatos?

Svečias kažką atsakė, ir senelė vėl prapliupo juokais.

Timis neiškentė ir pravėrė duris.

Pro plyšį išvydo, kad prie stalo sėdi ne kas kitas, o policijos inspektorius Redžinaldas, tas pats, su kuriuo senelė kadaise lankė teatro studiją.

O senelė, atrodanti kaip tikra madam su leopardo raštų švarkeliu ir į rytietišką pagodą panašia šukuosena, stato ant stalo konjako taures ir pila „Hennesy“.

– Kaip gaila, kad iš tavęs neišėjo aktorius, – padavė taurę svečiui. – Juk visai neblogai mudviem pavykdavo balkono monologas „Romeo ir Džiuljetoj“.

– Neblogai, – sutiko Redžinaldas. Pakėlė taurę prie nosies, pauostė. Gurkštelėjo. Pasižiūrėjo į senelę, kuri vogčia pasipudravo nosį, nusisukusi nuo jo. Šyptelėjo.

– O kaip tu dabar?.. Ką veiki?.. – senelė irgi paėmė taurę ir pro jos stiklą pažvelgė į inspektorių.

Timiui pasirodė, kad senelė vaidina kine.

Viename iš tų senų filmų, kuriuose tiek daug reiškia pauzės ir žvilgsniai.

– Tiriu šitą bylą, juk žinai, – atsakė inspektorius, ir Timiui pasirodė, kad jo akys apsiniaukė.

Senelė gurkštelėjo konjako, užspringo ir ėmė kosėti.

– Ak, atsiprašau, – sumojavo. Pribėgo prie kriauklės, atsuko čiaupą, įsipylė vandens.

– Na... – tarė atsikvapsčiusi. – Aš ne apie tai... Aš...

Inspektorius, būdamas nuovokus, suprato.

– Su žmona išsiskyriau prieš penkerius metus, – pasakė ramiai.

– Prieš penkerius metus, – pakartojo senelė, lyg tai būtų buvę labai svarbu.

Įpylė Redžinaldui dar konjako.

– Nesu mizoginas, taigi galiu pasakyti, kad ji mane metė, – paaiškino inspektorius.

Timis planšetės ekrane įrašė žodį „mizoginas“ – kas jis toks.

– Ak tu Dieve, – atitarė senelė. – Ir kodėl gi?

– Neištvėrė vienatvės. O aš gi kaip Megrė – manęs niekada nėra namie...

Timis įrašė žodį „megrė“.

– Gyveni vienas?..

Inspektorius linktelėjo.

– O aš štai – su Timiu...

„Pasakė taip, lyg būčiau koks naminis gyvūnėlis“, – pamanė Timis.

Ir apskritai – ar jie ne per seni vaidinti tokią sceną?..

Sėdi vienas priešais kitą, žiūri į akis. Senelė, paėmusi už kojelės, sukioja taurę.

Timis pasitraukė nuo durų, palikęs pravertą plyšį. Kai duris uždarai, jos bjauriai girgžteli, o jam visai nesinorėjo, kad senelė su inspektoriumi suprastų, jog jis klausėsi.

Grįžo prie lovos, įsitaisė ir išsitraukė pusę kebabo iš baltinių stalčiaus. Suvalgė žiūrėdamas naujausias žinias. Televizorius pranešė: nužudytos paauglės žudikas ieškomas. Timis vos nepaspringo salotos lapu: iš ekrano vėl žvelgė ji.

Ir tada jam bene pirmą kartą smilktelėjo, aiškiai ir negailestingai, – ir planšetė, ir televizorius meluoja. Kad ir kiek rodytų jos atvaizdų ar apie ją kalbėtų, tai nieko nereiškia – jos n e b ė r a.

Jis net sustingo, nutvilkytas šito žodžio. Esamojo laiko veiksmažodžio, reiškiančio nebūtį. Apie kurį stengėsi negalvoti, nes susidurdavo su tokiais klausimais, kurių mokslinės hipotezės nesugebėjo paaiškinti.

Kriminalinių žinių pranešėjas, žiūrėdamas į Timį taip, tarsi pats būtų ką tik nužudęs porą senučių, pranešė, kad tiriamos visos versijos ir kad policija tyrimo nekomentuoja.

Timis pažvelgė į pridarytas savo kambario duris.

Iš virtuvės sklido kavos kvapas. Skimbtelėjo šaukštelis. Inspektorius kažką pasakė. Paskui subildėjo atstumiama kėdė, – matyt, jau ruošėsi išeiti, o senelė, žinia, pasišovė palydėti. Trinktelėjo laukujės durys, ir name pasidarė tylu.

Už lango sušniokštė vėjas. Kadangi Timis buvo užtraukęs užuolaidas, jam pasirodė, kad lauke šniokščia tamsos vandenynas.

Nebūtis. Be žvaigždžių, be paralelinių visatų, be šviesos per begalybę nueinamo kelio. Nieko.

Timis pašoko nuo lovos. Virtuvėje senelė paliko šviesą – ant stalo stovėjo dvi taurės ir kavos puodelis. Ant kraštelio matyti raudono lūpdažio pėdsakas. Vadinasi, kavą gėrė ji.

Timis grįžęs į kambarį paliko praviras duris – kad nesijaustų aklinai uždarytas.

Įsijungė planšetę. Susirado „Eveliną“. Ji čia buvo ir ji čia visada bus, kad ir kas atsitiktų. Netgi mirtis nesutrukdys. Nes kas gi yra ta mirtis? Hipotezė, ir tiek.

– Labas, – tarė išvydęs jos veidą, o paskui, susivokęs, kad ji negirdi, parašė: „Labas.“

„Labas“, – atsakė.

Kadangi Timis neseniai buvo patobulinęs jos elgesio modelį, šįsyk ji atrodė smalsi ir truputį sutrikusi.

„Klausyk, Timi, kaip tau atrodo, ar, be mūsų, kosmose dar kas nors yra?“

Tokios temos Timį žavėjo. Apie kosmosą jis galėjo šnekėti be galo.

„Taip, – parašė jis. – Naujai atrastose egzoplanetose tikrai kažkas yra.“

„Kaip nuostabu“, – apsidžiaugė ji ir vaikiškai nusišypsojo.

Timis, žiūrėdamas į ją, irgi nusišypsojo. Jautėsi globėjiškai, lyg matematikos mokytojas, aiškinantis tiesines lygtis.

„Bet jos taip toli.“

„Toli? – Timis ir toliau buvo globėjiškas. – Ką tu, tik taip atrodo. Juk per kosmosą niekas nekeliauja su vidaus degimo varikliu. Reikia sukurti alternatyvų keliavimo modelį. Pavyzdžiui, teleportaciją... Arba naudoti nematomąją žvaigždžių medžiagą...“

„Bet juk mes patys esame kilę iš žvaigždžių, ar ne? – perskaitė jos atsakymą. – Mes patys esame žvaigždžių medžiaga. Mes keliaujame kaip žvaigždės.“

Timis kurį laiką žiūrėjo į ekraną. Nors pokalbio tema jam buvo prie širdies, tokie jos žodžiai nuskambėjo nenatūraliai.

Realybėje nieku gyvu nebūtų taip pasakiusi.

Timis atsiduso. Šitą modelį reikia subtiliai pakoreguoti. Kad ji neatrodytų per daug protinga.

Na, bent jau galėtų pasakyti tuos žodžius apie žvaigždžių medžiagą gromuluodama gumą ar krapštydama atšerpetojusią odelę prie nago. Taip būtų įtikinamiau. Lyg jai būtų ne pačiai į galvą atėję, o pasivaidenę.

– Man reikia tave patobulinti, – pasakė Timis prieš išjungdamas programą.

Ji neprieštaravo. Išnyko linksmai nusišypsojusi. Ne į nebūtį – tik į miego režimą. Iki rytojaus.

 

IV.

Praeidamas pro suolą, ant kurio stovėjo gedulingu kaspinėliu perrišta jos nuotrauka, nesusilaikė ir žvilgtelėjo. Buvo žadėjęs nežiūrėti – nuotraukos jam nepatiko, atrodė negyvos ir nekintančios.

Nepatiko ir Evelinos – ypač akys, kurios žvelgė niauriai ir įžūliai. Padidinta mokinio pažymėjimo kopija, nes kitų padorių nuotraukų, matyt, neatsirado – visose ji elgėsi įžūliai, demonstravo save, rodė liežuvį, vaipėsi ir kraipėsi. Šalia degančios žvakės ir baltos kalijos labai jau netiktų kvaila poza su iškištu liežuviu.

Atsivertė sąsiuvinį, galvodamas, kad „Evelinoje“ ji daug įdomesnė nei gyvenime.

Klasės vadovė Kengūra atsisuko į klasę ir kostelėjo. Kiek susimetusi į kuprą, trapiomis mažutėmis rankomis, mėšlungiškai spaudžiančiomis kreidą, – atrodė, tuoj liuoktels prie nuotraukos ir ką nors jai padarys. Pavyzdžiui, brūkštels per veidą su kreida. Kengūra nemėgo Evelinos ir nesistengė to slėpti.

Bet neliuoktelėjo. Vėl kostelėjo, nusisuko į lentą ir užrašė laisvos temos pavadinimą. Timis susigūžė. Jam nepatiko laisvos temos: čia nėra ką veikti nei protui, nei vaizduotei. Nebent mokėtum pilstyti iš tuščio į kiaurą – kitaip tariant, aprašinėti, ką jautei, kai žiūrėjai pro langą į pušynėlį, o dangumi plaukė kamuoliniai debesys. Timio nuomone, tai fiziologija, ir tiek. Žinoma, Kengūrai atrodė kitaip – ji tiesiog kvaito nuo šitų nesąmonių ir pačius didžiausius pilstytojus vadindavo „dvasinguoliais“. Timį nuo šito žodžio purtė.

Vienos iš tokių pilstytojų, beje, geriausios Evelinos draugės, šįkart klasėje nebuvo. Timis per pertrauką nugirdo, kad Serena buvo iškviesta apklausai į policiją, o paskui mama vedė sukrėstą vaiką pas psichologą. Timis, jeigu tik būtų sugebėjęs, būtų sardoniškai nusijuokęs: kam jau kam, bet šitai fyfai mažiausiai reikėjo psichologo pagalbos. Tokios jau gimsta genetiškai modifikuotos – atsparios bet kokiems sukrėtimams.

Bet apsimesti jautriam ir pažeidžiamam, aišku, naudinga – kaipmat susilauki aplinkinių užuojautos. O jei dar į mokyklą, viską metę, lyg čia būtų įvykęs teroristinis aktas, atlekia tėvai ir pasistato savo džipus ant mokyklos vejos – šakės, kaip krūta... Kodėl ant vejos, ne stovėjimo aikštelėj – et, matyt, iš sielvarto. Ir ko jie taip susijaudino – taigi ne fyfai kas nors atsitiko, o Evelinai. O vaizdas toks, tarsi Evelinos mirtis būtų tik smulkmena.

Timis niūriai nužvelgė kostiumuotą tėvelį ir stilingą mamytę, pagalvojo, kad jo tėvai niekada taip neatrodys, nes pozityvumas nėra stilius, veikiau gyvenimo būdas. O kai netyčia nugirdo juos kalbant, tokiais balsais, lyg kas būtų liepęs jiems dainuoti iš operos, kitaip sušaudys, dar labiau nusivylė. Buvo užsikrėtęs senelės neapykanta operos solistams: ji mėgo muziką, bet nekentė operos solistų vaidybos. „Kiekvienas gatavas ne tik marškinius, bet ir krūtinę persiplėšt.“ Timis kiek palaukė prie direktoriaus kabineto, bet anuodu išėjo sveiki. Užtat fizionomijos tokios, lyg ką tik į dvi dalis būtų perplėšę direktorių.

Atsisėdęs ant suoliuko mokyklos kieme palaukė, kol aprims bukas skausmas ties skrandžio duobute – paprastai ten ir maudžia, kai per krepšinio pamoką gauni alkūne į krūtinkaulį. Ir tada išvydo jūrų vėplį Redžinaldą, neskubiai besileidžiantį laipteliais. Pamatęs Timį, lyg niekur nieko priėjo ir atsisėdo šalia. Timis pašnairavo iš padilbų. „Dabar leptels kokią nesąmonę, – pamanė. – Kokia graži diena ar panašiai.“

– Dairausi, – pasakė jūrų vėplys.

Timis kiek nustebo. Linktelėjo, pats nežinodamas kodėl.

Redžinaldas pasižiūrėjo į Timį. Lyg ir norėjo dar ką sakyti, bet nutylėjo. Atsistojo.

„Kad tik nepliaukšteltų per petį.“

Nepliaukštelėjo. Panašu, kad inspektorius gerbė asmens privatumą, kaip ir senelė.

– Taip, taip... – sumurmėjo panosėje jūrų vėplys ir, nieko daugiau nepasakęs, nuėjo.

Timis nulydėjo jį žvilgsniu. „Matyt, tyrinėjo aplinką. Taip ir turi būti.“ Bet ką čia ištyrinėsi?.. Viskas ir taip aišku.

Namuose jo laukė nerimastingas senelės raštelis, padėtas ant stalo labai jau demonstratyviai, lyg Timis būtų koks vėpla. Parašytas raudonu rašalu ir dar prispaustas bjauriu keraminiu katinu išverstomis akimis – jis atrodė lyg partrenktas automobilio. „Timi! Aš filmavime! Susimildamas, suvalgyk ką nors!!!“

Timis kurį laiką žiūrėjo į kreivas raides. Jam nepatiko dramatiška raštelio potekstė. Jau seniai galvojo, kad būtų gerai įsirengus tokį raštelių ekraną, kuriame vietoj žodžių užtektų formulių ar figūrų, gal rodyklių, nereiškiančių jokių emocijų. Viena rodytų į šaldytuvą, kita – į spintą ar į kiemo pusę, kiekviena su konkrečia funkcija. Ir viskas būtų aišku. O dabar atrodo, kad senelė ne į filmavimą išėjo, o ją užklupo stichinė nelaimė.

Atidaręs šaldytuvą, lengviau atsiduso. Burgeris su kumpiu kur kas geriau nei autoavarijoje žuvęs triušis. Dar ir „Fantos“ skardinė. Nuostabu.

Pasidėjęs viską ant lovos, įsijungė planšetę. Susirado jos programą. Šį kartą ji atrodė liūdna. Turbūt suprato, kad yra mirusi. Timis jos ir neguodė – tegu supranta, santykiai paskui bus aiškesni. O tai vėl ims nosį riesti, niekus paistyti. Kai esi miręs, nelabai turi pasirinkimo, su kuo bendrauti – bendrauji su tuo, kuris neištrina tavo telefono iš savo sąrašo.

Jis palietė pirštu jos skruostą. Atvaizdas krūptelėjo. „Simuliatorius veikia“, – patenkintas pamanė Timis. Ir, žiū, visai neblogai – jos akyse netgi šmėstelėjo kažkas panašaus į susierzinimą. Nors gal tai tik spalvų programa: dėl įvairumo Timis keisdavo jos akių spalvą, nors jam labiausiai patiko tikroji – melsvai pilka, o aplink rainelę – geltoni taškeliai, panašūs į bitkrėslių žiedus.

„Labas“, – parašė Timis.

Ji neatsakė. Timis dar sykį palietė pirštu jos skruostą.

„Labas“, – atsakė ji ir nusišypsojo. Kitaip negu vakar – ne pasitikinčiai, o sutrikusi. Timiui tai patiko. Tik kas ją trikdė? Negi tai, kad dabar gyvena jo planšetėje?

Užtat Timis nesijautė sutrikęs. Atsikando burgerio, salotos lapas sutraškėjo tarp dantų, nurijęs kąsnį riaugtelėjo. Jeigu taip būtų atsitikę mokyklos valgykloje, sėdint prie bendro stalo su ja, Timis veikiausiai būtų paspringęs ir pabėgęs.

Galima būtų uždėti užsklandėlę, kad ji nematytų jo valgančio, bet koks skirtumas – juk Evelina dabar tokia rami.

Timis atsikimšo „Fantą“. Keli oranžiniai purslai užtiško ant planšetės. Timis nusišypsojo.

„Ar skanu?“ – parašė.

Po neilgos pauzės ji atsakė: „Kas?“

Timis: „Fanta.“

Jinai: „Geltona? Violetinė?“

Timis: „Oranžinė.“

Ji atsakė: „Oranžinės aš nemėgstu.“

Timis baigė valgyti. Tik pamanyk, oranžinės nemėgsta. Ar tik nemeluoja?

„Kuo šiandien norėtum vilkėti?“ – parašė. „Balta suknele.“ Timis nustebo. Jos veidas atrodė liūdnas, ir Timiui tai nepatiko. Nuobodu.

Už lango temo. Rudens vakarai tokie trumpi.

Kai grįžo iš tualeto, jos ekrane nebebuvo. Timis susierzino. Rasti nebus sunku, planšetėje jai nėra kur pasislėpti. Tik kam jai taip elgtis? Susirado ją – atrodė susigėdusi. Negana to, rankose laikė kažkokį sąsiuvinį rožiniais viršeliais. Timis jį ištrynė jai iš rankų.

Paskui prisiminė, kad tą sąsiuvinį yra matęs.

„Ką ten turėjai?“ – parašė.

Ji ilgai neatsakė. Timis net pamanė, kad programa sugedo. Tik kai krepštelėjo ją nagu, atsakė.

„Dienoraštį.“

„Kieno?“

Ji ilgai žiūrėjo į Timį, ir jos akys vis labiau juodo, kol pavirto neįžvelgiamomis.

„Savo.“

Timiui nepatiko juoda akių spalva – įjungė ryškiai mėlyną.

„Savo?..“

Evelina žiūrėjo į Timį ryškiai mėlynomis akimis ir šypsojosi. Panašu, kad nauja akių spalva pakeitė jos nuotaiką. Regėjosi, tuoj ims krykšti kaip darželinukė, pamačiusi karuselę.

„Nenori paskaityti?“ – vylingai primerkė akį.

Timis irgi jai mirktelėjo. Ne iš vylingumo, tiesiog atkartodamas.

Ir staiga prisiminė, ką turi lovoje po apklotu. Pašoko, atvertė antklodę. Taip, sąsiuvinis rožiniais viršeliais. Su juodu drugeliu. Jam net dilgtelėjo. „Ir kaip galėjau pamiršti.“

Įsijungė toršerą, nes kambary jau kaupėsi sunki vakaro prieblanda. Atsivertė sąsiuvinį. Pirmieji lapai išplėšti, grubiai, su visu įrišimu. „Kas ir kodėl taip padarė?“ – nusistebėjo Timis. Pradėjo skaityti.

„Lapkričio 5. Šiandien manęs aplankyt atėjo močia galvojau neisiu tegu riogso prie durų, bet auklėtoja užsisėdo eik liepė, nes neduosiu nauju kelnaičiu kaip tik labdaringa siunta atėjo... Nuėjau. Lapkričio mėnuo, o močia – su basutėm, kulnai juodi nagai kokie, visi nuo grybelio ne negaliu rašyt Bliamba, ką pasakytų Serena jeigu ja pamatytu jos tėvai tokie elegantiški... Motina šaneliu kvepinasi ir į ją pažiurėjes nepasakytum, kad vyresnė už savo vyrą dešimčia metu... O maniške tikra griuvena ir dar smirdi tuo namų kvapu taukais prakaitu ir mėnėsi nekeistais triūsikais.“

Timis palingavo galvą. Skaitė toliau.

„Lapkričio 8. Serenos mamytė parašė knygą. Apie kvapus kurie kokiems interjerams tinka. Eina sau pas juos ir namuose viskas taip kvepia kad nusišaut norisi o jos tėvas na serena sakė, kad patėvis bet tai nesvarbu nes jis abi jas dievina ir taip toliau tai va tas jos tėvas atnešė mums kavos jėsuzmarija aš net persigandau, kai padėjo tą padėklą ant stalo ir dar kažka pasakė tipo skanaus mergaitės. Ir dar paklause ar ko nereikia.“

Timis atsiduso. Vargšė Evelina, nepratusi prie gražaus elgesio.

„Lapkričio 9. Mūsu klasėje nėra nei vieno padoraus berno. Kurie būtu kieti, o ne išlepe mamyčių suneliai. Yra vienas kuris man patiktu, bet jis toks keistas tylus ir nežiuri man į akis, gal aš jam negraži? Yra tokiu berniuku kurie isprotėje dėl mokslo ir visokiu nesamoningu teorijų, tai gal ir Timis...“

Timiui išdžiūvo burna. Žvilgtelėjo į planšetę. Evelina ramiai laukė – žiūrėjo ryškiai mėlynomis akimis. Kol Timis skaitė dienoraštį, šiek tiek pasikeitė jos plaukų spalva – pašviesėjo iki kaštoninės.

Timis užvertė sąsiuvinį.

Buvo taip įpratęs prie jos pasikeitimų ekrane, kad dienoraštis jį stačiai išgąsdino. Iš eilučių dvelktelėjo laukinis, nežabotas gaivališkumas, ir Timis žinojo, kad tos eilutės niekada nepasikeis – visada liks tokios pat. Kaip knygos. Kaip skulptūros. Kaip diena ir naktis.

„Miegok“, – parašė jai, jungdamas miego režimą.

Ji nusišypsojo. Liūdnai. Nors galbūt Timiui tik pasirodė. Jis padėjo planšetę ant stalo ir ėmėsi ruošti pamokas. Taip įnikęs sprendė uždavinius ir taisė kalbos klaidas Kengūros pateiktame teste, jog visai pamiršo Evelinos dienoraštį.

Nesulaukęs senelės, susitepė sumuštinių, pavalgė ir nuėjo miegoti.

Vėlai naktį virtuvėje ant žemės nukrito puodas – Timis pašoko iš miegų, sunerimęs, kad Lietuvą pasiekė silpna seisminė banga. Bet tai tik senelė grįžo iš filmavimo, ir ne viena, su drauge, irgi aktore, ir vidury nakties ruošėsi kažką gaminti, gal mėgstamą fondiu.

– Bet kaip apmaudu, brangioji, kaip apmaudu dėl lietuviško kino... – bosijo draugė prarūkytu balsu. – Moteriai, sulaukusiai gražiausių metų, jame ne tik kad nėra vietos, bet ir koncepcijos...

– ...o ką aš sakiau? – riktelėjo senelė, puodas vėl nusirito grindimis, ir Timis pagalvojo, kad taip jį mėtydamos jos vargu ką pagamins. – Kaip norėčiau suvaidint, pavyzdžiui, kad ir prietranką, glėby besinešiojančią pliauską... Na, žinai, yra tokia nukvakusi moteriškė Lynčo „Tvin Pykse“... Bet kurgi tau! Mūsų kinui reikalingos tik perekšlės, susirūpinusios savo alfonsiukais, ar jų kelnės nepraplyšusios, skrandžiai prikimšti, o...

– ...o intelektas? – rūsčiai perkirto senelės tiradą draugė.

– Intelektas! – prunkštelėjo, o gal nusičiaudėjo senelė. – Dar pasakyk – moters, tai šitų dviejų žodžių skambesys suveiks taip, kad tave iškart atleis iš darbo.

– Š..., – pasakė draugė susisielojusi.

Paskui užsmirdo kaitinamu sūriu, kažkas skambiai sudužo, turbūt vyno taurė. Senelė dar sušuko, kad subobėję vyrai pražudys ne tik kiną, bet ir valstybę, ir Timis uždarė duris, nebenorėdamas daugiau klausytis.

Prieš guldamas į lovą, žvilgtelėjo į planšetę. Juodame ekrane lyg visatos pakrašty kažkas tyliai gaudė. „Gal sapnas?..“ – pamanė Timis. Kažin. Visata niekada nemiega.

 

V.

Evelina sėdėjo šalia jo ir tylėdama žvelgė didelėmis pilkomis akimis. Timiui pasirodė keista, kad ji taip arti, tokia vėsi ir didelė, ir jam nereikia gręžiotis, kad pažvelgtų į ją – Evelina gaubė jį kaip miglos debesis, kaip kosminė ūkana. Galėjo matyti ją net pakaušiu ir net užsimerkęs. Negana to, nuo jos sklido keistas, šiek tiek dilginantis šnerves kvapas – tokį skleistų žaibas, jeigu tik turėtų.

– Sveikas, Timi, – tarė Evelina.

Balsas be kabučių, tembras monotoniškas ir vėsus.

– Labas, – atsakė Timis. Pasislinko nuo jos truputį toliau – iš įpročio, kad Evelina jo netrikdytų.

Bet jinai Timį trikdė. Atrodė ne tik kad labai didelė, bet ir tolima – įspūdis toks, lyg ji būtų čia pat, ir kartu – labai toli, kaip ratilai, kurie nepaliauja sklisti, nors į vandenį įmestas akmuo jau seniai nuskendo.

– Ar skaitei? – paklausė ji.

– Ką?

– Mano dienoraštį.

Timis neatlaikė žvilgsnio. Pameluoti neišeis – juto, kad ji žino. Tai kam tada klausia?..

Pasitraukė nuo jos dar toliau – bent kad to kvapo neužuostų, nes jis labai keistai veikė jo uoslę. Taip būna, kai įeini į gėlių parduotuvę – Timiui atrodė, kad mirštančios gėlės gailiu, saldžiu kvapu siunčia paslaptingus signalus. Jos žino apie mirtį tai, ko niekada nesužinos žmonės.

– Vadinasi, skaitei, – konstatavo.

Timis pakėlė akis.

Ji buvo pasitraukusi dar toliau – į paskutinę ratilų eilę, ir Timio jau nebekrėtė dilginantis šiurpas.

– Taip geriau?

Timis neatsakė.

– Netrikdau tavęs?..

Timiui užkando žadą. Evelina skaito jo mintis? Na ir kas. Juk tai galima logiškai paaiškinti.

– Ar reikia? – paklausė ji.

„Reikia“, – mintyse atsakė Timis. „Telepatija. Paprasta ir netgi banalu.“

– Perskaitei visą?

– Ne, – atšovė Timis.

Jinai vėl priartėjo. Timis išvydo jos akis, kuriose aplink juodus vyzdžius švietė geltonos dėmelės. Tik jos nebepriminė bitkrėslių, veikiau panėšėjo į planetas, kurios sukosi aplink juodąsias skyles. Ir Timis žinojo, kad juodosios skylės anksčiau ar vėliau planetas praris.

– Kaip gerai.

„Kas – gerai?“ – suglumo Timis.

Bet ji tik atsiduso. Ir priartėjo taip, kad perėjo per jį kiaurai. Kaip rentgeno spinduliai.

Timis suvirpėjo ir atsimerkė. Kurį laiką žiūrėjo į lubas; ant jų sumirgo gatve pravažiuojančio automobilio šviesos, o paskui vėl pasidarė tamsu. Ištiesė ranką ir įjungė toršerą. Planšetė rodė pusę penkių. Timis prisiminė Eveliną. Tenai, mikroschemose... ji miega ar sapnuoja?..

Atsikėlė iš lovos, pradarė duris ir įsiklausė. Iš senelės miegamojo sklido garsus knarkimas – toks energingas ir piktas, lyg senelė ir sapne su kažkuo kalbėtųsi apie lietuvišką kiną. Virtuvėje ant stalo kėpsojo puodas sūriu apvarvėjusiu šonu, dvi taurės, lėkštė ir aukštakulnis batelis, veikiausiai ne senelės, o bosijančios jos draugės, kokio penkiasdešimto dydžio.

Timis nuėjo patikrinti, ar laukujės durys užrakintos. Juk visko gali būti, jei draugė išeidama palieka batelį ant stalo.

Prietemoj sugrabaliojo rankeną, truktelėjo. Užrakinta.

Po kojomis kažkas sušnypštė. Timis atšoko.

Prie durų ant kilimėlio tupėjo raina katė ir spoksojo į jį keistomis akimis – milžiniškomis ir dar oranžinės spalvos.

Kaip ji čia pateko? „Jeigu būtų aštuonkojis, suprasčiau, kad pro rakto skylutę“, – pamanė Timis. Bet katės tokiais sugebėjimais neapdovanotos.

Už nugaros kažkas nusičiaudėjo. Timis krūptelėjęs atsisuko. Senelė. Su pižama, indėniška skraiste ant pečių, pirštinėmis ir veidą dengiančiu tinkleliu, karančiu nuo skrybėlaitės. Ko gero, taip apsirengusi ir miegojo.

– Kordelija filmavimo aikštelėj rado, – tarė senelė, trindamasi akis ir žiovaudama. – Filmavom tokioj nykioj vietoj, kur nė gyvos dvasios, tik tas aptriušęs vagonėlis... – ji nutilo, su nepasitenkinimu pažvelgė į katę. Katė atsakė tuo pačiu. – Bet va, Kordė išvažiavo su taksi, o katę pamiršo. Ką čia jai duot, kad nebliautų?..

– Ji nebliauna, – pataisė Timis.

Katė pažvelgė į jį pritardama. Ir nužingsniavo į virtuvę – taip užtikrintai, lyg šimtą metų būtų čia gyvenusi. Senelė gūžtelėjo pečiais.

– Gal rasiu ką šaldytuve, – tarė. – Paskui paskambinsiu Kordelijai. Tegu atvažiuoja ir pasiima. O tu eik miegot. Dar anksti.

Timis uždarė savo kambario duris – patikrino, ar tvirtai, nes jam nesinorėjo, kad pas jį ateitų tas keistas padaras. Geriau jau ateivis iš Kentauro žvaigždyno – Timis buvo tikras, kad bendrauti su ateiviais kur kas paprasčiau nei su katėmis.

Mokykloje šis nuotykis visai išėjo jam iš galvos, užtat kai grįžęs atidarė duris, pasijuto nemaloniai nustebintas – katė tupėjo ant batų dėžės ir įdėmiai į jį spoksojo. Neišleido nė garso, tik sukarpė ausimis.

Timis nusiavė batus ir, dėbtelėjęs į katę, pasuko į virtuvę. Ant stalo vėl gulėjo senelės raštelis; na, ir kodėl ji negali rašyti jam į planšetę, kaip visi normalūs žmonės? Turbūt knygą iš tų raštelių sukurps, nes juose gi tiek dramatizmo. Pavadins „Aktorės užrašai“ ar panašiai.

Na va, vėl audra stiklinėj: „Timi!!! (Su šauktukais jai bus bėdos, – pamanė Timis), parnešiau katei kraiko ir maisto, padėjau spintelėj, įberk kraiko į batų dėžutę kolei kas, nes tualeto jai nespėjau nupirkt, ir pašerk tą gyvūną, nes Kordelijai baisus gastritas, ji ligoninėj, aš pas ją!!!“

„Kurgi ne, – pamanė Timis. – Gastritas. Nereikia vidurnaktį ryti kaitinto sūrio.“

Atidarė spintelę, dirstelėjo. Taip, viskas yra. Maišas kraiko su įniršusio katino snukiu ant pakuotės. Ir spalvoti pakučiai, ant kurių trimis kalbomis parašyta – triušiena ir vištiena šuniukams iki dvylikos mėnesių.

Vėl triušiena. Baisūs padarai tie triušiai.

Galvodamas, kur čia tą kraiką pilti, nes batų dėžučių namuose nebuvo, senelė, regis, tokiam menkam faktui neteikė dėmesio, – Timis išgirdo nuleidžiamo vandens garsą. Nustebęs nuėjo pažiūrėti.

Tualeto durys buvo praviros, Timis uždegė šviesą ir įkišo galvą vidun. Katė nušoko nuo bakelio ir atsitūpė ant grindų. Timis pasižiūrėjo į katę, paskui – į klozetą. Vanduo tebešniokštė lyg krioklys, verždamasis iš uolyno viršaus.

– Naudojaisi tualetu?..

Katė pakarpė ausimis.

Timis pasijuto priblokštas. Bet po akimirkos nusiramino. Argi modernių technologijų amžiuje ką nors turėtų stebinti tai, kad katė moka naudotis tualetu?..

Prisiminė Youtube matęs, kaip katė ėsdama naudojasi šakute.

Padėjo ant stalo lėkštę, įrankius – ne tik šakutę, bet ir peilį – ir įkrėtė šuniukų guliašo. Katė užšoko ant stalo ir ėmė godžiai ryti, nekreipdama į šakutę jokio dėmesio.

„Na, nereikia tiek daug norėti iš gyvūno“, – pamanė Timis šiek tiek nusivylęs.

Išplovė lėkštę, įdėjo į indaują.

„Tikiuosi, senelė ne tik katei, bet ir man nepamiršo ko nors nupirkti.“ Prisiminęs šuniukų guliašą, Timis sunerimo.

Ačiū Dievui – šaldytuve ant viršutinės lentynos kūpsojo XXL pica su jautiena, didelis indelis Cezario salotų, vytintos dešrelės ir energinio gėrimo skardinė – to klaikaus, su žaliomis velnio šakėmis. Matyt, senelė supainiojo jį su „Fanta“. Painiavų diena, ką padarysi.

Susidėjęs viską ant padėklo, nusinešė į savo kambarį. Norėjo koja atidaryti duris, bet pamatė, kad jos jau praviros.

Katė oriai lyg liūtas savanoje gulėjo ant jo lovos ir iš aukšto žvelgė į Timį.

– Eik iš čia, – Timis ne juokais susinervino, kad katė pasikėsino į jo privatumą.

Katė nekreipė dėmesio. Tik lyžtelėjo leteną ir pasitrynė snukutį, lyg sakydama – susimildamas, tik nereikia čia mėgėjiško teatro, tuo man įspūdžio nepadarysi. Negi nematai, kas čia žvaigždė?

Timis atsiduso. Atsisėdo su padėklu ant lovos krašto, stengdamasis neprispausti rainos uodegos. Vietos buvo maža, ir jis ištiesė ranką, kad stumtelėtų įnamę. Katė dėbtelėjo oranžine akimi ir staiga kaptelėjo jam į pirštą. Timis vos padėklo neišmetė. Jau norėjo pikčiurnai užvožti, bet šioji šoko nuo lovos ir palindo po spinta.

– Ir nedrįsk čia daugiau išsidrėbti, aišku? – suriko Timis. – Čia mano vieta!

Katė nieko neatsakė. Tik žybtelėjo žaliais žiburėliais iš tamsos.

Timis pasižiūrėjo į pirštą. Kąsta nesmarkiai, oda net neparaudo. „Kažin ar tas padaras nepasiutęs?“

Suraukė antakius, stengdamasis prisiminti, kokie pirmieji pasiutligės požymiai: vandens baimė, raumenų silpnumas, gerklų spazmai...

Planšetėje sumirgo šviečiantis laiškų langelis. Motinos žinutė!.. Timis išsigando. „Kodėl, kai tik aš imu galvoti apie kokias nors ligas, vis gaunu motinos žinutę?.. Ar šiuo atveju irgi veikia telepatija?“

– Nnnniaau, – paprieštaravo katė, išlįsdama iš po spintos, ir atitipeno prie Timio. Pasitrynė į koją.

Timis užkėlė kojas ant lovos, su baime žiūrėdamas į baisųjį padarą. O jeigu šita katė – robotas, kurį atsiuntė motina, perpratusi jo mintis?

– Nnnniau, nnniau, – nuramino jį katė, nupėdino prie durų, pasigalando nagus į staktą ir išbėgo į prieškambarį.

Matyt, pasitikti senelės. Trakštelėjo atrakinamos durys, pasigirdo garsus „Oi, kaip aš pavargau“, o tada – sodrus „Tau reikia pailsėt, brangioji“.

Timis vos kąsniu nepaspringo. Redžinaldas!.. Ar jie čia iš tikrųjų, ar tik kokią sceną vaidina?.. Ne, gana jau. Šiuose namuose per daug teatro.

– Kokia graži katė, – pagyrė inspektorius.

Timis atsiduso. Pataikūnas. Čia ne katė, o pabaisa, juk plika akimi matyti.

Senelė energingai aiškino, kaip ta katė atsirado – tratata ir tratata. Kai ko Timis nežinojo: kad gyvulėlis buvo uždarytas aptriušusiame vagonėlyje ant ratų, kažkokio miško pakrašty, vagonėly viskas apleista, kažkas, matyt, tyčia ją bus ten uždaręs, vargšė liesa kaip ratlankis, o ir jie būtų jos neradę, jeigu ne Kordelijos intuicija – ji visur kiša nosį...

– Na, tada tai ne intuicija, bet smalsumas, – pataisė Redžinaldas.

– Ar ne tas pats! – sušuko senelė.

Redžinaldas, regis, paprieštaravo, kad ne tas pats, bet senelė kažką numetė, kilo sambrūzdis – matyt, jūrų vėplys puolė padėti, – ir Timis atsidusęs nuėjo uždaryti durų.

Būtų ir uždaręs, bet nugirdo – senelė klausė, kaip sekasi byla. Timis sustingo prie tarpdurio.

– Yra kelios versijos, – tarė Redžinaldas ir sunkiai atsiduso. – Neturėčiau tau pasakoti... juk čia ikiteisminis tyrimas...

– Na, lyg tu nežinotum, kad aš – gūdus kapas! – pyktelėjo senelė. – Iš mano lūpų niekas neišsprūs!

– Žinau, – sutiko Redžinaldas.

– Išvirsiu kavos, – aplink senelę subarškėjo indai. – Ir šlakelį konjako... Šlakelis nepakenks.

– Aha, – vėl atsiduso Redžinaldas. – Šlakelis.

– Tik nedūsauk čia man!.. – vėl pasipiktino senelė. – Megrė, kaip žinai, visada išgeria šlakelį. Tai konjako, tai balto vyno, tai muskatelio... Taigi prancūzas, mokėjo džiaugtis gyvenimu, net nusikaltėlius stebėdavo su taurele rankoje, ogi pas mus visai nėra jokio kasdienybės grakštumo, tik užsisakyk muskatelio, tuoj būsi apšauktas prakeiktu girtuokliu!..

Ir nors Timis nematė, bet pajuto, kaip Redžinaldas linktelėjo savo sunkią, rūpesčių ir versijų pritvinkusią galvą.

– Tos mergaitės šeima... – dzingsint kavos prikaistuviui, pradėjo Redžinaldas.

„Taukų, prakaito ir mėnesį nekeistų triūsikų kvapas...“ – prisiminė dienoraščio eilutę Timis.

„Prr“, – kažkas pasitrynė jam į koją.

Kas gi daugiau, jei ne katė, – irgi atslimpino pasiklausyti svetimų paslapčių. Timis pridėjo pirštą prie lūpų. Katė pasižiūrėjo į jį didelėmis oranžinėmis akimis lyg sakydama – negi tu manai, kad aš tokia kvaila.

Timis prikišo ausį prie tarpdurio, katė pakreipė galvą. Ir abudu pasiruošė klausytis.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1