Mūsų publikacija

Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė

Prosperas Mérimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, kurio vertingiausia kūrybinio palikimo dalimi laikoma novelistika („Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“, „Tamango“ ir kt.). Taip pat P. Mérimée parašė pjesių bei kelionių įspūdžių knygų.

Lietuvoje šis rašytojas turbūt labiausiai žinomas kaip autorius, parašęs novelę „Lokys“ („Lokis“, 1869), kurios veiksmas vyksta Žemaitijoje. Lietuvių k. yra išleisti novelių rinkiniai „Kolomba“ (1947), „Karmen ir kitos novelės“ (1996), „Karmen. Lokis“ (2004).

Šį sykį lietuvių skaitytojui siūlome susipažinti su P. Mé r imée laiškais, kuriuos jis rašė iš Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L’Artiste“ direktoriams.

Pirmas laiškas. Bulių kautynės

Madridas, 1830 m. spalio 25 diena

Pone,

Ispanijoje bulių kautynės dar labai populiarios; tačiau tarp ispanų aukštuomenės mažai yra tokių, kurie nejaučia savotiškos gėdos pripažinti šių tikrai žiaurių reginių pomėgį; todėl jie suranda rimtų priežasčių jį pateisinti. Pirmiausia, tai – nacionalinė šventė. Vien tik epitetas nacionalinė būtų pakankamas, nes vietinis patriotizmas Ispanijoje toks pat stiprus kaip Prancūzijoje. Be to, anot jų, romėnai buvo dar didesni barbarai už mus, kadangi rengė vyrų kautynes su kitais vyrais. Taip pat, priduria ekonomistai, šis paprotys naudingas žemės ūkiui, nes aukšta kovinių jaučių kaina skatina ūkininkus auginti gausias bandas. Reikia žinoti, kad ne kiekvienas jautis nusipelno garbės pulti žmones ir arklius, ir kad iš dvidešimties atsiranda vos vienas pakankamai aršus, kad pasirodytų cirke; devyniolika likusių panaudojami žemės ūkyje¹. Vienintelis argumentas, kurio nedrįstama pateikti, tačiau būtų savaime suprantamas, yra tas, kad šis – žiaurus ar ne – spektaklis yra toks įdomus, pagaulus, sukelia tokias galingas emocijas, kad ištvėrus pirmo karto įspūdį, nebeįmanoma jo atsisakyti. Užsieniečiai, kurie pirmą kartą ateina į areną su tam tikru pasibjaurėjimu ir vien tam, kad sąžiningai išpildytų keliautojo priedermes, taigi, užsieniečiai netrukus pamėgsta bulių kautynes ne mažiau nei patys ispanai. Žmonių gėdai tenka pripažinti, kad karas su visais jo baisumais turi nepaprasto žavesio, ypač tiems, kurie jį stebi iš saugios priedangos².

Šventasis Augustinas pasakoja, kad jaunystėje nepaprastai šlykštėjosi gladiatorių kautynėmis, kurių niekada nebuvo matęs. Vieno draugo įkalbėtas jį palydėti į tas pompastiškas skerdynes, jis sau prisiekė per visą vaidinimą sėdėti užsimerkus. Iš pradžių jam neblogai pavyko laikytis pažado, ir jis stengėsi galvoti apie ką kita; bet išgirdęs, kaip sustaugė minia kritus garsiam gladiatoriui, jis atsimerkė; atvėrė akis ir nebeįstengė užsimerkti. Nuo to momento iki pat savo atsivertimo jis buvo vienas aistringiausių cirko kautynių mėgėjų³.

Pacitavus tokį didį šventąjį, nedrąsu kalbėti apie save; jūs juk žinote, kad man nebūdingi antropofago polinkiai. Pirmą kartą, kai įžengiau į Madrido areną, aš baiminausi, kad neištversiu taip gausiai ten liejamo kraujo vaizdo; ypač baiminausi, kad dėl savo jautrumo, kuriuo nepasitikėjau, netapčiau juokingas prisiekusių mėgėjų, man pasiūliusių vietą savo ložėje, akyse. Nutiko priešingai. Išbėgo pirmas jautis, buvo nukautas; aš nebegalvojau išeiti. Dvi valandos pralėkė be jokios pertraukos, ir aš dar nesijaučiau pavargęs. Jokia pasaulio tragedija nebuvo taip manęs patraukusi. Per viešnagę Ispanijoje aš nepraleidau nė vienų kautynių ir raudonuodamas prisipažįstu, kad man labiau patinka mirtinos kautynės, negu tos, kai buliai su užmauta ant ragų apsauga tik erzinami. Toks pat skirtumas, kaip tarp žūtbūtinės kovos ir turnyro su bukomis ietimis. Vis dėlto abi kautynių rūšys labai panašios, tiktai antruoju atveju žmonėms nėra beveik jokio pavojaus.

Kautynių išvakarės jau dvelkia švente. Siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų, jaučiai į arenos tvartą ( encierro ) atvedami naktį; numatytos kautynių dienos išvakarėse jie ganosi pievoje ( el arroyo ) netoli nuo Madrido. Eiti pasižiūrėti jaučių, kurie dažnai atvedami iš labai toli, – tai smagus pasivaikščiojimas. Daugybė karietų, raitelių ir pėsčiųjų suplūsta į arroyo. Šia proga nemažai jaunuolių apsivelka Andalūzijos mačo⁴ kostiumu ir puikuojasi tokiu puošnumu ir prabanga, kokių nepamatysi mūsų paprastoje kasdienėje aprangoje. Beje, tas pasivaikščiojimas nėra visiškai saugus, jaučiai palaidi, ne visada lengvai paklūsta piemenims, išvengti ragų smūgių – pačių smalsuolių reikalas.

Cirkai ( plazas ) stovi beveik visuose dideliuose Ispanijos miestuose. Tie statiniai labai paprastai, galima sakyti – primityviai įrengti. Daugiausia tai tiesiog lentiniai barakai, ir Rondos⁵ amfiteatras minimas tarsi koks stebuklas, nes pastatytas vien tik iš akmens. Jis pats gražiausias Ispanijoje, panašiai kaip Vestfalijoje pati puikiausia Tunder-ten-tronko⁶ pilis, nes su įstatytomis durimis ir langais. Bet argi svarbi teatro dekoracija, jeigu spektaklis nuostabus?

Madrido cirkas sutalpina maždaug septynis tūkstančius žiūrovų, kurie pro daugybę durų be sumaišties patenka į vidų ir išeina į lauką. Sėdima ant medinių arba akmeninių suolų⁷, ložėse arba ant kėdžių. Vienintelė Jo didenybės ložė gana elegantiškai papuošta.

Areną juosia maždaug šešių pėdų aukščio tvirtas lentinis aptvaras. Abipus jo per dvi pėdas nuo žemės cirką supa medinis paaukštinimas, tarsi koks laiptelis arba atrama, kuri persekiojamam toreadorui leidžia lengvai peršokti per barjerą. Siauras koridorius jį skiria nuo žiūrovų eilių, taip pat aukštai iškeltų, kurias dar apsaugo dviguba virvė, ištempta ant stiprių kuoliukų. Toks atsargumas pritaikytas vos prieš keletą metų. Tada jautis ne tik peršoko per barjerą, – šitaip dažnai nutinka, bet ir pasileido link žiūrovų eilių, užmušė arba sužalojo nemažai smalsuolių.

Į areną išeina ketveri vartai. Vieni veda į jautidę ( toril ), kiti atsiveria į skerdyklą ( matadero ), kur jaučiai paskerdžiami ir jiems nudiriama oda. Likę dveji vartai skirti šios tragedijos veikėjams žmonėms.

Prieš pat kautynių pradžią toreadorai susirenka šalia cirko esančioje salėje. Visai greta yra arklidės. Tolėliau įrengta ligoninė. Netoliese lūkuriuoja chirurgas ir kunigas, pasirengę suteikti paslaugas sužeistiesiems.

Laukiamąją salę puošia tapytas madonos paveikslas, priešais kurį dega kelios žvakės; ant grindų stovi stalas ir krosnelė su degančiomis anglimis. Kiekvienas toreras įėjęs pirmiausia priešais atvaizdą nusiima skrybėlę, greitosiomis sumurma maldelę, iš kišenės išsitraukia cigarą, užsidega nuo krosnelės ir rūko, šnekučiuodamas su draugais ir kautynių mėgėjais, kurie užsuka su jais padiskutuoti apie kovai skirtų jaučių savybes.

Tuo pat metu vidiniame kieme raiteliai, kurie rungsis ant arklių, ruošiasi kautynėms bandydami savo žirgus. Šiam tikslui jie pavaro šuoliais link sienos, į kurią tarsi kuolelį įsmeigia ilgą kartį; prisilaikydami šios atramos, jie pratina žirgus greitai apsisukti kuo arčiau sienos. Netrukus jūs įsitikinsite, kad šios pratybos labai pravarčios. Arenoje naudojami arkliai yra nurašyti kuinai, nupirkti už nedidelę kainą. Prieš įžengiant į areną, jiems užrišamos akys, o ausys prikišamos šlapių pakulų, baiminantis, kad juos išgąsdins minios riksmai ir jaučių vaizdas.

Cirko atmosfera nepaprastai gyva. Dar iki kautynių arena pilna žmonių, o suolai ir ložės panėši į netvarkingą galvų jūrą. Vietos dviejų rūšių: pavėsio pusėje brangesnės ir patogesnės, bet saulėtoje pusėje visada pilnos entuziastingų mėgėjų. Moterų gerokai mažiau negu vyrų, ir dauguma jų – grizetės ( manolas ). Vis dėlto ložėse pamatysi elegantiškų tualetų, bet retai jaunų moterų. Naujausi prancūzų ir ispanų romanai sugadino ispanus ir atėmė pagarbą jų seniesiems papročiams. Aš nemanau, kad kunigams būtų uždrausta dalyvauti šiuose reginiuose, tačiau esu matęs tik vieną sutanotą kunigą. Man sakė, kad daugelis jų ateina persirengę.

Kautynių tvarkytojui alguasilų majorui, lydimam dviejų Krispeno⁸ kostiumais vilkinčių padėjėjų, davus signalą, jie visi trys raitomis kartu su kavaleristų kuopa atlaisvina areną ir siaurą tarpą, ją skiriantį nuo žmonių suolų. Kai tvarkytojai su kavaleristais pasitraukia, su notaro ir kelių alguasilų palyda į aikštės vidurį išėjęs šauklys perskaito įsakymą, draudžiantį mėtyti daiktus į areną, riksmais arba ženklais trikdyti besikaunančius ir pan. Vos jam pasirodžius, iškilmingai prabilus: „Mūsų viešpaties karaliaus, tesaugo jį Dievas, vardu...“, iš visų pusių pasigirsta šauksmai ir švilpimai ir trunka tol, kol perskaitomas įsakymas, kurio, beje, niekas nesilaiko. Vien tik cirke liaudis perima valdovo teises ir gali sakyti bei daryti tai, ką nori⁹.

Yra dvi pagrindinės torerų klasės: pikadorai ( picadors ), kurie kaunasi raiti, apsiginklavę ietimi, ir pėstieji padėjėjai čulai ( chulos ), kurie erzina bulius, mojuodami ryškiaspalvėmis vėliavomis. Padėjėjai skiriasi į banderiljerus ( banderilleros ) ir matadorus (matadors) , apie kuriuos dar papasakosiu. Visi dėvi andalūzietiškus kostiumus, panašiai kaip Figaras „Sevilijos kirpėjuje“¹⁰, bet vietoje trumpų kelnių ir šilkinių kojinių pikadorai mūvi storas odines kelnes, aptaisytas medžiu ir geležimi, kad apsaugotų blauzdas ir šlaunis nuo ragų smūgių. Jie vaikšto išsižergę tarsi kompasai, o jeigu pargriūna, nebegali atsikelti be kitų pagalbos. Pikadorų balnai labai aukšti, turkiškos formos, su geležinėmis, klumpes primenančiomis kilpomis, kurios visiškai uždengia pėdas. Savo kuinus jie ragina pentinais su smailiais dviejų sprindžių ilgio galais. Jų ietys storos, labai tvirtos, užsibaigiančios itin aštria geležine viršūne; tačiau siekiant pratęsti reginio malonumą, toji viršūnė apsukta virve, kuri leidžia geležiai tik maždaug per sprindį įsmigti į jaučio kūną.

Vienas raitas alguasilas atkiša skrybėlę, į kurią kautynių tvarkytojas įmeta raktą. Tuo raktu niekas neatrakinama; vis dėlto alguasilas jį perduoda jaučių tvarto durininkui ir išsyk pasileidžia šuoliais tolyn, lydimas minios aliojimų, jos riksmų, kad jautis jau arenoje ir lekia jam iš paskos. Toks pokštas pasikartoja per visas kautynes.

Per tą laiką pikadorai užėmė savo vietas. Paprastai arenoje būna du raiteliai; kiti du ar trys laukia už arenos, pasiruošę anuos pakeisti nelaimingų atsitikimų, kaip mirtis, sunkūs lūžiai ir t. t., atvejais. Koks pustuzinis pėsčiųjų čulų pasiskirstę po aikštę, gana arti vienas kito, kad suskubtų į pagalbą.

Savo narve iš anksto tyčia suerzintas jautis (dūriais ir azoto rūgšties įtrynimais) jau įsiutęs. Paprastai jis vienu ypu atsiduria arenos viduryje ir staiga sustoja, apstulbintas išgirsto triukšmo ir žiūrovų eilių vaizdo. Jam ant sprando įbestas nedidukas kabliukas su pririštu kaspinu. Jo spalva nurodo, iš kokios bandos ( vacada ) atvestas jautis, bet patyręs mėgėjas vien iš jaučio išvaizdos nustato, iš kurios jis provincijos ir kokiai priklauso veislei.

Čulai pribėga arčiau, mojuoja savo skaisčiai raudonais apsiaustais ir stengiasi atvilioti jautį link vieno kurio pikadoro. Jeigu jautis įnirtęs, puola jį išsyk. Pikadoras, tvirtai laikydamas arklį, prie šono prispaudęs ietį, atsistoja tiesiai prieš jautį; gaudo akimirką, kai gyvulys, atstatęs ragus, nuleidžia galvą, kad smogtų jam į pakaušį, bet ne į kitą vietą¹¹ ; sutelkęs į smūgį visas savo kūno jėgas, taip pasuka arklį į kairę, kad jautis nesustodamas veržliai pralekia pro šalį jo neužkliudęs. Tada subėgę pėsti padėjėjai apsupa jautį, palikdami pikadorui laiko atsitraukti; bet dažnai gyvulys puikiai įsidėmi tą, kuris jį sužeidė: staigiai apsisukęs, vienu ypu pasiveja arklį, smeigia ragus jam į pilvą ir pargriauna kartu su raiteliu. Padėjėjai negaišdami atskuba į pagalbą; vieni kelia raitelį, kiti nukreipia jaučio dėmesį, užmetę apsiaustus jam ant ragų, patraukia link savęs ir skuodžia tolyn nuo jo link barjero, kurį peršoka neįtikėtinai lengvai. Ispaniški jaučiai tokie pat greiti kaip arkliai, ir jeigu čulas atsidurtų gerokai toli nuo barjero, jam pasprukti būtų sunku. Todėl raiteliai, kurių gyvybė visada priklauso nuo pėsčių padėjėjų miklumo, daugiausia laikosi aikštės pakraščiuose; jeigu jie išsirikiuoja viduryje, tai suvokiama kaip nepaprastas narsumas.

Pašokęs ant kojų, pikadoras iškart strykteli ant arklio, jeigu tik šis dar gali pakilti. Visai nesvarbu, kad iš vargšo gyvulio trykšte trykšta kraujas, jo viduriai velkasi žeme, o kojos linksta; kol arklys gali paeiti, tol privalo nesitraukti nuo jaučio. Jeigu nutrenktas nebepasikelia, pikadoras palieka aikštę ir tuojau pat grįžta ant naujo arklio.

Aš minėjau, kad ieties smūgiai nebent lengvai sužeidžia ir tiktai suerzina jautį. Vis dėlto susidūrimai su arkliu ir raiteliu, paties jaučio pastangos, ypač – apsisukimai, kojomis staiga įsibedus į žemę, jį gana greitai nuvargina. Dažnai pasitaiko, kad dėl skaudžių ieties dūrių gyvulys nebetenka veržlumo ir nebedrįsta pulti arklių, tada, kalbant jaučių kautynių žargonu, jis atsisako pasirodyti . Per tą laiką ištvermingas jautis jau bus pražudęs keturis ar penkis arklius. Tada pikadorai pasitraukia atsipūsti, ir duodamas signalas svaidyti banderiles ( banderillas ).

Tai yra maždaug pustrečios pėdos ilgio lazdelės, apsuktos popieriaus juostomis, užsibaigiančios smailia rantyta viršūne, kad įstrigusi neišsprūstų iš žaizdos. Čulai abiejose rankose laiko po vieną tokią smeigeną. Patikimiausias būdas jas įsmeigti, tai atsargiai prislinkti jaučiui iš užpakalio, paskui jį sukurstyti garsiai trinktelėjus lazdas vieną į kitą. Jautis iš netikėtumo atsisuka ir iškart puola priešą. Tą akimirką, kai jau visai arti, kai palenkia smūgiui galvą, žmogus vienu ypu beda smeigenas iš abiejų kaklo pusių, ir jis turi tai padaryti per vieną akimirksnį, atsidūręs visai prieš pat jautį ir kone tarp jo ragų; paskui čulas metasi į šalį, praleidžia jautį ir peršokęs barjerą pasijunta saugus. Išsiblaškymas, neryžtingumo ar išgąsčio akimirka, – to užtektų jį pražudyti. Vis dėlto žinovai banderiljero pareigas laiko mažiausiai pavojingomis iš visų. Jeigu, nelaimei, smeigdamas banderiles jis parkrinta, nereikia nė mėginti atsikelti; guli nejudėdamas ten, kur parpuolė. Jautis retai puola gulintį, ne dėl gailestingumo, bet dėl to, kad verždamasis į priekį užsimerkia ir peršoka žmogų jo nė nepastebėjęs. Nors kartais sustoja, pauosto žmogų, tarsi tam, kad suprastų, jog tas miręs; paskui, atsitraukęs kelis žingsnius, nuleidžia galvą, kad pakeltų jį ant ragų; tuo tarpu banderiljero draugai glaudžiai apsupę atitraukia gyvulio dėmesį, ir jautis yra priverstas eiti tolyn nuo tariamo ligonio.

Kai jautis pasirodė bailus, tai yra vangiai pasitiko keturis – tai privalomas skaičius – ieties smūgius, aukščiausi teisėjai žiūrovai riksmais jį pasmerkia tam tikrai kankynei, kuri yra vienu metu bausmė ir būdas sužadinti jo pyktį. Iš visų pusių pasigirsta šauksmas fuego ! fuego ! (ugnies! ugnies!). Tokiu atveju vietoje įprastinių ginklų čulams išdalijamos banderilės, kurių kotai apvynioti degia medžiaga. Prie banderilės smaigalio pritvirtintas uždegtas pinties gabalėlis. Į kūną įsmigusi ietis nustumia pintį prie dagčio; medžiaga užsidega; liepsna veikiai lyžteli odą ir priverčia jautį strikinėti bei šokinėti, kas be galo linksmina publiką. Tai išties nepaprastas reginys – matyti tą iš įsiūčio apsiputojusį didžiulį gyvulį, purtantį degančias banderiles ir besiblaškantį tarp dūmų ir ugnies. Priešingai negu ponai poetai, aš turiu pasakyti, kad iš visų mano matytų gyvulių nė vieno žvilgsnis nėra toks bereikšmis kaip jaučio. Reikėtų patikslinti, kad išraiška nė kiek nepasikeičia ; beveik visais atvejais jo akyse atsispindi bukas ir brutalus įniršis. Jautis retai baubimu parodo skausmą; žaizdos jį siutina arba kelia siaubą; tačiau neatrodo, jeigu galima taip pasakyti, kad jis susimąsto apie savo likimą; niekada nepamatysi ašarų kaip elnio akyse. Jautis sukelia gailestį tik tada, kai pademonstruoja išskirtinę drąsą¹².

Į jaučio sprandą įsmigus trims ar keturioms banderilių poroms, ateina laikas padaryti jam galą. Pasigirsta būgnų dundenimas; vienas iš anksto paskirtas pagalbininkas tuojau pat atsiskiria nuo savo draugų grupės; tai matadoras . Apsivilkęs puošniu, auksu ir šilku siuvinėtu kostiumu, jis laiko rankoje ilgą špagą ir skaisčiai raudoną skraistę, pritvirtintą prie lazdos, kad būtų patogu ja manipuliuoti. Toji skraistė vadinama muleta . Jis prisiartina prie prezidento ložės ir, žemai nusilenkęs, paprašo leidimo pribaigti jautį. Dažniausiai toks formalumas pasitaiko tik vieną kartą per visas kautynes. Savaime suprantama, prezidentas galvos linktelėjimu duoda sutikimą. Tada matadoras surinka Viva !, apsisuka vietoje, sviedžia skrybėlę ant žemės ir eina pasitikti jaučio.

Kaip dvikovoje, taip ir šiose kautynėse egzistuoja taisyklės: jas pažeisti būtų taip pat niekšinga, kaip iš pasalų nužudyti priešininką. Pavyzdžiui, matadoras privalo nusitaikyti tik į tą vietą, kur sprandas susijungia su nugara, ispanų vadinamą kryžiumi . Smūgis turi būti nukreiptas iš viršaus į apačią; niekada iš apačios. Verčiau tūkstantį kartų netekti gyvybės, negu kirsti jaučiui iš apačios, iš šono arba iš užpakalio. Špaga, kuria naudojasi matadorai, ilga, tvirta, išgaląstais abiem kraštais; trumputė rankena užbaigiama rutuliu, kuris apgniaužiamas delnu. Norint pasinaudoti tokia špaga, reikia didelės patirties ir išskirtinio miklumo.

Be to, kad taisyklingai nužudytumei jautį, turi giliai pažinti jo charakterį. Nuo tokio išmanymo priklauso ne tik matadoro šlovė, bet ir gyvybė. Žinoma, jaučiai, kaip ir žmonės, pasižymi pačiais įvairiausiais charakteriais; vis dėlto galima jaučius suskirstyti į dvi aiškias grupes – šviesiuosius ir tamsiuosius . Čia aš vartoju cirko žargoną. Šviesieji puola atvirai; tamsieji, priešingai, yra klastingi ir stengiasi užklupti žmogų iš pasalų. Pastarieji ypač pavojingi.

Prieš taikydamasis kirsti jaučiui špagos smūgį, matadoras kurstydamas išskleidžia priešais jį muletą ir atidžiai stebi, ar tas puls išsyk, vos tik pastebėjęs, o gal judės iš lėto, kad užimtų poziciją, ir šoks pirmyn tuo momentu, kai jo priešininkas, vengdamas susidūrimo, atsiras per arti. Neretai matyti, kaip jautis grėsmingai muisto galvą, kasa kanopomis žemę nejudėdamas iš vietos arba netgi lėtai stumiasi atgal, kad patrauktų žmogų į aikštės vidurį, kur šis nebegalės jo išvengti. Dar kiti, užuot puolę tiesiai, artinasi iš šono, lėtai ir apsimestinai nuilsę; bet vos tik atsidūrę reikiamame nuotolyje, metasi pirmyn tarsi strėlė.

Tam, kuris nors kiek nusimano apie bulių kautynes, tai yra įdomus reginys – stebėti matadoro ir buliaus artinimąsi vienas prie kito; jie, tarsi du patyrę generolai, regis, stengiasi atspėti vienas kito ketinimus ir kas akimirką keičia savo manevrus. Galvos kryptelėjimas, šnairas žvilgsnis, suglaustos ausys, – įgudusiam matadorui tai yra akivaizdūs jo priešo pasirengimų ženklai. Pagaliau nekantraujantis bulius pasileidžia link raudonos skraistės, kuria matadoras tyčia prisidengė. Buliaus jėga tokia, kad sudavęs ragais nuverstų sieną, bet žmogus nepastebimu kūno judesiu išvengia smūgio; jis išnyksta tarsi užburtas, jaučiui palikdamas tik lengvą audinį, kurį tas įsiutęs užkabina ragais. Per savo smarkumą bulius palieka priešininką toli užpakalyje; tada staigiai sustoja ir sustingsta, ir staigios ir nirtulingos reakcijos jį taip nualsina, kad ilgiau taikoma ši taktika jį neišvengiamai pražudytų. Romeras¹³, garsus kautynių žinovas, yra pasakęs, kad geras matadoras turi nužudyti aštuonis jaučius septyniais špagos kirčiais. Aštuntasis krinta negyvas iš nuovargio ir įsiūčio. Po kelių bandymų, jau pažinęs savo priešininko charakterį, matadoras pasirengia suduoti lemiamą smūgį. Tvirtai įsirėmęs kojomis į žemę, tinkamu atstumu atsistoja tiesiai prieš gyvulį ir sustingęs laukia. Dešinė ranka su špaga pakelta iki galvos; į priekį ištiesta kairioji laiko muletą, kuri, beveik nuleista ant žemės, priverčia jautį palenkti sprandą. Būtent šiuo momentu matadoras jam suduoda mirtiną smūgį iš visos savo rankos jėgos, dar padvigubintos jo kūno svorio ir paties jaučio veržlumo. Trijų pėdų ilgumo špaga dažnai sulenda iki pat rankenos; ir, jeigu kirtis gerai pavyko, žmogui nebėra ko baimintis. Jautis netikėtai sustoja; kraujo beveik nėra, galva pakelta; sudreba kojos ir staiga jis pargriūva visu savo svoriu. Visos žiūrovų eilės išsyk pratrūksta kurtinančiu Viva !; pakyla nosinaičių miškas; machų skrybėlaitės skrieja į areną, ir didvyris nugalėtojas siunčia bučinius į visas puses.

Sakoma, kad anksčiau užtekdavo vieno staigaus nusitaikymo; betgi viskas išsigimsta, ir dabar retai kada jautis parkrinta po pirmojo smūgio. Tačiau jeigu bulius mirtinai sužeistas, matadoras smūgio nebekartoja; kartu su pagalbininkais mojuodamas skraiste priverčia jį sukti ratus aplink areną, kad greičiau nualsintų. Vos tik parkritusį kuris nors čulas pribaigia, sudavęs durklu į sprandą; gyvulys nugaišta išsyk.

Buvo pastebėta, kad beveik visi buliai arenoje turi kokią nors vietą, į kurią visada sugrįžta. Ją vadina querencia . Paprastai tai yra vartai, per kuriuos jie pateko į aikštelę.

Dažnai jautis lėtais žingsniais pereina per areną, išsinešdamas kakle įsmigusią lemtingąją špagą, kurios tik rankena kyšo virš menčių, nekreipdamas dėmesio į čulų skraistes, kuriomis anie jį gena. Jis tetrokšta ramiai nusibaigti. Pasiekęs įprastą vietą, suklumpa ant kojų, atsigula, ištiesia galvą ir tyliai išleidžia kvapą, nebent durklo kirtis pagreitina jo galą.

Jeigu bulius nenori pulti, matadoras bėga prie jo, ir vos tiktai gyvulys nuleidžia galvą, smeigia savo špagą ( estocada de volapiè ); bet jeigu jautis stovi kaip įbestas arba traukiasi tolyn, tai, norint jį nudurti, reikia imtis itin žiaurios priemonės. Vienas vyras, apsiginklavęs ilga kartimi, užsibaigiančia išgaląsta geležine pusmėnulio ( media luna ) formos viršūne, jam klastingai perrėžia užpakalinių kojų pakinklius, o pargriuvusį iš karto pribaigia durklu. Šis vienintelis kautynių epizodas sukelia žiūrovų pasibjaurėjimą. Tai savotiškas nužudymas. Laimei, retai tenka šito griebtis.

Fanfaros paskelbia jaučio baigtį. Tuojau trys pakinkyti mulai smarkia risčia įvažiuoja į areną; ant buliaus ragų pritvirtinamos virvės, užneriamas kablys, ir mulai šuoliais jį išvelka iš aikštės. Per porą minučių arklių ir jaučio kūnai dingsta iš arenos.

Kiekvienos kautynės trunka maždaug dvidešimt minučių, ir paprastai per vieną popietę užmušami aštuoni jaučiai. Jeigu pramoga nebuvo labai įspūdinga, kautynių prezidentas žiūrovų prašymu suteikia vienas arba dvejas papildomas kautynes.

Jūs matote, kad torero amatas gana pavojingas. Visoje Ispanijoje per metus paprastai jų žūsta du arba trys. Nedaugelis sulaukia vyresnio amžiaus. Jeigu nežūsta arenoje, tai dėl daugelio sužeidimų yra priversti šios veiklos atsisakyti. Garsusis Pepė Iljas¹⁴ per savo gyvenimą gavo dvidešimt šešis ragų kirčius; paskutinis kartas jį pražudė. Gana didelis atlyginimas nėra vienintelis šių vyrų akstinas imtis tokios pavojingos profesijos. Šlovė, gausūs plojimai paakina juos nepaisyti mirties. Be galo saldu triumfuoti penkių ar šešių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Todėl dažnokai aukštos kilmės mėgėjai nusprendžia siekti profesionalų torerų pavojų ir garbės. Sevilijoje man teko matyti vieną markizą ir vieną grafą, viešai pasirodžiusius kaip matadorai per bulių kautynes.

Tiesa ir tai, kad publika tikrai nėra atlaidi torerams. Mažiausias susvyravimas pasmerkiamas riksmais ir švilpimais. Žiauriausi prakeiksmai pasigirsta iš visų pusių; kartais žiūrovų valia – ir tai pati baisiausia jų paniekos apraiška – alguasilas prisiartina prie toreadoro ir, pagrasinęs įkalinimo bausme, įsako nedelsiant atakuoti jautį.

Kartą aktorius Majikesas¹⁵, matydamas matadoro neryžtingumą šalia paties tamsiausio iš visų jaučių, pasipiktinęs jį apipylė patyčiomis. „Pone Majikesai, – atsiliepė matadoras, – pats matote, čia jums ne teatrinė apgaulė.“

Audringi plojimai ir troškimas pasiekti arba išsaugoti šlovę verčia toreadorus išpūsti pavojus, kurie ir taip jų tyko. Pepas Iljas, o po jo – Romeras, pasitikdavo jautį su geležiniais antkojais. Šių vyrų šaltakraujiškumas baisiausio pavojaus akivaizdoje kažkoks stebuklingas. Neseniai vienas pikadoras, vardu Chuanas Sevilja¹⁶, buvo pargriautas ant žemės, o jo arkliui pilvą perrėžė andalūziškas jautis, nepaprastai stiprus ir greitas. Šis bulius, užuot leidęsis čulų nuviliojamas, įniršęs užsipuolė pikadorą, jį mindžiojo ir daugybę kartų trenkė ragais į kojas; bet pamatęs, kad odinės geležimi aptaisytos kelnės jas gerai saugo, atsitraukė atgal ir nukorė žemyn galvą, taikydamasis ragais persmeigti žmogui krūtinę. Tada Sevilja, iš paskutinių jėgų pakilęs ant kojų, viena ranka sugriebė jautį už ausies; galva įsirėmęs į siautėjančio gyvulio snukį, kitos rankos pirštus sugrūdo jam į šnerves. Veltui jautis stumdė, trypė kojomis, svaidė ant žemės, žmogus vis tiek jo nepaleido. Visi užgniaužę kvapą stebėjo šią nelygią kovą. Tai buvo drąsuolio agonija; visi kone troško, kad ji greičiau pasibaigtų; niekas nepajėgė nei šaukti, nei kvėpuoti, nei nukreipti akių nuo siaubingo reginio; jis truko beveik dvi minutes . Pagaliau jautis, žmogaus įveiktas žūtbūtinėje kovoje, jį palikęs užsipuolė čulus. Visi tikėjosi, kad Sevilja bus išneštas iš arenos. Jį pakėlė; vos tik atsistojęs ant kojų, jis čiupo skraistę ir norėjo bėgti prie jaučio, nepaisydamas sunkaus apavo ir griozdiškos kojų apsaugos. Teko išplėšti skraistę jam iš rankų, priešingu atveju jis būtų iškart žuvęs. Jam atvedė arklį; putodamas pykčiu jis šoko į balną ir nukreipė į jautį aikštės viduryje. Abiejų narsiųjų priešininkų susidūrimas buvo toks smarkus, kad arklys ir jautis suklupo. Ak, kad jūs būtumėt girdėję šauksmus Viva !, svaigte apsvaigusios minios džiūgavimą tokios drąsos ir tokios sėkmės akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, būtumėt pavydėję Seviljos likimo! Madride šis vyras tapo nemirtingas...

1842 m. birželis

P. S. Deja, ką aš neseniai sužinojau! Fransiskas Sevilja¹⁷ praėjusiais metais mirė. Jis mirė ne cirke, kur turėjo žūti, bet nuo kepenų ligos. Iškeliavo amžinybėn Karavančelyje, šalia gražiųjų medžių, kurie man labai patinka¹⁸, toli nuo publikos, dėl kurios jis tiek kartų rizikavo savo gyvybe.

Madride aš jį dar kartą išvydau 1840 metais, tokį pat šaunų, nesuvaldomą kaip anuo laiku, kai parašiau laišką, kurį jūs ką tik perskaitėte. Aš dar daugybę kartų mačiau jį partrenktą ant arenos po nebegyvu arkliu; mačiau, kaip sulaužė ne vieną ietį ir susigrūmė su baisiausiais Gavirijos jaučiais. „Jeigu Fransiskas Sevilja turėtų ragus, – kalbėjo žmonės cirke, – neatsirastų nė vieno toreadoro, kuris išdrįstų stoti prieš jį.“ Dažnos pergalės jam įkvėpė negirdėtos drąsos. Atsidūręs priešais jautį, jis pasipiktindavo, kad gyvulys jo nebijo. „Ak, tu manęs nepažįsti?“ – įsiutęs surikdavo jaučiui. Išties, jis greitai parodydavo, su kuo anas turi reikalą.

Bičiuliai man suteikė malonumą papietauti kartu su Sevilja; jis valgė ir gėrė lyg koks Homero aprašytas herojus ir buvo pats linksmiausias pašnekovas, kokį tik įmanoma sutikti. Jo andalūziškos manieros, smagi nuotaika ir vaizdingų posakių prikimšta neliteratūrinė kalba darė šį milžiną, kurį, regis, gamta sutvėrė tam, kad viską naikintų, ypač patrauklų.

Viena ispanė dama, pabėgusi iš Madrido nuo jame įsisiautusios choleros, keliavo į Barseloną tuo pačiu diližanu kaip ir Sevilja, vykęs į tame mieste gerokai anksčiau paskelbtas bulių kautynes. Per visą kelionę nė trupučio nenuslopo Seviljos mandagumas, galantiškumas, paslaugumas. Atvažiavus į Barseloną, sveikatos tarnyba, buka kaip visos tokios tarnybos, paskyrė keleiviams praleisti dešimt dienų karantine, išskyrus Sevilją, kurio atvykimo taip nekantriai laukta, jog sanitariniai įstatymai jam nebuvo pritaikyti; bet kilnusis pikadoras pasipiktinęs atmetė jam palankią išimtį. „Jeigu ši ponia ir mano bendrakeleiviai nebus paleisti, – tvirtai tarė jis, – aš nesmeigsiu !“

Tarp baimės užsikrėsti ir prarasti įspūdingas kautynes rinktis neteko. Tarnyba nusileido ir gerai padarė; nes, jeigu būtų užsispyrusi, žmonės būtų sudeginę ligoninę su visais karantinininkais.

Sumokėjęs pagyrimų ir apgailestavimų Seviljos atminimui duoklę, turiu papasakoti apie kitą garsenybę, kuri šiandien karaliauja arenoje, neturėdama sau lygių. Prancūzai taip mažai žino, kas vyksta Ispanijoje, jog, ko gero, šioje Pirėnų kalnų pusėje tebėra žmonių, negirdėjusių Monteso¹⁹ vardo. Nacionalinėje , kaip dabar vadinama, arenoje Montesas kiekvieną pirmadienį demonstruoja tai, kas buvo teisingai paskleista arba primeluota apie garsiuosius klasikinius matadorus – Pepę Ilją ir Pablą²⁰ Romerą. Drąsa, grakštumas, šaltakraujiškumas, nuostabus miklumas, – jie visu tuo pasižymi. Jo buvimas įkvepia dvasią, pakylėja cirko veikėjus ir žiūrovus. Nėra blogų jaučių, baikščių padėjėjų; kiekvienas pranoksta save. Abejotinos narsos toreadorai Monteso vedami tampa didvyriais, nes žino, kad kartu su juo nė vienam negresia pavojus. Vieno Monteso judesio užtenka nukreipti patį pasiučiausią jautį tą akimirką, kai jis taikosi perdurti parblokštą pikadorą. Toje aikštėje, kur kovėsi Montesas, niekas niekada neregėjo medios lunos . Šviesieji, tamsieji, – jam geri visokie jaučiai; jis užburia juos, perkeičia, užmuša, kada nori ir kaip jam patinka. Jis – vienintelis matadoras, kurį aš mačiau gallear el toro , tai yra atsukusį įnirtusiam gyvuliui nugarą, kai jautis metasi ant jo. Kartais, buliaus persekiojamas, užsimetęs skraistę ant pečių, pasileidžia per areną; apsiputojęs gyvulys vejasi negalėdamas pasiekti, ir vis dėlto atsiduria taip arti prie Monteso, kad kiekvieną kartą ragu užkliudo jo apsiausto apačią. Monteso įkvepiamas pasitikėjimas toks didelis, kad žiūrovai net nesusimąsto apie pavojų, jie tiesiog nesiliauja gėrėjęsi.

Kalbama, kad Montesas nelabai palankus dabartinei šalies tvarkai. Žmonės sako, kad jis buvo tarp savanorių rojalistų, ir esąs cangrejo , atbulas kaip vėžys , tai yra – nuosaikus. Tikrieji patriotai dėl to apgailestauja, bet ir jie negali nepritarti visuotiniam žavėjimuisi. Aš mačiau descalzos (sankiulotus, prasčiokus), entuziastingai metančius jam savo skrybėles ir maldaujančius nors akimirką užsidėti jas ant galvos; tai toksai šešiolikto amžiaus paprotys. Brantôme’as²¹ yra parašęs: „Aš pažįstu nemažai bajorų, kurie, prieš pradėdami dėvėti šilkinių kojinių porą, iš pradžių prašo savo damų ir meilužių jas apsimauti ir nešioti bent savaitę ar dešimt dienų; paskui jie jas dėvi su didžiausia pagarba ir dvasios bei kūno pasitenkinimu.“

Monteso elgesys labai orus. Jis gyvena dorai ir rūpinasi šeima, kurios gerovę sukūrė savo talentu. Kai kurie jam pavydintys toreadorai nemėgsta jo aristokratiškų manierų. Atsimenu, kad jis atsisakė papietauti kartu su mumis, nes mes pakvietėme Sevilją. Per tuos pietus Sevilja su jam būdingu nuoširdumu išklojo savo nuomonę apie Montesą. Esą, būdamas ne arenoje, jis dėvi fraką, nevaikšto į kabaretą ir yra pernelyg mandagus.

Sevilja yra bulių kautynių Marijus²², Montesas – jų Cezaris.

Antras laiškas. Mirties bausmė

Valensija, 1830 m. lapkričio 15 d.

Pone,

Aprašęs bulių kautynes, aš tiesiog privalau, sekdamas nuostabia lėlių teatro taisykle „kuo toliau, tuo geriau“²³, jums papasakoti apie mirties bausmę. Tai, ką pamačiau, smulkiai aprašysiu, jei tik turėsite drąsos perskaityti.

Pirmiausia turiu jums paaiškinti, kodėl aš dalyvavau egzekucijoje. Svetimame krašte privalai kuo daugiau pamatyti ir visada baiminiesi, kad dėl trumpalaikės tingumo ar nuovargio akimirkos nepraleistumei pro akis įdomios papročių detalės. Taigi mane sudomino nelaimingojo, kurį pakorė, istorija, aš panorau pamatyti jo veidą; pagaliau, troškau išbandyti savo nervus.

Štai mano pakaruoklio istorija. (Aš pamiršau pasiteirauti jo vardo.) Tai buvo valstietis iš Valensijos apylinkių, gerbiamas ir vertinamas dėl drąsaus ir ryžtingo charakterio, didžiausias savo kaimo šaunuolis. Geriausias šokėjas, toliausiai nusviedžiantis lazdą, mokantis daugiausia senovinių romansų. Ne kliautininkas, bet visi žinojo, kad gali supykti dėl menko nieko. Kai jis su muškieta ant peties lydėdavo keleivius, joks plėšikas nebūtų išdrįsęs pastoti jiems kelio, net jeigu jų krepšiai būtų prikimšti pinigų. Vienas smagumas buvo regėti, kaip tas šelmis, užsimetęs ant pečių aksominį švarką, atsainia laikysena, lanksčiu žingsniu traukia keliais. Vienu žodžiu, majo²⁴ pačia tikriausia žodžio reikšme. Mačo – tai ir žemesniųjų klasių dendis, ir vyras, ypač opus garbės klausimais.

Kastiliečiai turi Valensijos gyventojus pašiepiančią patarlę, kuri, mano galva, visiškai neteisinga. Štai ji: „Valensijoje mėsa – tai žolė; žolė – tai vanduo. Vyrai – tai moterys, o moterys – niekam tikusios.“ Aš jus užtikrinu, kad Valensijos virtuvė puiki, o moterys ten itin išvaizdžios ir šviesesnio gymio negu bet kur kitur Ispanijos karalystėje. Jūs išgirsite, kokie yra to krašto vyrai.

Vyko bulių kautynės. Vaikinas norėjo jas pamatyti, bet savo kišenėje neturėjo nė realo. Tikėjosi, kad vienas draugas, savanoris rojalistas, tądien budėjęs sargyboje, įleis į vidų. Savanoris jį šiurkščiai atstūmė buožės smūgiu į pilvą. Vaikis pasitraukė tolyn; bet tie, kurie pastebėjo staiga išblyškusį jo veidą, atkreipė dėmesį į nirtulingai sugniaužtus kumščius, išpūstas nosies šnerves ir jo akių išraišką, tie žmonės suprato, kad neilgai trukus nutiks nelaimė.

Po kokių dviejų savaičių šiurkštusis savanoris su patrulių būriu buvo pasiųstas gaudyti kontrabandininkų. Nakvynės sustojo nuošalioje užeigoje ( venta ). Naktį pasigirdo jį šaukiantis balsas: „Atidarykite, tai nuo jūsų žmonos.“ Pusiau apsirengęs savanoris nulipo žemyn. Vos tik atidarė duris, kai paleistas muškietos šūvis pradegino marškinius, ir kulkų kruša susmigo į krūtinę. Žudikas dingo. Kas šovė? Niekas to nė nenumanė. Be abejonės, žudikas – tikrai ne mūsų mačo, nes atsiras bent tuzinas pamaldžių ir karaliui ištikimų moterų, kurios bučiuodamos nykštį savo šventojo vardu prisieks, kad matė tą vaikiną vienam ar kitam kaime, tiksliai tuo laiku, kai buvo įvykdytas nusikaltimas.

Vaikis nesislėpdamas vaikštinėjo ramus ir patenkintas kaip žmogus, ką tik nusikratęs įkyraus rūpesčio. Šitaip vakare po dvikovos, per kurią kokiam nors akiplėšai sutrupinama ranka, pasirodoma Paryžiaus Tortonio kavinėje²⁵. Atkreipkite dėmesį, kad šiame krašte žmogžudystė yra vargšų sąskaitų suvedimas, po kurio paprastai lieka du negyvėliai, daug rimtesnis už mūsų dvikovą, kai aukštos kilmės vyrai dažniau nubrozdina, negu užmuša vienas kitą.

Viskas ėjosi gerai, kol toksai perdėtai uolus alguasilas (anot vienų, dėl to, kad neseniai buvo gavęs šias pareigas; anot kitų, kad buvo įsimylėjęs moterį, kuriai labiau patiko mūsų šaunuolis) nusprendė sulaikyti tą mielą vaikiną. Kol jis tik grasino, jo varžovas juokėsi; bet kai pagaliau susirengė nutverti už pakarpos, anas jį pavaišino jaučio liežuviu . Šiame krašte taip vadinamas smūgis peiliu. Ar teisėta gintis leido šitokiu būdu atlaisvinti alguasilo vietą?

Ispanijoje alguasilai labai gerbiami, beveik taip pat, kaip Anglijoje konstebliai. Alguasilui padaryta žala nusipelno kartuvių. Todėl vaikis buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą ir nuteistas po ilgai užtrukusio bylos nagrinėjimo, nes čia teisingumas vykdomas dar lėčiau negu pas mus.

Parodęs lašelį geros valios, jūs, kaip ir aš, sutiksite, kad tas vaikinas nenusipelnė savo dalios, kad jis buvo nelaimingai susiklosčiusios lemties auka, ir kad teisėjai, per daug nenusikalsdami savo sąžinei, galėjo jį palikti gyvą toje visuomenėje, kurios pažiba jis buvo (advokato žodžiais). Bet teisėjai nė trupučio neatsižvelgė į šiuos poetiškus ir pakylėtus svarstymus; jie vienu balsu pasmerkė jį mirti.

Vieną vakarą, atsitiktinai eidamas per turgaus aikštę, išvydau darbininkus, deglų šviesoje iš sijų renčiančius statinį, daugmaž tokios formos kaip Π. Juos apsupę kareiviai varė smalsuolius tolyn. Štai dėl kokios priežasties. Kartuvių statymas (nes tai tikrai buvo kartuvės) yra prievolė; šiam darbui rekvizuoti darbininkai negali atsisakyti, nebūdami apkaltinti nepaklusnumu. Vyresnybė pasirūpino savotiška kompensacija, kad jie tą darbą, žmonių akyse laikomą mažai garbingu, padarytų beveik paslapčia. Dėl to pasitelkiami kareiviai, kurie nuveja besigrūdančius žmones; vyrai dirba naktį, kad nebūtų įmanoma jų atpažinti, ir kad rytą nebūtų išvadinti kartuvių meistrais.

Valensijos kalėjimas įrengtas sename gotikiniame bokšte. Jo architektūra gana daili, ypač – į upę atkreiptas fasadas. Bokštas stovi viename miesto gale ir tarnauja kaip vartai. Jie vadinami la Puerta de los Serranos. Nuo viršutinės aikštelės atsiveria Gvadalaviaro upė, penki per ją nutiesti tiltai, Valensijos pasivaikščiojimo takai ir graži ją supanti gamta. Liūdnokas malonumas regėti laukus, kai esi uždarytas tarp keturių sienų, bet vis tiek – tai malonumas, ir reikia padėkoti kalėjimo sargui, kuris leidžia sulaikytiesiems užkopti į tą aikštelę. Kaliniai įvertina patį menkiausią malonumą.

Kaip tik iš šito kalėjimo turėjo išeiti nuteistasis ir, užkeltas ant asilo, tankiausiai gyvenamomis miesto gatvėmis keliauti į turgaus aikštę, kur atsisveikins su šiuo pasauliu.

Kartu su vienu bičiuliu ispanu, kuris mielai pasisiūlė mane palydėti, aš iš anksto atėjau prie la Puerta de los Serranos . Tikėjausi išvysti nuo pat ryto susirinkusią didelę minią, bet apsirikau. Amatininkai ramiai triūsė savo krautuvėlėse, daržoves pardavę valstiečiai keliavo atgalios į kaimus; niekas nerodė, kad vyks kažkas nepaprasto, tiktai prie kalėjimo durų buvo išsirikiavę koks tuzinas dragūnų. Menkas Valensijos gyventojų domėjimasis mirties bausmėmis negali būti paaiškintas, mano nuomone, jų perdėtu jautrumu. Taip pat nesu tikras, ar turiu pritarti savo palydovui, kad jie tiek persisotinę panašiais reginiais, jog liovėsi jais domėtis. Galbūt tokį abejingumą lemia darbščiųjų Valensijos žmonių įpročiai. Meilė darbui ir naudos troškimas juos išskiria ne tik iš kitų Ispanijos gyventojų, bet ir iš Europos tautų.

Vienuoliktą valandą kalėjimo durys atsidarė. Tuojau pat pasirodė gana gausi pranciškonų procesija. Jos priekyje vienas atgailotojas nešė didžiulį krucifiksą, su dviem klapčiukais iš šonų, laikančiais po storą lazdą su viršuje pritvirtintais žibintais. Natūralaus dydžio kryžius buvo padarytas iš kartono, nudažyto su nepakartojamu imitatoriaus talentu. Ispanai, kurie siekia religiją paversti siaubu, puikiai pavaizduoja savo kankinių žaizdas, sumušimus, patirtų kančių pėdsakus. Ant to kryžiaus, turėjusio priminti kančią, nepagailėjo kraujo, pūlių, pritvinkusių vočių. Tai buvo labiausiai atstumiantis kūno atvaizdas, kokį galėtumei pamatyti. Tos baisios figūros nešikas sustojo prie vartų. Kareiviai kiek suglaudė gretas; už jų susitelkė koks šimtas smalsuolių, gana arti, kad nieko nepraleistų iš to, kas bus padaryta ir pasakyta; tada lydimas nuodėmklausio pasirodė nuteistasis.

Aš niekada nepamiršiu to žmogaus veido. Jis buvo labai aukštas ir labai liesas ir atrodė turįs apie trisdešimtį metų. Kakta aukšta, plaukai tankūs, juodi kaip anglis ir tiesūs lyg šeriai. Žėrėjo didelės, bet giliai įsodintos akys. Jis buvo basas, vilkėjo ilgą juodą sutaną, ant kurios širdies vietoje buvo išsiūtas raudonos ir mėlynos spalvų kryžius. Tai mirštančius palydinčiųjų brolijos ženklas. Pečius ir krūtinę dengė klostyta apykaklė. Šviesi virvė, ryškiai išsiskirianti ant juodo sutanos audinio, kelis kartus apjuosė kūną ir sudėtinga mazgų sistema prilaikė jo alkūnes ir tarsi maldai sudėtas rankas. Jis laikė rankose nedidelį kryželį ir Mergelės Marijos paveikslėlį. Jo nuodėmklausys buvo storas, žemas, kresnas, raudonveidis, atrodė geraširdis, bet kaip žmogus, seniai besiverčiantis šiuo amatu ir daug visko matęs.

Paskui nuteistąjį ėjo vyras, menkas ir gležnas, blyškaus, švelnaus ir drovaus veido. Jis dėvėjo tamsų švarką, juodas trumpas kelnes ir kojines. Aš jį būčiau palaikęs notaru arba netinkamai apsirengusiu alguasilu, jeigu ant galvos nebūtų turėjęs pilkos plačiakraštės skrybėlės, kokias užsideda pikadorai per bulių kautynes. Išvydęs krucifiksą, jis pagarbiai nukėlė skrybėlę, ir tada ant jos aš pastebėjau mažą ženklelį iš dramblio kaulo, pritvirtintą tarsi kokarda. Tai buvo teismo vykdytojas.

Nuteistasis, kuris eidamas pro duris buvo priverstas pasilenkti, iškišo galvą, tada išsitiesė visu ūgiu, plačiai išsprogino akis, apmetė minią greitu žvilgsniu ir giliai atsiduso. Man pasirodė, kad jis su malonumu įkvėpė oro, kaip buvęs ilgai uždarytas ankštoje ir troškioje vienutėje. Jo išvaizda buvo keista. Tai buvo ne baimė, bet nerimas. Jis atrodė susitaikęs. Nei arogancijos, nei perdėtos drąsos. Pagalvojau, kad panašiomis aplinkybėmis ir aš pats norėčiau taip tvirtai laikytis.

Nuodėmklausys jam paliepė atsiklaupti prieš kryžių; jis pakluso ir pabučiavo to atstumiančio atvaizdo kojas. Tuo momentu visi dalyviai atrodė susijaudinę, ir stojo mirtina tyla. Tai pajutęs kunigas pakėlė rankas, jas išlaisvindamas iš ilgų rankovių, kurios būtų varžiusios jo oratoriškus gestus, ir tvirtu bei skambiu balsu, tačiau monotoniška, lygiais tarpais pasikartojančia intonacija, pradėjo kalbą, kurią greičiausiai buvo sakęs ne kartą. Aiškiai tarė kiekvieną žodį, jo tartis buvo švari, ir jis kalbėjo taisyklinga kastiliečių kalba, kurią pasmerktasis, ko gero, nelabai suprato. Jis pradėdavo kiekvieną sakinį spiegiančiu ir iki falceto pakylančiu tonu, bet užbaigdavo žemu ir dusliu balsu.

Iš esmės, štai ką pasakė nuteistajam, kurį vadino savo broliu: „Jūs tikrai nusipelnėte mirties; skiriant kartuvių bausmę netgi parodytas gailestingumas, nes jūsų nusikaltimai didžiuliai.“ Čia jis trumpai išvardijo jo padarytus nusikaltimus, bet ilgai kalbėjo apie nutolimą nuo Dievo, kuriame jo penitentas praleido savo jaunystę, ir tai vienintelė priežastis, jį įstūmusi į pražūtį. Paskui, vis labiau įsikarščiuodamas: „Bet ką gi reiškia jūsų laukianti vertai nusipelnyta bausmė, palyginus su neįsivaizduojamomis kančiomis, kurias dieviškasis Išganytojas ištvėrė dėl jūsų? Pažvelkite į šį kraują, ir šias žaizdas ir t. t.“ Pasitelkus baisiąją stovylą, kurią jau minėjau, labai išsamiai buvo apsakytos visos kančios. Baigiamoji dalis skambėjo geriau negu įžanga. Jis kalbėjo, nors kiek per ilgai, kad Dievo gailestingumas beribis, ir kad nuoširdi atgaila gali numalšinti jo teisėtą pyktį.

Nuteistasis atsistojo, pažvelgė į kunigą neprielankiu žvilgsniu ir tarė jam: „Tėve, būtų užtekę pasakyti, kad manęs laukia šlovė; judėkime“²⁶.

Pamokslininkas grįžo į kalėjimą, nepaprastai patenkintas savo prakalba. Abu pranciškonai užėmė jo vietą šalia nuteistojo, nuo kurio turėjo pasitraukti tik pačią paskutinę minutę.

Pirmiausia jį paguldė ant patiesalo, kurį budelis šiek tiek patraukė į savo pusę, bet nesmarkiai, tarsi pagal nebylų mirtininko ir egzekutoriaus susitarimą. Tai simbolinis ritualas, kad būtų pažodžiui įvykdyta ištarmė, kuri skelbia: „Pakartas, pirma sumaišius su purvais.“

Tai atlikus, nelaimingasis buvo užsodintas ant asilo, kurį budelis laikė už pavadžio. Jam iš šonų žengė abu pranciškonai, priekyje – dvi ilgos to paties ordino vienuolių ir pasauliečių, priklausančių desamparados²⁷ brolijai, gretos. Netrūko nei vėliavų, nei kryžių. Paskui asilą su nuteistuoju sekė notaras ir du alguasilai juodais prancūziškos mados drabužiais, kelnėmis iki kelių ir šilkinėmis kojinėmis, su špaga prie šono ir apžergę prastus, labai nevykusiai pažabotus kuinus. Eiseną užbaigė nedidelis kavalerijos būrys. Procesijai lėtai slenkant pirmyn, vienuoliai dusliais balsais giedojo litanijas, o apsiaustais apsigobę vyrai sukiojosi aplink eiseną, tiesdami žiūrovams sidabrinius padėklus ir prašydami paaukoti vargšui nelaimingajam ( por el pobre ). Už šiuos pinigus atlaikomos mišios už jo sielos išganymą; kiekvienam geram katalikui, kurio laukia kartuvės, tikra paguoda matyti, kaip sunkios monetos gana greitai pripildo padėklus. Aukoja visi. Aš pats, būdamas bedievis, pagarbiai atidaviau savo auką.

Man išties patinka katalikiškos ceremonijos, ir net norėčiau jomis patikėti. Tokiu atveju kaip šis, jos daro žmonėms nepalyginti didesnį įspūdį negu mūsų vežimai, žandarai ir ta skurdžių menkystų eisena, kuri Prancūzijoje palydi nuteistuosius mirti. Kryžiai ir procesijos man ypač patinka dar ir dėl to, kad jos be galo palengvina paskutines pasmerktojo akimirkas. Šis niūrus iškilmingumas pirmiausia paglosto jo savimeilę – tą jausmą, kuris mumyse miršta paskutinis. Taip pat vienuoliai, kuriuos didžiai gerbia nuo pat vaikystės, ir kurie už jį meldžiasi, giesmės, vyrų, renkančių aukas jo mišioms, šūksniai, – visa tai turi jį apkurtinti, išblaškyti, atitraukti nuo minčių apie laukiančią bausmę. Pasuka galvą į dešinę – ten pranciškonas jam kalba apie begalinį Dievo gailestingumą. Kairėje pusėje kitas pranciškonas yra pasiruošęs įtikinti galingu monsinjoro šventojo Pranciškaus užtarimu. „Jis eina į bausmės vietą lyg koks bailys, tarp dviejų saugančių ir palydinčių karininkų. Neturi nė minutėlės ramybės“, – sušuks filosofas. Tuo geriau. Ištisinis jį supantis bruzdesys neleidžia pasinerti į mintis, kurios dar labiau kankintų.

Tada aš supratau, kodėl vienuoliai, ir ypač – elgetaujančių ordinų, prastuomenei turi tokią įtaką. Jie yra vargšų parama ir paguoda nuo pat jų gimimo iki mirties, net jeigu tai nepatinka netolerantiškiems liberalams. Pavyzdžiui, kokia baisi ši jų tarnystė: ištisas tris dienas palaikyti žmogų, kuriam įvykdys mirties bausmę! Manau, kad jeigu mane ištiktų nelaimė būti pakartam, man patiktų galimybė pasišnekučiuoti su dviem pranciškonais.

Kelias, kuriuo ėjo procesija, buvo labai vingiuotas, prieš pasiekiant plačiausias gatves. Kartu su savo vedliu aš pasukau tiesesniu keliu, norėdamas pralenkti nuteistąjį. Pastebėjau, kad nuo išleidimo iš kalėjimo iki atėjimo į gatvę, kur vėl jį pamačiau, pasmerktojo kūnas gerokai palinko žemyn. Jis pamažėle vis smuko, galva karojo ant krūtinės, lyg būtų palaikoma vien kaklo odos. Tačiau jo veide aš neįžiūrėjau baimės išraiškos. Žvilgsnis buvo įbestas į rankose laikomą paveikslėlį, ir akis pasukdavo tiktai į abu pranciškonus, kurių, regis, atidžiai klausėsi.

Aš būčiau turėjęs verčiau pasitraukti; tačiau mane įkalbėjo pasukti į miesto aikštę, užeiti pas vieną pirklį, iš kurio namų balkono galėčiau netrukdomai stebėti mirties bausmę arba užsidaryti kambaryje, kad išvengčiau to reginio. Taigi aš nuėjau.

Aikštė buvo apypilnė. Vaisių ir daržovių pardavėjai net nepasijudino iš savo vietų. Visur galėjai nesunkiai praeiti. Kartuvės su Aragono herbu viršuje stovėjo priešais dailų mauriško stiliaus pastatą – Šilko biržą ( La Lonja de Seda²⁸ ). Turgaus aikštė gana ilga; jos pakraščiuose išsirikiavę namai maži, bet su daugybe aukštų, ir kiekviena langų eilė turi savo geležinį balkoną. Iš toli, sakytum, dideli narvai. Didžioji balkonų dalis buvo be žiūrovų.

Tame balkone, kur buvo man skirta vieta, aš radau dvi jaunutes šešiolikos aštuoniolikos metų paneles, patogiai įsitaisiusias ant kėdžių ir kuo nerūpestingiausiai mosuojančias vėduoklėmis. Abi labai gražios, ir iš jų švarutėlių juodo šilko suknelių, atlasinių kurpaičių ir nėriniais puoštų mantijų aš nusprendžiau, kad jos turėjo būti kokio nors turtingo miestiečio dukterys. Mano nuomonė pasitvirtino, nes jos suprato ir kalbėjo taisyklinga ispanų kalba, nors tarp savęs bendravo Valensijos dialektu.

Viename aikštės kampe buvo pastatyta koplytėlė. Savanoriai rojalistai ir reguliariosios kariuomenės vyrai plačiu kvadratu apjuosė tą koplyčią ir netoli nuo jos stūksančias kartuves.

Kareiviai praskyrė savo gretas, kad praleistų procesiją, nuteistasis buvo nukeltas nuo asilo ir nuvestas prie mano jums paminėto altoriaus. Vienuoliai jį apsupo; jis atsiklaupė, nuolat bučiavo altoriaus pakopas. Aš nežinau, kas buvo jam sakoma. Tuo metu budelis patikrino savo virvę, kopėčias ir, baigęs apžiūrą, prisiartino prie vis dar sukniubusio pasmerktojo, uždėjo ranką jam ant peties ir, kaip reikalauja paprotys, ištarė: „Broli, laikas.“

Visi vienuoliai, išskyrus vieną, pasitraukė, ir, jei galima taip pasakyti, auka atiteko budeliui. Vesdamas prie kopėčių (ar, greičiau, prie iš lentų sukaltų laiptų) budelis stengėsi savo didele skrybėle uždengti jam akis, paslėpti stovinčias kartuves; bet pasmerktasis muistydamasis, sakytum, stengėsi nustumti skrybėlę, norėdamas pademonstruoti, kad jam užtenka drąsos pažvelgti į savo kankinimo įrankį.

Skambino vidurdienį, kai budelis užkopė fatališkais laiptais, tempdamas paskui save pasmerktąjį, kuriam, vedamam atbulomis, lipti buvo sunku. Laiptai platūs, su atrama tik vienoje pusėje. Vienuolis laikėsi atramos, budelis ir pasmerktasis kabarojosi kita puse. Pranciškonas be perstojo kalbėjo ir tankiai gestikuliavo. Man sakė, kad, užlipus į viršų, vienuolis liepė jam sukalbėti Credo , kol egzekutorius nepaprastai mikliai užnėrė virvę ant mirtininko kaklo. Paskui vienuolis garsiai suriko: „Broliai, palydėkite savo maldomis vargšo nusidėjėlio sielą.“ Greta savęs išgirdau švelniu balseliu jaudinamai ištartą: Amen ! Pasukau galvą ir pamačiau, kaip viena gražioji valensijietė kiek raustelėjusiais skruostais greitais judesiais mosavo vėduokle. Ji be galo susikaupusi žiūrėjo į kartuves. Aš nukreipiau akis į tą pusę: vienuolis lipo laiptais žemyn, pakaruoklis kabojo ore, ir budelis spaudė jo pečius, o padėjėjas traukė jį už kojų.

P. S. Aš nežinau, ar jūsų patriotizmas neįsižeis dėl mano ispaniško šališkumo. Kadangi kalbame apie mirties bausmę, pasakysiu, kad man labiau patinka ne mūsiškės, bet ispaniškos egzekucijos; jų katorga man atrodo daug geresnė už tą, į kurią mes kasmet pasiunčiame maždaug dvylika šimtų niekšų. Atkreipkite dėmesį, kad aš nekalbu apie Afrikos presidios²⁹ , kurių nesu matęs. Tolede, Sevilijoje, Grenadoje, Kadikse sutikau tikrai nemažai katorgininkų ( presidiarios ), kurie man nepasirodė baisiai nelaimingi. Jų darbas buvo tiesti arba taisyti kelius. Vilkėjo gana skurdžiai, bet jų fizionomijose neryškėjo toji juoda neviltis, kokią mačiau mūsiškių katorgininkų veiduose. Iš didelių puodų jie valgė puchero³⁰ , tokią pačią, kaip juos saugantys kareiviai, o paskui pavėsyje surūkydavo po cigarą. Bet man ypač patiko, kad žmonės, ne taip, kaip Prancūzijoje, čia jų neatstumia. Priežastis paprasta. Prancūzijoje kiekvienas, kuris atsidūrė katorgoje, yra ką nors pavogęs, arba dar blogiau; Ispanijoje, priešingai, skirtingu laiku garbingiausi žmonės buvo nuteisti katorgoje praleisti visą gyvenimą, nes jų pažiūros nesutapo su valdžios pažiūromis. Nors tokių politinių aukų skaičius itin mažas, tačiau to pakanka pakeisti nuomonę apie visus katorgininkus. Verčiau padoriai elgtis su niekšu, negu neparodyti pagarbos kilniam žmogui. Todėl jiems pasiūloma ugnies prisidegti cigarą, jie vadinami draugais, bičiuliais. Prižiūrėtojai jiems neleidžia pajusti, kad yra kitokios rūšies žmonės.

Jeigu šis laiškas jums nebus baisiai ilgas, aš papasakosiu apie vieną visai neseniai įvykusį susitikimą, kuris atskleis, koks yra ispanų elgesys su presidiarios.

Vykdamas iš Grenados į Baileną, kelyje susigretinau su aukštu vyru, žengiančiu tvirtu karišku žingsniu. Jam iš paskos bėgo nedidukas spanielis. Jo drabužiai buvo keisto kirpimo ir skyrėsi nuo mano anksčiau sutiktų valstiečių aprangos. Nors aš jojau ristele, jis nėmaž neatsiliko ir užmezgė kalbą su manimi. Netrukus mudu įsišnekome. Mano vedlys kreipėsi į jį „pone“, „jūsų malonybe“ ( Usted ). Jie kalbėjo apie vieną Grenados gyventoją, presidio viršininką, kurį abu pažinojo. Atėjus pietų metui, sustojome prie vienų namų, kur gavome vyno. Vyras su šunimi ištraukė iš krepšio ir man pasiūlė gabalą sūdytos menkės. Aš jį pakviečiau su savo žuvimi prisidėti prie mano pietų, ir mes visi trys skaniai pavalgėme. Turiu jums prisipažinti, kad gėrėme tiesiai iš butelio, kadangi per visą mylią aplinkui neradome nė vienos stiklinės. Aš paklausiau, kodėl jis apsisunkino, paėmęs į kelionę tokį jauną šunį. Jis atsakė, kad keliauja tik dėl šito šuns, ir viršininkas jį išleido į Chajeną, kad nuvestų spanielį vienam jo draugui. Matydamas jį be uniformos ir išgirdęs minint viršininką, tariau: „Tai jūs esat prižiūrėtojas?“ – „Ne, presidiario “. Aš kiek nustebau. „Kaip jūs to nesupratote iš jo drabužių?“ – manęs paklausė vedlys.

Beje, šio vyro, padoraus mulų varovo, manieros nė truputėlio nepasikeitė. Pirmiausia paduodavo butelį man, kaip caballero , paskui pasiūlydavo katorgininkui ir pats gerdavo po jo; pagaliau, su juo buvo nepriekaištingai mandagus, kaip paprastai ispanai elgiasi vienas su kitu.

– Kaip jūs patekote į katorgą? – paklausiau savo bendrakeleivio.

– Ak, pone, per nelaimę. Aš atsidūriau greta kelių žuvusių žmonių. ( Fué por una desgracia. Me hallé en unas muertes. )

– Po velnių, kaip tai?

– Štai kaip viskas nutiko. Aš dirbau prižiūrėtoju. Kartu su dvidešimčia savo draugų lydėjau presidiarios konvojų iš Valensijos. Kelyje bendrininkai norėjo juos išvaduoti, ir kaliniai tuo pačiu metu sukėlė maištą. Mūsų kapitonas atsidūrė gana keblioje padėtyje. Jeigu kaliniai būtų paleisti, jis taptų atsakingas už visą netvarką, kurią jie sukeltų. Kapitonas apsisprendė ir mums suriko: „Ugnis į kalinius!“ Mes iššovėme ir paguldėme kokius penkiolika, tada atstūmėme jų bendrus. Tai įvyko anos žinomos Konstitucijos laikais. Kai prancūzai grįžo ir ją panaikino³¹, mus, prižiūrėtojus, patraukė teisman, nes tarp žuvusiųjų presidiarios buvo keletas ponų ( caballeros ) rojalistų, kuriuos konstitucininkai buvo čia įkišę. Kapitonas jau miręs, todėl pyktį išliejo ant mūsų. Bausmės laikas netrukus baigsis, ir kadangi dėl gero elgesio viršininkas manimi pasitiki, tai siunčia mane į Chajeną perduoti laišką ir šunį presidio vadui.

Mano vedlys buvo rojalistas, ir akivaizdu, kad katorgininkas – Konstitucijos šalininkas; vis dėlto jiedu kuo geriausiai sutarė. Kai mes vėl leidomės į kelią, spanielis taip nuilso, kad katorgininkas turėjo užsikelti jį ant nugaros, susupęs į savo švarką. Pokalbis su šiuo vyru man teikė didelį smagumą; tuo tarpu dėl cigarų, kuriais jį vaišinau, ir kartu su manimi pasidalytų pietų jis taip prisirišo prie manęs, kad norėjo eiti kartu iki pat Baileno.

– Kelias nėra saugus, – pasakė jis, – Chajenoje aš gausiu šautuvą, ir net jeigu susidurtume su pustuziniu plėšikų, jie iš mūsų nepaimtų nė nosinės.

– Bet, – atsiliepiau aš, – jeigu negrįšite į presidio , rizikuojate susilaukti bausmės laiko padidinimo, gal net visais metais?

– Na ir kas! Ar tai svarbu? O be to, jūs išduosite raštišką patvirtinimą, kad jus palydėjau. Man būtų tikrai neramu, jeigu leisčiau jums vienam eiti šituo keliu...

Aš būčiau neprieštaravęs, kad palydėtų, jeigu jis nebūtų susikivirčijęs su mano vedliu. Štai dėl ko. Maždaug aštuonias ispaniškas mylias žygiavęs greta mūsų risnojančių arklių, jis pareiškė, kad suspėtų ir tada, kai šie imtų šuoliuoti, tegu tik leidžia kelias. Mano vedlys iš jo pasijuokė. Mūsų arkliai nebuvo visiški kuinai; prieš akis plytėjo ketvirčio mylios lyguma, o katorgininkas ant nugaros nešė šunį. Jis priėmė iššūkį. Mes pasileidome šuoliais, bet tas velnio katorgininkas tikrai turėjo prižiūrėtojo kojas, ir mūsų arkliai neįstengė jo pralenkti. Jų savininko savimeilė niekaip nepajėgė atleisti presidiario už tokį įžeidimą. Vedlys liovėsi su juo kalbėti ir neatlyžo iki pat Kampijo de Arenas; ten mums atvykus katorgininkas su ispanams būdingu delikatumu suprato, kad jo buvimas nepageidaujamas, ir pasitraukė.

1^ Sulaukę dvejų metų, kautynėms atrinkti jautukai gyvena visiškoje laisvėje iki pat pasirodymo arenoje. Nė vienas nėra panaudojamas žemės ūkio darbams (vert. past.).