Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“

1.
                           Fred Herzog. Man with Bandage, 1968

įsipjovė skusdamasis
klijavo kruopščiai
iš įtūžio virpančiais pirštais
pleistro kryželį
ir išlėkė kaip stovi
marškinėliais baltais

tuščia mieste
tik juodosios našlės
šildosi ryto saulėje
snaudžia taksistai
juodosios našlės
nulydi jį žvilgsniais
krutina lūpas:

                    – sūnau
                   girdėjom šiąnakt tave
                   niūrūs tavo sapnai
                   duobėti
                   klausėm
                   kaip švilpia
                   tavo plaučiai
                   dunksi širdis
                   žinom
                   gyvenimo turi
                   kiek siekia rankos
                   o mirties –
                   nuo viršugalvio
                   iki padų

jis stovi
nudiegtas

vaiskiam ore

priešais
driekias trys gatvės

ir

mirksi

mirksi

geltona

2.
                          Algimantas Kunčius. Verbų sekmadienis prie Aušros vartų, 1968

išaugtais švarkais
nubruožtais batais

pakaušiai gruoblėti
kaip grindinio akmenys

su gėlos vandeniu
akyse
ir trimis kalbomis
burnoje

gniaužia verbeles

– – – – – – – – – –

tiek metų
tiek metų
praėjo

tik variokuose keičiasi
herbai

3.
               Masahisa Fukase. The Solitude of Ravens, 1975/1976

varnų mėnuo
varnų vienatvė

medžiuose tykšta
tamsa

varno nagas
mėnesio nagas
ją pradreskia

kartus
tavo kranksmas
varne

kirsk
kranto ledą

varne

lesk
mano tamsą

išpėduok
ant pamėkliško
sniego

mano krytį

4.

                                   Jan Bułhak. Vakaro malda, 1900

ant galinių klauptų

maudžiančiam
šalty

ar yra man vietos?

vienam
po skliautais

tavyje, už tavęs
po tavo lukštu

ar yra?

– – – – – – – – –

nors galėčiau
ir nebeklausti

atsakei į viską
mano gyvenimu

*
tik dabar suprantu

kaip nekenčiu
tos pilkumos
koks lipnus ir viliojantis
paprastas gyvenimas
kaip norėsiu tvarkos
ir baisėsiuosi ja
kaip apsėda ramybė
ir veja iš namų vienatvė
kokie įšilę pušų kamienai
už namo, koks rupus
smėlis, koks žalias
pakalnučių gedulas

tik dabar suprantu

2015, lapkričio 13, Paryžius

mūsų šunys
išmoko neloti

loja sirenos
rytuos ir vakaruos

dūžta stiklas
kraują kitądien
užkloja gėlės

vėl ramu

tik naktį
gulim
atmerktom akim
prie artimo savo

klausomės
aštraus
nesiliaujančio

stygos zvimbimo

*
Knygos yra mano
takeliai
ir sodas

prieglobstis ir
ligoninė

į jų sakinius įsikibęs
žvelgiu į žalumą
anapus

– tankios tavo grotos
eilute

lukštenu
eilėraščių vaistus

glotnius
it akmenukai
prie Juodosios

betgi ne –
ir aš noriu

noriu būti
vienu iš tų –

su šarvais, hegzametru
kinkytame
vežime

vadeles ir ietį
sugniaužęs

rėkiantis

pašėlusiai lekiantis

į akmenines
mums atsuktas
dievų nugaras

*
                     Jurgai

dalinsimės žuvį
miesto bangžuvę
šlapią ir didžią

                  datos namų kaktoje
                  paradiniai
                  suodžiais aprūkę
                 nasrai

rūdim apėjus
pakaušio skarda
klevų judrūs
pelekai

            prarytas
            praryta

mudu
su knygom vaikais
kuprinėm ir gertuvėm
pasirinkę

             šį žvėrį šią daubą
             šį miestą

kurio skersgatvy
ant šonkaulio arkos
išgremžta:

            Tu mieszkał
            Jonasz

U ir J

išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių

kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį

guli abipus
nemiega
šnopuoja

pasakok
šnibžda
apie pasaulį
medūzas
kas yra elektra
kaip medžiai auga
ir kodėl
popierius baltas

guliu
nemiegu
šnopuoju

žinių
patikimiausias šaltinis
filosofinis akmuo
pasenus
enciklopedija

tėvas
prigadinęs tiek popieriaus
praeities kaulavaisis
apgaubtas
ateities minkštimo

kalbu
į švarias galveles

tikiuosi, kad

tiesą

Didvyrio mirtis

pamiršau visas mitologijas
gardų tavo krūmelio kvapą
tysau skersai grindinio

išduobtas
ietimi

prieš saulę
čiulkinį grūda
muselės