alisbalb.jpg
 

Sodas ir sodininkas

Yra sodininkas
Milijonus metų kuriantis
Milijonus metų atkuriantis
Šitą amžiną sodą
Kur ganosi plėšrios bandos
Su kirviais su ekskavatoriais
Raundapu ir napalmu
Bombų kuokomis
Foto- video- šaudyklėmis

Yra sodininkas
Nes kaip gali jo nebūti
Bandos niekaip neįveikia sodo
Sodas kada nors įveiks jas
Ir krenta vardų lietus
Tampantis tvanu – kai
Bandom įvardyt sodininką
Turintį tūkstančius vardų
Religijos želia kaip žolė
Kaip žolė gelsta ir nyksta
Kad vėlei atželtų kitomis
Formomis rūšimis ir žiedais
Kam tas vardų lietus
Tam kas neįvardijama
Kas yra ir niekas ir viskas
Kur nėra nieko ir nėra visko
Yra tik sodas ir sodininkas

Yra amžinybė ir laikinumas
Vienoje formoje kaip
Sėkloj yra medis ir jo mirtis
O mirty yra kitos sėklos
Ir kiti medžiai – ir sodas
O sodas yra visa tai
Kas yra nes kitaip
Argi galėjo būti –

Tie patys spinduliai
Dviračio rate ir galaktikoj
Mandaloj ir sraigės kiautely
Išdžiūvusioj vasaros baloj
Ir kylant ir leidžiantis saulei
Kai sodas visom kalbomis
Lyg Babelio bokšto statytojų
Lūpos man šlama


***
Ir muzika tėra tik laikas,
Suspaustas amžius į sekundę
Bekraščio garso… Kaip pavasaris,
Akimirksniu įvykstantis viduržiemį,
Žiedais vijoklio inkrustuoja tvorą
Kristalams šerkšno byrant tarsi smėliui;
Granatom sprogsta žydinčios alyvos,
Skeveldros sniego, lekiančios į langus
Vaizduotės namo, kur bekraštis garsas
Į vieną vienį jungiasi, kad sprogtų
Tarytum amžius, tapęs fejerverku,
Užpildęs dangų tarsi klausą
Natom liepsnojančiom, virš mūsų
Lėtai lėtai lyg begalybė krentančiom.


Žiemos lygumose be vėjo

Ant sniego lūpų – vienišas medelis
Per nuotolį net įžiūrėti negali –
Ar obelies ar ąžuolo šakelė
Sau medituoja baltumos kely


Pavasaris su kovarniais.
Prisilietimas prie Radausko

Ir kovarniai žvilgės vaivorykštėm
Puantilistinio pavasario aky;
Akis primerkęs iš po žemės
Radauskas žvelgs ir gros tyli
Fleita iš kaulo, iš poeto balto,
Ir tartum povo uodega
Užlies pasaulį vasaros asfaltas
Auksinio kovarnio sparnų pūga


Šis lietus

Šis lietus
tartum pelenas
krenta į urnas
tavernoj dangaus
prie geltono staliuko
geria smėlio kokteilį
beduino mirtis

debesų karavanų
ilgakojai šešėliai į Rytus
pakrauti atmintim

o lietus
tarsi pelenas
urnas užpildo
karštas ir sausas
kaip kadaise
Pompėjoj lietus


***
Vaisių nokimas beprotiškas
Kaip ir žiedų pražydėjimas
Kaip žiedlapio skrydis į žemę
Vaisių nokimas beprotiškas
Lyg puota rudenio maro metu
Aplink mirštantį vasaros kūną
Su šokiais ir orgijom su puvimo
kvapu panašiu į žydėjimo kvapą
su vynu su sperma su prakaitu
su nektaru su bulvienojų dūmais
su krišnaitų giedojimais su
pragaro smala su dievų ambrozija
su jaunyste ir su senatve kartu
su širšės geluoniu į sielą
ten kur prie Chajamo staliuko
apsikabina lyg dvi lesbietės
beprotybė su išmintim – toks
beprotiškas beprotiškas vaisių
nokimas kaip ir žydėjimas


***
Jeigu laiką kurį gyveni tu suspaustum į vieną sekundę ar mirksnį; ką patirtum toj malstremo aky? ką regėtų tavoji akis? – nes gyvenimas tai tik malstremas – tavo laivas ir kūnas jame nuolatos, nuolatos, nuolatos – tinginystėj ir prakaitą braukiant, aukštame įkvėpties debesy ir nuopuolių šachtose; malonumų pakrantėse, kur pliažai vilnija lyg moterų šlaunys ar vienuolio rimty, į tvenkinį žvelgiant ir regint jo dumblą dugne ir sraigės kiautelį, prieš daugelį vasarų mirusios; jeigu laiką suspaustum į vieną sprogimą – ir iš kur ta beprasmė mintis (tų beprasmių minčių daug daugiau, nei mes linkę tikėti) – tai ir laiko neliktų, neliktų minties; kažin ką čia aiškiau pasakyt gal galėtų Einšteinas; jei kas tikra yra, tai malstremas, kuriame aš plaukiu ir regiu pakeleivius – ant šapelių trapių, ant arbatos lėkštelių ar jachtų; niujorkų laivuos ar paryžiaus kvartaluos lyg vilkstinėj sielių; kyšo galvos iš mersedesų ir bankų, iš bambuko lūšnelių, tik Diogeno statinės išnyko – jų jau neregėt, nors malstremas toks pat kaip laikais Herakleito, kadaise kaip išminčiai visi baigusio akademiją soduos neandertaliečių, ir nieko čia nebepridėt: negalima laiko suspaust į sprogimą, tai turėtų būt dievo vienuoliktas priesakas; visatos sprogimo pagreitint neverta, vis viena jo nesulauksim, tad nei laukt, nei bijoti neverta, o laikas, kaip žinom, be reikalo niekad nesprogsta – – –