tekstai.lt

Kazys Boruta. Eilėraščių rinkinys „A-lo!“ (1925)

b_208_308_16777215_0___images_stories_alo.jpg           A-lo! pirmoji poetiška raketa.

           Tegu sau kiti – poetai, o aš –
           darbininkas, nes žinau, kad dirbu žodžio
           fabrikoj, kad talžau ir talžysiu visas
           šiūkšles ir suodžius žemės smagenų
           centre susirinkusius.
           Dirbsiu daiktus, kad jie žmonių
           smagenyse biauriau sprogtų, negu
           dinamitas, todel spiaunu į visokius
           prietarus, kurie galingą darbininko
           dvasią žudo ir drąsiai sveikinu darbą.

           K a z y s   B o r u t a

           1925 m.



*  *  *

Visiems – kas juodą dieną –
dirbtuvių žaizdruose ritmingai kalat rytą
ir vargo dirvose išvarot badui vagą
bei želdinat raudonosios dienos
atolą –:
            A-lo!
 

        Tik šiandien veikia Elta!
        Klausyk ei, Rosta, Reuteri,
        ir Azijos, Europos agentūros visos,
        Amerika įtempk ausis –
        per okeaną žodžiai skrieja –
        ir negrų tautos įrėžk į smagenis
        sukilusių vergų devizus: –
        paleidžiu žodį – visam pasauliui –
        per raudono spektro prizmę,
        iš Kauno radio stoties –:
            A-lo!
Krūtinėj trūni dinamito mašina
ir jos elektra r t
nušvies raudonosios ugnies liepsna
dirbtuvių, fabrikų viršūnes, gatvių tarpukalnes
ir slėniuos verkiančius papievius kaimo.



VASARA KAIME

Žali veršiai pievose bliauja,
nes žala per velnią net žala –:
žolės, dobilai ir vasarop vasarojus
prisnūdo prie žemės sapnu žaliuoju.

Klampoja buliai dobilų žalių –
vos pradėjusių rausti – ragauti,
veršiai per žalią vasarop vasarojų patraukė,
o karvės mykia iškrikusio mitingo.

Piemuo pliaukši papliauška manifestą:
– Rinkitės mitingan veršių ir bulių
rinktinės, nes žolės, dobilai ir vasarop vasarojus
prisnūdo prie žemės sapnu žaliuoju.
                                Ali,
                               alio
                Tu nusijuok, kaip vasara,
                beržų, klevų šakose
                pavasariop. Tepražydės
                akyse
                rytas
                ties kaimiška grinčia
                nors vakar dar
                čia siautė dargana,
                bet šiandien,
                o gal ryt
                suriks
                žaliai beržai –:
                                       Ali,
                                       alio!
                Ragai triūbų
                neduos per nakt užmigti,
                sapne –
                               jau vasara
                ant gonkų juokiasi,
                kad daužosi širdis
                girta:
                – Eikše. Tu –
                būsi mylima,
                nes –:
Leidosi saulė...
Kaimo gale ūžia armonika,
laidosi gerklės jaunatvės
ir daužosi langan seklyčių.
Mergos!
Piemenės!
Kaišyti palubes grinčių!
Gonkas beržinėm šakomis nukarti!
Režk, muzikante, tau bus magaryčių –
grindys vergijos suskils.
Ko niurni,
triūpe,
kaip džiusnos telyčios –
laukus dar suspėsme ištarti.
Šią naktį
pro kraigą, pro gluosnius
saulė vasario vasaron žvelgia
ir prieširdžiuos pirmos purienos
pražydo. Tu būsi.
Ateisi.
Šrdis –:
        beržų, klevų pavėsis,
        jos gelmėse bedugnės meilės marios,
        kur moters laukiančios uždegę lūpose
        giedrias svajas pavasario raudono.
        Ko laukiam – tu žinai.
        Iš vargo užjurių
        ateik
į prakaito marios –:
nuplausime visas sutras,
kad senos motinos pažvelgs
pro langą sodžiun
ir piemens pievose
suriks: –
                Ali,
                alio!
Dangus į žemę griūva.
Ir kaimas nusijuoks,
pro lūpas suodinas
nubėgs
giedringa vasaros banga,
iš saulės prieširdžių tada
paims juodos sau duonos
kepalus.
            Tai kaimas nusijuoks
tarp marių prakaito.



TURGAUS TRAGEDIJA

Parduoti, tai – parduot,
nors galva mušk į sieną!
Ne šiandien, ryt ateis žandaras geras –
nė dėku, nė išgrau – išjungs iš žagrės bėrį
ir – nusives
                  Visvien vienodas galas –:
ar žagrė vilkt ar spekulianto brikas tempt,
visvien,
ne šiandien – ryt, o giltine papiaus.
Ė, kas man darbo!
Šnapso buteliuką ant ratų pasidėję
šnekasi kaimynai ir –
ūsą raito,
o moteris liūdna
kampe verkšlena.
Negreit
dar diedas eis vežiman sėsti,
negreit kaimynai baigs ir šneką ilgą.
Amželis visas kas? – Ik kelių purvas juodas,
verkšlenanti pati per visą margą dieną,
nuogų vaikų prie pečiaus
kelios eilės.
– Namo!.. Eik po velnių! Namo...
Ė, pilk brolau! Išgersim po stikliuką.
Gyventi – vargas vargti, nes ten: –
ir sienos griūvančios apleisto tvarto,
ir purvinas, lig juostai, kiemas,
ir marios prakaito juoduos dirvonuos
lietos...
– Ė, pilk, brolau!
Į snukį gausi, boba.
Tylėk! –
Nutilo ji.
Negreit dar sartis temps vežimą
ir ratai, kaip veseilioj, svotai šoks
bei šiauduose miegos užvirtęs vyras, –
negreit... Ir jomarko triukšme
per veidus raukšlėtus nuriedo ašara.
– Ė, pilk, brolau! Išgersim po stikliuką.
Gyventi – vargas vargti.



NAUJŲ DIENŲ GATVĖJ

I.

Vargas vargui nelygus,
kaip miesto kultūros grobai su štangom
prie lango. – Ko verki, mama, kaimo
pastogėj, visur man gera. Piliečiai!
Anons!
Žiūrėkit pro plieną,
betoną ir štangas žvėries 19 metų,
kurio krūtinėj gegužio rytų
visas šimtas. Girdit?
Pro lenciūgų mūziką juokas –
negi betonas ir štangos valią sulaužo?
Ei, ramūs žiopliai!
Neramus ten padauža.
Daužosi gyslota kumščia
už stanguotų durų. Verkit!
Verčias raudonų lozungų eskadra
pro miesto grobus su štangom
ant lango. Kraigo gaidys
rodo vėtrą. Viesula, sulos!
Ir pavasariop gerklė
išdžiūsta.
Drėgna šiluma
varva per kaktą, a... a...
Drūtos dar štangos,
bet plienas, sau – plienas,
o gysluotos kumščios
tur – jėgą.

II.

        ... Ir liūdna, ir kartu,
ir juokas vasarinės saulės laukuose
pro atdaras gatves į miestą įsiverš –:
ir langus ir duris per vasarinę šventę
išpuoš klevais, beržais. Akysna
pažiūrės pavasaringa saulė
naujų laikų žara –:
ir žemės lūpose
žydės
rytinių pievų šypsena... Girdi, lyg griauna?
Vidurnakčio mieste neaiškus riksmas
tarp barikadų skurdo, vargo. Sakai,
kad proletarai lermą kelia
sūtemų gatvėj?
Lyg suokia?
Tai viesula smagi jau atveria duris,
visas šiukšles, purvus nušluos nuo vieškelio
ir kelią nubarstys kraujo aguonų
gruodu. Aš – rytas lūkesio.
Ko lauki, mylima? – Ir aš ir tu gatvėj
Naujų Dienų –:
pripilk visus stiklus, kaip lašą,
akyse smeik, kaip žaibą vylyčias,
jos tau išduos manus griekus:
aš – smuklė ir dangus.
Ė,
ech -!
Žydės
akyse vasara
ir širdys motinų drebės,
nes jos išgirs pirmus žingsnius –:
tai vargo sūnūs žengs pirmyn,
kaip orlaivių eskadra ore.



SŪTEMOS DIRBTUVIŲ KVARTALE

Ant karčiamos slanksčio užmik mėnesieną,
išryto į darbą suriks vėl sirėnos,
suriks ryt iš ryto,
o šianakt – naktis –:
armonika verkia ant sūtemos kelių
dirbtuvių kvartale.
– Mergaite, jei kasos,
kaip vėtros kalnuose palaidos,
jei lūpos, kaip vasaros saulė 12 valandą, –
eime,
išsigersime, kaip geria
jaunatvę ik dugno dirbtuvių sirenos.
Spiegia armonika prietemoj miesto;
liemenį lankstų laužo mergaitė –:
armonika verkia!
Teverkia per naktį – dirbtuvių kvartalas!
Neverk motinėle, toli nakties galas –
ašarų upė išdžius. Geria per dieną
jaunatvę dirbtuvių sirenos,
te naktį nupirks kūną – badas.
Gyslos ištyso. Gyvoji armonika
agonijų ariją spiegia
Ė, nieko!
Gyvenam!
Ei!
Ech!
Išsigersime,
kaip geria degtinę dirbtuvių kvartale.
Ryt duonos nebus, užporyt – pasikarsime,
neverk! Mūs tokia dalia.
Tegu sau.
Ė, ūžk, karčiama!
Aludėj neliūdna, tik liemenį lanksto
girta prostitutė ir tėvas apakęs,
per nemigos naktį, armoniką
tampo.
Tėvai! Atverki akis,
armoniką trenk vidur gatvės.
Duktė! Ar matai kur duktė?
Neverk, motinėle, toli nakties galas –
ašarų marios išdžius.
Geria per dieną
jaunatvę
dirbtuvių sirenos,
te naktį nupirks kūną – badas.
Aludėj per naktį – neliūdna.
Spiaut, kad armonika verkia ir skundžias
ir neregiui smūtna – -



GYVENIMUI

Išlėkime gyvent, kaip šautuvo kulka
mirtin!
Aš – jaunas, tu – jauna,
nors vyto jaunysta
ir kraujas iš kanalų kūno
išgertas iki paskutinio lašo tų,
kur geria prakaitą visų.
Tačiau grąžink man meilę mano,
kuri dar rėkė gyslose bernioko
per dirvą plėšiant vagą po vagos.
Grąžink!
Aš dovanot nemėgstu!
Dantis šaipau raudonam snuky –:
jei mirt – tai mirt,
gyventi – tai gyventi,
nes cirke kūno
perdaug gyslų įtemptų,
kur šoka šokėja – jaunatvė,
ir mėlynuos kanaluos dar persmarkios srovės,
jei smagenų danguj zigzagai trankos drįst: –
gyvenimui rūsčiam statyti kietą kaktą: išgraušk,
jei ten raudonojo granito plentas.


Eilėraščių rinkinys „A-lo!“, Kaunas 1925 m.
Kalba autentiška