Paulius Norvila. Vilniaus. Sonetų vainikas

Paulius Norvila

share with Telegram

į kv ė pk tamsos iškvėpk tabako dūmų

dar du stiklai ir jau greičiausiai eisim

pro katedrą ir pilį link žirmūnų

kur kažkada du tūkstančiai trečiaisiais

baigiau mokyklą – vakare prisnigo

puraus ir balto – net sunku kalbėti

bet pasakei – mums nebeliko

jau nieko kito – tik pasimylėti

kol kambariai vis dar neturi durų

ir kol nerūpi vasaros prie jūrų

mes viens kitam tarytum paauglystė

kuri plevena drugeliu į ugnį

tave išgelbės nors kitus sužlugdė

tau supūliuos – kitiems neišsivystė

pasiutęs šuns lojimas kraujo putos

ir pylimo kur lengva pasiklysti

ir vokiečių kad lengva nebebūtų

mėginant į simint tą giedrą veidą

cukruotas avinėlis – tirpsta žodžiai

kad prie egzamino nevykėlį prileido

dabar gyvenk poetiškai nuobodžiai –

kasdien į darbą tuo pačiu keliu

pro sporto klubą tauro kalneliu

nereikia pavydėti laikinumo

dar posūkis – ir visa pasibaigs

ir jeigu kada nors ko prisireiks –

kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą

kol skonio sluoksnis palengva suyra

kol žiedlapis gėlės – tai vienodumas

kuriuo berniukas verčiamas į vyrą

kai vilnele tau šypsos karalienė

vaikų vaikai dalinasi fontaną

o pažadų seniai atsižadėję

iš naujo sau save užsigyvena

ir plėšo vėliavas ir siuvasi suknias

net jeigu visą laiką tas pačias

undinė patepta grimu jaunystės

ir verda bernardinų katiluos

jaunųjų l ū pos kad neišsiduos

net jeigu visa tai – dėl išdavystės

kol kiemo katės vaiko balandžius

netilpdamos į vieną fotoblykstę

č ia greit prilis ir dar greičiau nudžius

ir prasiskleis juodais gitarų dėklais

užkimę išsitarš ę paaugliai

pigiausio vyno – sudaiginti sėkloms

kurias atmintyje pasodinai

kol į sibrov ę s purškiamais ant sienos

prie daugiabučio vienas nebe vienas

dar stoviniuoja bet jau greit išnyks

kaimynas palakstyt išleidęs kalę

pakreipęs galvą šypsosi birželis

kol niekas nestebi tol niekas nesupyks

viešasis vėl atėmęs tavo rytą

paleidžia vėjais – dieve sutaupyk

ir jeigu ne mane tai bent tą kitą

išblėsusį atokvėpį rudens

apkalus cerkvę amžinais pastoliais

gėlių žiedai numirusius prikels

kol kitą rytą tolstant savanoriais

vis dar vaidensis kūnai bučiniai

kad atsispyriau nors nebūtinai –

galų gale – nei nuopelnų nei pelno

ištrūkęs iš nasrų – vis vien nasruos

kvėpavimo kuris išsisluoksniuos

kavos tirščiu ant akmeninio delno

atostogauja senstantys turistai

grupelėmis – minkšti pūkuoti švelnūs

kol įsigauna ten kur neišdrįstų

be bilieto leidimo rankos mosto

naivių pirmokių plazdantis būrelis

atvykusių iš ten kur nusibosta

parvykstančių į ten kur nebegali

ilgiau nei dieną valanda minutę

nebegalvoti netgi nebebūti

švent ų jon ų pav ė sis išsklaidys

didžiosios pohuliankos kartų skonį

kada prigludęs prašosi glamonės

šis oro g ū sis – dievo tvarinys

du metrai po žeme tvanku ir tiršta

garuoja sapnas – nenusikratys

net angelas mirties kuri nemiršta

tik įsismelkia suvisam yra

kaip fizika ir chemija gyvūnų

kaip žodis žodžiui – vienas ir tas pats

tikėjimas kad kūnas virsta kūnu

kurį pakeitusi artėji prie manęs

aksomui dengiant bokštų langines

ir riteris išsiverčia iš balno

bet tau svarbu toli gražu ne tai

šventa kotryna ir balti drambliai

kai du taškus madam prieš miegą pelno

nauji namai – pelėkautai ir pelės

aukštoj žolėj ankstyvas apsidergęs

pavasario naujagimis kūnelis

kiekvieną mūsų kalbina vaitoja

atrodo dar šiek tiek ir nebėra

skubėjimo vienintelė greitoji

paklydusi šopeno kiemuose

vis blaškosi tarytumei saliutai

beždžionių triukšmas vieversėliai liūtai

atvėsęs maistas – nugalėtas skonis

ir vėl iš naujo mokomės meluoti

kad bokšto ir karaliaus rokiruotė –

tai pasekmė tai debesys ne žmonės

nubėg ę s tušas kunigaikščių gatvės

nemalonus neieškantis malonės

barzdotas susivėlęs prisidegti

mėgina ir mėgindamas supranta

kad nieko kito jau nebeprašytų

jei tik lietus dabar ištiesęs ranką

pakeltų tuos kur pakeliui parkrito

nelyg save išblyškusį nuo vėjo

nuo tų laikų kai nieko nereikėjo

dabar tik trupiniai dar gelia kojas

pakyla dulkės plunksnomis nusėda

kas buvo tas – seniausiai nebegėda

ne laikrodis – pavasaris sustojęs

ir tarpmiestinis ir pro langą matos

porelė nesuvaldanti glamonės

nors imk ir kurk jų liepsną iš citatos

nors imk ir melsk kad tai nepasibaigtų

pirmoji meilė paskutinis dūris

net jeigu ant pilkų mokyklos laiptų

jie nieko kito savyje neturi

tačiau dėl to visai neišgyvena

kol tu dar kartą imituoji meną

plaktuko smūgis – linkstanti vinis

tau sąmonę beviltiškai sudrumsčia

į vien ą lov ą gulasi kol kumš č iai

paplūsta kruvinais rašmenimis

dangaus burna prarijus stadioną

ir nuo lietaus išsikreipia ašis

ir nuo ašies atkandam keptą duoną

ir susilieja vaizdas sakiniai

praranda rišlią vientisumo masę –

žinojimas kad jau nebežinai

ieškojimas nors jau nebesurasi

pažįstamų veidų nes nebesi

dailia ranka tapytas vandeny –

aplink tave – tik ramunėlės mirtos

akis užspaudžia – krūpčioju gailiuos

daugiau taip niekada – ir traukiniuos

esu blaivus norėčiau b ū ti girtas

esu blaivus norėčiau būti girtas

nuo tavo lūpų temstant prasidėti

o jau tada – į duobkas į atvirtęs

stebėčiau kaip įsisuka ruletė

ir kaista rankos šaukiantis liepsnos

kažką įkvėpus o kažką išpūtus

kol metų laikas šviesai atsparus

ir sniegu tirpsta pilkas daugiabutis

maži narveliai tarp kurių blaškais

klaustukais daug dažniau negu taškais

garuoja arbata – vanduo užvirtas

ligom atslūgsta nerimu tąsa

kad nieko kito be tavęs nėra –

pasiekus dugną lengva atsispirti

rasų liepsnelės blaškosi retėja

kada gyvybė skleidžiasi o mirtį

fiksuoja užrašai susidėvėję

paminklų šaknys geležinis r ū kas

dar vilkšunis risnojantis palaukėj

ir grįžtantys ties posūkiu užtrukę

ir laukiantys kol skiedromis išplaukia

kaskart kitoks prisiminimų svoris

kuriam paklusti niekaip nesinori

sunkus šis rytas bet ir vėl nušvis

nusišypsos ir liuoktelės per kliūtį

ir bus ramu – na bent jau tą truputį

į arklio vid ų praveriant duris

vienatvė tampa aiškiu stebuklu

kurioj trumpi pavėsiai išsiris

į sikalb ė jus išrišimą jų

dėl to kas buvo ir dėl to kas bus

kai du sapnai pasidalina naktį

kai lietumi atvirstantis lietus

apsaugo nuo užuominų sudegti

į sk ė lus ugn į tarp dviej ų širdži ų

plakimo idiotišku ritmu

kulniukams kaukšint kol valdovų rūmų

portretuose atgyja tvariniai

kuriems nedaugžodžiaudamas sakei

į kv ė pk tamsos iškv ė pk tabako d ū m ų