Faustas ir Margarita

       Skrisdama ji visada stengdavosi atsisėsti prie iliuminatoriaus. Kiek daug galima per jį išvysti: Aliaskos sniegynus – baltais debesim iškloti jie būdavo tikresni už tikrus, nes tiktai iš aukštumų žvelgiant buvo galima pajusti jų begalinę erdvę; gimtus Gruzijos kalnus, kurių ilgėjosi, nes ilgai nematydavo mokydamasi aspirantūroje Maskvoje; kartais žaibai baugiai nutvieksdavo erdves – atrodydavo, kad žemė dega, o keleiviai ramiai miega nejausdami, kad sudegė oro uostai, jų namai, ir jie liko kabėti ore, kol baigsis degalai; kildavo ryto saulėje nežinomų architektūrų debesų pilys, rausvi jų kuorai ir bokštai; pro perregimus baltus nėrinius lyg gražios mintys vinguriuodavo upės ir kaitroj virpėdavo girių žaluma; galima buvo šiaip žvelgti į erdves, kur žvilgsnis nesutikdavo nieko įprasto, kas jį sustabdytų, kas priverstų grįžti atgalios, o mintys tada – laisvos, pati nebežinai, kur jos klajoja.
       Netrukus turėjo pasirodyti Vilnius. Tolumoje jau brėžės jo šviesų pašvaistė. Margarita Margašvili pirmą kartą skrido į Vilnių. Atostogos – ir ne į Kaukazą, kurio tarpeklių ir baltų viršūnių labai pasiilgdavo, o į Vilnių. Seniai ruošėsi pabuvoti šiame mieste ir jo nemaišė – kaip ne vienas – su Ryga. Seniai ruošėsi. Tarytum atspėjęs jos mintį, gidu jai pasisiūlė nepažįstamas vyriškis. Čaikovskio salėje ji klausėsi Richterio. Šalia sėdėjo vyriškis – išbalusio sustingusio veido.
       Keistas. Ji negalėjo ramiai, susikaupusi klausytis muzikos – erzino tas šalia sėdintis žmogus. Pertraukos metu jis neišėjo iš salės – liko sėdėti kaip sėdėjęs. Po pertraukos ji akies kampu pažvelgdavo į jį – ne, veidas nesustingęs. Tas vyras – net ištiesti jo rankų pirštai – klausėsi. Iš rūbinės jis paėmė jos paltą – padėjo apsirengti. Ji padėkojo ir nusijuokė: „Jūs ir rankomis klausotės!“ Vyras rimtai atsakė: „Aš tolokai važiavau pasiklausyti, tai ir stengiausi labai“. Susipažino. Ji pasakė savo vardą: Margarita. Vyriškis padavė vizitinę kortelę ir tarė: „Vėliau paskaitysite. O dabar štai ką aš jums pareiškiu: man atrodo, jums reikia pamatyti Vilnių. Atvažiuokite. Aš pabūsiu jūsų gidu. Nebijokite, nevesiu įprastais gidų takais: pažvelkite į kairę, pažvelkite į dešinę… Prašau. Kviečiu!“ Atsisveikino. Ji pažvelgė į kortelę. Joje: Faustas Dilys. Buvo labai keista, kad jo vardas – Faustas, vyro tokiu vardu kaip gyva nebuvo sutikusi. Margaritos dar nevaržė šeima, tačiau (nors sau neprisipažino) ji jau gyveno neaiškiomis nuojautomis apie savo būsimą šeimą, ir štai ji važiavo pažiūrėti Vilniaus, apie kurį buvo nemažai girdėjusi. Pasiuntė telegramą savo būsimam gidui ir išskrido save patikinusi, kad jai nieko daugiau nereikia – tik miestą apžiūrėti. Jau artėjo jo žiburiai, lėktuvo sparnas jau pradėjo juos dengti ir gesinti. Margarita godžiai žvelgė į žiburius. Labai keista, bet juk tarp šių šviesių mažų taškų vaikšto dideli žmonės, kurių nematyti, ir šiuo metu, kai ji skrenda, žmonės tenai myli, kenčia, džiaugiasi, liūdi. Visų miestų žiburiai tokie vienodi – atrodo, nusileidusi tik tą vienodybę ir terasi. Magėjo kažką pajusti, atspėti, kai žvelgė į Vilniaus žiburius. Tasai išbalęs Fausto Dilio veidas… Ką jis slepia? Vilniaus žiburiai ir buvo tasai nepažįstamas, bet kažkuo patrauklus veidas. Šį veidą tuojau išvydo lipdama iš lėktuvo – Faustas Dilys laukė prie trapo. Juk neleidžiama! Visi sutinkantieji ten toli, už tvoros, pasistiebę stengiasi įžiūrėti savuosius. Ne be reikalo – Faustas! Ir ranką jau atkiša padėdamas nulipti nuo paskutinio laiptelio.
       – Turbūt reikėtų susipažinti, – tarė Margarita.
       – Mes juk nuo amžių pažįstami: jūs – Margarita, aš – Faustas.
       – Kodėl jūs – Faustas?
       – O kodėl jūs – Margarita?
       – Gruzijoje daug Margaritų, o Faustą regiu pirmą kartą per visą savo sąmoningą gyvenimą.
       – Mama, mano nelaimei, dainavo Kaune su Šaliapinu Guno operoje „Faustas“. Galvoju, kad šį įvykį įamžino mano vardu.
       Faustas paėmė jos lagaminą iš bagažo krūvos. Išvedė į aikštę priešais oro uostą.
       – Ten, žinoma, stovėjo paminklas?
       – Atspėjote. Stovėjo. Jums gaila, kad nebestovi?
       – Ne. Man negaila.
       – Prašau, – atidarė žigulių dureles.
       – Kur jūs mane vešite?
       – Pas mamą, kuri mane pavadino Faustu.
       – Prašyčiau nuvežti mane į viešbutį.
       – Nevešiu.
       – Kaipgi nevešite!
       – Gerbiamoji Margarita, ne visi Faustai yra tokie, kaip aną aprašė. Taigi jums nereikia nuogąstauti. Mama bus laiminga, kad galės dar vienam, negirdėjusiam, papasakoti, kaip ji dainavo su Šaliapinu ir Kipru Petrausku. Jūs kantriai išklausykite, tai bus užmokestis už prieglobstį.
       – Ką gi, vežkite pas savo mamą. Nenorėčiau trukdyti.
       – Atvirkščiai. Jau sakiau.
       Faustas sėdo prie vairo, užsimovė pirštinaites, atsilošė ir akimirkai sustingo.
       – Tai – ritualas? – paklausė Margarita.
       – Taip. Mažai nestandartinių ritualų. Pasistenkime bent tokius sau sugalvoti.
       Jis nardė lenkdamas mašinas.
       – Lėčiau, – paprašė Margarita. – Aš noriu įsižiūrėti.
       – Namų šviesos visur vienodos.
       – Ne!
       Jis važiavo lėčiau, o ji priglaudė skruostą prie vėsaus lango ir žiūrėjo. Ne, nevienodos sienos. Blokinės – taip, bet, dėkui Dievui, yra ir neblokinių. Tylėjo ir žiūrėjo.
       – Ką matote? – paklausė Faustas.
       – Juodu stovi. Mergina turi rankoje gėlę. Ir ja taip žaidžia, kad gražu.
       – Vilioja jį?
       – Galbūt.
       Senojo miesto gatvė. Siaura, vingiuota, su senoviškais žibintais.
       – Dabar?
       – Čia – gražu.
       – Galbūt. Man – ne.
       – Kodėl?
       – Nekenčiu senovės imitacijų. Kaip ir kitų imitacijų.
       – Tai grynai asmeniška nuomonė.
       – Sutinku.
       – Jos vinguriuoja, lyg norėtų pasislėpti pačios nuo savęs. Bet joms nesiseka.
       – Literatūra.
       – Kas – literatūra?
       – Vinguriuoja… Nesiseka…
       – Ar jūs visados taip su manim kalbėsite? Gal vis dėlto pasukite prie viešbučio.
       – Aš dažniausiai tyliu.
       – Irgi nieko gero.
       – Truputį jaudinuos. Tai ir išeina šitaip kvailai.
       – Dėkoju.
       Balta Katedra apšviesta, o ant kalno – pilies viršūnė. Tarytumei ji pati spinduliuotų.
       – Čia tikrai gražu!
       – Nematome mes, Margarita. Skubam, bėgam, sėdim už stalų, stovim eilėse, baramės su pardavėjom – nematome.
       – Gaila.
       – Žinoma, gaila.
       Pervažiavo tiltą ir į kalną kilo žalia gatve. Vėlei – bažnyčia.
       – Daug.
       – Ko?
       – Bažnyčių. Vadinasi, buvote – o gal esate – labai pamaldūs?
       – Lupdavosi jų šventoriuose lenkai su lietuviais. Nes vieni galvojo, kad Dievas kalba lenkiškai, antri tvirtino, kad lietuviškai.
       – Dabar nesilupa?
       – Galvoju, kad ne. Nors dūšioje… Ką gali žinoti!
       Įsuko į gatvelę, kurios gale juodavo miškas.
       – Meškų yra?
       – Paskutinė nušauta prieš šimtą metų.
       Sustojo, išlipo, atidarė vartus ir įvažiavo į akmenine tvora aptvertą kiemą.
       – Atvykome.
       Margarita išlipo. Kiemelis – mažas, vos mašina telpa, žaliais vijokliais apibėgusiom sienom namelis, gėlės prie jo.
       – Negalvokite, kad aš šitą rūmą pastačiau ir aptvėriau.
       – Aš ir negalvoju. Kur ten jums!
       – Teisingai. Tėvo palikimas. Buvo architektas, ir geras. Negalvokite, kad rūmas toksai mažas – tilpsite.
       Paėmė lagaminą ir vedė ją takeliu, abipus kurio po karštos dienos sklaidėsi gėlių kvapai. Atsidarė durys, nuo slenksčio vieną žingsnį viešnios sutikti žengė motina.
       – Sveiki sveiki. Faustas sakė. Laukiau.
       – Ar netrukdysiu per daug?
       – Oi ne! Svečiai šiame namelyje – reta šventė. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti dvejų metų svečius. Sūnus nemėgsta svečių, jūs – miela išimtis.
       – Taip jau iš karto, mama, ir pradėjai peikti savo sūnų!
       – Tegul Margarita žino, ką sutiko. Prašom prašom tolyn.
       Ją įvedė į kambarį. Lyg ir ne kambarys. Prieš Margaritą augo eglaitė, ir atrodė, kad švyti jos šakos. Motina uždegė šviesą. Beveik visa kambario siena buvo iš stiklo, už kurio švietė toji eglaitė.
       – Čia bus jūsų kambarys, – tarė motina.
       Margarita vis tebežiūrėjo į patamsėjusią eglaitę.
       – Nebijokite – tai ne paprastas stiklas. Kai nenorėsit, kad eglė šviestų, štai paspauskite – ir ji nebešvies. Vakarienė, – parodė stalelį. – Čia miegosit – paklojau toliau nuo to stiklo. Man iš pradžių jis irgi buvo įtartinas. Nepermatomas iš lauko ir labai tvirtas. Paliekame jus. Apsipraskite, išmiegokite. Labanakt, Margarita.
       – Labanakt, Margarita, – ištarė ir sūnus, stovintis už motinos.
       Ji liko viena. Užgesino kambaryje šviesą, palikdama švytėti tik eglaitę.
       – Gražu! – ištarė gruziniškai. Ir jai nebuvo keista, kad vakar vakare pro aspirantų bendrabutį kriokė mašinos, už blokinės sienos violončelė kartojo vis tą patį ir tą patį pratimą. Lyg taip ir turėjo būti – išvažiuoti ir rasti šią tylą su šviečiančia eglaite.
       Rytą Faustas paklausė:
       – Ką jūs žinote apie Vilnių?
       – Ką žinau? Negalvojau. Va eglaitė – ji šviečia naktį, va akmenų tvora. Tai jau žinau.
       – Aš jus prašau susikaupti.
       – Kaupiuosi. Onos bažnyčia… Aušros Vartai… Adomas Mickevičius… Čiurlionis. Krasauskas… Kamerinis orkestras… Daugiau… Daugiau nieko.
       – Šiai dienai pakaks. Aš – jūsų tarnas ir gidas.
       – Rasčiau ir pati. Jums į darbą reikia.
       – Nereikia.
       – Kodėl?
       – Šiandien nenoriu.
       – Hm… Gera, žinoma, nenorėti. Bet ką jūs dirbate?
       – Labai sudėtingas klausimas. Matote, žmonės pagamino daug mašinų ir visokių daiktų. Pagaminę apsižiūrėjo – nelabai gražu, kai tarp šitos geležies ir plastmasės reikia gyventi. Ir jie tarė: tegul dailininkai puošia mūsų buitį. Aš ir esu vienas iš tų puošėjų. Dizaineris. Didelis mūsų veiklos privalumas – man kartais leidžia apie tą puošimą galvoti namie. Važiuojam!
       Faustas įvedė Margaritą į kiemelį, kur kadaise gyveno Adomas Mickevičius. Nužvelgė Margarita balkonus, supančius kiemelį, rasa sutviskusius kiemo akmenis, gėles viename lange ir prie jų saulutėje išsitiesusį kaip ilgas katiną, senutę žilom garbanom kitame lange – lyg senų laikų paveikslą – ir jai pasirodė, kad šiame kiemelyje laikas sustojo tais metais, kai Adomas čia stabteldavo, kaip jinai dabar, ir sakydavo: rasa, gėlės, katinas, senutė.
       – Tiktai Marilės trūksta, – tyliai, kad nesutrikdytų kiemelio ramybės, sušnabždėjo Margarita.
       – Aš jums atvesiu ją, – atsiliepė Faustas.
       Jis lydėjo Margaritą senamiesčio gatvelėmis ir sustojo prie vieno seno apsilaupiusio namo, parodė langą antrame aukšte. Langas kaip langas – stora siena, o jis, lyg išsigandęs šviesos, įdubo į ją. Faustas deklamavo:

      
       Margarita paklausė:
       – Mickevičius? Marilei?
       – Taip, – atsakė Faustas. – Šiame name anais maloniais metais buvo užeigos namai. Juose apsistodavo į Vilnių atvažiavusi Marilė Putkamerienė, grafo Lauryno Putkamerio žmona. Sėdėdama prie šio lango rūkydavo pypkę – jinai rūkė – ir žiovaudavo.
       – Nenoriu šito žinoti!

      
       – Čia – kas?
       – Baironas.
       – Ačiū. Užteks!
       Prie Šv. Onos bažnyčios rateliu stovėjo turistai, ir jiems jauna gidė kalbėjo apie gotiką, apie tai, kad Napoleonas norėjęs ant delno parsinešti šią bažnyčią į Paryžių. Faustas klausėsi klausėsi, paskui priėjo prie turistų ir garsiai tarė:
       – Saulius Murmulaitis!
       Gidė nutilo ir nieko nesuprasdama žvelgė į priėjusįjį.
       – Saulius Murmulaitis! – pakartojo Faustas.
       – Jūs ieškote jo? Mūsų grupėje tokio nėra.
       – Gerbiamoji! – tarė Faustas. – Aš negaliu ieškoti ir negaliu rasti Sauliaus Murmulaičio, nes jis žuvęs. Prašau papasakoti turistams apie Saulių Murmulaitį. Napoleonas gal palauks, jam lyg ir turėtų pakakti bažnyčių Paryžiuje. Kino operatorių Saulių Murmulaitį iškėlė kranas prie šių bažnyčios bokštų. Jis norėjo ekrane parodyti, kaip virpa šie bokštai nuo važiuojančių pro šalį mašinų trinkėjimo. Jis filmavo, o kranas sulūžo ir griuvo. Murmulaitis, apglėbęs filmavimo kamerą, nukrito vidury šios gatvės ir užsimušė. Operatoriaus išsaugotą – nesudužusią – kamerą įdėjo į jo karstą. Eisena lėtai judėjo gatvėmis – Murmulaičiui leido neskubant atsisveikinti su savo miestu. Rikdė gatves su juo atsisveikindami taksi. Kaip matote – mašinos gatve tebevažiuoja ir šiandien, o toje vietoje, kur nukrito Saulius Murmulaitis, asfaltas neiškirstas ir nepasodinta gėlė. Išverskite, gerbiamoji, mano žodžius svečiams.
       Faustas grįžo prie Margaritos. Ji matė, koks jis įniršęs.
       – Ar negalėjot tai ramiai pasakyti, – tarė, kai Faustas jai išvertė savo žodžius. Juodu kalbėjo angliškai, nes abu šią kalbą gerai mokėjo. – Argi kalta ši jauna gidė? Matėte, kaip ji susigūžė, lyg būtumėt ją mušęs.
       – Aš – ne gailestingųjų paslaugų biuras!
       – O nekenktų juo pabūti!
       – Gerai. Daugiau nebepyksiu.
       Žvelgiant į Aušros Vartų žemiškai gerą ir moteriškai taurų Švenčiausiosios Mergelės veidą, Margaritą vėl apėmė tasai graudus gerumas, kurį atsinešė čia iš Adomo Mickevičiaus kiemelio. Trys moterys priešais paveikslą – senutė ir dvi jaunos. Nelaimingos, jautė Margarita, tegul pasiguodžia, tegul. Šviesoje žibėjo sidabrinėmis širdimis nusagstytos sienos – ramybė čia, atrodė, nebuvo pavaldi nei amžinam laikui, nei vienadienėms žmonių aistroms.
       – Nesuprantu, ką žmonės čia randa! Paveikslas – labai vidutinis, tos banalios širdys ir kojos išgijusiųjų Šventajai Mergelei užtarus! Tamsybė, ir daugiau nieko!
       – Patylėkite, – paprašė Margarita.
       Rasų kapinės kilo ir leidosi – kilo ir leidosi nuo kalvų kryžių miestas.
       – Aš jus noriu nuvesti prie vieno kapo, – tarė Faustas. – Tylėkite ir eikite su manim.
       Juodu pro kryžius ir akmenyse iškaltus veidus priėjo kapinių pakraštį. Margarita pamatė žolės žalumoje kažką baltą. Ėjo artyn, ir tasai baltas brėžėsi vis ryškiau ir ryškiau. Tiesiog iš žolės iškilusios balto granito rankos laikė apglėbusios urną – pajuodusią, aprūdijusią. Tai buvo moters rankos – laibi pirštai švelniai glėbė urną su kažkieno pelenais, pirštai buvo tokie gyvi, kad visiškai nenustebtumei, jeigu iškilusi iš žalumos gelmių moteris priglaustų šią urną prie krūtinės. Margarita ieškojo kokio nors užrašo. Užrašo nebuvo.
       – Dailininkas, – paaiškino Faustas. – Miręs labai seniai. Jis pats šias rankas sukūrė ir testamente paprašė, kad jos apglėbtų jo pelenus. Čia užmirštu viską, nes viskas yra niekai prieš šį stebuklą. Jūs pamatytumėt šį vaizdą žiemą! Kokie rembrantiški šešėlių efektai!
       – Urna – rūdžių paėsta. O rankos – lyg vakar iš granito iškaltos!
       – Aš saugau, kad jos būtų baltos.
       – O užrašas?
       – Buvo. Juodo granito plokštėj. Ją, matyt, pasiėmė koks nors namo savininkas. Ir guli ji apversta prie kokių nors gražių baltai dažytų durų.
       – Nuveskite prie Čiurlionio kapo.
       – Prašau. Štai šis takas. Aš neisiu.
       – Kodėl jūs neisite?
       – Negaliu.
       – Kodėl negalite?
       – Nekenčiu. Ir myliu.
       – Ko nekenčiate ir ką mylite?
       – Čiurlionį.
       – Gražiausia! Ir Čiurlionio nekenčia!
       – Ne tai! Ne tas žodis! Jis iš manęs atėmė viską, ką, man atrodo, aš norėčiau nutapyti. Viską! Visa, ką mėginau daryti, – pats supratau, – tik epigonizmas. Jis jau nutapė!
       – Silpnas jūs.
       – Galbūt. Bet eikite viena.
       Paskui juodu dar ilgai vaikščiojo senamiesčio gatvelėmis. Graudus gerumas! Margaritos šis jausmas neapleido iki vėlaus vakaro. Bet jį, tą gerumą, vis drumstė Fausto žodžiai. Tai jau vargino, erzino ir pagaliau labai įgriso. Vakarienę namelyje valgė iš senų gėlėto porceliano indų. Sidabriniai šaukšteliai, peiliai bei šakutės. Šeimininkė, kaip ir buvo sakęs sūnus, pasakojo apie Šaliapiną, apie tą ypatingą neužmirštamą įspūdį, tą vokalo šventę! Pasakodama kartais kreipdavosi į sūnų:
       – Tu, žinoma, gali išeiti, kol aš pakalbėsiu su viešnia. Aš matau tavo nelaimingą veidą!
       Faustas pabučiavo motinai ranką.
       – Nieko, mama. Neabejok mano ištverme ir pasakok!
       Kambaryje, kur švytėjo eglė, Faustas paklausė Margaritą:
       – Kokie įspūdžiai? Banalus klausimas, bet nieko geresnio nesugalvoju.
       – Aš mažai dar mačiau, bet miestas – yra.
       – Daugiau ir nepamatysite. Naujuos kvartaluos šunys sienas kojomis ramsto, o vaikai jas išraižo įvairiais žodžiais.
       – Ar jūs mylite ką nors?
       – Negalvojau. Turbūt ne. Tas rankas.
       – Kapinėse, taip?
       – Kad ir taip! Matote, mūsų mylėjimams ne per daug liko erdvės. Ji jau beveik visa uždaryta standartais. Ir siūlo mums juos mylėti. O aš nelabai to noriu. Tiesą pasakius, tai niekam ir neįdomu. Tik neperženk rutinų nustatytos ribos. Visur tas pat. Tenai šneka apie Dievo meilę ir slepia raketas žemėje, kad ją išsprogdintų su Dievo bažnyčiomis ir žmonėmis. Žmogus – nulis. Niekas jo nieko neklausia. Tai aš žiūriu į anas rankas ir visiems sakau: eikite jūs visi po velnių!
       – Man jūsų negaila. Visiškai.
       – Man išeiti?
       – Taip.
       Rytą Margarita paprašė:
       – Nuvežkite mane į viešbutį.
       Ir nustebo: Faustas ėmė juoktis. Jis taip nuoširdžiai kvatojo, lyg būtų tapęs visai kitu žmogum. Pagaliau nurimo ir tarė:
       – Atrodo, prisivaidinau! Norėjau būti labai reikšmingas! Iš tiesų juokinga! O jūsų – klausau.
       Išėjo. Ir tuojau mašina sustojo už eglaitės. Faustas Margaritą pakvietė:
       – Prašau. Karieta laukia.
       – Ne! Šiandien aš dar nevažiuosiu į viešbutį, – atsakė Margarita.


       Kas ji?

       Žmona išėjo į bažnyčią. Niekada neidavo. Dievas jos nedomino, nes neturėjo jam laiko. Grįžau iš JAV – žmona eina į bažnyčią. Turiu paaiškinti, ko aš buvau JAV. Mane išmainė. Anksčiau mainydavo arklius, dabar maino mokslininkus. Moksliniai mainai. Šį tą nutuokiu apie metalų rūdijimą ir kovą su tuo rūdijimu. Matyt, reiktų pasakyti ir apie tai, kaip mane mainė. Iškeitė į psichologą. Jis atvažiavo anksčiau. Skaitė Vilniuje paskaitas. Ėjau paklausyti. Skeptiškai nusiteikęs: ką gali pasakyti mūsų eilėse prie dešros pavargusiems žmonėms psichologas, kuris turėjo reikalų su fermeriais ar bankų tarnautojais? Klydau. Džiaugiausi, kad klydau. Pasirodo, žmogus, kaip ir metalai, sudarytas iš adekvačios medžiagos. Į Berklio universitetą žmona atsiuntė gausybę telegramų. Jose pasirašydavo: žmona. Lyg aš šito nežinočiau. Matyt, šis parašas buvo skirtas kitoms, jos nuomone, smalsioms moterų akims. Primityvoka. Per tuos du mėnesius pirmą kartą pajutau Lietuvos ilgesį. Tai buvo namų ilgesys. Nekonkretus. Visaapimantis. Gražus miestas – San Franciskas. Į universitetą eidavau pro didelį užrašą ant namo: Petraičio krautuvė. Baltas miestas prie žydrų vandenų. Svetimas. Ne visai taip. Nepažįstamas. Man atrodo, jog ir pažinęs, jo niekados nepamilčiau. Pamilstama tik tai, kas iškentėta. Aš galiu Berklio universiteto studentams kalbėti apie koroziją, bet noriu, kad šios nebūtų pirmiausia Lietuvoje, o ne ten. Jeigu išrasiu antikorozinę medžiagą, nebūsiu pavydus, vėliau pasakysiu ir kitiems. Žinoma, ten kolegos teiraudavosi manęs apie žmogaus teises. Dažniau klausdavo tie, kurie žinojo, ką aš turiu atsakyti. Ginčysis, jeigu atsakysiu ne taip, kaip jie nori. Kam klausti, jeigu žinai atsakymą! Aš primindavau jiems jų rašytojo Artūro Milerio žodžius: „Valstybė, kurios žmonės bijo vakare išeiti į savo miestų gatves, neturi jokios moralinės teisės mokyti kitų, kaip jie turi gyventi“.
       Didelis ilgesys. Nežinojau, kad tokio esama. Į simpoziumus išvažiuodavau savaitei, dviem, o čia – du mėnesiai. Nors studentai visur yra studentai. Amžina, nesikartojanti, visada naujai mąstanti, smalsi, linksma giminė. Nesuderinama su jokiais karais. Ruošiasi kūrybai, o ne naikinimui. Pasaulį krečia savižudybės sindromas. Jauni – viltis.
       Grįžau – žmona į bažnyčią. „Tu pradėjai tikėti Dievą?“ – „Tau nesuprasti! Tu niekados manęs nesupranti!“ Girdėti žodžiai. Be to, visada turiu žinoti, kad be jos būčiau pražuvęs ir dabar pražūčiau. Kadangi į bažnyčią vaikščiojo sistemingai – kas antrą dieną tą pačią valandą, aš paklausiau: „Kunigas – gražus?“ – „Tu viską suprimityvini! Gražus – o ką! Jis man vienai pamokslą sakė! Užėjau vargonų pasiklausyti. Baigė groti – pamokslas. Jis užlipo į tą… tą tribūną…“ – „Amboną“. – „Žiūrėk, atsimena, kad klapčiuku buvo! Ir kreipėsi į žmogų, kuris atsitiktinai užėjo, nes jam neužtenka siauros kasdienybės. Jis negali gyventi galvodamas tik apie materialines gėrybes. O gal Dievas yra?! Aš einu ir galvoju. Ir Jis tave vieną kartą nubaus, kad nežiūri žmonos, o žiūri tik į tas savo rūdis! Žinoma, jeigu Dievas yra, jis turi mane nubausti. Moteriško Dievo logika. Jinai eis ir eis. Kalbės per išpažintis mielas savo nuodėmes, bet būtinai šiam kunigui, o ne kitam. Kai pajus, kad kunigas jau laukia jos pasirodant bažnyčioje, kad nekantrauja, jog jinai atsiklauptų prie jo klausyklos, – daugiau į bažnyčią nebeis. Vargšas kunigėlis! Vargšas apgautas Dievas! Taip kalbu, nes truputį pažįstu žmoną. Nenoriu įžeisti tikrai tikinčių žmonių. Aš irgi tikiu. Tikiu, kad kosmose funkcionuoja NSO. Į šį mano tikėjimą kiti žiūri atlaidžiai – maža mokslininko silpnybė! Tai – ne silpnybė. Tai – stiprybė. Kiekvienas tikėjimas, jeigu jis yra tikras, – stiprybė. Laikas pasirodyti Nežinomiems Skraidantiems Objektams žemėje ir tarti: žmogžudžiai, ką darote?! Labai laikas pasirodyti.
       Išėjo į bažnyčią pikta. Žinau, kad pikta, nes tyliai uždarė duris. Kai gerai nusiteikusi, durys tarsi atšoka nuo jos ir užsitrenkia. Žmonos energija joms persiduoda – ji nuolat skuba. Pikta todėl, kad atplėšė kaimynės laišką, adresuotą man, ir perskaitė. Kaimynė, nors gyvename toje pačioje laiptinėje, mane būtinai laišku pakviečia apsilankyti. Seniai susitarta: mudu neatplėšinėjame vienas kito laiškų. „Galvojau, kad iš tavo instituto!“ – ji paaiškino. Įdomu, nuo kurio laiko institutai siunčia laiškus voke su gražia gėle ir dvelkiančius prancūziškais kvepalais! Nebe pirmas laiškas. Jų daug gavau. Žmona žino. Ir vis dėlto neiškenčia. Galvoju, kad nenori atplėšti, bet negali suvaldyti pirštukų. „Tu nesijuok iš Dievo! – pasakė išeidama; nors aš visai nesijuokiau. – Žinau, kodėl nenori, kad aš eičiau! Tu bijai! Bijai, kad tave svarstys už tai!“ – „Aš nebijau. Manęs nesvarstys už tai“. – „Bijai bijai!“ – buvo laiminga galvodama, kad taip galėtų būti, bet ir pyko, jog taip nėra, todėl tyliai uždarė duris.
       Ar jau aukšta įtampa kankina mano brangią žmoną? Mano, pavydžiu? Turbūt ne. Galiu ramiai svarstyti. Būdavo – pavydėdavau. Bet niekad to neparodžiau. Gal be reikalo neparodžiau, kai norėdavau trenkti kokią nors vazą jai po kojų, o gal net išlupti jai kailį. Aš ramiai sakydavau: „Sveikinu. Dar viena pergalė“. Ji atsakydavo: „Kvailuti! Nepavyduliauk. Aš tau būsiu ištikima. Mane domina ir šiek tiek intriguoja – tau prisipažįstu – galimybė, tiktai galimybė. Kai galimybė jau gali virsti realybe, man nebeįdomu. Taip, būk ramus, mano gerasis kvailuti!“ Nežinau, už kokią nuodėmę Dievas labiau baudžia: už siekimą galimybę paversti realybe ar už realybės realizavimą? Galvoju, kad skaudžiau turėtų bausti už pirmąją. Juk Dievas yra vyriškos giminės ir turėtų mus suprasti. Pavydas buvo baisus, pripažįstu. Kaip ir jos noras: veni, vidi, vici! Ateiti, pamatyti, nugalėti.
       Pirmiausia ji nugalėjo mano tėvą. Ilgai ruošėsi šiam mūšiui, išstudijavo daug knygų apie paukščius. Mano tėvas – ornitologas, profesorius, pakalbėjęs su ja, tarė: „Tavo galvelė – geresnė už mano aspirantų. Mieloji! Eikit pas mane į aspirantūrą – priimu“. Galvelei aspirantūros nereikėjo – jai ir paukščiai, ir mano tėvelis tapo nebeįdomūs.
       Daug pergalių ji pasiekė kompanijose, kurių nekenčiu. O ji negali be jų gyventi. Bet kam mane būtinai tampyti į tas kompanijas? Kad tvirčiau jaustųsi už stalo – mokslininkienė! Po pergalės: „Kvailuti! Juk aš tave vieną temyliu!“
       Dabar – rimtai. Apie intuiciją. Aš ja nuolat stebiuosi – savo žmonos intuicija. Moteriška. Mokslininkas taip pat turi intuiciją. Jeigu jos nėra – mokslinio darbo neverta nė pradėti. Bet mūsų intuiciją lyginti su moters yra tas pat, kaip lyginti akmeninį kirvuką su NSO. Jų nujautimai. Daug ką nujautė mano žmona, – aš nenoriu sukonkretinti, būtų primityvu, – o tai yra aukščiausia, ką gali pasiekti žmogus. Jos klausimai – lyg ir naivūs kaip vaiko. Bet tai jau ne vaiko klausimai. Jų paprastumas tiktai tariamas, nes klausimas – ji ir pati šito gal nesupranta – yra ir atsakymas. Jame – ir analizė, ir sintezė, ir apibendrinimas, kurio mes taip primityviai ir tokiomis didelėmis pastangomis stengiamės pasiekti. O čia – su moterišku lengvumu: kodėl? – ir viskas aišku, kad neaišku, bet tame neaiškume pulsuoja tikras ir vienintelis galimas atsakymas. Dažnai žiūriu į ją ir stebiuosi. Į miegančios veidą žiūriu – paslaptis. Jai pačiai nesuprantama. Ji ir nesistengia suprasti – kam? Nes svarstymas sudarkytų pačią jau atsiskleidžiančios paslapties esmę. Jos noras patikti, jos noras nugalėti – kaip tie mini, maksi sijonėliai ir taip toliau – tik paviršiukas, primityvus žaidimėlis, palyginti su paslaptimi, kuri joje gyvena. Bet žaidžia ji šį žaidimėlį. Ir pykina mane. Šis piktumas praeina, aš vėl ją regiu visai kitokią ir klausiu pats savęs: kas ji?
       Eisiu pas kaimynę. Laiške esu kviečiamas ateiti dvidešimtą valandą. Vėluoti negalima. Punktualumas – ne karalių, kurių mažai beliko, privilegija, bet visų žmonių privalumas, neleistinai užmirštas ir išdarkytas. Ant lininės staltiesės – jos namuose daug lino – stovės kakavinukas, turbūt taip reikėtų šį indą pavadinti. Gersime kakavą. Arbatos nemėgsta, kava – per aštri, kenkia balso stygoms, jas saugoti – tai jos dešimtmečių įprotis. Kakava – švelnus ir aromatingas gėrimas. Kaip ji sako, „labai tinka scenos veteranams, nors aš visada mėgau kakavą“. Aš ją dar girdėjau dainuojant operose. Apie jos balsą, apie jos vaidybą, prilygstančią dramos aktorės vaidybai, daug rašė spauda. Visa tai – niekai. Klausydamas operos, nejautei jos balso, žiūrėdamas į ją – vaidybos. Ji gyveno scenoje, kaip gyvena štai už lango gėlė. Bent taip atrodė, kad gyvena, o muzika ir balsas – tai lyg ir gėlės aromatas, kurio jinai negali neskleisti.
       Žinau, kodėl mane kviečia. Bet nežinau, kodėl ji savo patikėtiniu pasirinko mane. Man įteikė raktą nuo mažo seifo jos kambaryje. Kai ji mirs (nors nelabai aišku, katras pirmiau), aš turėsiu atrakinti tą seifą, išimti knygą, kurią ji dabar rašo, perskaityti ir niekam daugiau neduoti. Knygą turėsiu saugoti (ji nežino kaip, tai jau esąs mano reikalas), išspausdinti – jeigu išvis kas nors spausdins – galėsiu tik po trisdešimties metų. Ne anksčiau. Kol kas aš neperskaičiau nė vienos šios knygos eilutės. Jinai mane pakviečia ir parodo naujus prirašytus lapus: „Štai dar atsirado šiek tiek. Suprantate, aš jau save įtikinau, kad privalau kartkartėm jums parodyti prirašytus lapus. Tai priverčia mane dirbti. Kitaip – nežinau nežinau, ar prisiversčiau“.
       Kvepės kakava. Tvyros ramybė ir susikaupimas. Kaip man ten patinka! Kartais atrodo, kad ten – mano tikrieji namai. Prisiminus žmonos kompanijas, šiurpuliukas eina per nugarą.
       „Tai – ne atsiminimai, – ji man sakė. – Nors… Yra ir to, kas išgyventa. Žinoma, yra! Kaipgi aš rašyčiau, jeigu man nieko nebūtų atsitikę! Šiandien atrodo, kad mano gyvenimas susidėjo iš atsitiktinumų virtinių. Ar tikrai atsitiktinumų?
       Jūs žinote Poetą, kurį aš mylėjau. Jums pasakojau. Kodėl jį? O ne kitą? Juk visiškai atsitiktinai sutikau. Buvo Naujųjų metų maskaradas. Mūsų teatre. Kai kurios dorybingos damos atsisakė dalyvauti, nes būsiąs tasai paleistuvis ir nedorėlis. Jis mėgo maskaradus, oi kaip mėgo! Paryčiais nusiėmė kaukę, ir aš pamačiau, pajutau: jis – geras, pavargęs žmogus. Paskui mylėjau jį daug metų. Galvojate, kad aš jį norėjau mylėti? Ne! Būdavo – jo nekęsdavau. Ypač tada, kai išvysdavau jame žvėrį. Tačiau negalėjau atsitraukti. Kiti neegzistavo. Kodėl? Nors žinau, kad kitaip negalėjo būti. Nuo tos akimirkos, kai pajutau: geras ir pavargęs – aš jau buvau jo, bet kodėl?!
       Toks pats atsitiktinumas – scena, mano dainavimas. Ne scenai aš ruošiausi. Norėjau būt gailestingąja sesele. Ja buvau. Ten mano pašaukimas, kur žaizdos ir kančia. Man pačiai netikėtai tapau operos soliste. Sako, gera, sako, beveik triumfavau. Mažai kas žino, kiek tie triumfai kainuoja žmogui. Ypač moteriai.
       O jeigu nebūčiau nuėjusi sutikti Naujųjų metų?
       O jeigu nebūtų manęs išgirdęs Kipras Petrauskas? Dainavau gegužinėje. Visi dainavome. Paskui Kipras Petrauskas užsispyręs ieškojo kažkokio balso, kurį jis girdėjęs. Vaikščiojo tarp šokančių merginų ir kiekvienos vis prašė jam padainuoti. Kai aš uždainavau, jis sušuko: šita! O jeigu jis nebūtų atėjęs į aną gegužinę?
       Daug – jeigu. Labai daug.
       Rašydama noriu būti atvira. Visiškai. Ir negaliu. Kai visiškai atsiveriu – nekenčiu savęs. Kaip rasiu tą atvirumo ribą? Nežinau.
       Patyriau visas aistras – nuo žemiausių ligi aukščiausių. Nors: ar yra žemų aistrų – nežinau. Aistra yra aistra. Ir aš jomis gyvenau. Moteriai tai pripažinti – sunku.
       Kodėl paskui visos mano aistros – Jis?
       Matyt, viskas išeikvota, kiek man Dievulis davė. Viskas. Aš nebegyvenu. Narplioju neišnarpliojimą savo praėjusio gyvenimo kamuolį – tuo ir gyvenu; ir nekenčiu, ir myliu, ir kerštauju, ir džiaugiuosi.
       Aš domiuosi mokslu. Ne tik domiuosi. Matote, ant stalo – kibernetika, kvantinė mechanika. Noriu kai ką suprasti. Skaičiau jūsų darbus. Gerbiu. Nesupykite – jūsų mylėti negalėčiau. Jūs – kaip čia pasakius – per daug teigiamas. Nuobodus. Nors… Ką aš žinau!
       Viešpatie! Už savo pensijos pinigėlius nupirkau didžio karvedžio „Napoleono“ butelį, o jis tebėra artipilnis! Jau seniai vis pastatau ant stalo. Man – kakava. O jūs – išgerkite! Nebūkite toks teigiamas!
       Dėkoju, kad užėjote. Išdrįsiu dar pasikviesti, kai susikaups pluoštas lapų. Linkėjimai žmonai! Žinau, kad ji manęs nemėgsta. Bet būtinai perduokite linkėjimus!
       Jo laiškus aš sudeginau. Antai – urnoje jų pelenai. Nežinia, kada ateis nebūties valanda, ir aš nenoriu, kad juos sklaidytų kieno nors ranka. Jie – mano vienos. Kiekvienas jų žodis gyvas, mirs tik kartu su manim.“
       Nelabai man patinka tai, ką kalba apie mane. Norėčiau, kad ji kitaip galvotų.
       Kas ji?
       Perskaitęs jos knygą, gal suprasčiau. O gal dar labiau nesuprasčiau?
       Matyt, jos rašymo paveiktas ir aš pradėjau rašyti. Rašytoju netapsiu. Nesinorėtų juo tapt šiame žodžių ir minčių devalvacijos amžiuje. Ne pinigų infliacija kankina pasaulį. Visai kita infliacija, bet niekas kol kas to nenori pripažinti.
       Rašydamas noriu šį tą sau išsiaiškinti.