Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų, tarsi paskutinį kartą matydami. Kažkuris rusiškai nusikeikia, kitas grikšteli dantimis, trečias piktai mykia. Kažkuo tarpusavyje jie panašūs, galbūt atsisveikinimo, praradimo jausmu – trejus ar ketverius metus stums be gimtųjų vietų, be artimųjų, po svetimu dangumi. Strazdanius net ašarą slapčia nusibraukia: be abejo, iš kaimo, tą rodo jo laikysena ir nuskalbti milo drabužiai.
Pašaipiai juos stebėjęs kapitonas liepia vaikinams sėstis. Ko jie tokie apniukę? Privalo būti žvalūs, energingi, smagiai nusiteikę: juk važiuoja atlikti garbingos pareigos. Keli iš jų liks Minske, kiti patrauks į Maskvą, į svarbiausią pasaulyje miestą, o iš ten pasklis po plačiąją tėvynę.
Henrikas tikisi likti bent jau europinėje Rusijoje; blogiausia būtų pakliuvus į Vidurinę Aziją, Šiaurę arba Kaukazą. Karštis arba šaltis, kalniečių priešiškumas, žiaurūs papročiai. Girdėjo, kad iš ten kartais negrįžtama.
Vaikinai kelias naktis vartėsi surinkimo punkte ant medinių gultų, tad galiausiai juos suima snūdas. Henrikui akys irgi limpa; jis gręžiojasi ir purto galvą, mėgindamas nuvaikyti miegus, kilnoja pečius, bet niekas nepadeda. Traukinys įlekia į mišką, sumažina greitį, gretimais bėgiais sumirguliuoja prekiniai vagonai, atrodo, kad jiems nebus galo. Henrikas nežinia kaip atsiduria alksnyne, žirglioja durpėta paklote, aplenkdamas akivarus, dairydamasis sausesnės vietos, įsiklausydamas į rudenišką tylą. Ko jis ieško? Vargiai praplėšia akis, už lango tiesios rausvakamienės pušys, daiktais baltuoja smėlio lopai, ant jų gula išstybusios smilgos. Tai ne jo gimtųjų apylinkių alksnynai, drėgnas durpžemis, atsivėręs šaltinis su šaltmėtėmis pakraščiuose. Henrikas vėl grimzta į snaudulį, gilyn, atgal, į praėjusį laiką, minčių iškedentą prisi minimų sluoksnį. Kada tai buvo? Prieš metus ar daugiau? Ne, ne vaikystėje. Pėdos šaltžemyje, kuriomis bandė sekti, išnyko prie patvinusio griovio. Eita kelių vyrų, mūvinčių aulinius batus. Bet negrįžta. Jam būtinai reikia juos surasti, nes nuo to priklauso, su kuo ir kur jis pasuks.
Pernai pavasarį, dar besimokydamas Biržų gimnazijoje, Henrikas gavo šaukimą į karinį komisariatą. Ten patikrino sveikatą ir pasakė, kad niekur nedingtų, nes rudenį bus paimtas į Raudonąją armiją. Nebandyk slėptis Kaune arba Vilniuje, nes vis tiek būsi surastas, pridūrė karininkas, priešiškai jį nužvelgdamas. Ramiai lauk namie. Henrikas buvo priblokštas: porą metų svajojo studijuoti architektūrą Kauno universitete, jau įsivaizdavo esąs studentas. O štai kaip viskas krypsta! Vos gavęs atestatą išdūmė į kaimą už dvidešimties kilometrų nuo Biržų pas tėvo pusbrolį Juozą. Šienavo, kirto rugius, mokėsi arti. Slapta grįžęs į namus sužinojo, kad buvo ieškomas, nes neprisistatė į karinį komisariatą po antrojo šaukimo; jei nepasirodys po trečiojo, bus patupdytas į kalėjimą kaip liaudies priešas. Reikėjo rinktis. Pagalvojus apie Raudonąją armiją Henrikui šiaušėsi plaukai: tarnaus Lietuvos okupantams, vykdys jų įsakymus, gal net paklius į baudžiamąjį būrį, kuris malšins kurios nors tautos pasipriešinimą. Ir jis pasirinko mišką. Bet vis dar delsė, rankiojo žinias apie partizanus, tikėjosi aptikti jų pėdsakus. Jautė, kad dėdė Juozas šį tą žino, bet jam nesako, siūlo rimtai pagalvoti: atgal kelio nebus – ar ne geriau tyliai lindėti nuošalioje sodyboje? Arba išvažiuoti į kurį nors didmiestį, ten bus geriau matyti? Vis dėlto Henrikas ieškojo progos susitikti su žaliukais, bet jam nesisekė, kol galop suprato, kad be dėdės pagalbos neapsieis. Kai viską jam išklojo, Juozas patylėjo, pavartė dideles nudirbtas rankas ir pratarė: „Aš tau nepritariu, bet, jeigu taip rodo tavo karšta galvelė, daryk, kaip išmanai. O ką pasakys tavo tėvai?“ – „Jūs nuvažiuosit į Biržus ir jiems pašnibždėsit, kad aš miške. Juk tai geriau nei kalėjime?“ – „Kažin, kažin... – paabejojo dėdė, bet vis dėlto pridūrė: – Paklausinėsiu kaimynų, gal jie ką nors žinos.“
Po kelių dienų Juozas pasakė: „Nueik prie Velniabalės ir pakukuok. Gal kas atsilieps.“ – „Dabar, rudenį, mėgdžioti gegutę? – ne iš karto suprato Henrikas. – O jei neatsilieps?“ – „Turėsi laukti pavasario, – kreivai šyptelėjo dėdė. – Liepsiu Angelei šio to tau įdėti: juk ir miške reikia pavalgyti ir apsirengti.“
Tą patį vakarą vaikinas nusibeldė prie Velniabalės, esančios už trijų ar keturių kilometrų. Kukavo viename pakraštyje, kitame, bet, įsiklausęs į tylų mišką, girdėjo tik lapus krentant. Jau ir temti pradėjo, Henrikas nusiminė pagalvojęs, kad reikės grįžti atgal arba nakvoti ant kokios nors aukštumėlės. Bet ūmai pakilo nusvirusi eglės šaka ir iš po jos išlindo plačių pečių vyriškis, vilkintis pilką milo puspaltį, ant kaktos užsimaukšlinęs rudą kaimišką kepurę. Rankose laikė automatą. „Ko šūkauji, vaikėze? Nori nelaimę prisikviesti?“ – gana piktai paklausė. Henrikas susigūžė ir žengtelėjo atgal: nesitikėjo, kad bus sutiktas su atstatytu ginklu. „Kas toks esi ir ko ieškai?“ – „Henrikas Kregždė, – atgavęs kvapą ištarė. – Ieškau miško brolių.“ – „Esi kregždė, o kukuoji gegute, – nusišaipė vyras. – Kaip čia atsiradai?“ – „Aš iš Biržų, bet šią vasarą gyvenau pas dėdę Juozą Jocį Kadarų kaime.“ – „Nepažįstu tokio! – atkirto plačiapetis žmogus, bet galėjai įtarti jį gudraujant. – Ginklą turi?“ – „Ne, – papurtė galvą jaunuolis. – Kas jį man duos?“ – „Pakelk rankas ir prieik arčiau.“
Vyriškis užsimetė ant peties automatą ir negrabiai apieškojo Henriką. „O kas maiše?“ – „Kumpis, lašiniai ir duona.“ – „Gerai, – šyptelėjo žmogus. – Susiruošei kariauti?“ – „Turėjau rinktis, – paskubom pasakė Henrikas, – arba mišką, arba Raudonąją armiją.“ – „Girdėtas dalykas. O kiek tau metų?“ – „Pavasarį baigiau gimnaziją ir...“ – „Man gali nepasakoti, viską išklosi vadui, – pertraukė jį vyras. – Vieną gimnazistą jau turim, leitenantas nuspręs, ar mums reikia antro.“
Staiga traukinys ima stoti, Henrikas net kilsteli nuo suolo ir pakirsta iš snūdurio. Kas dabar? Už lango vis dar driekiasi išlakus pušynas. Keli nepatenkinti vaikinai irgi niurna pabudinti iš miego. Traukinys stovi penkias, dešimt minučių. Kapitonas neištveria, įsako niekam nejudėti iš vietos ir eina į kitą vagoną, garvežio link. Netrukus grįžta. „Kelio remontas, – praneša. – Tikriausiai banditai išardė bėgius. Aš juos svoločius...“ – ir spūsteli pistoleto dėklą.
Naujokai pusbalsiu šnekučiuojasi, vienas kitas sprigteli šmaikštesnį žodį; Henrikas sėdi užsimerkęs, bet viską girdi. Mintys dūzgia galvoje, bet jos pernelyg painios, trūkinėja, tad jų neįmanoma sugaudyti. Tai, ką jis snausdamas atkūrė, tik graži pradžia. Vėliau prasidėjo gana rimti dalykai: partizanų leitenanto sprendimas viską sujaukė, supinkliojo. Jeigu Henrikas būtų nujautęs, kas jo laukia, gal būtų pasirinkęs kitą kelią – kol dar nevėlu. Nes paskui...
Vienas iš vaikinų išsitraukia kortų malką, ją išdalija arčiausiai sėdintiems, bet vos tik jie susiruošia lošti, atžingsniuoja kapitonas, ligi tol kantriai žvalgęsis pro langus, ir ištiesia delną.
„Atiduot! – įsakmiai taria. – Raudonojoje armijoje kortas teks pamiršti! Domino, šaškės ir šachmatai – prašom, o kortos – ne!“
Karininkas laukia, kol naujokai sudeda kortas jam į saują, tada vaidindamas pasibjaurėjusį susigrūda jas į kišenę.
Traukinys švilpdamas ir ūkčiodamas pajuda po geros valandos. Tačiau neskuba, nes vėl gali būti išardyti bėgiai. Kai kirs Baltarusijos sieną, bus daug saugiau.
Henrikas vėl nejučiomis panyra į praeitį. Nenorėtų, bet tiesiog negali kitaip. Jis stovėjo prieš aukštą dar gana jauną vyriškį, taisyklingo veido, aukštyn sušukuotais tvarkingai apkirptais plaukais. „Ką čia tokį atvedei, Vėtra?“ – „Radau pamiškėje kukuojantį, – atsakė plačiapetis žmogus. – Prašosi į būrį. Sakosi esąs gimnazistas Henrikas Kregždė.“ – „Buvęs gimnazistas, – paskubėjo patikslinti Henrikas. Jis jau buvo nusimetęs maišą su maistu ir spėjęs pasitempti, nes suprato, kad į jį įdėmiai žvelgia partizanų vadas. – Pasirinkau mišką. Nematau kitos išeities.“
Kol Vėtra jį vedė neįžiūrimais girios takais, sukdamas vingius ir kilpas, tikriausiai norėdamas paklaidinti, šį tą spėjo papasakoti apie leitenantą: esąs griežtas, reikalaująs tiksliai vykdyti įsakymus, būryje karinė tvarka. Dar šįryt Henrikas manė, kad miško broliai apsidžiaugs sulaukę naujo kovotojo, bet dabar, neįžvelgdamas nei savo vedlio, nei partizanų vado veiduose pagyvėjimo, suprato, kad dar visko gali būti.
„Pasakok“, – paragino leitenantas. „Esu iš Biržų, šią vasarą gyvenau Kadarų kaime pas Jocį, – pakartojo vaikinas, ką jau buvo sakęs Vėtrai. – Manęs ieško karinis komisariatas, nori išsiųsti į Raudonąją armiją. Bet aš nenoriu palikti Lietuvos, nenoriu tarnauti okupantams.“
Henriko žodžiai, regis, nepadarė didesnio įspūdžio žaliukų vadui.
„Be abejo, supranti, kad būdamas partizanu bet kada gali žūti“, – tarė jis. Kregždė nebuvo rimtai apie tai galvojęs, tokią mintį paskubomis nustumdavo į šalį, viską įsivaizdavo gana miglotai, daugiausia vadovavosi karštu noru būti partizanu, savo Tėvynės gynėju. Tarsi svarstydamas valandėlę delsė, o tada ryžtingai išpoškino: „Jeigu reikės, žūsiu!“
Leitenantas nepatikliai pakraipė galvą: „Ne kiekvienas buvęs gimnazistas gali būti miško broliu. Tam reikia ne tik ryžtingumo ir kovingo nusiteikimo, bet ir dvasios stiprybės, pasiaukojimo. Gerai, Henrikai. Pernakvok su mumis, o rytoj pasakysiu, ką būsiu nusprendęs.“
Jie paėjo ir įlindo į tankesnį mišką, kur slėpėsi iš eglių šakų sumaniai įrengta palapinė, svetimai akiai beveik nepastebima. Jaunuolis pavaišino vyrus atsineštomis gėrybėmis. Jie valgė godžiai, bet neskubėdami. Henrikas smalsiai dairėsi po vidų, bet nieko ypatingo nepamatė: ginklai tikriausiai paslėpti kur nors giliau, tvarkinga, švaru; vietoj gultų – lentos, ant kurių užmesti storesni drabužiai.
Po vakarienės Kregždė paklausė: „Ar judu tik dviese? O kur kiti?“ – „Tai šen, tai ten, – neapibrėžtai atsakė Vėtra. – Jeigu tapsi žaliuku, susipažinsi ir su kitais.“
Miegojo vaikinas neramiai: neįprasta vieta, kietos lentos, drėgmės ir miško kvapai; pabusdavo nugulėtu šonu arba nutirpusia ranka, girdėdavo pakilusio vėjo šniokštimą eglių šakose, greta įsitaisiusių vyrų alsavimą ir dūsavimą. Susapnavo, kad jau priimtas į partizanų būrį, nudžiugo, ėmė didžiuotis savimi, bet netrukus nuotaika pasikeitė, nes jam pasivaideno, kad gėdingai grįžta namo sujaudrinta sąžine.
Rytą pabudęs Henrikas pamatė, kad palapinėje žaliukų nebėra: jie sėdėjo ant rąstelio prie laužo, kažką virė katiliuke ir negarsiai šnekėjosi – turbūt tarėsi, ką daryti su atvykėliu. Jaunuolis pasisveikino ir prisėdo šalia. Jo akys klausiamai vis nukrypdavo į leitenantą, bet vado veidas buvo neįžvelgiamas. „Gal ir jis dvejoja, nenori prisiimti atsakomybės už mane? – pagalvojo vaikinas. – Tarsi būčiau negebantis apsispręsti vaikėzas...“
Vyrai neskubėdami pavalgė košės su lašinukais, sočiai atsigėrė mėtų arbatos, o kai Vėtra nulingavo prie akivaro plauti indų, leitenantas atsisuko į vaikiną ir trumpai pasakė: „Pasitarėme, ir aš nusprendžiau tau, Henrikai Kregžde, patikėti labai svarbią ir atsakingą užduotį.“ Jaunuolis jau buvo beapsidžiaugiąs, bet jį tuoj pat pribloškė tolesni būrio vado žodžiai: „Dar pabūk pas savo dėdę, kol baigsis šiųmetis ėmimas į kariuomenę, o tada pasiprašyk į Piliakiemio stribus, vadinamuosius liaudies gynėjus.“
Vaikinas ne iš karto patikėjo tuo, ką išgirdo. „Ne, ne! – šūktelėjo ir pašoko iš vietos. – Aš to nedarysiu!“ Leitenanto žvilgsnis buvo sunkus ir suirzęs, tačiau balsas visiškai lygus: „Aš ir sakau, kad tai labai svarbi užduotis. Tu mums labai padėtum.“ – „Bet kodėl aš, o ne kas kitas?“ – skeryčiojo ran kas Henrikas. „Tu esi mokytas, supratingas, be abejo, guvaus proto, gebantis laikyti liežuvį už dantų, prireikus galintis apsimesti. Tokio žmogaus mums seniai reikėjo. Turėtum ryžtis.“
„O jeigu aš to nedarysiu?“ – patylėjęs paklausė jaunuolis. „Tavo valia. Tavo sąžinės reikalas. Manysim, kad nebuvai pas mus atėjęs, kad tokio pokalbio nebuvo.“ – „Labiau norėčiau su ginklu rankose kovoti prieš okupantus.“ – „Dar kartą sakau, kad tavo užduotis nė kiek ne menkesnė nei kova su ginklu. Apsispręsk neskubėdamas. Jeigu ryšies eiti į stribus, mes sužinosime ir su tavim susisieksime. Jeigu ne – tai ne.“
Grįžo Vėtra su švariais indais. Partizanai supratingai susižvalgė. „Henrikas pagalvos, – tarė leitenantas. – Palydėsi jį iki palaukės.“ – „Aš ir pats surasiu.“ – „Vargu. Miškai čia klaidūs, o pats sakeisi esąs iš Biržų, nevietinis.“
Vėtra vėl vedė vingiuotais takeliais, kilpojo, gal net šiek tiek grįždavo atgal, kol galiausiai juodu atsidūrė pamiškėje, iš kurios švietė dar neapartas ražienų laukas. Vyriškis stipriai paspaudė Henrikui ranką: „Ačiū už maistą. Gal dar susitiksime.“
Traukinys vėl pradeda mažinti greitį, jau beveik šliaužte šliaužia. Negi vėl išardyti bėgiai? Vaikinai sukiša nosis į langą: ant sankasos stypso du kareiviai su šautuvais, už jų lenta, kurioje parašyta Belarusskaja SSR. Naujokai pagyvėja, dauguma jų turbūt pirmą kartą išvažiuoja iš Lietuvos. Henrikas Kregždė mintyse atsisveikina su Tėvyne. Gal trejiems ar ketveriems metams? Kai grįš, jeigu grįš, čia bus daug kas pasikeitę...
Prasidėjus žiemai Henrikas sušneko su Juozu Jociumi: „Eisiu į Piliakiemį ir prašysiuos į liaudies gynėjus.“ Nieko nesuprasdamas dėdė valandėlę išpūtęs akis žiūrėjo į jį: „Gal tau galvoj pasimaišė? Buvai protingas, mokytas, ne pliuškis, o dabar kas?“ – „Ilgai galvojau, bet supratau, kad kitaip neišeina. Negi amžinai pas jus slapstysiuos? Ateis pavasaris, vėl prasidės ėmimas į kariuomenę; anksčiau ar vėliau mane suras, o už vengimą tarnauti pasodins į kalėjimą.“ – „Ką žmonės pasakys? Kokia gėda visai giminei! Ar tėvai žino?“ – „Aš jiems laišką parašysiu. Jie mane supras.“
Dėdė tris dienas nekalbėjo su Henriku. Vaikinas žinojo, kad nė žodžiu negali prasitarti apie leitenanto užduotį. Be abejo, Jocys jo neišduos, bet reikia pratintis laikytis konspiracijos. Ketvirtą dieną dėdė nedraugiškai sumurmėjo: „Grįžk į namus, žiemą čia tau nėra jokio darbo.“ Jaunuolis padėkojo už pastogę, atsisveikino su visais ir išėjo pėsčias. Bet pasuko ne į Biržus, o į Piliakiemį. Prieš stribų būstinę mindžikavo gal dešimt minučių: širdis baladojosi, prakaitavo delnai, akis užtraukdavo rūkas. Galop pasiryžo. Bet duris šautuvu užtvėrė prie jų stovėjęs sargybinis. „Kur?“ – „Pas vadą.“ – „Įsakyta nieko neleisti!“ – „Turiu reikalą.“ – „Sakyk!“ – „Pasakysiu tik vadui.“ Nepatenkintas sargybinis įrėmė vamzdį Henrikui į nugarą ir koridoriumi nulydėjo iki kabineto. Klepeckas stovėdamas su kažkuo rusiškai kalbėjosi telefonu. Po valandėlės atsisuko. „Žinai, kur slapstosi banditai?“ – be įžangų paklausė. „Nežinau, bet noriu būti liaudies gynėju.“ – „Nagi, nagi, – regis, nustebo stribų vadas. – O ar neturėtum tarnauti šlovingojoje Raudonojoje armijoje?“ – „Komisija mane atleido dėl silpnos sveikatos.“ Klepeckas dar kartą nužvelgė vaikiną. „Neatrodai paliegęs. Lengvos duonos užsimanei?“ – „Noriu kautis už šviesią Lietuvos ateitį!“ – „Žiūrėk tu man! – nusišaipė stribas. – Šaudyti moki?“ – „Nemoku.“ – „Kostia pamokys. Gausi šimtasiūlę, kerzinius batus ir maisto davinį.“ – „O alga?“ – „Alga? – nusijuokė Klepeckas. – Algą gausi po kelių mėnesių, jei dar gyvas būsi.“
Kostia Vorovskis, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos rusas, vilkėjo žieminę sovietų kariuomenės uniformą be skiriamųjų ženklų, nors vadino save seržantu, mat neseniai buvo grįžęs iš armijos. Žvyrduobėse už Piliakiemio jis pamokė Henriką šaudyti iš paprasto karinio šautuvo ir iš automato. „Svarbiausia neatsukti vamzdžio į save“, – pajuokavo. Iš pažiūros atrodė esąs nuoširdus vaikinas, bet Kregždė nebuvo linkęs į greitą draugystę. Jam reikėjo įgyti pasitikėjimą, tapti savu, kad nebūtų stebimas. Nors stribai gal ir nemanė, kad kas nors juos šnipinėtų. Vienam kitam pasisakė tarnavęs pas pasiturintį ūkininką ir jam esą nusibodo lenkti nugarą išnaudotojui: juk dabar Lietuva tarybinė. „Lietuvos senos nebėr, Lietuva jau LTSR“, – pacitavo kailį išvertusio poeto eilėraščio fragmentą.
Jį paskyrė saugoti Mašinų ir traktorių stotį, vadinamą MTS. Buvo nuobodu ir pikta, nes beveik nebendravo su stribais ir negalėjo nieko vertingo sužinoti. Partizanų vadas buvo sakęs, kad susisieks su juo, bet dabar atrodė, kad Henrikas niekam nerūpi. Tad po kelių savaičių išklojo Klepeckui, kad norėtų eiti į žygį kartu su visais. „Argi aš tam įstojau į jūsų eiles, kad nuo ryto iki vakaro maklinėčiau palei MTS vartus?“ – „Nori pauostyti parako? O gal mergos parūpo? Gerai! Rytoj važiuosim į Kučgalį. Prisistatyk devintą ryto į būstinę.“
Kol stoviniavo ir laukė įgulos kareivių, Henrikas spėjo keliais žodžiais persimesti su Kostia Vorovskiu: vietinis Kučgalio gyventojas išsiaiškino, kad Jankūnų sodyboje banditai turi įsirengę bunkerį. Atburzgė dengtas sunkvežimis, kuriame sėdėjo apie dešimt automatais ginkluotų baudėjų. Stribai įsitaisė ant galinių suolų, Henrikas Kregždė nužvelgė arčiau sėdinčiųjų veidus – niūrūs, abejingi, kasdieniški. Argi niekas juose nevirpteli? Juk važiuojame žudyti žmonių. Tik keiksmažodžiai ir šiurkštus juokas?
Po penkiolikos minučių jie jau buvo Kučgalyje. Rudabarzdis stribas Klemensas žinojo, kur gyvena Jankūnai. Sunkvežimis sustojo prie sodybos, stribai ir kareiviai iššoko ant kelio į negilų sniegą. Papulkininkis Krinickis įsakė apsiausti namą su visais trobesiais, riestanosis kareivis Saša pasistatė sodelyje kulkosvaidį ir nukreipė į langus. Klepeckas mostelėjo Henrikui, Kostiai, Klemensui, ir jie kartu su papulkininkiu bei keliais kareiviais įsiveržė į vidų. Troba bildėjo nuo jų sunkių žingsnių, poškėjo durys. Pagyvenęs vyras ir skarele apsimuturiavusi galvą moteris stovėjo viduryje kambario ir iš baimės negalėjo ištarti nė žodžio.
„Kur banditai? Rodyk bunkerį, Jankūnai!“ – riktelėjo Klepeckas.
Įsibrovėliai jau apžiūrėjo kamarą ir gerąjį trobos galą, užsikorė kopėčiomis į pastogę, traukė iš vietos lovas, lindo pakrosnin, bet nieko nerado. „Nėra jokių banditų“, – galop išspaudė šeimininkas. „Meluoji, diede!“ – sušuko Kostia ir grėsmingai žengtelėjo prie Jankūno. Bet jį aplenkė Krinickis; jis tvojo kumščiu į pasmakrę vyrui, o kai šis pargriuvo, kelis kartus spyrė kaustytu auliniu batu: „Ubju, sukin syn!“
„Klemai, vandens!“ – sukomandavo Klepeckas. Stribas pagriebė kibirą ir išpylė vandenį ant grindų. Vanduo greičiausiai gėrėsi per lentų sudūrimą pastalėje. „Čia!“ – šūktelėjo Kostia. Jis čiupo kirvį ir ėmė lupti dangtį. Lentos palengva kilo aukštyn, po jomis atsivėrė tamsi kiaurymė. Kareiviai kišo į ją prožektorius ir švietė. „Pasiduokit, – pasakė stribų vadas, – mesim granatą!“
Po valandėlės iš bunkerio pakeltomis rankomis išlipo du jaunuoliai, ne kažin kiek vyresni už Henriką. Štai kaip viskas baigiasi, pagalvojo Kregždė, o juk jie tikriausiai davė priesaiką geriau mirti, bet nepasiduoti. Galvos nulenktos, susikūprinę, linkstančiomis kojomis. Juos tuoj pat surišo ir nuvarė į sunkvežimį spardydami ir keikdami. Tik dabar Henrikas pamatė, kaip pikta ugnimi žiba stribų akys, tarsi jie medžiotų laukinius žvėris. Nesveikas pagyvėjimas, nekantravimas ir azartas.
„Turi būti dar vienas, karininkas“, – rusiškai tarė Klepeckas. Nežinia kodėl papulkininkis užsimanė, kad į bunkerį nusileistų šeimininkas. Jo įsakymą lietuviškai persakė Kostia. Automatais stumiamas Jankūnas klupinėdamas lipo į rūsį. „Tai aš, Augustai, nešauk“, – murmėjo žmogus. Ten, kur nepasiekia prožektorių šviesos, vyrai kažką negarsiai sušneko. Staiga pasigirdo duslus šūvis. „Nušovė! – dilgtelėjo Henrikui mintis, – už ką?“ Taip turbūt pamanė ir kiti. Bet kaip nustebo pamatę kopiantį iš bunkerio Jankūną, išbalusį it kreida. „Viskas“, – sumykė šeimininkas.
„Patikrinti!“ – šuniškai amtelėjo papulkininkis. Klepeckas nužvelgė stribus. „Tu! – pirštu dūrė į Kregždę. – Pažiūrėsi, ar nemeluoja.“ Kraujas mušė į galvą, rankos nukaro tarsi botagai. Čia, be abejo, išbandymas, suprato vaikinas. Norom nenorom turiu paklusti. O jeigu partizanas tik ir laukia parengęs ginklą? Aš jam nieko nespėsiu pasakyti.
Rudabarzdis Klemensas stumtelėjo Henriką: „Pirmyn, naujoke! Nebūk boba!“ Drebančiomis rankomis ir kojomis jaunuolis lipo į bunkerį. Apačioje įjungė prožektorių, bet šviesos srautas nieko nepagavo. Tik už posūkio pamatė gulintį vyriškį, mūvintį žalsvas karininkiškas galifė kelnes. Pistoletas iškritęs iš rankos, per veidą bliaukia kraujas iš skylutės smilkinyje. Nusišovė, bet nepasidavė! Kregždė kelis kartus peržegnojo partizaną. „Negyvas“, – pasakė į viršų.
Į rūsį sušoko trys kareiviai ir iškėlė žaliuką. Papulkininkis Krinickis prišokęs ėmė spardyti vyrą, bet šis nebereagavo. Jį nutempė į mašiną.
Grįžtant į Piliakiemį įgulos kareiviai buvo abejingi, nes jie turbūt įpratę prie mirties, užtat stribai lalėjo džiaugsmingai aptarinėdami smulkmenas. Žygis nusisekė: nors jie negavo nei valgyti, nei gerti, bet štai vežasi du belaisvius ir lavoną, kurį paguldys aikštėje prieš stribyną ir paskelbs, kad tai jie nušovė dar vieną banditą. Klepeckas plojo delnu Henrikui per petį: „Parodei drąsą, vyruti! Galvojau, pridėsi kelnes. Cha, cha!“ Vaikino viduje kažkas vis dar virpėjo: ne, tai nebuvo baimė, greičiau sąžinės priekaištas, kad padėjo priešams.
Gruodžio pabaigoje, kai nusistovėjo žiemos kelias, stribai suvirto į dvejas roges ir patraukė per kaimus. Žinojo, kad partizanai išlenda iš bunkerių, susispiečia prie Kūčių stalo arba švenčia Kalėdas. O stribams pats darbymetis! Kaimiečiai norom nenorom ir juos turi vaišinti, pastatyti ant stalo butelį, padėti gardesnį kąsnį. Įsismaginę ne taip stropiai ieško banditų. Pasiekė ir Kadarų kaimą, užsuko į Juozo Jocio kiemą. „Sveiki, dėde!“ – iššokęs iš rogių pasisveikino Kregždė. Šeimininkas valandėlę žiūrėjo į jį, o tada lediniu balsu pasakė: „Aš nepažįstu tavęs, mano boba Angelė tavęs nepažįsta ir mano vaikai tavęs nepažįsta! Nedrįsk eiti į mano gryčią!“ Henrikas pasiprašė Klepecko, kad paliktų jį sargyboje kieme. Šis, žinoma, neprieštaravo. Kol stribai valgė ir gėrė, vaikinas ratais sliūkinėjo aplink sodybą. Buvo šalta ir velniškai liūdna, dėdės žodžiai badė paširdžius. Niekam aš nereikalingas, galvojo jaunuolis, visai giminei užtraukiau gėdą, o jei žūčiau, taip ir likčiau skrebu visam laikui.
Tačiau po Naujųjų metų viskas pasikeitė. Vieną rytą, vos švintant, kai Kregždė žingsniavo per miestelį užsimetęs ant peties šautuvą, prie jo prisigretino senyvas vyriškis. „Ar tu Henrikas?“ – „Henrikas, o kas?“ „Kregždė?“ – „Tas pats.“ – „Turiu tau gerą žinią: miško broliai tavęs nepamiršo, leitenantas Stumbras siunčia linkėjimus.“ Tai galėjo būti provokatorius, bet jaunuolis kažkaip iš karto patikėjo, kad seniokas yra siųstas partizanų. Vis dėlto gana atsargiai paklausė: „Ko tam leitenantui reikia iš manęs?“ – „Stumbras pažįsta tave, jūs buvot susitikę miške rudenį. Jei ką svarbaus sužinosi, pasakyk man, anava tas namas su skardiniu stogu. Manim gali pasitikėti: aš esu daktaras Čygas.“
Vyriškis greitai pasuko į šalį, kad niekas neįtartų, jog du nepažįstami žmonės per ilgai kalbasi.
Henrikas atsigavo, vėl pradėjo pasitikėti savimi, domėjosi, kas kur vyksta, ką veikia įgulos kareiviai, kur ketina važiuoti stribai. Galvojo, kad tos žinios naudingos partizanams. Pirmą kartą, kai sutemus užsuko pas Čygą, jo žmona nenorėjo įsileisti į vidų, bet tuo metu pro duris kyštelėjo galvą pats daktaras ir nusivedė į kabinetą. Vėliau vaikinas, neradęs gydytojo, žinias perduodavo jo žmonai. Ko nors labai ypatingo negalėjo sužinoti, tačiau manė, kad ir nuogirdos ar nujautimai praverčia miško broliams.
Pavasariop MTS partorgas Neviera ir frontovikas Fedotovas dažnai prašydavo stribų pagalbos. Važiuodavo į didesnius kaimus, kur erdvesnėje troboje susiburdavo valstiečiai, ir ragindavo juos rašytis į kolchozus. Liaudies gynėjai turėdavo juos saugoti nuo žmonių, kurie ne visada būdavo taikingai nusiteikę. Keletą sykių tokiose iškylose teko dalyvauti ir Henrikui. Kaimiečiai būdavo pikti, susirūpinę, kartais neklausydavo agitatorių ir imdavo šaukti, kad neatiduos kolchozui savo gyvulių ir pastatų. Jeigu ne ginkluoti stribai, gal būtų išgrūdę sovietinės valdžios atstovus.
Sužinojęs, kad bus vykstama į Melaišių kaimą, Kregždė apie tai pranešė daktarui: važiuos dvejos rogės, keturi ar penki stribai ir kolchozų organizatoriai. Jis pats mėgino išvengti šios iškylos, skundėsi pilvo skausmais, apsinuodijimu, bet Klepeckas juo nepatikėjo. Įsitaisė antrųjų rogių viduryje, arčiau pastotės šeimininko, pusamžio vyriškio, kuris piktai murmėjo, kad net sekmadienį nėra ramybės. Stribams jo burbėjimas buvo nė motais.
Važiuojant per resvą miškelį, kur niekas nesitikėjo pavojaus, staiga suterškė automatas. Arkliai pasibaidė, rogės apvirto, vyrai išgriuvo į permirkusį sniegą. „Atsišaudyti!“ – riktelėjo Fedotovas. Jis nusivoliojo į griovį ir ėmė pliekti iš automato PPD. Partizanų pozicijos buvo geresnės, nes juos dengė medžiai, bet jie pradėjo trauktis. Gal jų toks tikslas ir buvo: apšaudyti ir slinkti atgal į mišką?
Rudabarzdis Klemensas sviedžia granatą, Kostia dunksi Henrikui į pašonę: „Tratink, po velnių! Ko lauki?!“ Kregždė iššauna kartą, kitą, bet taikosi kuo aukščiau, beveik į medžių viršūnes. Kostia nulenkia jo šautuvo vamzdį, ir kulka, regis, kliudo bėgantį prisigaužusį partizaną. Šis krinta, valandėlę nejuda, paskui ima šliaužti. Po galais! – grikšteli dantimis Henrikas, turbūt sužeidžiau. Iš drabužių panašus į Vėtrą.
Palengva šūviai nurimo, stribai ir agitatoriai suropojo į krūvą, bet vis dar bijojo atsistoti. Paaiškėjo, kad nušautas Klepecko draugas Ramaldas, vaikiško sudėjimo „gynėjas“. Partorgas Neviera inkštė iš skausmo, keikėsi ir vis dar mosikavo valteriu PPK; jis buvo sužeistas į kairį petį. Fedotovas šūktelėjo pastočių šeimininkams prišliuožti arčiau, stribai įvertė lavoną ir patys sugriuvo į roges. Teko traukti atgal į Piliakiemį, nes partorgui reikėjo daktaro, o Ramaldui jau niekas nebegalėjo padėti.
Henrikas Kregždė jautėsi bjauriai, jį skaudžiai kandžiojo sąžinė: sužeidžiau partizaną, kad ir nenorėdamas, turiu lindėti stribo kailyje, vaidinti jų draugą, kasdien apsimetinėti, o mano žinios miško broliams turbūt nieko vertos. Tris dienas nepasirodė būstinėje, nesikėlė iš lovos, per miegus aimanavo ir šūkavo. Vis dėlto prisivertė nueiti, nors kamavo šleikštulys, kuris pakildavo iki galugerklio.
„Kur buvai prapuolęs? – griežtai užsipuolė Klepeckas. – Ar žinai, kas už tai gali būti?“ – „Apsinuodijau, juk sakiau. Visą laiką tupėjau būdelėje.“ – „Vis tiek turėjai prisistatyti!“ – „Galvojau, kad triedžiantis gynėjas neapgins liaudies.“ Stribų vyresnysis prunkštelėjo ir jau be pykčio tarė: „Geriau prisipažink, kad išsigandai.“ – „Išsigandau, – neprieštaravo Henrikas, – pirmąkart pakliuvau į mūšį.“
Apsimetęs, kad vis dar viduriuoja, Kregždė įslinko į ambulatoriją pas daktarą Čygą. „Kokios žinios iš partizanų?“ – pašnibždomis pasiteiravo. Gydytojas nepatikliai nužvelgė kareiviška striuke vilkintį stribą. „Nežinau, ar galiu tau sakyti.“ – „Sekmadienį vieną iš jų sužeidžiau. Atrodo, Vėtrą.“ – „Taip, Vėtra sužeistas, bet jis tvirtas vyras – išsikapstys.“ – „Perduokite leitenantui, kad labai apgailestauju, kad aš netyčiom, kad mane privertė.“ – „Nesuprantu, kodėl neini į mišką, o trankaisi su skrebais ir baudėjais?“ – „Tokia jau mano užduotis: esu nei pakartas, nei paleistas“, – gaižiai šyptelėjo vaikinas. „Aha, tada suprantama“, – numykė daktaras.
Kregždei palengvėjo, bet daktaro žodžiai sukėlė minčių apie pasitraukimą iš stribų. Su tuo jausmu vaikinas vaikščiojo keletą mėnesių: kartais pasibjaurėjimas išaugdavo, sustiprėdavo, naktį pabudęs Henrikas prisiekdavo, kad mes viską, nebeis į stribyną, bet rytą vėl gokčiodamas kiūtindavo į žalsvą apsilupinėjusį namą. Kai pavykdavo ką nors sužinoti apie stribų arba kareivių planus, nuotaika pasitaisydavo, jis vėl galvodavo esąs reikalingas. Bet, regis, Klepeckas ėmė kažką įtarti: stribams nebepavykdavo užklupti miško brolių, kartais jie patys pakliūdavo į pasalą, rasdavo neseniai apleistus bunkerius, žemėmis užžertas laužavietes.
Vieną vasaros popietę stribų vadas pasikvietė Kostią Vorovskį, Leoną Tirliką ir Henriką. „Valdžia mane ėmė spausti, kad nieko gero neveikiam, tinginiaujam, geriam samagoną ir kirkinam mergas. Turim parodyti, kad ne veltui valdišką duoną ėdam, – pasakė Klepeckas. – Tai va: nužingsniuosit į Galvokų kaimą ir padarysit tvarką.“ – „Man rodos, ten nėra banditų“, – suabejojo Leonas. „Banditų yra visur, – nusišiepė vadas. – Kostiai, kaip labiausiai patyrusiam kovotojui, išaiškinsiu, kur ir ką daryti. O jūs abu laisvi. Ak tiesa, Kregžde, kadangi tu panašiausias į buržuazinį karininką, įžengdamas į kaimą persirengsi štai šitais drabužėliais“, – Klepeckas ištraukė iš spintos sudėvėtą Lietuvos karininko uniformą.
„Kam tas persirenginėjimas, kam tas maskaradas? – nusistebėjo Henrikas. – Manau, kad vadas sugalvojo kokią bjaurią šunybę.“ – „Kas mums rūpi, – nusispjovė ilgas kaip šienkartė Leonas, – ką lieps, tą ir darysim.“ Juodu sėdėjo ant suoliuko prie stribyno ir laukė Kostios Vorovskio su instrukcijomis.
„Teks rimtai pasidarbuoti, – niūriai pasakė stribas, išgoglinęs iš būstinės. – Nesuprantu, kodėl vadas mus pasirinko? Girdi, mes kupini kovinės dvasios ir mokam laikyti prikąstą liežuvį.“ – „Ką reiks daryti?“ – pasiteiravo Henrikas. „Viską sužinosi vietoj“, – murmtelėjo Kostia.
Vakarop jie išžygiavo į Galvokų kaimą; ten turėtų atsirasti jau po vidurnakčio, kai bus visiškai tamsu. „Aplankysime Maknauską“, – prasitarė Vorovskis, kai Kregždė rengėsi karininko uniformą. „Juk jis mūsų žmogus, bildukas? – gūžtelėjo pečiais Leonas Tirlikas. – Kodėl negalėjom dieną pas jį užeiti?“ – „Taigi mes dabar banditai, miško broliai, – krenkštelėjo Kostia. – Ką, nepatinka?“
Henriką nupurtė negera nuojauta: per daug viskas paslaptinga, ar tik nekvepia krauju? Bet jei tas Maknauskas skrebų informatorius? Nebent privilios žaliukus? O kodėl aš turiu vaidinti partizaną? Niekaip galai nesueina...
Kaimas buvo tylus, tik retkarčiais amteldavo koks užsisapnavęs šuo. „Naktį viskas kitaip atrodo, – pusbalsiu pasakė Vorovskis. – Leonai, ar gerai įsidėmėjai Maknausko gryčią?“ – „Nelabai“. – „Po perkūnais, juk buvai kelis kartus!“ – „O tu pats? Gal, sakau, šita?“ Vyrai apšvietė prožektoriais kiemą. „Ne šita, – keiktelėjo Kostia. – Čiagi kryžius stovi!“ – „Aha, nuo šitos turėtų būti trečia“, – atsigodo Tirlikas.
Kai pravėrė vartus, kieme, prie tvarto, ėmė skalyti šuo. „Tu kol kas nesirodyk“, – pasakė Vorovskis Kregždei. Leonas pastukseno krumpliais į galinį langą, kur žinojo miegant šeimininką. „Kas čia?“ – pasigirdo iš vidaus. „Savi. Įsileisk!“ – „Kokio velnio reikia? Negalit dieną ateiti? Nepažįstu jūsų!“ – „Pažįsti: Vorovskis ir Tirlikas.“ Kai Maknauskas atšovė duris, Kostia įrėmė automatą jam į krūtinę. „Rankas aukštyn ir stok prie sienos!“ – „Vyrai, nejuokaukit!“ – išsigando šeimininkas. „Šunsnuki! Susidėjai su banditais!“ – „Nekliedėk!“ – „Neapmausi mūsų! Mes viską žinom!“ – „Skųsiuos Klepeckui!“ – „Klepeckas ir liepė nudėti tave kaip šunį!“ Automato šūviai buvo duslūs. Maknauskas bandė laikytis sienos, bet slydo žemyn ir žnektelėjo ant žemės. „Jėzau Marija, nušovė! – suklykė moteris. – Už ką?“ – „Stauk garsiau, kad visas kaimas girdėtų!“ – sumaurojo Vorovskis. Jis apšvietė Maknauskie nę prožektoriumi ir paleido seriją. Moteris kniubo atgal į lovą. Ėmė spiegti du nedideli vaikai, miegoję kitoje lovoje.
„Tavo eilė, Leonai! Nutildyk juos!“ – „Negaliu! Vaikus...“ – užspringo Tirlikas. „Gali! – kraupiai nusijuokė Kostia. – O jei ne...“ – ir atsuko į jį automatą. Pokštelėjo du šūviai, ir berniukai nutilo. „Matai, kaip gali! Viskas! Nešam kudašių!“
Juodu iššoko į kiemą. Henrikas apstulbęs stovėjo po obelimi. „Ką padarėt?!“ Vorovskis vietoj atsakymo tik sukomandavo įtūžusiu balsu: „Išnešk juos laukan ir paguldyk prie šulinio! Supratai?“ Kregždė nepajėgė pajudėti iš vietos. „Girdėjai?! Greičiau, šūdžiau inteligente! Kai pradės rinktis kaimynai, pasakyk, kad taip bus visiems Lietuvos išgamoms, kurie tarnauja okupantams! O mudu, Leonai, pakursim daržinę, kad būtų šviesiau. Ir dingsim. Tegu miško banditas tvarkosi.“
Henrikas lyg marionetė įžengė į trobą. Kraujo kvapas! Pašvietė prožektoriumi. O Dieve! Baisiau, nei įsivaizdavo. Ir vaikai, sugriuvę vienas ant kito. Visa šeima! Nesvarbu, kas jie buvo.
Kojos linko, ir jis vos neparklupo. Atsirėmė į staktą. Grindys ėmė siūbuoti į šonus, prožektorius iškrito iš rankų.
Ir visa tai miško brolių vardu? Niekšai, išgamos, galvažudžiai! Ne, taip nebus!
Kai iššliaužė į kiemą, pamatė, kaip ugnies liežuviai šokinėja daržinės sienojais. Šuo plėšėsi trankydamas grandinę. Kuo greičiau iš kiemo, kad niekas jo nepamatytų. Kad nepagalvotų!
Vis dėlto sutiko du vyrus, atbėgančius su kibirais. „Kas ten darosi? Dega?“ – „Dega“, – sumurmėjo Kregždė. „Tai jūs, žaliukai, padegėt?“ – „Ne, ne, – sušvokštė Henrikas sausa burna. – Skrebai. Jie iššaudė visus ir...“ – „Nemeluok! – riktelėjo gunktelėjęs vyras, jau gana gerai matomas gaisro atšvaituose. – Mes turim akis, ne akli!“
Vaikinas pamatė dar tris vyrus su kibirais, tad prisiglaudė prie liepos kamieno. Gaisrą gal ir užgesins, bet argi tai svarbiausia?
Pagaliau ištrūko iš kaimo. Perlėkė per tiltą ir krito po plačiašake egle. Girdėjo ūkčiojant sėbrus, bet neatsiliepė. Jis skrebas, galvažudys skrebas!
Parsigavęs į namus, į nuomojamą kambarį, griuvo į lovą, bet negalėjo užmigti. Vos pradėdavo snausti, prieš akis suliūliuodavo kraujas ir vis plačiau liedavosi. Ne, jis nebris! Bet nėra kur trauktis. Rikteldavo ir pabusdavo.
Rytą Kregždė nuklypino į būstinę ir metė ant Klepecko stalo maišą su stribo drabužiais. „Gana, nebenoriu daugiau žudyti!“ – „Argi tu žudei?“ – kreivai nusišiepė vadas. „Dalyvavau žudynėse, vadinasi, žudžiau. Aš išstoju iš stribų!“ – „Niekas tavęs nepaleis!“ – „Jūs ne liaudies gynėjai, o žudikai, istrebiteliai! Per savo naivumą suklydau, bet daugiau nė dienos čia nebebūsiu!“ – „Piemuo! Skystakiaušis! Dink iš akių! Ir nemėgink išsižioti! Sulauktum tokio pat galo!“
Tą pačią dieną Henrikas grįžo į Biržus. Tėvai, be abejo, žinojo, kokioj klampynėj jis buvo atsidūręs. Vaikinas jiems nieko nepasakojo, gulėjo lovoje ir nemirksėdamas žiūrėjo priešais save tuščiu žvilgsniu. Toliau nuo visko: nuo skrebų ir partizanų! Jis per silpnas, jis negali šauti į žmogų, nesvarbu, kas tas žmogus būtų. Bjauru, bet jis ne kovotojas! Jis minkštakūnis pašlemėkas!
Po kelių dienų nuėjo į karinį komisariatą ir pareiškė norįs tarnauti sovietinėje armijoje. Bus tarp priešų, bet gal ten nereikės žudyti...
Traukinys, braškėdamas šonkauliais, lekia per laukus ir miškus vis gilyn į Baltarusiją. Vis tolyn ir tolyn nuo Lietuvos, nuo kraujo, ugnies ir neapykantos, nuo beprotybės ir mirtinų grumtynių, kur įsikibę vienas kitam į gerklę dantimis it mitiniai žvėrys tąsosi žmogus su žmogum.
2014