Šių metų vasario 24 d. Vilniuje vyko akademiko Jono Lankučio 80-mečiui skirti renginiai, kuriuos organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rašytojų klubas ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

       Pradėdamas mokslinę konferenciją „Literatūros realybė: kasdienė ir poetiška“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Algis Kalėda priminė, kad susirinkta tarpulaikiu tarp 80-osios J. Lankučio gimimo datos (vasario 8) ir 10-ųjų jo mirties metinių (kovo 5). A. Kalėda pabrėžė J. Lankučio asmeninį indėlį į lietuvių kultūros plėtrą, teigė, kad jis priklauso tai kartai, kuri formavo lietuvių literatūros, kultūros sklaidą sovietmečiu. Tai žmonės – V. Galinis, V. Kubilius, J. Lankutis ir kt., – padėję išlaikyti literatūros, kultūros tautiškumą. Dabartinės lietuvių literatūros procesą J. Lankutis ėmė programuoti kaip nacionalinių tradicijų ir tautinės savimonės išraiškos tęsinį. Dirbdamas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tarybinės literatūros skyriaus vadovu (nuo 1957 m.), nuo 1984 m. šio, o nuo 1990 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, J. Lankutis daug pastangų pridėjo, kad būtų suformuota nauja literatūrologų karta, kuriai dabar priklauso E. Baliutytė, S. Gaižiūnas, A. Krasnovas, J. Sprindytė, S. Žukas ir kt.

       Elena Baliutytė pranešime „Estetinės ir etinės vertybės Jono Lankučio literatūros kritikoje“ teigė, kad „neneigdamas estetinių vertybių svarbos J. Lankutis didesnį dėmesį skyrė etinių vertybių paieškoms bei komentarams. J. Lankutis, galima sakyti, yra kritikas-moralistas plačiąja prasme. Jo estetiką galima apibūdinti antikos laikų kalokagatijos terminu, įvardijančiu gėrio, grožio ir tiesos vienovės principą. Akivaizdu, kad ši vienovė artima ir kritiko pasirinktiems autoriams: Vincui Mykolaičiui-Putinui, Justinui Marcinkevičiui, Juozui Grušui. Tam tikra prasme šių autorių kūryba J. Lankučio tyrinėjimuose sudaro savotišką triadą: V. Mykolaičio-Putino kūrybos centre – individualioji sąmonė, Just. Marcinkevičiaus – tautiškumas, J. Grušo – bendražmogiškumas“. Anot literatūrologės, „šiandien J. Lankučio kritikos akcentai bendražmogiškoms etinėms vertybėms, nacionalinei tradicijai, tautos istorijai, dramatiškiems būties pradams gali atrodyti pernelyg bendri, savaime suprantami dalykai, bet sovietmečiu tokia literatūros proceso orientacija buvo pakankamai rizikinga“.

       Aušros Martišiūtės nuomone, J. Lankučio dramaturgijos tyrinėjimai padėjo fundamentalius pagrindus lietuvių dramaturgijos istorijai. J. Lankutis esmingai koreguoja lietuvių dramaturgijos istorijos akcentus, įtvirtintus teatrologų darbuose, – daugelį populiarių kūrinių, atliepiančių tam tikro laikotarpio teatro estetiką, jis traktuoja tik kaip dramaturgijos istorijos foną, kuriame išryškėja autentiškoji, vertingiausioji kūrybos dalis. J. Lankutis išryškina novatoriškus Vydūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus, K. Sajos, S. Šaltenio, J. Glinskio, A. Škėmos, A. Landsbergio, K. Ostrausko dramų bruožus. Monografijose apie J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus dramaturgiją pratęsiamas B. Sruogos („Vaičiūno dramaturgija“) bei V. Mykolaičio-Putino („Vydūno dramaturgija“) pradėtas darbas, formuluojant esminius XX a. lietuvių dramaturgijos poetikos pokyčius. Greta iškiliausių kūrėjų J. Lankutis fiksuoja ir mažiau reikšmingų autorių kūrybos įnašą į lietuvių dramaturgijos istoriją (aprašyta per 700 kūrinių). Jo darbuose, be konceptualių apibendrinimų, visada jaučiama ir meilė tyrinėjamam objektui, pozityvus žvilgsnis net į menkiausius kūrybos pasiekimus. J. Lankutis sukūrė spalvingą „lietuviško dramatizmo“ paveikslą, nepalikdamas jame baltų dėmių (paskutinis veikalas – studija apie egzodo dramaturgiją).

       Gražina Mareckaitė savo pranešimą „J. Lankutis – lietuvių dramaturgijos tyrinėtojas“ pavadino subjektyviais samprotavimais. Pranešėja prisiminė, kad jos veiklos teatre metais, kai prasidėjo gyvenimo teatre pokyčiai, atrodė, kad J. Lankutis – uola, atstovaujanti tam, prieš ką teatro procese dalyvavę žmonės lyg ir kovojo (teatro literatūriškumo pamatai, H. Vancevičiaus teatras, kuris atrodė gerokai atgyvenęs, nes prasidėjo režisūrinio teatro, teatriškumo epocha). Tačiau kai teko imtis rašyti lietuvių teatro istoriją, G. Mareckaitė supratusi, kad J. Lankutis – fundamentalus autorius, padaręs viską, ką šioje sferoje reikėjo padaryti. Jo darbai – tai savotiška teatralų Biblija: visa, kas jiems aktualu ir reikalinga, čia surinkta, ištirta, apibūdinta.

       Viktorijos Daujotytės pranešimas buvo skirtas J. Lankučio veikaluose išreikštai vėlyvosios V. Mykolaičio-Putino kūrybos recepcijai. Tyrinėtojas buvo įgijęs poeto pasitikėjimą. Jis, anot pranešėjos, atkūrė sovietiniais laikais ignoruotą poeto kūrybos ryšį su prieškarine tradicija ir su prieškarine paties V. Mykolaičio-Putino kūryba, tačiau ideologiniai rėmai varžė tyrinėtojo laisvę. To meto kritikos fone buvo neįmanoma adekvačiai kalbėti, pavyzdžiui, apie V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Bachas“ („Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo...“). Tai, apie ką negalima kalbėti, J. Lankučio raštuose apeinama, skaitytojas turi numanyti, kas apeinama, ir suvokti kodėl. Pats J. Lankutis suprato, apie ką kalba V. Mykolaitis-Putinas, tačiau nesileido giliai į tos kalbos turinį. Jis užėmė poetą ginančią ir poezijos galimybių lauką praplečiančią poziciją.

       Konferencijoje buvo perskaitytas ir vienas pranešimas, nesisiejantis su akademiko veikla. Latvijos mokslų akademijos akademikė Vera Vaverė, pagerbdama J. Lankutį, su kuriuo jai yra tekę bendrauti, perskaitė pranešimą „Viktoras Eglitis – pirmasis latvių modernistas“. Pranešėja kalbėjo apie prieštaringą latvių rašytojo asmenybę ir tragišką jo likimą, pabrėždama jo nuopelnus atnaujinant latvių poezijos kalbą, keičiant aiškiai suprantamus vaizdus simbolių, ženklų, kartais sunkiai suvokiamų kodų kalba.

       Konferencijos dalyviai aplankė akademiko J. Lankučio kapą Antakalnio kapinėse, o po pietų Mokslų akademijos bibliotekoje buvo atidaryta jo 80-mečiui skirta paroda „Prie didžiojo knygos kelio“, kurioje eksponuojami J. Lankučio veikalai, daug įvairius gyvenimo etapus atspindinčių nuotraukų. Parodos atidaryme kalbėjęs akademikas L. Sauka pabrėžė jo kaip Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus geranoriškumą, supratingumą, jam vadovaujant viešpatavusią kolegišką atmosferą.

       Vakarop Rašytojų klube vyko J. Lankučiui skirtas atsiminimų vakaras. Petras Bražėnas, prie Rašytojų sąjungos posėdžių stalo kartu su J. Lankučiu prasėdėjęs, kaip jis pats suskaičiavo, apie 500 valandų, teigė, kad į akademiką, kaip ir į Just. Marcinkevičių, visą laiką žiūrėjęs nepaprastai pagarbiai. Šių dviejų žmonių buvimas šalia P. Bražėną yra apsaugojęs nuo daugelio neapgalvotų ir neprotingų poelgių. Su pagarba, dėkingumu J. Lankutį, kaip savo disertacijos vadovą, prisiminė Elena Nijolė Bukelienė. Be kita ko, ji pacitavo ir ką tik gautą Icchoko Mero elektroninį laišką, kuriame rašytojas prisimena J. Lankutį parašius, kad jo romanas „Lygiosios trunka akimirką“ „praplėtė socialistinio realizmo ribas“. Anot rašytojo, šie žodžiai buvę savotiškas jį pridengęs skydas.

       Dovydas Judelevičius, jaunystėje kartu su J. Lankučiu įveikęs ne vieną rizikingą savo pačių susigalvotą turistinį maršrutą (turėdami fiktyvią Rašytojų sąjungos komandiruotę, kartą buvo nusigavę net į uždarą Volgos–Dono kanalo statybos zoną, kur dirbo kaliniai), teigė, kad jo charakteris buvo labiau avantiūrinis, negu galėjo atrodyti iš jo įprastinio ramaus akademiško tono. D. Judelevičius priminė J. Lankučio nuopelnus grąžinant į kasdienę kultūros apyvartą P. Vaičiūno kūrybą, atveriant kelią K. Binkio „Generalinei repeticijai“. Jam buvo svarbu nedeklaratyviai grįžti prie sovietmečiu prarastų vertybių. Tai buvo nuosekli jo darbų kryptis.

       A. Maldonis sakęs, kad jaunesniems kolegoms J. Lankutis atrodydavęs kaip savotiškas nepermatomas sfinksas (tai turbūt buvę lemta istorinio laiko, tuomet vyravusio žmonių tarpusavio nepasitikėjimo, atviresnio bendravimo būta tik uždaruose rateliuose), ypač pažymėjo jo nuopelnus leidžiant J. Baltrušaičio poeziją, lietuvių poezijos dvitomį, „Lituanistinės bibliotekos“ knygas ir kitus leidinius, kurie sovietiniams ideologams atrodė esą gerokai įtartini.

       Povilas Mataitis prisiminė J. Lankučio bendravimą su lietuvių folkloro teatru, L. Sauka – studentiškų metų epizodą, kai vyresnio kurso studentas J. Lankutis jam patarė užversti ir užmiršti itin kritišką pjesės „Kalvio Ignoto teisybė“ recenziją. Tai recenzijos autorių apsaugojo nuo tuo metu dar itin pavojingo A. Gudaičio-Guzevičiaus pykčio, kuris nežinia kaip galėjo baigtis. Margaritra Lankutytė-Dautartienė pasakojo apie tai, kaip Tėvas ją įpratino nuosekliai dirbti, skaityti, įvedė į kultūros pasaulį.

       Atsiminimų vakare iškilo tauraus, lietuvių literatūrai, lietuvių kultūrai dirbusio žmogaus paveikslas.

       Kovo 18 d. J. Lankutis buvo prisimintas ir savo gimtinėje. Gargždų J. Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko jubiliejui skirta konferencija, kurioje dalyvavo E. Baliutytė, E. N. Bukelienė, M. Lankutytė-Dautartienė, D. Mitaitė, A. Žalys, bei atsiminimų vakaras. Atsiminimais dalijosi akademiko sesuo Marytė Mažeikienė, duktė M. Lankutytė-Dautartienė ir gimtojo miesto žmonės.