1921 m. spaudoje pasirodę Kazio Binkio eilėraščiai – „Vėjavaikis“, „C 40°“, „Vokiškas pavasaris“ – savo apnuoginta ir chaotiška pojūčių kalba, netikėtais matymo rakursais, „kosminėmis“ hiperbolėmis jau aiškiai bylojo, kad poetas peržengė Rubikoną, skyrusį klasikinę, melodingą ir harmoningą, poeziją nuo naujosios – disonansiškos, konvulsingos, sujauktos, kaip ir pati imperialistinių karų ir ekonominių krizių draskoma epocha. 1922 m. grįžęs iš Berlyno, K. Binkis Kaune, didžiojoje universiteto salėje, skaitė pranešimą apie ekspresionizmą. Tais pačiais metais jis išleido „Keturių vėjų pranašą“ – savo naujų literatūrinių simpatijų ir siekimų manifestą, kuris iškart atsidūrė priešingiausių nuomonių sūkuryje.

1923 m. pasirodė jos naujosios poezijos rinkinys „100 pavasarių“. Naujuoju poezijos keliu K. Binkis pasuko ne kaip įniršęs maištininkas, o kaip jaunas, šaunus ir nerūpestingas vėjavaikis, kaip putojančios jaunatviškos energijos nešėjas. Čia glūdėjo jo lyrikos poetinis grožis kartu jos idėjinis seklumas, jos greito kūrybinio išsekimo priežastis.