Debiutinis Artūro Imbraso romanas „Klajūnas“ – kiek netikėtas kaip literatūros kūrinys (savitas medžiagos fragmentavimas, temų pateikimas ir traktuotė), bet kaip literatūros reiškinys – visiškai dėsningas. „Klajūnas“ parašytas ne profesionalaus literato, nesusaistytas išankstiniais nusistatymais ir, regis, nepaveiktas literatūrinės rinkos madų (išskyrus knygos pabaigą – ji atrodo parašyta pagal tipiškiausias lietuvių „naujojo romano“ tendencijas, viena jų – sugadinti pasakojimo slinktį „netikėtu“ finalu). Žvelgiant plačiau, netikėtumas literatūrai turi daugiau reikšmės nei dėsningumas, nes pastarasis įtvirtina taisyklę (normą), o pirmasis ją laužo. „Klajūne“ yra temų, kurios sukelia nepasitikėjimą ir sukuria tam tikrą distanciją (viena jų – nemotyvuotas pagrindinio veikėjo hiperseksualumas, tą jau pažymėjo L. Jonušys savo recenzijoje „Šiaurės Atėnuose“). Ir kadangi pasakotojo tonas veikiau lyriškas, sakmiškas, pasyvus nei ironizuojantis, dinamiškas, toji nepasitikėjimo distancija ilgėja ir darosi panaši į bėgimo takelį, kur skaitytojas turi vytis pasakotoją. Su ironija A. Imbrasui, regis, reiktų elgtis atsargiau, nes kaip tik familiarus sarkazmas ir sugadino šiaip jau vykusios knygos pabaigą. Mįslingas, poetiškas knygos turinys, trumpai drūtai perpasakotas pagrindinio herojaus brolio dvynio (bepročio? Bandito? Tamsiosios veikėjo pusės – savotiško misterio Haido?..), virsta nešvankiomis blevyzgomis. Galima suprasti autoriaus intenciją būti šiuolaikiniu (vadinasi, sarkastišku, „kietu“), bet ar tai tikrai yra tiltas, jungiantis du krantus – laikus ir protėvius?.. Gal norėta ne sujungti, o atskirti?.. Kūrybos ir gyvenimo paralelės šiuo atveju – dvi nepriklausomos erdvės. Ir kūryba kaip erdvė – kur kas racionalesnė ir pasižymi gilesne logika, nors tą logiką galima pavadinti „sapnų šalies“ tvarka. Kur žolė ne žalia, o raudona, tik reikia mokėti tai įrodyti. Savitais argumentais.

       Sapno ir realybės kaip laiko linijas jungiančių ir dalijančių erdvių samprata „Klajūne“, sakyčiau, yra esminė. Nekart pabrėžiamas dviejų krantų, dviejų sapnų dėžutės skyrių, dviejų moterų (Giedrės ir Kaukės), pagaliau netgi dviejų pagrindinių veikėjų (!) motyvas. Dvejetas įkūnija ne tik porą, bet ir priešpriešą. Ne tik realybėje, bet ir sapnų erdvėje jos ryškios ir kontrastingos, tik nepaaiškinamos sveika nuovoka. Galbūt dėl to, kad sapnas, viduramžių gnostikų nuomone, – gyvūno, augalo sąmonė, ribota savivoka, įteisinanti savo egzistenciją visiškai kitokiais principais. Priešpriešos ir jungtys čia iškyla dažniausiai instinktų pavidalu. Pagoniškoji žmogaus sąmonė, išaugusi iš gyvūninės (augalinės), pasiekė krikščioniškąją (civilizuotą), bet pirmojo sąmoningumo lygmens niekada nepamiršo. Ryškiausiai tai atsiskleidžia sapnuose, kur belaikė gamtos padaro sąmonė priešinasi apibrėžtai laike ir erdvėje žmogaus būčiai ir taisyklių (normų) koreguojamam gyvenimui. Daugelis „Klajūno“ fabulos fragmentų įvardijami kaip „diena“ („Pirmoji diena“, „Trečia diena“, „Paskutinė diena“, „Ta pati diena“ etc.) ir, matyt, turi reikšti naratyvinio pasakojimo slinktį. „Sapnas“, atvirkščiai – slinkties sustabdymą, grįžimą atgalios ar tiesiog sustingimą belaikėje būsenoje, tarpe („Pirmas sapnas“ etc.). Klajonė mitologiniame laike (sapne) įkūnija žmogaus gyvenimo patirtis. A. Imbraso romane savitai atsiskleidžia nomadiškasis ir sėslusis, agrarinis lietuvio mentalitetas. Kario ir žemdirbio. Auginančio javus ir juos trypiančio, siaubiančio. Tai priešprieša, atkeliavusi iš matriarchatinės kultūros (deivė Gimdytoja – deivė Gadintoja) ir iš mitologinės virtusi istorine, vadinasi, aktyviai veikianti ir šiandien. Romane daug išmoningai parašytų šios priešpriešos stimuliuojamų epizodų (švedai, rusai, Napoleono kareiviai, raudonųjų armija etc.). Ir kai susiduriama su gyvos istorijos epizodu (kad ir prie kryžiaus rusų prikaltu kunigu), sapniškosios būties audinys įplyšta, ir žmogaus dvasiai pasidaro svarbios gėrio ir blogio sąvokos, Dievo ir Šėtono personalijos, kurių sapnuojanti sąmonė neidentifikuoja, nes niekados iš to sapno neprabunda. O Dievo ir Šėtono susidūrimas vyksta ne sapno, o realybės erdvėje. Nors autoriaus ekskursai į sapno šalį – gražūs (vaikai žiemą priskina lauko gėlių, siurrealistiškai dega miestai, kuriais grožisi turistai, plaukdami kruiziniu laivu), jie blanksta ryškioje dienos šviesoje. Nes diena ir Dievas – žodžiai, siejami ne tik etimologiškai. Tai institucijos, reikalaujančios ne instinktyvios, o dvasinės žmogaus veiklos. Atskiriančios tas priešpriešas, kurių jungtis dirbtinoka („asketiškumą“ ir „gyvulišką gašlumą“ (Kaukė), p. 59; budelį ir auką, p. 173).

       Vienas subtiliausių ir gražiausių knygos bruožų – apibrėžtų istorijos ir neapibrėžtų (belaikių) mitologijos fragmentų kūrimas. Istorinis įvykis atveria slėpiningas mito, legendos erdves. Istorija atveria ikiistorinės Būties atmintį. Kai Žodis (Dievas) turėjo galią kurti pasaulius, o vyksmas (Šėtonas) – juos keisti. Žmogus niekada to neturi pamiršti, net jei realybė iškreipia atminties palikimą, kūrimo dovaną pakeisdama destrukcija kaip norma, taisykle. „Gimiau laimingas, miriau liūdnas“ (p. 90) – šią epitafiją romane randame kaip antkapinį užrašą ant istoriko kapo. Vadinasi, kuo daugiau svetimo pažinimo, tuo mažiau laimės ir tik tau skirto žinojimo. Pagrindinis „Klajūno“ veikėjas norėtų ne tik sujungti savo protėvius ir du laiko krantus, bet ir pats grįžti ten, kur nėra antrosios epitafijos dalies, tos, po kablelio. Simboliškas laisvės pirkimas romane ir dar simboliškesnis jos grąžinimas karaliui, iš kurio ta laisvė nupirkta: „<…> atėjom grąžinti laisvės. Mums jos gana. Mes ja pasisotinom. Mes ištroškom viską, ko troškome“ (p. 184). Karalius, suteikiantis amžiną laisvę, yra mirtis, neretai įsivaizduojama kaip tas pats sapnas. Žemė su itin giliu sapnų podirviu. Galbūt todėl tokie svarbūs romane medaus – aukso – gintaro įvaizdžiai, stipriai išreikšta žemės dimensija, jungianti požemio gyslas (auksas) ir gėlių šaknis (medus), sustingstanti sakuose (gintaras). Bitės įvaizdis (moteris su bičių apsiaustu) – antropomorfizuota gyvastingoji žemės jėga, dviejų pasaulių tarpininkė.

       Esama aliuzijų ir į graikų mitologiją. Laivės statyba, panaši į Pigmalijono ir Galatėjos mitą, moters veido metamorfozės (Kaukė), Ikaro skrydį primenantis Juozo skrydis oro balionu ir nukritimas į akmenų lauką. Senvagės undinės, gelbstinčios kaimą savo liūdna giesme – sirenų mito parafrazė. Mitų transformacija (romane nėra specifiškai lietuviškų ar graikiškų mitų bei legendų) čia turi ne tik savitą logiką, bet ir priežastį. Giliausioji mitinė sąmonė kaip ikiistorinė Būtis neturi nacionalumo, ji yra bendra. Bendros ne tik pasakojimų slinktys, bet netgi detalės, įvaizdžiai. Medaus – aukso – gintaro, medžio, akmens, dangaus šviesulių įvaizdžiai, nors galbūt juos riboja konkrečios lokalizacijos, vis dėlto įgyja savus atitikmenis. Juozo gondola, nukritusi į akmenimis grįstą lauką, pramuša sunkų riedulių klojinį, ir pro išmuštą skylę kaipmat išdygsta milžiniškas ąžuolas. Šiuo atveju akmuo pakeičia Ikarą prarijusią jūrą. Girios ir jūros dugno mitinės prasmės yra labai artimos. Tai ypač atsiskleidžia P. Dirgėlos istoriniuose romanuose („Litorina, Litorina!“ bei „Giria“).

       Ir vis dėlto kyla įspūdis, kad autorius knygos pabaigoje („apokrifuose“) sumano suvesti sąskaitas su mitais ir fantazijomis. „Įvesti aiškumą“, kaip sako politikai. Parodyti, kad viskas tebuvo mirksnis ir akių apgaulė. Tačiau sapniškasis, „ikiapokrifinis“ knygos tekstas jos pabaigą neigia kaip nevykusį tikrovės įrodymo argumentą. Sapno pasaulio logika ir etika pasirodo esanti ne tik stipresnė, bet ir paslaptingesnė, ir aiškumo čia neįvesi kaip kokio kovos dramblio, kad sutryptų visa, kas prieštarauja sarkastiškai realybės logikai.

       Todėl kaip baigiamąjį akcentą norėčiau išskirti ne nustebinti skaitytoją turėjusius „apokrifus“, primenančius G. Grajausko „Ereziją“, bet epizodą su kartoteka. Restauruojamos bažnyčios požeminėje menėje randama kartoteka, kurioje – „ir sudegusios Aleksandrijos bibliotekos visas nuorašas, ir dingusių Homero originalų tikslios kopijos, ir <…> net etruskų – lotynų kalbų žodynai, išsamūs šumerų legendų vertimai“ (p. 200). Vos pagrindinis herojus spėja pasibaisėti, kad tai sunaikins „mūsų, Vakarų, civilizaciją“, kažkoks žioplys užkliudo lentynas, jos virsta kaip kortų namelis, ir visa kartoteka akimirksniu pavirsta dulkėmis. Ir tai jau ne sapnas, o daugiareikšmis simbolis, liudijantis, koks trapus yra knygose užfiksuotas mūsų pažinimas, sukurtos teorijos, nušlifuotos eilutės. Pavirtimas į dulkes yra paskutinė mitinė metamorfozė.

       Ar dulkei reikia įkvėpti dvasią?..

       Mitas baigiasi ir mitas vėl prasideda.