Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti – esu Zylutė.
Vis dėlto susukti lizdą man būtina, iš ko – beveik nesvarbu. Va ir šiandien, įskridusi pro duris į naują butą ir pasidėjusi nešulius suprantu, kad lizdą susisuksiu. Dar nežinau iš ko, nežinau, ar lizdas bus tik mano, bet žinau, kad daugiausia mano. Tik aš žinosiu visas jo kertes, plyšius, vietas, kur lizdas gali prairti, ir pačias stipriausias, kur dėsiu galvą ir ramiai miegosiu.
Išėjusi į balkoną, lizdo antkišenį, apžvelgiu savo teritoriją: priešais, beveik prie pat balkono turėklo, auga medis, senas, apdžiūvęs, bet jo lapai vis tiek išsprogo, žaliuoja. Apačioje matau žolės lopinėlį, tokį apskritimą, ir daug alyvų krūmų, jie žydi – ir visas kiemas kvepia.
Vienas krūmas atrodo pavargęs ir nuleipęs, o kai geriau įsižiūriu, pamatau jame žmogų ir išsigandusi neriu į savo lizdą.
Nudažiau sienas, perstumdžiau baldus, iškroviau savo nešulius ir daiktus sudėjau į lentynas. Dabar galėjau pasakyti, kad dar vienas lizdas susuktas. Virtuvėje ant palangės į tuščią margarino indelį pasėjau baziliką.
Kartais, ypač vakarais, kai jau temsta, o lauke atvėsta, mėgstu atsitūpti ant balkono turėklo ir svarstyti, ar mano oro maišai, tie už skridimą atsakingi antrieji plaučiai, jau pasirengę. Nieko nepajuntu.
Taip vakarais betupėdama ant turėklo įsitikinau, kad nuleipusiame alyvų krūme gyvena žmogus, lyg koks kaimynas. Jis dažnai guli ant žolės, ypač dieną, kai upelyje netoli namo išsiskalbia drabužius ir sudžiausto ant krūmų. Spėliojau, gal jis valkata ar keliautojas, slapčia vis spoksodavau pro virtuvės langą. Porą kartų jis mane pastebėjo, bet aš atšokau nuo lango, o jis apsimetė, kad nemato.
Dabar, man besisupant ant balkono turėklo, jis miega atsukęs nugarą, prisiglaudęs prie alyvų. Bet kai turėklas nuo mano supimosi sugirgžda, jis pradeda muistytis.
– Tu mane pažadinai, – sako.
Aš, toliau sūpuodamasi, gūžteliu pečiais.
– O gal ir tu mane?
Jis užsirūko, dūmus pučia į viršų ir aš užuodžiu jo tabako kvapą.
– Gal paskolintum virvę? – netikėtai paklausia.
– Kokią?
– Tą, kur turi balkone. Skalbiniams džiauti.
Kai sutinku, jis įlipa į mano balkoną ir išsidžiausto skalbinius.
Tyliu, nors galvoju, kad geriau virvę būčiau nukabinusi ir numetusi jam – ten, į jo būstą. Tačiau per vėlu – jis jau mano lizdo antkišeny.
Už virvės nuomą gaunu atlygį – loterijos bilietų. Valkata užkiša juos už balkono durų, kai tik atsineša naują krepšį skalbinių. Iš pradžių tai atrodė juokinga, bet galiausiai pradėjau juos klijuoti ant kambario sienos. Tik bilietų daugėja, o vietos – mažėja.
Mano bazilikas, kurį išnešiau į balkoną, išlindo iš žemės – mažas žalias daigelis. Kartą per dieną laistau jį iš kavos puodelio. Valkata, vėl atsinešęs skalbinių, irgi susidomi mano baziliku. Jam patinka žiūrėti į lapelius, uosti jo aitrų kvapą arba pirštu tikrinti, ar žemė pakankamai minkšta tokiam gležnam augalėliui. Galiausiai jis ima rūpintis mano baziliku: purškia vandenį ant lapelių arba sėdi balkone ir kalbasi su juo lyg su vaiku. Man tai buvo juokinga, kol pastebėjau, kad bazilikas pradėjo augti daug greičiau. Valkata tyliai džiaugiasi, o man neramu: juk bazilikas gyvas, kas bus, kai valkata iškeliaus gyventi po kitais balkonais, kai jam atsibos alyvų krūmas, o aš ir bazilikas liksim vieni. Reikės purkšti vandenį ant jo lapelių, reikės su juo kalbėtis, bet aš nemokėsiu – ir bazilikas nudžius. Augalo vis tiek neišmesiu, greičiau jau tupėsiu ant turėklo ir lauksiu, kol mane už sprando pagriebs didesnis paukštis arba prisipildys oro maišai ir išskrisiu.
Bet oro maišai – lyg prakiurę.
Valkatai iškilo grėsmė maždaug po mėnesio, kai grįžo mano tikrieji kaimynai ir pamatė, kad kažkas įsitaisė pievelėje po krūmu. Jie mėgino išvyti valkatą, skundėsi, kad jis teršia aplinką, nors iš tikrųjų jis kartais nupjaudavo žolę ir apgenėdavo krūmus. Vis dėlto būti čia jis neturėjo teisės ir jam reikėjo arba visai išeiti, arba slapstytis nuo kaimynų. Sukau galvą, kaip galėčiau jam padėti, nors durų į savo namus nenorėjau atidaryti – tai būtų buvę per drąsu. Pasiūliau apsigyventi balkone.
Valkata manė, kad jam to nereikia, kad kaimynai susipras ir liausis jį persekioję, tačiau jie nerimo. Galiausiai jis trumpam įsitaisė mano lizdo antkišenyje. Bent jau sakė, kad trumpam, o aš linksėjau galva, nes ilgam ir negalėjo būti – man pačiai teks keisti lizdą.
Ėjo dienos, valkata atsigabeno čiužinį, kėdę, keletą maišų, puodelį kavai ir didelę kuprinę. Atrodė, lyg gyventume drauge, – jis išnešdavo šiukšles, parnešdavo maisto, pasakodavo, ką matė lauke ir kokį šunį laiko kuris kaimynas. Aš niekad neskrisdavau į lauką, saugojau lizdą, o jis, iššokęs per balkoną, rinkdavo naujienas, kurias vakarais aptardavom. Paskui, prieš man išjungiant lempą, susimojuodavom per stiklą ir užmigdavom. Vis mąstydavau, ar jis kaimynas, ar mes jau gyvenam drauge.
Patikrinau loterijos bilietus – nė vieno laimingo. Kai pasakiau apie tai valkatai, jis palinksėjo galva, šyptelėjęs tarstelėjo, kad kitas galbūt bus laimingas, nors jaučiau jo tylų žinojimą, kodėl jie nelaimingi. O aš liūdėjau, bet ne dėl prizo, kurį galėjome gauti.
Bazilikas augo gerai. Kai abu prie jo stovėdavom ir uostydavom lapelius, jis, rodos, palinkdavo tai į vieną, tai į kitą. Bijojau, kad augalas taip ir įpras – kur palinks, ten ras besirūpinantį. Žinojau – galiausiai jam nebereikės lankstytis, aš viena prie jo prieisiu, bet lapeliai pamažu ims trauktis, nes šiluma sklis tik iš vienos pusės.
– Jonas, – nei iš šio, nei iš to sako valkata mums besėdint ant balkono slenksčio – aš atsisukusi į vidų, jis – į lauką.
– Jonas?
– Bazilikas, – paaiškina man, – baziliko vardas bus Jonas.
Jonas margarino indelyje virpa nuo vėjo, o aš svarstau, ar galėčiau nesutikti.
– Nori kitokio vardo? – paklausia.
Kitokio vardo nenoriu, bet tuoj pat stengiuosi užmiršti, kad mano bazilikui vardą išrinko šitas valkata. Noriu pradėti viską nuo pradžių, kaip tada, kai užbėriau sėklą žeme. Noriu, nes darosi baisu ir suskausta krūtinę, o gal oro maišus.
– Jonas, – patvirtinu; elgiuosi drąsiai: – Mano baziliko vardas bus Jonas.
– Mūsų baziliko, – patikslina.
Valkata apkabina mane per pečius. Pūstelėjus vėjui Jono lapeliai suvirpa.
Balkono turėklas vis labiau klibėjo, nežinojau, ar tai gerai, ar blogai. Jei mano oro maišai prisipildytų ir jau galėčiau skristi, gal tai būtų pavojinga, galbūt kojytėmis atsispyrus nuo turėklo jis išlūžtų ir skrydis prasidėtų nesklandžiai. Tačiau oro maišai neveikė: jie prisipildydavo oro, bet ne tiek, kad pakilčiau.
Mano valkata rinko centus. Dažnai dieną išeidavo ir grįždavo su per pusę nupjautu limonado buteliu, pilnu centų. Jis ruošėsi kelionei.
Valkata, žinoma, nepamiršo baziliko. Kaip visada apipurkšdavo lapelius, vakarais mane apkabindavo ir mes sėdėdavom balkone po mano ir jo skalbiniais žiūrėdami į tą gležną žaliuojantį augalėlį.
– Ar žinojai, kad zylutės turi blusų? – neiškentusi paklausiau.
– Tikrai?
– Taip, dėl to ir keičiam lizdus, – gūžtelėjau pečiais.
– Valkatos retai apsaugo nuo blusų, – šyptelėjo.
Nieko neatsakiau. Lauke kilo vėjas ir tvenkėsi lietus. Dvejojau – gal valkatą reikėtų paslėpti po savo stogu ir antklode, bet nepakviečiau, o ir jis nesiveržė. Tik, įdavęs Joną, liepė neštis į vidų.
Jonas užaugo, tapo tvirtu baziliku dideliais lapais ir storu stiebu. Lapelius galėjai skabyti ir jie labai greitai ataugdavo.
Ryte pabudusi dažnai matydavau balutes nuo valkatos pėdų, vedančias iš vonios į balkoną, vėliau ant jų atsirasdavo ir manosios. Kartais valgydavom dviese, atsidarę balkoną, – jis lauke, aš viduje.
Dar jis mėgo kedenti man plunksnas ir ištepti jas aliejum, kad blizgėtų. Kartais patikrindavo, ar neatsirado blusų, kurių taip bijojau. O aš patikrindavau jo galvą, šukuodavau pusilgius plaukus, kartais apkirpdavau, dar lopydavau kelnes.
Ir kai ateidavo vakaras, mes susirangydavom po antklode, net tada, kai nelydavo ir nepūsdavo šaltas vėjas, nes atskirai jau buvo per šalta.
Taip kartą begulint valkatai ant nosies užkrito nuo sienos atlipęs loterijos bilietas. Aš juokiausi, nes lapelio kampas jam įbrėžė nosį, o valkata paėmė jį ir pavartė. Šypsodamas ėmė pasakoti, kokį lizdą galėčiau susukti, jei laimėtume loterijoje. Įtikinėjo, kad tokiam lizde niekada nesiveis blusos, ir jame išgyvenčiau daug žiemų. Arba dar geriau – panorėjusi išskristi, galėčiau pasikeisti balkono turėklą, nes naudotis tokiu surūdijusiu pavojinga. Jis nenori, kad aš susižaločiau.
Padėjusi galvą ant valkatos krūtinės tyliai paklausiu, ką veiktų jis.
– Australija, – greitai atsako vyniodamas bilietą aplink pirštą, – ten visada šilta, mažai lyja ir nereikia pastogės.
– Nes po pastogėm kaupiasi blusos?
Jis neatsako, turbūt užmiega.
Nebeatpažįstu savo lizdo. Tapetai nauji – rožiniai loterijos bilietai su skaičiukais. Visi iki vieno nelaimingi. Dažnai atklijuoju kokį kampą ir tikrinu, ar ten nesirenka įnamiai. O valkata tik perka maistą ir išneša šiukšles. Kai vakarais sėdim ant balkono slenksčio, jis rūkydamas žvelgia į tolį, ir aš spėlioju, ar valkata jau nori keliauti: vis tikrinu balkono kertes ir apžiūriu, ar kuprinė sukrauta, ar ne. Kuprinė visad pustuštė, bet žinau, kad jei jis iškeliaus, aš net nepastebėsiu: tyliai susirinks daiktus ir prieš dingdamas greičiausiai priklijuos dar vieną bilietą man ant sienos.
Galbūt tada jis būtų laimingas.
– Ko liūdi? – klausia.
Atėjo žiema, reikėjo užkamšyti langus. Zylutė puolė prie tų plyšių pirmoji, mat žinojo, kad žiemą parazitai ieško šiltesnės vietelės. Valkata, žinoma, irgi padėjo. Padėjo neprašomas, nė pusės žodžio neištaręs. Baziliką pastatė ant palangės, kad stebėtų juos besidarbuojančius.
Jonas matė, kaip Zylutė suvirpa užėjus didesniam vėjo gūsiui. Ir matė valkatą vis dar prasagstytais marškiniais, lyg jis būtų pasirengęs bet kada atsigulti ant žolės po balkonu. Tik žolės nebebuvo, viską užklojo sniegas.
– Tu nesi zylutė, – galiausiai pasakė valkata, kai jie užkamšė visus langus.
Jai atrodė, kad trūksta oro.
– Nesu?
– Nesi.
Zylutė tikrai buvo žmogus, o Jonas – bazilikas. Tik valkata buvo tikras valkata, žmogus be namų, trumpam priglaustas kito žmogaus.
– Ar tau šalta? – paklausė ji.
– Ne, juk sutvarkėm langus.
– Aš bijau žiemos, – pasakė ji, – žiemą iškeliauja tie, kam reikia šilumos.
Kartą valkata ją užtiko vėl besisupančią ant balkono turėklo. Atrodė, lyg ji norėtų skristi, o jis net nebando sulaikyti.
– Ką darai?
– Ruošiuosi skristi.
Jis juokėsi. Juokėsi, nes Zylutė iš tiesų neturėjo sparnų, tik rankas, kuriomis glostydavo tai jį, tai baziliką. Zylutė neturėjo ir mažų kojyčių, tik tvirtas žmogaus pėdas. Neturėjo plunksnų, tik baltą odą. Ir jai buvo gėda, kad jis tai mato.
– O tu?
– Iškeliauju, – juokėsi jis.
Bet Zylutė nesijuokė, ji nenorėjo tikėti, kad valkata iš tiesų valkata. Besisupdama ant turėklo ji vis spėliojo, kada išsipūs jo pustuštė kuprinė. Tada ji turės apsimesti, kad ir ji nori išskristi. Ir dėl to jai buvo gėda lygiai taip pat, kaip ir dėl to, kad neturi sparnų ir plunksnų.
Kiek padvejojęs, vakare valkata Zylutei padavė loterijos bilietą. Įspėjo, kad tai paskutinis. Zylutė slapčia jį patikrino ir nustebo – bilietas buvo laimingas. Prilipino jį prie sienos ir ilgai tylėjo.
Daugiau niekad nėjo į balkoną, gal dėl to, kad balkono turėklas jau buvo nukritęs – neatlaikė žiemos. Bet žiemą ištvėrė bazilikas, valkata ir Zylutė. Ir jiems bežiūrint į ant sienos priklijuotą laimingąjį bilietą, už kurį jie neatsiėmė prizo, kažkuris paklausė:
– Ar patikrinai?
Niekas neatsakė.