Faustas ir Margarita

       Skrisdama ji visada stengdavosi atsisėsti prie iliuminatoriaus. Kiek daug galima per jį išvysti: Aliaskos sniegynus – baltais debesim iškloti jie būdavo tikresni už tikrus, nes tiktai iš aukštumų žvelgiant buvo galima pajusti jų begalinę erdvę; gimtus Gruzijos kalnus, kurių ilgėjosi, nes ilgai nematydavo mokydamasi aspirantūroje Maskvoje; kartais žaibai baugiai nutvieksdavo erdves – atrodydavo, kad žemė dega, o keleiviai ramiai miega nejausdami, kad sudegė oro uostai, jų namai, ir jie liko kabėti ore, kol baigsis degalai; kildavo ryto saulėje nežinomų architektūrų debesų pilys, rausvi jų kuorai ir bokštai; pro perregimus baltus nėrinius lyg gražios mintys vinguriuodavo upės ir kaitroj virpėdavo girių žaluma; galima buvo šiaip žvelgti į erdves, kur žvilgsnis nesutikdavo nieko įprasto, kas jį sustabdytų, kas priverstų grįžti atgalios, o mintys tada – laisvos, pati nebežinai, kur jos klajoja.
       Netrukus turėjo pasirodyti Vilnius. Tolumoje jau brėžės jo šviesų pašvaistė. Margarita Margašvili pirmą kartą skrido į Vilnių. Atostogos – ir ne į Kaukazą, kurio tarpeklių ir baltų viršūnių labai pasiilgdavo, o į Vilnių. Seniai ruošėsi pabuvoti šiame mieste ir jo nemaišė – kaip ne vienas – su Ryga. Seniai ruošėsi. Tarytum atspėjęs jos mintį, gidu jai pasisiūlė nepažįstamas vyriškis. Čaikovskio salėje ji klausėsi Richterio. Šalia sėdėjo vyriškis – išbalusio sustingusio veido.
       Keistas. Ji negalėjo ramiai, susikaupusi klausytis muzikos – erzino tas šalia sėdintis žmogus. Pertraukos metu jis neišėjo iš salės – liko sėdėti kaip sėdėjęs. Po pertraukos ji akies kampu pažvelgdavo į jį – ne, veidas nesustingęs. Tas vyras – net ištiesti jo rankų pirštai – klausėsi. Iš rūbinės jis paėmė jos paltą – padėjo apsirengti. Ji padėkojo ir nusijuokė: „Jūs ir rankomis klausotės!“ Vyras rimtai atsakė: „Aš tolokai važiavau pasiklausyti, tai ir stengiausi labai“. Susipažino. Ji pasakė savo vardą: Margarita. Vyriškis padavė vizitinę kortelę ir tarė: „Vėliau paskaitysite. O dabar štai ką aš jums pareiškiu: man atrodo, jums reikia pamatyti Vilnių. Atvažiuokite. Aš pabūsiu jūsų gidu. Nebijokite, nevesiu įprastais gidų takais: pažvelkite į kairę, pažvelkite į dešinę… Prašau. Kviečiu!“ Atsisveikino. Ji pažvelgė į kortelę. Joje: Faustas Dilys. Buvo labai keista, kad jo vardas – Faustas, vyro tokiu vardu kaip gyva nebuvo sutikusi. Margaritos dar nevaržė šeima, tačiau (nors sau neprisipažino) ji jau gyveno neaiškiomis nuojautomis apie savo būsimą šeimą, ir štai ji važiavo pažiūrėti Vilniaus, apie kurį buvo nemažai girdėjusi. Pasiuntė telegramą savo būsimam gidui ir išskrido save patikinusi, kad jai nieko daugiau nereikia – tik miestą apžiūrėti. Jau artėjo jo žiburiai, lėktuvo sparnas jau pradėjo juos dengti ir gesinti. Margarita godžiai žvelgė į žiburius. Labai keista, bet juk tarp šių šviesių mažų taškų vaikšto dideli žmonės, kurių nematyti, ir šiuo metu, kai ji skrenda, žmonės tenai myli, kenčia, džiaugiasi, liūdi. Visų miestų žiburiai tokie vienodi – atrodo, nusileidusi tik tą vienodybę ir terasi. Magėjo kažką pajusti, atspėti, kai žvelgė į Vilniaus žiburius. Tasai išbalęs Fausto Dilio veidas… Ką jis slepia? Vilniaus žiburiai ir buvo tasai nepažįstamas, bet kažkuo patrauklus veidas. Šį veidą tuojau išvydo lipdama iš lėktuvo – Faustas Dilys laukė prie trapo. Juk neleidžiama! Visi sutinkantieji ten toli, už tvoros, pasistiebę stengiasi įžiūrėti savuosius. Ne be reikalo – Faustas! Ir ranką jau atkiša padėdamas nulipti nuo paskutinio laiptelio.
       – Turbūt reikėtų susipažinti, – tarė Margarita.
       – Mes juk nuo amžių pažįstami: jūs – Margarita, aš – Faustas.
       – Kodėl jūs – Faustas?
       – O kodėl jūs – Margarita?
       – Gruzijoje daug Margaritų, o Faustą regiu pirmą kartą per visą savo sąmoningą gyvenimą.
       – Mama, mano nelaimei, dainavo Kaune su Šaliapinu Guno operoje „Faustas“. Galvoju, kad šį įvykį įamžino mano vardu.
       Faustas paėmė jos lagaminą iš bagažo krūvos. Išvedė į aikštę priešais oro uostą.
       – Ten, žinoma, stovėjo paminklas?
       – Atspėjote. Stovėjo. Jums gaila, kad nebestovi?
       – Ne. Man negaila.
       – Prašau, – atidarė žigulių dureles.
       – Kur jūs mane vešite?
       – Pas mamą, kuri mane pavadino Faustu.
       – Prašyčiau nuvežti mane į viešbutį.
       – Nevešiu.
       – Kaipgi nevešite!
       – Gerbiamoji Margarita, ne visi Faustai yra tokie, kaip aną aprašė. Taigi jums nereikia nuogąstauti. Mama bus laiminga, kad galės dar vienam, negirdėjusiam, papasakoti, kaip ji dainavo su Šaliapinu ir Kipru Petrausku. Jūs kantriai išklausykite, tai bus užmokestis už prieglobstį.
       – Ką gi, vežkite pas savo mamą. Nenorėčiau trukdyti.
       – Atvirkščiai. Jau sakiau.
       Faustas sėdo prie vairo, užsimovė pirštinaites, atsilošė ir akimirkai sustingo.
       – Tai – ritualas? – paklausė Margarita.
       – Taip. Mažai nestandartinių ritualų. Pasistenkime bent tokius sau sugalvoti.
       Jis nardė lenkdamas mašinas.
       – Lėčiau, – paprašė Margarita. – Aš noriu įsižiūrėti.
       – Namų šviesos visur vienodos.
       – Ne!
       Jis važiavo lėčiau, o ji priglaudė skruostą prie vėsaus lango ir žiūrėjo. Ne, nevienodos sienos. Blokinės – taip, bet, dėkui Dievui, yra ir neblokinių. Tylėjo ir žiūrėjo.
       – Ką matote? – paklausė Faustas.
       – Juodu stovi. Mergina turi rankoje gėlę. Ir ja taip žaidžia, kad gražu.
       – Vilioja jį?
       – Galbūt.
       Senojo miesto gatvė. Siaura, vingiuota, su senoviškais žibintais.
       – Dabar?
       – Čia – gražu.
       – Galbūt. Man – ne.
       – Kodėl?
       – Nekenčiu senovės imitacijų. Kaip ir kitų imitacijų.
       – Tai grynai asmeniška nuomonė.
       – Sutinku.
       – Jos vinguriuoja, lyg norėtų pasislėpti pačios nuo savęs. Bet joms nesiseka.
       – Literatūra.
       – Kas – literatūra?
       – Vinguriuoja… Nesiseka…
       – Ar jūs visados taip su manim kalbėsite? Gal vis dėlto pasukite prie viešbučio.
       – Aš dažniausiai tyliu.
       – Irgi nieko gero.
       – Truputį jaudinuos. Tai ir išeina šitaip kvailai.
       – Dėkoju.
       Balta Katedra apšviesta, o ant kalno – pilies viršūnė. Tarytumei ji pati spinduliuotų.
       – Čia tikrai gražu!
       – Nematome mes, Margarita. Skubam, bėgam, sėdim už stalų, stovim eilėse, baramės su pardavėjom – nematome.
       – Gaila.
       – Žinoma, gaila.
       Pervažiavo tiltą ir į kalną kilo žalia gatve. Vėlei – bažnyčia.
       – Daug.
       – Ko?
       – Bažnyčių. Vadinasi, buvote – o gal esate – labai pamaldūs?
       – Lupdavosi jų šventoriuose lenkai su lietuviais. Nes vieni galvojo, kad Dievas kalba lenkiškai, antri tvirtino, kad lietuviškai.
       – Dabar nesilupa?
       – Galvoju, kad ne. Nors dūšioje… Ką gali žinoti!
       Įsuko į gatvelę, kurios gale juodavo miškas.
       – Meškų yra?
       – Paskutinė nušauta prieš šimtą metų.
       Sustojo, išlipo, atidarė vartus ir įvažiavo į akmenine tvora aptvertą kiemą.
       – Atvykome.
       Margarita išlipo. Kiemelis – mažas, vos mašina telpa, žaliais vijokliais apibėgusiom sienom namelis, gėlės prie jo.
       – Negalvokite, kad aš šitą rūmą pastačiau ir aptvėriau.
       – Aš ir negalvoju. Kur ten jums!
       – Teisingai. Tėvo palikimas. Buvo architektas, ir geras. Negalvokite, kad rūmas toksai mažas – tilpsite.
       Paėmė lagaminą ir vedė ją takeliu, abipus kurio po karštos dienos sklaidėsi gėlių kvapai. Atsidarė durys, nuo slenksčio vieną žingsnį viešnios sutikti žengė motina.
       – Sveiki sveiki. Faustas sakė. Laukiau.
       – Ar netrukdysiu per daug?
       – Oi ne! Svečiai šiame namelyje – reta šventė. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti dvejų metų svečius. Sūnus nemėgsta svečių, jūs – miela išimtis.
       – Taip jau iš karto, mama, ir pradėjai peikti savo sūnų!
       – Tegul Margarita žino, ką sutiko. Prašom prašom tolyn.
       Ją įvedė į kambarį. Lyg ir ne kambarys. Prieš Margaritą augo eglaitė, ir atrodė, kad švyti jos šakos. Motina uždegė šviesą. Beveik visa kambario siena buvo iš stiklo, už kurio švietė toji eglaitė.
       – Čia bus jūsų kambarys, – tarė motina.
       Margarita vis tebežiūrėjo į patamsėjusią eglaitę.
       – Nebijokite – tai ne paprastas stiklas. Kai nenorėsit, kad eglė šviestų, štai paspauskite – ir ji nebešvies. Vakarienė, – parodė stalelį. – Čia miegosit – paklojau toliau nuo to stiklo. Man iš pradžių jis irgi buvo įtartinas. Nepermatomas iš lauko ir labai tvirtas. Paliekame jus. Apsipraskite, išmiegokite. Labanakt, Margarita.
       – Labanakt, Margarita, – ištarė ir sūnus, stovintis už motinos.
       Ji liko viena. Užgesino kambaryje šviesą, palikdama švytėti tik eglaitę.
       – Gražu! – ištarė gruziniškai. Ir jai nebuvo keista, kad vakar vakare pro aspirantų bendrabutį kriokė mašinos, už blokinės sienos violončelė kartojo vis tą patį ir tą patį pratimą. Lyg taip ir turėjo būti – išvažiuoti ir rasti šią tylą su šviečiančia eglaite.
       Rytą Faustas paklausė:
       – Ką jūs žinote apie Vilnių?
       – Ką žinau? Negalvojau. Va eglaitė – ji šviečia naktį, va akmenų tvora. Tai jau žinau.
       – Aš jus prašau susikaupti.
       – Kaupiuosi. Onos bažnyčia… Aušros Vartai… Adomas Mickevičius… Čiurlionis. Krasauskas… Kamerinis orkestras… Daugiau… Daugiau nieko.
       – Šiai dienai pakaks. Aš – jūsų tarnas ir gidas.
       – Rasčiau ir pati. Jums į darbą reikia.
       – Nereikia.
       – Kodėl?
       – Šiandien nenoriu.
       – Hm… Gera, žinoma, nenorėti. Bet ką jūs dirbate?
       – Labai sudėtingas klausimas. Matote, žmonės pagamino daug mašinų ir visokių daiktų. Pagaminę apsižiūrėjo – nelabai gražu, kai tarp šitos geležies ir plastmasės reikia gyventi. Ir jie tarė: tegul dailininkai puošia mūsų buitį. Aš ir esu vienas iš tų puošėjų. Dizaineris. Didelis mūsų veiklos privalumas – man kartais leidžia apie tą puošimą galvoti namie. Važiuojam!
       Faustas įvedė Margaritą į kiemelį, kur kadaise gyveno Adomas Mickevičius. Nužvelgė Margarita balkonus, supančius kiemelį, rasa sutviskusius kiemo akmenis, gėles viename lange ir prie jų saulutėje išsitiesusį kaip ilgas katiną, senutę žilom garbanom kitame lange – lyg senų laikų paveikslą – ir jai pasirodė, kad šiame kiemelyje laikas sustojo tais metais, kai Adomas čia stabteldavo, kaip jinai dabar, ir sakydavo: rasa, gėlės, katinas, senutė.
       – Tiktai Marilės trūksta, – tyliai, kad nesutrikdytų kiemelio ramybės, sušnabždėjo Margarita.
       – Aš jums atvesiu ją, – atsiliepė Faustas.
       Jis lydėjo Margaritą senamiesčio gatvelėmis ir sustojo prie vieno seno apsilaupiusio namo, parodė langą antrame aukšte. Langas kaip langas – stora siena, o jis, lyg išsigandęs šviesos, įdubo į ją. Faustas deklamavo:

Kokie mes artimi, kokie mes tolimi!
Prakeiktas tebūnie likimas piktadėjas,
Sunkiausias grandines ant rankų tau uždėjęs!
Kenčiu, bet su tavim kalbuosi širdimi.
O gal tai ne kančia? Kai rankos paspaudimą
Jaučiu, kada veidai liepsnoti ima, –
Brangioji, laime tai aš vadinu slapčia.

      
       Margarita paklausė:
       – Mickevičius? Marilei?
       – Taip, – atsakė Faustas. – Šiame name anais maloniais metais buvo užeigos namai. Juose apsistodavo į Vilnių atvažiavusi Marilė Putkamerienė, grafo Lauryno Putkamerio žmona. Sėdėdama prie šio lango rūkydavo pypkę – jinai rūkė – ir žiovaudavo.
       – Nenoriu šito žinoti!

Manai Petrarką vainikuotų laurai,
Jei Lauros dainius būtų vedęs Laurą!

      
       – Čia – kas?
       – Baironas.
       – Ačiū. Užteks!
       Prie Šv. Onos bažnyčios rateliu stovėjo turistai, ir jiems jauna gidė kalbėjo apie gotiką, apie tai, kad Napoleonas norėjęs ant delno parsinešti šią bažnyčią į Paryžių. Faustas klausėsi klausėsi, paskui priėjo prie turistų ir garsiai tarė:
       – Saulius Murmulaitis!
       Gidė nutilo ir nieko nesuprasdama žvelgė į priėjusįjį.
       – Saulius Murmulaitis! – pakartojo Faustas.
       – Jūs ieškote jo? Mūsų grupėje tokio nėra.
       – Gerbiamoji! – tarė Faustas. – Aš negaliu ieškoti ir negaliu rasti Sauliaus Murmulaičio, nes jis žuvęs. Prašau papasakoti turistams apie Saulių Murmulaitį. Napoleonas gal palauks, jam lyg ir turėtų pakakti bažnyčių Paryžiuje. Kino operatorių Saulių Murmulaitį iškėlė kranas prie šių bažnyčios bokštų. Jis norėjo ekrane parodyti, kaip virpa šie bokštai nuo važiuojančių pro šalį mašinų trinkėjimo. Jis filmavo, o kranas sulūžo ir griuvo. Murmulaitis, apglėbęs filmavimo kamerą, nukrito vidury šios gatvės ir užsimušė. Operatoriaus išsaugotą – nesudužusią – kamerą įdėjo į jo karstą. Eisena lėtai judėjo gatvėmis – Murmulaičiui leido neskubant atsisveikinti su savo miestu. Rikdė gatves su juo atsisveikindami taksi. Kaip matote – mašinos gatve tebevažiuoja ir šiandien, o toje vietoje, kur nukrito Saulius Murmulaitis, asfaltas neiškirstas ir nepasodinta gėlė. Išverskite, gerbiamoji, mano žodžius svečiams.
       Faustas grįžo prie Margaritos. Ji matė, koks jis įniršęs.
       – Ar negalėjot tai ramiai pasakyti, – tarė, kai Faustas jai išvertė savo žodžius. Juodu kalbėjo angliškai, nes abu šią kalbą gerai mokėjo. – Argi kalta ši jauna gidė? Matėte, kaip ji susigūžė, lyg būtumėt ją mušęs.
       – Aš – ne gailestingųjų paslaugų biuras!
       – O nekenktų juo pabūti!
       – Gerai. Daugiau nebepyksiu.
       Žvelgiant į Aušros Vartų žemiškai gerą ir moteriškai taurų Švenčiausiosios Mergelės veidą, Margaritą vėl apėmė tasai graudus gerumas, kurį atsinešė čia iš Adomo Mickevičiaus kiemelio. Trys moterys priešais paveikslą – senutė ir dvi jaunos. Nelaimingos, jautė Margarita, tegul pasiguodžia, tegul. Šviesoje žibėjo sidabrinėmis širdimis nusagstytos sienos – ramybė čia, atrodė, nebuvo pavaldi nei amžinam laikui, nei vienadienėms žmonių aistroms.
       – Nesuprantu, ką žmonės čia randa! Paveikslas – labai vidutinis, tos banalios širdys ir kojos išgijusiųjų Šventajai Mergelei užtarus! Tamsybė, ir daugiau nieko!
       – Patylėkite, – paprašė Margarita.
       Rasų kapinės kilo ir leidosi – kilo ir leidosi nuo kalvų kryžių miestas.
       – Aš jus noriu nuvesti prie vieno kapo, – tarė Faustas. – Tylėkite ir eikite su manim.
       Juodu pro kryžius ir akmenyse iškaltus veidus priėjo kapinių pakraštį. Margarita pamatė žolės žalumoje kažką baltą. Ėjo artyn, ir tasai baltas brėžėsi vis ryškiau ir ryškiau. Tiesiog iš žolės iškilusios balto granito rankos laikė apglėbusios urną – pajuodusią, aprūdijusią. Tai buvo moters rankos – laibi pirštai švelniai glėbė urną su kažkieno pelenais, pirštai buvo tokie gyvi, kad visiškai nenustebtumei, jeigu iškilusi iš žalumos gelmių moteris priglaustų šią urną prie krūtinės. Margarita ieškojo kokio nors užrašo. Užrašo nebuvo.
       – Dailininkas, – paaiškino Faustas. – Miręs labai seniai. Jis pats šias rankas sukūrė ir testamente paprašė, kad jos apglėbtų jo pelenus. Čia užmirštu viską, nes viskas yra niekai prieš šį stebuklą. Jūs pamatytumėt šį vaizdą žiemą! Kokie rembrantiški šešėlių efektai!
       – Urna – rūdžių paėsta. O rankos – lyg vakar iš granito iškaltos!
       – Aš saugau, kad jos būtų baltos.
       – O užrašas?
       – Buvo. Juodo granito plokštėj. Ją, matyt, pasiėmė koks nors namo savininkas. Ir guli ji apversta prie kokių nors gražių baltai dažytų durų.
       – Nuveskite prie Čiurlionio kapo.
       – Prašau. Štai šis takas. Aš neisiu.
       – Kodėl jūs neisite?
       – Negaliu.
       – Kodėl negalite?
       – Nekenčiu. Ir myliu.
       – Ko nekenčiate ir ką mylite?
       – Čiurlionį.
       – Gražiausia! Ir Čiurlionio nekenčia!
       – Ne tai! Ne tas žodis! Jis iš manęs atėmė viską, ką, man atrodo, aš norėčiau nutapyti. Viską! Visa, ką mėginau daryti, – pats supratau, – tik epigonizmas. Jis jau nutapė!
       – Silpnas jūs.
       – Galbūt. Bet eikite viena.
       Paskui juodu dar ilgai vaikščiojo senamiesčio gatvelėmis. Graudus gerumas! Margaritos šis jausmas neapleido iki vėlaus vakaro. Bet jį, tą gerumą, vis drumstė Fausto žodžiai. Tai jau vargino, erzino ir pagaliau labai įgriso. Vakarienę namelyje valgė iš senų gėlėto porceliano indų. Sidabriniai šaukšteliai, peiliai bei šakutės. Šeimininkė, kaip ir buvo sakęs sūnus, pasakojo apie Šaliapiną, apie tą ypatingą neužmirštamą įspūdį, tą vokalo šventę! Pasakodama kartais kreipdavosi į sūnų:
       – Tu, žinoma, gali išeiti, kol aš pakalbėsiu su viešnia. Aš matau tavo nelaimingą veidą!
       Faustas pabučiavo motinai ranką.
       – Nieko, mama. Neabejok mano ištverme ir pasakok!
       Kambaryje, kur švytėjo eglė, Faustas paklausė Margaritą:
       – Kokie įspūdžiai? Banalus klausimas, bet nieko geresnio nesugalvoju.
       – Aš mažai dar mačiau, bet miestas – yra.
       – Daugiau ir nepamatysite. Naujuos kvartaluos šunys sienas kojomis ramsto, o vaikai jas išraižo įvairiais žodžiais.
       – Ar jūs mylite ką nors?
       – Negalvojau. Turbūt ne. Tas rankas.
       – Kapinėse, taip?
       – Kad ir taip! Matote, mūsų mylėjimams ne per daug liko erdvės. Ji jau beveik visa uždaryta standartais. Ir siūlo mums juos mylėti. O aš nelabai to noriu. Tiesą pasakius, tai niekam ir neįdomu. Tik neperženk rutinų nustatytos ribos. Visur tas pat. Tenai šneka apie Dievo meilę ir slepia raketas žemėje, kad ją išsprogdintų su Dievo bažnyčiomis ir žmonėmis. Žmogus – nulis. Niekas jo nieko neklausia. Tai aš žiūriu į anas rankas ir visiems sakau: eikite jūs visi po velnių!
       – Man jūsų negaila. Visiškai.
       – Man išeiti?
       – Taip.
       Rytą Margarita paprašė:
       – Nuvežkite mane į viešbutį.
       Ir nustebo: Faustas ėmė juoktis. Jis taip nuoširdžiai kvatojo, lyg būtų tapęs visai kitu žmogum. Pagaliau nurimo ir tarė:
       – Atrodo, prisivaidinau! Norėjau būti labai reikšmingas! Iš tiesų juokinga! O jūsų – klausau.
       Išėjo. Ir tuojau mašina sustojo už eglaitės. Faustas Margaritą pakvietė:
       – Prašau. Karieta laukia.
       – Ne! Šiandien aš dar nevažiuosiu į viešbutį, – atsakė Margarita.


       Kas ji?

       Žmona išėjo į bažnyčią. Niekada neidavo. Dievas jos nedomino, nes neturėjo jam laiko. Grįžau iš JAV – žmona eina į bažnyčią. Turiu paaiškinti, ko aš buvau JAV. Mane išmainė. Anksčiau mainydavo arklius, dabar maino mokslininkus. Moksliniai mainai. Šį tą nutuokiu apie metalų rūdijimą ir kovą su tuo rūdijimu. Matyt, reiktų pasakyti ir apie tai, kaip mane mainė. Iškeitė į psichologą. Jis atvažiavo anksčiau. Skaitė Vilniuje paskaitas. Ėjau paklausyti. Skeptiškai nusiteikęs: ką gali pasakyti mūsų eilėse prie dešros pavargusiems žmonėms psichologas, kuris turėjo reikalų su fermeriais ar bankų tarnautojais? Klydau. Džiaugiausi, kad klydau. Pasirodo, žmogus, kaip ir metalai, sudarytas iš adekvačios medžiagos. Į Berklio universitetą žmona atsiuntė gausybę telegramų. Jose pasirašydavo: žmona. Lyg aš šito nežinočiau. Matyt, šis parašas buvo skirtas kitoms, jos nuomone, smalsioms moterų akims. Primityvoka. Per tuos du mėnesius pirmą kartą pajutau Lietuvos ilgesį. Tai buvo namų ilgesys. Nekonkretus. Visaapimantis. Gražus miestas – San Franciskas. Į universitetą eidavau pro didelį užrašą ant namo: Petraičio krautuvė. Baltas miestas prie žydrų vandenų. Svetimas. Ne visai taip. Nepažįstamas. Man atrodo, jog ir pažinęs, jo niekados nepamilčiau. Pamilstama tik tai, kas iškentėta. Aš galiu Berklio universiteto studentams kalbėti apie koroziją, bet noriu, kad šios nebūtų pirmiausia Lietuvoje, o ne ten. Jeigu išrasiu antikorozinę medžiagą, nebūsiu pavydus, vėliau pasakysiu ir kitiems. Žinoma, ten kolegos teiraudavosi manęs apie žmogaus teises. Dažniau klausdavo tie, kurie žinojo, ką aš turiu atsakyti. Ginčysis, jeigu atsakysiu ne taip, kaip jie nori. Kam klausti, jeigu žinai atsakymą! Aš primindavau jiems jų rašytojo Artūro Milerio žodžius: „Valstybė, kurios žmonės bijo vakare išeiti į savo miestų gatves, neturi jokios moralinės teisės mokyti kitų, kaip jie turi gyventi“.
       Didelis ilgesys. Nežinojau, kad tokio esama. Į simpoziumus išvažiuodavau savaitei, dviem, o čia – du mėnesiai. Nors studentai visur yra studentai. Amžina, nesikartojanti, visada naujai mąstanti, smalsi, linksma giminė. Nesuderinama su jokiais karais. Ruošiasi kūrybai, o ne naikinimui. Pasaulį krečia savižudybės sindromas. Jauni – viltis.
       Grįžau – žmona į bažnyčią. „Tu pradėjai tikėti Dievą?“ – „Tau nesuprasti! Tu niekados manęs nesupranti!“ Girdėti žodžiai. Be to, visada turiu žinoti, kad be jos būčiau pražuvęs ir dabar pražūčiau. Kadangi į bažnyčią vaikščiojo sistemingai – kas antrą dieną tą pačią valandą, aš paklausiau: „Kunigas – gražus?“ – „Tu viską suprimityvini! Gražus – o ką! Jis man vienai pamokslą sakė! Užėjau vargonų pasiklausyti. Baigė groti – pamokslas. Jis užlipo į tą… tą tribūną…“ – „Amboną“. – „Žiūrėk, atsimena, kad klapčiuku buvo! Ir kreipėsi į žmogų, kuris atsitiktinai užėjo, nes jam neužtenka siauros kasdienybės. Jis negali gyventi galvodamas tik apie materialines gėrybes. O gal Dievas yra?! Aš einu ir galvoju. Ir Jis tave vieną kartą nubaus, kad nežiūri žmonos, o žiūri tik į tas savo rūdis! Žinoma, jeigu Dievas yra, jis turi mane nubausti. Moteriško Dievo logika. Jinai eis ir eis. Kalbės per išpažintis mielas savo nuodėmes, bet būtinai šiam kunigui, o ne kitam. Kai pajus, kad kunigas jau laukia jos pasirodant bažnyčioje, kad nekantrauja, jog jinai atsiklauptų prie jo klausyklos, – daugiau į bažnyčią nebeis. Vargšas kunigėlis! Vargšas apgautas Dievas! Taip kalbu, nes truputį pažįstu žmoną. Nenoriu įžeisti tikrai tikinčių žmonių. Aš irgi tikiu. Tikiu, kad kosmose funkcionuoja NSO. Į šį mano tikėjimą kiti žiūri atlaidžiai – maža mokslininko silpnybė! Tai – ne silpnybė. Tai – stiprybė. Kiekvienas tikėjimas, jeigu jis yra tikras, – stiprybė. Laikas pasirodyti Nežinomiems Skraidantiems Objektams žemėje ir tarti: žmogžudžiai, ką darote?! Labai laikas pasirodyti.
       Išėjo į bažnyčią pikta. Žinau, kad pikta, nes tyliai uždarė duris. Kai gerai nusiteikusi, durys tarsi atšoka nuo jos ir užsitrenkia. Žmonos energija joms persiduoda – ji nuolat skuba. Pikta todėl, kad atplėšė kaimynės laišką, adresuotą man, ir perskaitė. Kaimynė, nors gyvename toje pačioje laiptinėje, mane būtinai laišku pakviečia apsilankyti. Seniai susitarta: mudu neatplėšinėjame vienas kito laiškų. „Galvojau, kad iš tavo instituto!“ – ji paaiškino. Įdomu, nuo kurio laiko institutai siunčia laiškus voke su gražia gėle ir dvelkiančius prancūziškais kvepalais! Nebe pirmas laiškas. Jų daug gavau. Žmona žino. Ir vis dėlto neiškenčia. Galvoju, kad nenori atplėšti, bet negali suvaldyti pirštukų. „Tu nesijuok iš Dievo! – pasakė išeidama; nors aš visai nesijuokiau. – Žinau, kodėl nenori, kad aš eičiau! Tu bijai! Bijai, kad tave svarstys už tai!“ – „Aš nebijau. Manęs nesvarstys už tai“. – „Bijai bijai!“ – buvo laiminga galvodama, kad taip galėtų būti, bet ir pyko, jog taip nėra, todėl tyliai uždarė duris.
       Ar jau aukšta įtampa kankina mano brangią žmoną? Mano, pavydžiu? Turbūt ne. Galiu ramiai svarstyti. Būdavo – pavydėdavau. Bet niekad to neparodžiau. Gal be reikalo neparodžiau, kai norėdavau trenkti kokią nors vazą jai po kojų, o gal net išlupti jai kailį. Aš ramiai sakydavau: „Sveikinu. Dar viena pergalė“. Ji atsakydavo: „Kvailuti! Nepavyduliauk. Aš tau būsiu ištikima. Mane domina ir šiek tiek intriguoja – tau prisipažįstu – galimybė, tiktai galimybė. Kai galimybė jau gali virsti realybe, man nebeįdomu. Taip, būk ramus, mano gerasis kvailuti!“ Nežinau, už kokią nuodėmę Dievas labiau baudžia: už siekimą galimybę paversti realybe ar už realybės realizavimą? Galvoju, kad skaudžiau turėtų bausti už pirmąją. Juk Dievas yra vyriškos giminės ir turėtų mus suprasti. Pavydas buvo baisus, pripažįstu. Kaip ir jos noras: veni, vidi, vici! Ateiti, pamatyti, nugalėti.
       Pirmiausia ji nugalėjo mano tėvą. Ilgai ruošėsi šiam mūšiui, išstudijavo daug knygų apie paukščius. Mano tėvas – ornitologas, profesorius, pakalbėjęs su ja, tarė: „Tavo galvelė – geresnė už mano aspirantų. Mieloji! Eikit pas mane į aspirantūrą – priimu“. Galvelei aspirantūros nereikėjo – jai ir paukščiai, ir mano tėvelis tapo nebeįdomūs.
       Daug pergalių ji pasiekė kompanijose, kurių nekenčiu. O ji negali be jų gyventi. Bet kam mane būtinai tampyti į tas kompanijas? Kad tvirčiau jaustųsi už stalo – mokslininkienė! Po pergalės: „Kvailuti! Juk aš tave vieną temyliu!“
       Dabar – rimtai. Apie intuiciją. Aš ja nuolat stebiuosi – savo žmonos intuicija. Moteriška. Mokslininkas taip pat turi intuiciją. Jeigu jos nėra – mokslinio darbo neverta nė pradėti. Bet mūsų intuiciją lyginti su moters yra tas pat, kaip lyginti akmeninį kirvuką su NSO. Jų nujautimai. Daug ką nujautė mano žmona, – aš nenoriu sukonkretinti, būtų primityvu, – o tai yra aukščiausia, ką gali pasiekti žmogus. Jos klausimai – lyg ir naivūs kaip vaiko. Bet tai jau ne vaiko klausimai. Jų paprastumas tiktai tariamas, nes klausimas – ji ir pati šito gal nesupranta – yra ir atsakymas. Jame – ir analizė, ir sintezė, ir apibendrinimas, kurio mes taip primityviai ir tokiomis didelėmis pastangomis stengiamės pasiekti. O čia – su moterišku lengvumu: kodėl? – ir viskas aišku, kad neaišku, bet tame neaiškume pulsuoja tikras ir vienintelis galimas atsakymas. Dažnai žiūriu į ją ir stebiuosi. Į miegančios veidą žiūriu – paslaptis. Jai pačiai nesuprantama. Ji ir nesistengia suprasti – kam? Nes svarstymas sudarkytų pačią jau atsiskleidžiančios paslapties esmę. Jos noras patikti, jos noras nugalėti – kaip tie mini, maksi sijonėliai ir taip toliau – tik paviršiukas, primityvus žaidimėlis, palyginti su paslaptimi, kuri joje gyvena. Bet žaidžia ji šį žaidimėlį. Ir pykina mane. Šis piktumas praeina, aš vėl ją regiu visai kitokią ir klausiu pats savęs: kas ji?
       Eisiu pas kaimynę. Laiške esu kviečiamas ateiti dvidešimtą valandą. Vėluoti negalima. Punktualumas – ne karalių, kurių mažai beliko, privilegija, bet visų žmonių privalumas, neleistinai užmirštas ir išdarkytas. Ant lininės staltiesės – jos namuose daug lino – stovės kakavinukas, turbūt taip reikėtų šį indą pavadinti. Gersime kakavą. Arbatos nemėgsta, kava – per aštri, kenkia balso stygoms, jas saugoti – tai jos dešimtmečių įprotis. Kakava – švelnus ir aromatingas gėrimas. Kaip ji sako, „labai tinka scenos veteranams, nors aš visada mėgau kakavą“. Aš ją dar girdėjau dainuojant operose. Apie jos balsą, apie jos vaidybą, prilygstančią dramos aktorės vaidybai, daug rašė spauda. Visa tai – niekai. Klausydamas operos, nejautei jos balso, žiūrėdamas į ją – vaidybos. Ji gyveno scenoje, kaip gyvena štai už lango gėlė. Bent taip atrodė, kad gyvena, o muzika ir balsas – tai lyg ir gėlės aromatas, kurio jinai negali neskleisti.
       Žinau, kodėl mane kviečia. Bet nežinau, kodėl ji savo patikėtiniu pasirinko mane. Man įteikė raktą nuo mažo seifo jos kambaryje. Kai ji mirs (nors nelabai aišku, katras pirmiau), aš turėsiu atrakinti tą seifą, išimti knygą, kurią ji dabar rašo, perskaityti ir niekam daugiau neduoti. Knygą turėsiu saugoti (ji nežino kaip, tai jau esąs mano reikalas), išspausdinti – jeigu išvis kas nors spausdins – galėsiu tik po trisdešimties metų. Ne anksčiau. Kol kas aš neperskaičiau nė vienos šios knygos eilutės. Jinai mane pakviečia ir parodo naujus prirašytus lapus: „Štai dar atsirado šiek tiek. Suprantate, aš jau save įtikinau, kad privalau kartkartėm jums parodyti prirašytus lapus. Tai priverčia mane dirbti. Kitaip – nežinau nežinau, ar prisiversčiau“.
       Kvepės kakava. Tvyros ramybė ir susikaupimas. Kaip man ten patinka! Kartais atrodo, kad ten – mano tikrieji namai. Prisiminus žmonos kompanijas, šiurpuliukas eina per nugarą.
       „Tai – ne atsiminimai, – ji man sakė. – Nors… Yra ir to, kas išgyventa. Žinoma, yra! Kaipgi aš rašyčiau, jeigu man nieko nebūtų atsitikę! Šiandien atrodo, kad mano gyvenimas susidėjo iš atsitiktinumų virtinių. Ar tikrai atsitiktinumų?
       Jūs žinote Poetą, kurį aš mylėjau. Jums pasakojau. Kodėl jį? O ne kitą? Juk visiškai atsitiktinai sutikau. Buvo Naujųjų metų maskaradas. Mūsų teatre. Kai kurios dorybingos damos atsisakė dalyvauti, nes būsiąs tasai paleistuvis ir nedorėlis. Jis mėgo maskaradus, oi kaip mėgo! Paryčiais nusiėmė kaukę, ir aš pamačiau, pajutau: jis – geras, pavargęs žmogus. Paskui mylėjau jį daug metų. Galvojate, kad aš jį norėjau mylėti? Ne! Būdavo – jo nekęsdavau. Ypač tada, kai išvysdavau jame žvėrį. Tačiau negalėjau atsitraukti. Kiti neegzistavo. Kodėl? Nors žinau, kad kitaip negalėjo būti. Nuo tos akimirkos, kai pajutau: geras ir pavargęs – aš jau buvau jo, bet kodėl?!
       Toks pats atsitiktinumas – scena, mano dainavimas. Ne scenai aš ruošiausi. Norėjau būt gailestingąja sesele. Ja buvau. Ten mano pašaukimas, kur žaizdos ir kančia. Man pačiai netikėtai tapau operos soliste. Sako, gera, sako, beveik triumfavau. Mažai kas žino, kiek tie triumfai kainuoja žmogui. Ypač moteriai.
       O jeigu nebūčiau nuėjusi sutikti Naujųjų metų?
       O jeigu nebūtų manęs išgirdęs Kipras Petrauskas? Dainavau gegužinėje. Visi dainavome. Paskui Kipras Petrauskas užsispyręs ieškojo kažkokio balso, kurį jis girdėjęs. Vaikščiojo tarp šokančių merginų ir kiekvienos vis prašė jam padainuoti. Kai aš uždainavau, jis sušuko: šita! O jeigu jis nebūtų atėjęs į aną gegužinę?
       Daug – jeigu. Labai daug.
       Rašydama noriu būti atvira. Visiškai. Ir negaliu. Kai visiškai atsiveriu – nekenčiu savęs. Kaip rasiu tą atvirumo ribą? Nežinau.
       Patyriau visas aistras – nuo žemiausių ligi aukščiausių. Nors: ar yra žemų aistrų – nežinau. Aistra yra aistra. Ir aš jomis gyvenau. Moteriai tai pripažinti – sunku.
       Kodėl paskui visos mano aistros – Jis?
       Matyt, viskas išeikvota, kiek man Dievulis davė. Viskas. Aš nebegyvenu. Narplioju neišnarpliojimą savo praėjusio gyvenimo kamuolį – tuo ir gyvenu; ir nekenčiu, ir myliu, ir kerštauju, ir džiaugiuosi.
       Aš domiuosi mokslu. Ne tik domiuosi. Matote, ant stalo – kibernetika, kvantinė mechanika. Noriu kai ką suprasti. Skaičiau jūsų darbus. Gerbiu. Nesupykite – jūsų mylėti negalėčiau. Jūs – kaip čia pasakius – per daug teigiamas. Nuobodus. Nors… Ką aš žinau!
       Viešpatie! Už savo pensijos pinigėlius nupirkau didžio karvedžio „Napoleono“ butelį, o jis tebėra artipilnis! Jau seniai vis pastatau ant stalo. Man – kakava. O jūs – išgerkite! Nebūkite toks teigiamas!
       Dėkoju, kad užėjote. Išdrįsiu dar pasikviesti, kai susikaups pluoštas lapų. Linkėjimai žmonai! Žinau, kad ji manęs nemėgsta. Bet būtinai perduokite linkėjimus!
       Jo laiškus aš sudeginau. Antai – urnoje jų pelenai. Nežinia, kada ateis nebūties valanda, ir aš nenoriu, kad juos sklaidytų kieno nors ranka. Jie – mano vienos. Kiekvienas jų žodis gyvas, mirs tik kartu su manim.“
       Nelabai man patinka tai, ką kalba apie mane. Norėčiau, kad ji kitaip galvotų.
       Kas ji?
       Perskaitęs jos knygą, gal suprasčiau. O gal dar labiau nesuprasčiau?
       Matyt, jos rašymo paveiktas ir aš pradėjau rašyti. Rašytoju netapsiu. Nesinorėtų juo tapt šiame žodžių ir minčių devalvacijos amžiuje. Ne pinigų infliacija kankina pasaulį. Visai kita infliacija, bet niekas kol kas to nenori pripažinti.
       Rašydamas noriu šį tą sau išsiaiškinti.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1