kregždutės

...tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas –

laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų,

neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs

drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant

apie kregždutes, kurios (tik jis to dar nežino)

ir yra vienintelės šito žemyno gyventojos...

nepažįstu tavęs dar

nepažįstu tavęs dar, tiesiog nepažįstu –

nežinau, kur slepi savo plaukus,

kaip svajoji prieš miegą,

kaip žiūri pro langą – ten šmėkšteli

senas, pasviręs balandis, nežinantis

savo gimtadienio nei tavo vardo –  

tik – nebalandiškas tavo akis,

tik akis

irgi nematoma

tavo nematomos strazdanos,

blakstienos, oda, viskas

nematoma, plaukų milimetrai,

jie nematomi irgi, niekas

negali matyti tavęs, mylimoji,

tik aš, kai sėdi kelius apkabinus

ir mėgini ištarti mane, ištarti

taip tyliai, jog tai irgi

yra nematoma

gretimam kambary

tu sėdi šalia gretimam kambary –

nepermatoma, besišypsanti – mano

tiek, kad labiau negalėtum ir būti –

tik kur tasai kambarys, kur tos dvi

rankų alpstančios krūtys, kur šnabždesiai

tie į ausį – nekirptų avių prigludimai,

kur šilta nugara, kurioje taip noris

nupiešti nirštančią lapkričio jūrą, mieloji

mėlynas drugelis

mėlynas drugelis nemato atverto lango –

išpieštas ant tavo kojos jis skrenda

artyn, kur diena iš dienos blykšta jis

kaip ant popieriaus laiškui lietas rašalas,

tiškęs ant rankogalio balto šaltame kambary,

ir jau per vėlu tau padėt,

o gal jam, nežinau,

bet tikrai niekas čia nebekaltas

mūsų vieninteliam

noriu likti su sfinksais, su tais, kuriuos

vaizduotė lipdo iš prakaito tavo,

iš drėgnų žemumų, kur derėjo

vanilė ir cinamonas, iš valčių, iš upių

žiotyse išplukdomų sielių, iš ryšulių ir dėžių,

kurie liko tam Kruzui, mūsų vieninteliam

mėnulis, netyčia nusipiešiau

apskritimas pilnas tavęs, tavo jūrų ir upių, tavo kelionių

per nesibaigiančias įlankas, per miglotus ateities slėnius

kur nėra, nebus jokios švintančios saulės zigzagų

kur nėra skalbinių, užrakintuos kiemuos plevėsuojančių,

spindaus rezginio, braižančio langus, manęs, skaitančio

Dantę, nieko nėra arba tai, kas yra, neturi jau vardo

tavo vardas

vardas aptiktas knygoje be viršelių,

vardas pilnas tamsos, prisigėręs

vasaros tvenkinių Užupy, vardas

neatrakinamas, neatsirakinantis,

paslėptas tankmėje, kur proskynose

paparčiai dar mena mudviejų kvapą,

vardas, kuriam ištarti nereikia burnos

nei lūpų, vardas – lengvesnis

už laumžirgį, vardas – alyvinis,

ką tik nuskintas, iškritęs iš rankos

daugiau nieko apie jį pasakyt

negaliu

dar nespėjo iškristi sniegas

mintyse žydrai išdažau tavo vokus, pavargusius laukti ryto,

laukti Kalėdų, kitų nesibaigiančių metų, po kurių,

greičiausiai, vėl eis žiema, kitos žiẽmos visuos

nelankytuos skveruos, kur nepasiekė pirštai

tavo plaukų, kur tuomet dar nespėjo iškristi sniegas

bet jau auštančiam parke

...kita hemisfera, kur tik tu ir tik aš, kur kitas dangus,

atvirkščiai parašytas kitiems, ten, kur aš matomas

tik per tave ir lygiai taip atvirkščiai: tu švieti per mane

ten, kur yra tik dangus – jokio pragaro anei skaistyklų,

net tuomet, jei per klaidą nubustum be rūbų

tamsiam, bet jau auštančiam parke...

prie nepažįstamosios kapo. Rasos

aš sakau – tu nesi tobula, kol sapnuoji

erškėtį, kol sapnuoja susmegusi kaukolė

žemėj tave ir kai aš ateinu pagailėti,

tu sakai – aš esu tobula, nes

sapnuoju susmegusį žemėj erškėtį

vasaris. Kopos Nidoje

žiūriu į užšalusius stagarus, matau, kaip keičiasi vėjas,

kaip artėja šviesa, užlieja – ir sniegas netenka vietos

kaip daiktas, kurį paliko, pamiršo už durų kaip laišką,

kurio adresatas gal mirė, nors niekas tuo tarpu neaišku –

kas tu esi, kas iš tikro – kai staiga pasikeičia vėjas

ir stagaras mirksniui suspėja atsitiest lyg nebūtų iš stiklo

lopšinė neužmiegančiam vaikui

kažkur spurda žuvis, nes jos nepasiekia

žvaigždynai, žiūrėk, ir kita – ten žvynas

su žvynu lėtai susiliečia, o vyrai, seniai

nesiskutę, tuo tarpu ištraukia tinklus

ir iššoka begėdė undinė, kurios vėliau,

kai užaugsi, niekur – net atminty, nebebus

likęs žiemojančioj jūroj

štai toks ir esi – geltonijančių kandžių spalvos,

mėlynijantis, juostantis, brėkštantis,

klausantis vėjo krypties, pasiduodantis

apmaudui, įniršiui, įtūžiui, vis siūruojantis

ledėjančiom jūržolėm – tarsi vándens šie

su tavim jau būtų suaugę, vienišas plūdure,

likęs žiemojančioj jūroj

ieškok

debesų sklastymuos įstrigo mažytė kregždė,

ieškok jos, ieškok, nors praeitų ir šviesmečiai,

dulkėse dingtų visi šio pasaulio daiktai,

ieškok jos, ieškok, nors ir patirtumei,

ką reiškia numirti ir vėl atsibusti,

gulint ant smėlio ir stebint tuos debesis,

kur drąsiai vėl nardo kregždė – ieškok gi

liepos pradžia

žuvėdrų chaosas mažytė sala vidury vandenų

apsispręsk aplinkybės palankios tau tapti

žuvėdra prieštarauji tau reiks tau norėsis

pakilimo takų tu taip staigiai kaip kvaiša

į orą nenori o gaila juk jau lietpaltis plaikstos

vėjas kyla nelyja nelyja dar ne bet antai kaip

tas pustuštis parkas sulaikęs kvėpavimą stebi

mus tik iš tolo dar tik liepos pradžia o neleidžia

tau kilt kažkodėl tos dvi jeigu galvą pakeltum

skliauto viduriu nežinia kur link svirduliuojančios

žvaigždės

šerdelė

šratinuko šerdelė, pablukus, mėlyna, neperskaitoma,

niekam nereikalinga, užkritus po fotelio ranktūriu,

sofa, po etažere,

po ežerais, kirų lizdais, kurių nematė nieks iš gyvųjų

šerdelė tai tu – po savaičių, mėnesių, metų

taburetė

maža, neišvaizdi –

parsinešiau ją iš kiemo –

baltą, suskilusią, be kojelės

– o, kiek žaizdų! –

pasakė užėjęs bičiulis

taip, turėjo daug iškentėti,

nespėjo netgi užaugti –

taip ir liko vaiku –

atstumtu, nereikalingu,

besikrapštančiu nosį

mėnesiena. ant stalo

sidabrinė česnako galva

atmuša šviesą ir kalba,

ir kalba, ir kalba –

kam?

man, tikriausiai,

nes šįryt taip

skaudžiai tamsu

eilėraštis apie meilę

– noriu tau paskaityt eilėraštį

– skutu žuvį dabar