Vis dėlto, net ir šitaip nusiteikus, netgi sutarus, kad romanui būdinga literatūros kritika ir savikritika, o istorijos, socialinio politinio, dorovinio ir kito gyvenimo čia ir dabar įžvalgos dažnai yra gana gilios, skaitytojas ne visada yra pasirengęs skaityti kiekvieną ar būtent šitą romaną. Naujas romanas skaitytojo gali būti užverstas jo neįpusėjus; ir taip beveik visada atsitinka, kai skaitytojas laukia ko kito, nei autorius pasiūlo, t. y. skaitytojas neranda jam žinomo romano kanono. Parašiau – „beveik visada“, nes juk būna išimčių. Be tokių sunku būtų aiškinti, kaip buvo baigtas skaityti Jamesas Joyce'as ar Franzas Kafka.
       Tradicijos kritika turi būti nelabai radikali, ateities nuojauta – beveik nepastebima, štai tada... galbūt... Lietuvoje nepamirštos XX a. trečiąjį dešimtmetį kilusio avangardizmo pamokos: triukšmingas ir radikalus literatūros keitimasis išvirsta į grupinius sindromus ir formalią tuštybę. O gal yra atvirkščiai: tradicijų keitimo, paradigmų lūžio „architektais“ tampa vienišieji literatai?
       „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ R. Klimas priskiriamas prie „intelektualios prozos“ kūrėjų². Net jeigu laikytume nepasenusiu mūsų prozos skirstymo į kaimiškąją ir miestiškąją, psichologinę ir sociologinę, buitinę ir „būtinę“ (filosofinę), tokią sąsają norėčiau tikslinti, nemanyčiau, kad tai pakankamai konkretus R. Klimo estetinių ieškojimų apibūdinimas. Tai, kas tebevadinama „intelektualiąja proza“, primena Apšvietos laikais susiformavusią nuomonę apie filosofijos ir literatūros dermę: filosofinių idėjų perkėlimą į literatūrinius vaizdus. Akademinėje „intelektualinio romano“ definicijoje pabrėžiama, kad jo „struktūrą nulemia minties raida, filosofinių svarstymų įtampa“³, istorinė jo skalė praplečiama nuo Voltaire'o ir D. Diderot iki A. Camus ir K. Abe. Esama kitokių įžvalgų. Violeta Kelertienė, analizuodama R. Klimo apysaką „Gintė ir jos žmogus“, rašytoją pristato kaip postmodernų autorių: „R. Klimas sukūrė sudėtingą postmodernų tekstą, dekonstruodamas ne vien tik istoriją, bet taip pat ir socialistinio realizmo propaguotą mitą“⁴. Petras Bražėnas, recenzuodamas tą pačią apysaką, yra pažymėjęs: „R. Klimas – iš tų prozininkų, kurį skaityti nėra lengva, ir, bent jau manęs nė kiek nestebina, kai vienas ar kitas pažįstamas skaitytojas prisipažįsta: sunkiai skaitęs Klimą, pavargęs ar nesupratęs. Todėl aptariamos apysakos paraleles, be kita ko, galima traktuoti ir kaip rašytojo pastangas užmegzti ir palaikyti kontaktą su platesniu skaitytojų ratu; ne veltui nuo nesunkiai suprantamos konkretaus apysakos istorijos autorius vedasi skaitytoją (variantų laipteliais) į sudėtingesnius, paslaptingesnius žmogaus likimo labirintus“⁵.
       Taigi skaitytojų tebelaukia ne tik neišleistas paskutinis, nebaigtas R. Klimo romanas, bet ir neatsakyti klausimai dėl individualios šio lietuvių rašytojo vietos ar pozicijos filosofiniu ar intelektualiniu romanu vadinamame estetinių vertybių kūrimo kelyje, tačiau skaitytojas, ir išgirdęs paaiškinimus, jaustųsi ne geriau.
       Jau minėta, kad skaityti R. Klimo „Maskvos laiką“ irgi sunkoka, gal net sunkiau už „Gintę ir jos žmogų“ ar romaną „Tiktai ugnis išgydys“. Bent jau tikrai nesiūlyčiau skaityti šito kūrinio greitomis arba neatidžiai – viena akimi sekant galbūt TV šou vaizdus. Šiam romanui itin reikalinga skaitytojo vienatvė, meditacinė nuostata. Reikia intelektinės įtampos, teorinės žiūros: galvoti, suprasti, įsivaizduoti. Tai yra sinkretinės pajautos, intelektinės improvizacijos romanas.
       Ar toks R. Klimo kūrinys – naujas lietuvių romano tradicijoje?
       Mąslumas, gyva mintis, o ne enciklopedinėmis mintimis puošiamas žmogaus gyvenimo medis, literatūrai nėra svetima. Ir filosofams, ir literatams rūpima teorinė žiūra (mąstymas + vaizdas) nėra XX a. atradimas. Tačiau jos ir būta, ir esama labai įvairios.
       Tradicijos laužymas visada primena senas tradicijas.
       Juk pirmasis lietuvių romanas, Vinco Pietario „Algimantas“, buvo istorinis nuotykinis. Nuo istorijos kiti lietuvių romanistai gręžėsi į savo buitį, emocijas, politiką, apšvietą. Niekada nebuvome turtingi filosofinės prozos. Nors galbūt niekada rimtai ir nepasukome galvos dėl lietuvių romano tipologijos, vaduojamės pirmaisiais naujo romano rūšies įvardijimais. Juk „Maskvos laikas“ autoriaus neįvardytas romanu, vadinamas tik būsenomis, šitaip gal pabrėžiant kritinį šio kūrinio santykį su jau (ne vien paties R. Klimo) parašytais tekstais, vadinamais „romanu“. Šią nuostatą reikėtų laikyti dar vienu bandymu pabėgti nuo žanrinio romano neapibrėžtumo arba bent pabrėžti tą neapibrėžtumą.
       Autoriaus pasirinkto žodžio „būsena“ semantikos nereikėtų pernelyg sureikšminti, bet prisiminti ją verta. Tai irgi kontekstas. Būsena yra ir gyvenimo būdas, ir psichologijos terminas, nusakantis, reiškiantis tam tikras sąmonės puses⁶. Būseną visada galima įveikti, peržengti, ir tokia įtampa gali pretenduoti į romaną sukuriantį veiksmą. Tad būsenomis pavadintas kūrinys, kaip ir tradicinis romanas, gali siekti viso to, kas reikalinga patvariam estetiniam jo pasauliui. Ir, jeigu tik jo tekstas kalba su mumis apie individo likimą, būti romanu. Kitas dalykas, ar R. Klimas pabaigė tokio pasaulio matmenų projektą, ar sukūrė jis „Maskvos laiką“ taip, kad romano pasakotojo, jo personažų laikini (būsenų) vaizdiniai suktųsi apie tokią vertybių ašį, kuri paverstų juos estetine rimtimi.
       Jau sakyta (ir bus sakoma): deja, nepabaigė.

       Ir vis dėlto drįsčiau teigti, jog netgi nepabaigtu „Maskvos laiku“ R. Klimas pabaigia savuosius beveik keturiasdešimt metų⁷ trukusius estetinio literatūros pasaulio ieškojimus, pristato skaitytojui istorinę XX amžiaus, vadinasi, daugeliui gal nenaują, romano patirtį, leidžia numanyti, kas šiandieniame romane keičiasi, pažymi tai, kas skaitytojo laukia (tiek romano, tiek ir visos literatūros) rytoj. Literatūrologams tokį romaną verta skaityti ir bandyti jį vertinti, nes jis, kaip sakyta, yra individualiai, labai asmeniškai kritinis, daug ką, o gal net viską pats įvertinantis, bet – svarbiausia! – yra atvejis, kai autoriaus patirtis, jo biografija ir išgyvenimai, istorinis mūsų šalies ir jos gyventojų likimas gali įgyti estetinės vertės, – jau ir mūsų, skaitytojų, akimis – patvarios, adekvačios sau.
       Taigi tam tikru atžvilgiu galima ramiai svarstyti faktą, kurį daugelis pirmiausia minės: romanas nepabaigtas. Arba sakys: R. Klimas parašė romaną apie Maskvos kurantus Lietuvoje. Arba kitaip įvardytą, abejonių mums nekeliančią šio romano rašymo parašymo detalę. ,,Faktą.“
       Kas yra faktas? „Abejoju faktu“ – toks epigrafas tiktų visai R. Klimo kūrybai“⁸, – yra pabrėžęs P. Bražėnas. Pritarčiau literatūrologui. R. Klimo svarstomi ar vaizduojami faktai nėra paprasti, empiriniai, o tokie, kurie atsiranda per intelektą, istoriją, kultūrą, kūrybą. Valandas mušantys Kremliaus kurantai sovietinio žurnalisto bute, be abejo, yra empirinis faktas: radijo taško ar imtuvo garsas, televizijos vaizdas ir garsas. Tie patys kurantų dūžiai, kuriuos girdi ne jis, o trisdešimties niekada nesulaukęs jo tėvas, vieną „Didžiųjų Speigų sekmadienį“ geriantis enkavėdisto Lžedmitrijaus atsineštą degtinę, žmogus „didžiausio jo pažeminimo valandą“, yra „faktas“, kuriam aprašyti reikia kelių šimtų puslapių. Ir jis pats, pasakotojas, visai dar vaikas, aną naktį, „švytuojant panosėje gutalinu dvokiančiam enkavėdisto batui“ po stalu, kur jis slėpėsi, išgyveno kažką, kas yra fakto misterija. Kaip paaiškinti, kad jis, nemokėdamas ir nesuprasdamas rusų kalbos, po daugelio metų beveik žodis žodin savo sieloje išgirdo ir pakartojo visą karamazovišką enkavėdisto ir tėvo dialogą? Jeigu tik išdrįstume visą romaną „Maskvos laikas“ pavadinti faktu, galėtume suabejoti ir juo, kaip visais kitais faktais. Bent jau su abejone kai ko (retoriškai) paklausti.
       Jau minėjau, ko norėčiau klausti (savęs, arba, anot romano pasakotojo, „mielo žmogaus“): ar patikime, kad kažkas gali pakelti mus, kai apglėbiame tik „orą, vėjuotą tuštumą, stingdantį Didžiųjų Speigų dvelksmą“? Po to, kai tu, vydamasis enkavėdistų išsivestą tėvą, užkopi šešis ,,pelenais pabarstytus ledo laiptelius“, atrodo, jau esi prarytas Raudonmūrio durų, staiga išleki ir nuriedi tais apledėjusiais šešiais laipteliais, pamatai save tarsi iš šalies... Taigi, mielas žmogau, niekada neskubėkime perskaityto R. Klimo teksto užmiršti, atsigręžkime į kai kuriuos jo epizodus, – prisiminkime jau perskaitytas eilutes. Pavyzdžiui:

       Trumputis vaikelio Iliušos gyvenimas man, gali sakyti, irgi buvo kaip deržavos duotybė, dažnąsyk apgaubdavusi mane, vos tik išlėkdavau iš benzinu dvokiančios Vilniaus gatvių raizgalynės į Šiaurės traktą⁹.
       Sakyčiau, kad šitos eilutės – vienas iš raktų į būsenas, kuriomis dalijasi su mumis autorius, jų poetiką.
       Šitose eilutėse susipynusios kultūros ir literatūros „citatos“. Ar jos – tik postmodernaus mąstymo ženklas? Ne. Tos literatūrinės ir juslinės atminties sąsajos būdingos visų laikų literatūrai, ir nėra joks modernizmo (=postmodernizmo), ar – juo labiau – asmeninis R. Klimo atradimas. Tai tik terpė, kurioje gimsta ir gyvuoja originali literatūros kūrinio poetika – atrastas laikas tuoj pat ir prarandamas, vientisas pasaulis „sprogdinamas“, iš jo skeveldrų vėl pradedami kurti nauji pasauliai. Bent jau prasideda paties R. Klimo pastanga sugriauti baugų, mįslingą, nuodėmingą pasaulį.

       Tarkim, ne sykį „Maskvos laike“ aptikę atviras ir slaptas F. Dostojevskio kūrinių citatas, pajuntame, kad jomis ne tik remiamasi, bet su jomis ir ginčijamasi. Jos netgi griaunamos.
       Vis dėlto originalumo ir „sekimo“ klausimas lieka. Kodėl dabartinė, antrosios XX a. pusės, Girnių ir Lietuvos situacija nuolat susiejama su šimtmečio ar pusantro amžiaus senumo rusų tautos „amžinaisiais“, o iš esmės gal ir visos žmonijos, jos žmoniškosios būties klausimais? Ar mūsų dabartis neturi savų, tautinių „amžinųjų“ klausimų, kurie savo įtampa prilygtų F. Dostojevskio romanuose nuskambėjusiesiems? Kodėl autoriaus, pasakotojo, visų personažų „balsų“ polifonija suspausta į vieno pasakotojo monologą?

       Atsakymų į šiuos klausimus atsirastų taip pat ne vienas. Juos tiktų vadinti nepabaigiamo atsakinėjimo variacijomis.

       Štai pirmoji, gal ironiška mintis: nesibaigia Lietuvoje knygnešystė. F. Dostojevskio romanai buvo rašomi ir leidžiami lietuviškos spaudos draudimo metais, o R. Klimas savąjį romaną pradėjo jau po 1990 metų, po istorinės lietuvių rašytojų pergalės prieš cenzūrą, tačiau juos sieja fantastiškasis personažas – Didysis Inkvizitorius. Jis tebegyvas. Matyt, jis jau vėl spėjo sukeisti melą su tiesa, gėrį – su blogiu, grožį – su kažkuo kitu... Ir kaip visuomet šypsosi: „Prieš mus paslaptis, kurios negalime suprasti“, ir mūsų dienomis knygnešiai ar eretikai tebetardomi kaip visuomet – vieniši.
       Antroji. Tam, kad atrastų savosios vaikystės laiko pėdsakus, autorius atsiduria anapus akivaizdžių įvykių, ieško distancijos. Atstumo, kuris sunaikintų konkrečias pirmiausia prisimintų įvykių prasmes, pakylėtų kalbinę, socialinę, psichologinę medžiagą virš tų konkrečių prasmių, sukurtų vertinimams reikalingą santykį. Reikia ne ezopinio reikšmių perkėlimo, ne žinomų simbolių, ne poetiškų metaforų. Reikia keisti požiūrio tašką, reikia besisukančios vaizdų scenos. Reikia likimo deivės, padrąsinančios vaidmens atlikėją. Sovietinė individo scena – toli gražu ne vienamatė. Ji – kaip ir graikų kosminiame teatre, ji – kaip visais laikais. Daugybė siūlų, ne tik auksinių, sidabrinių ar geležinių, valdo pasaulinį teatrą. Jau (!..) gimusieji okupuotoje Lietuvoje turėjo bent kelis socialinius politinius ir etinius filosofinius gyvenimo scenarijus. Pavyzdžiui, metai po metų jis, Maskvos laiku gyvenantis vaikelis, galėjo išaugti darželinuko, spaliuko, pionieriaus, komjaunuolio, komunisto drabužius. Jie išaugami, keičiami naujais, kurių reikia einant karjeros link. Atsisakius ar pamiršus persirengti, galėjo sugriūti visa karjera. Kiti scenarijai, tiesa, ne itin populiarūs, drabužių visai nereikalavo; nuogiems pritiko ar bent buvo galima gyventi psichiatrinėse ligoninėse, kalėjimuose, tapti disidentais emigrantais. F. Dostojevskio romanų personažų akimis, distancija iki Girnių gal optimali, – laiko pasiuntiniai iš Skotoprigonjevsko Girniuose neturi nieko savo, išskyrus per anksti pasibaigusią savo vaikystę. Jie visi – mirę vaikeliai, ir jų tarpusavio santykis – absoliutus, be jokio konkretaus suinteresuotumo istorijoje, politikoje, psichologijoje.
       Trečioji, taip pat laikytina vienu atsakymų, mintis. Ji – irgi banali, iš tradicinės humanistikos: gyvenimas yra žudymas, bet visa, kas žudo, yra nežmoniška. Nuodėmė. Visa, kas trumpina Dievo skirtą žmogaus gyvenimą, yra prieš Dievo valią. Nenugyventas gyvenimas yra tas pat, kas prigimtinė nuodėmė. Baisiausia yra matyti mirštant vaikelius. Tuos, kurie netgi nėra pasirinkę savo vaidmens; nesuskubo, jiems buvo per anksti patiems rinktis. Jie gimė mušant tam tikro laikrodžio, tam tikros deržavos kurantams ir tik pradėjo pratintis ieškoti savo laiko pėdsakų. Jie net neišgirdo Didžiojo Inkvizitoriaus (ar kito ciniko) žodžio, kvietimo likti su juo, o ne su Kristumi, kvietimo peržengti gyvenimo dėsnius.
       Ar po tokių įžvalgų bereiktų skaitytojui priminti, juo labiau – aiškinti, kad vaikelis Iliuša nėra vien tik štabo kapitono Snegiriovo sūnus, kurio tėvą Mitia Karamazovas už barzdos išvilko iš smuklės ir šitaip paniekino visų akivaizdoje? Kiek tokių vaikelių Aukštaitijoje? Lietuvoje? Pasaulyje? Ar tik nebūna kartais malonu žeminti kitą? Nelaisvas žmogus tiki tik jėga, ypač tokia, nuo kurios pats yra nukentėjęs. Ar nekyla mintis, kad ir karamazoviškos paniekos kupina SSSR deržava niekur nedingo kartu su į šiukšlių dėžę išmestu raudonu pasu?
       Viena manųjų interpretacijų, kurią sustiprina neseniai perskaitytos Leonido Donskio mintys apie cinizmo tvermę dabartinėje Lietuvoje. „Kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje atkakliai siekia įžeisti ir pažeminti savo diskusijos oponentus arba jiems neįtinkančius žmones? Kodėl jie taip mielai ir lengvai pereina į padugnių leksikoną?“¹⁰ Iš tikrųjų – kodėl? Ko dairytis? Ieškoti gutalinu įmirkyto Lžedmitrijaus bato, prie kurio tebetupi drebantis iš baimės vaikelis?
       Kai panieka virsta savinieka, ne ant vieno vaikelio, o ant dar vieno Lietuvos Respublikos piliečio kapo gali uždegti žvakelę.
       Visa Lietuva gali būti apšviesta vienos tokios žvakelės.
       Šie ir panašūs pagalvojimai, beskaitant nebaigtą (paskutinę) R. Klimo knygą, kelia man bachtiniškų minčių apie romaną kaip likimišką individo gyvenimo įvykį. Pirmiausia – paties autoriaus patyrimo erdvėje.

       Be abejo, sunku pranašauti knygai likimą (nes jį pagal seną patarlę, be abejonės, ji jau turi), bet „Maskvos laikas“ turėtų labai išsiskirti iš kitų autoriaus kartos veikalų ir likti ypatingu kūriniu dėl jame atvertos psichologinės gelmės, egzistencinių tautos ir individo įžvalgų, sukaupto etinio maksimalizmo, „paniekinto laiko“ tragizmo, o gal net vien dėl lingvistinių teksto ypatybių – be galo aukštos sakinių prasmės įtampos, itin reto sintaksės šakojimosi ar netgi jos labirintų, vingių, įkalnių ir nuokalnių. Tačiau nei kalbinė, nei politinė, nei psichologinė medžiaga nėra romano meninė dvasia. Todėl šiame straipsnyje nedaug tekalbama apie „menines priemones“, kuriomis autorius, be abejonės, gana profesionaliai, t. y. meistriškai naudojosi.
       Jau nemažą šūsnį lapų prirašęs, darbą įpusėjęs, R. Klimas taip apibūdino romano sumanymą:

       Romanas „Maskvos laikas“ – kai bus parašyta antroji jo dalis – 700–800 p. kūrinys, kuriame stengiuosi rekonstruoti šiandienio penkiasdešimtmečio gyvenimo būdą, elgsenos stereotipus ir savijautą okupacijos metais.
       Sykį – jau Lietuvos laiku – pagrindinis romano personažas suvokia, jog kadaise būta jo gyvenimo dienos, ne tik sukoncentravusios visą ligšiolinį jo gyvenimą, bet ir ypatinga šviesa įsibrovusios į jo ateitį.

       Toji diena – tai jo, sostinės žurnalisto, komandiruotė į Maskvos laiko apgaubtą tėviškę, į pompastiškas trąšų kombinato gimtojo ežero pakrantėje užbaigimo iškilmes.

      Beje, Maskvos laikas romane suprantamas kaip paniekos metafora. Ne kokios nors metafiziškos, o iš realių šaltinių sklidusios paniekos, kurios apgaubtas žmogus (ir jo gentis) egzistavo tas penkias dešimtis metų, kartais itin aštriai ją pajusdamas, o kartais net užmiršdamas, kartais pabandydamas trumpai iš jos išsiveržti, o kartais tik sugūždamas savyje tai, ką būtinai reikėjo išsaugoti¹¹.
       Taigi ši knyga – ir apie paniekintuosius. Taip ir yra.
       Bent jau taip manyti nebūtų nelaukta. Ilona Maziliauskienė, recenzuodama rinkinį „Gintė ir jos žmogus“, pažymėjo: „Gintė ir jos žmogus“, greitai perskaityta, iš pradžių gali sudaryti juodos komedijos įspūdį – nužemintieji ir nuskriaustieji džiazo ritmu. <...> Klimo pažemintieji gyvena visados dviejuose pasauliuose, dviejose tikrovėse, dviejose dimensijose“¹² (paryškinta mano – V. M.). Juk skaitėme apie F. Dostojevskio pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Jie turi savas, gal ir ne dvi dimensijas. R. Klimo „paniekintieji“ galėtų būti jų sinonimas, tačiau galėtų būti ir naujas XX a. žmogaus pasaulio aspektas. Dar viena dimensija. Paniekinimas tinka romano formos paieškai ne prasčiau nei meilė, jos sublimacija, – vaikelius (ir ne tik juos) ji žudo be gailesčio ir išlygų.
       Estetinis romano vyksmas, be abejo, neleidžia manyti, kad taip paprastai, tegu ir su autoriaus pagalba, galėtume įvardyti tai, kas yra „Maskvos laiko“ pasakotojo, kitų personažų erdvės ir laiko forma. Forma, kuri skaitytojui yra meninis romano pasaulio kodas. Nuoroda į metaforizavimą, be abejo, yra logiška autoriaus reakcijos į kuriamo personažo paveikslo visumą, romano vaizdų vienovę: paniekinimas gali būti dramatiškas, net tragiškas individo ar tautos likimui, tačiau jis gali nesuvienyti, nesukurti nieko, kas taptų kūrinio visuma.
       Paminėta „penkiasdešimtmečio“ pasakotojo (ir pagrindinio herojaus) gyvenimiškoji patirtis, jo profesija („sostinės žurnalistas“), technologijos ir humanistikos priešprieša (žurnalisto tėviškėje pastatyto trąšų fabriko sukelta ekologinė katastrofa) leistų kalbėti apie knygą, kurioje tiek veiksmo laikas (viena diena), tiek jo erdvė (Girniai) yra minimalizuoti (ar sukoncentruoti iki minimalaus dydžio), o gyvenamasis pasaulis yra labai atviras arba išplečiamas iki svarbiausių Lietuvos valstybės ir jos piliečių, visuomenės ir individo (asmenybės) problemų XX amžiuje.

       Neatsitiktinai romaną R. Klimas pradeda epigrafu – ne eilute iš Evangelijos pagal Luką, kaip buvo planavęs pradžioje, o sakiniu iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“: „Aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam visa tai buvo“. R. Klimo dėmesys F. Dostojevskiui neturėtų stebinti, nebent tai, kad jis, ne sykį perskaitęs „Demonus“ ir daugsyk su šių eilučių autoriumi kalbėjęsis apie „pranašingą“ rusiškojo socializmo viziją kaip tik šiame romane, savojo antibolševikinio, antikagėbistinio romano idėjų kamertonu pasirenka žodžius ne iš Stavrogino, o iš ,,apsėstojo“ Karamazovo kalbų.
       Autorius – romano pasakotojo balsų polifonijos dirigentas, pelikano plunksna lyg batuta mosteli į Rytus, Lietuvai tolimo meridiano link. Tik išgirdę, įsiklausę į ten prabylančius balsus, galime išgirsti juos ir čia, laiko juostų sumaištyje.
       „Maskvos laiko“ autorius Ivano Karamazovo monologo fragmentą ilgai „nešiojo“, svarstė, gretino, glaustė prie kitų, matyt, jo akimis, galimų F. Dostojevskio sakinio kontekstų – biblinių, Augustino, A. Schopenhauerio, F. Nietzsche's ar Rytų filosofų frazių. Juodraščiuose jis, fragmentas, tai – ilgesnis, tai – trumpesnis, pagaliau sutrumpėja iki vieno, jau pacituoto, sakinio ir yra paliktas be sąsajų su kitokiais veikalais ar autoriais.
       Pasakotojui svarstant filosofines okupacinės kagėbistinės prievartos, atpildo už ją – tautos ir asmens pažeminimą, gėrio ar žmoniškumo prielaidas, ši F. Dostojevskio eilutė tampa refrenu. Su juo siejama rusų tautos dvasia, imperijos „imperatyvas“, paniekos idėja. Išlaisvintas nuo viso Ivano Karamazovo pokalbio su broliu Aleksejumi, nuo Didžiojo Inkvizitoriaus ir kitų kontekstų sakinys epigrafas, be abejonės, skamba savarankiškai, susiliedamas su „Maskvos laiko“ pasakotojo išpažintimi, ne rusiškojo Skotoprigonjevsko, o lietuviškųjų Girnių epopėjos balsais. Vargu, ar R. Klimas nujautė, kad romano nepabaigs, kaip ir rusų rašytojas – savojo. „Brolius Karamazovus“ F. Dostojevskis buvo sumanęs kaip dilogiją apie Aleksejų (apie tai jis pats rašo romano pratarmėje), tačiau antroji dalis (apie Aliošą – „prabėgus trylikai metų po Zosimos mirties“) liko neparašyta. (Manykim, kad tik dėl autoriaus mirties.) Tikėtina, kad nusidėjėlio istorija skambėtų kiek kitaip, jeigu turėtume abi romano dalis, bet vargu ar keistųsi „tikrasis rusų klausimas“, apie kurį šnekėjosi F. Dostojevskio kūrinio personažai. Ar yra dievas ir nemirtingumas? Apie šį klausimą XIX a. septintąjį dešimtmetį Rusijos imperijoje pasaulio vaizdas sukosi lyg Žemė apie savo ašį. Ar galėjo pasikeisti Žemės ašis po šimtmečio? Pusantro? Nejau Lietuvai teberūpi vakarykščiai, šimtmetiniai, rūpesčiai? Nejau nieko negalima daugiau suprasti, negu brolių Karamazovų tebuvo suprasta? O gal mes visi, lyg Ivanas Karamazovas, nusprendėme nieko nesuprasti, nes pasaulis laikosi ant kvailysčių – nesuprantamų dalykų? Aštuonerių metų vaikelį visų akivaizdoje sudrasko medžiokliniai šunys, ir – nieko. Taip reikia. Taip būna. Fakto tiesa, ir tik?
       Lietuva buvo okupuota, Girniuose visiems su okupacija reikėjo susitaikyti, prie jos prisitaikyti, o Vytautui – regėti pažemintą savo tėvą prie kerzinio Lžedmitrijaus bato.
       Kai šiandien iš lentynos išsitraukiu ir sklaidau „Brolius Karamazovus“, matau jame „Maskvos laiko“ autoriaus pieštuku pasibrauktas pastraipas, eilutes, sakinius, prisimenu, kaip ilgai – metų metus – jis negrąžino šitos mano bibliotekos knygos, negalėčiau skaitytojui nepriminti ir kito, pastarąjį dešimtmetį R. Klimo labai mėgto veikalo – Šv. Augustino „Išpažinimų“. Juos (rusų k.) jis man paskolino ir įkalbino iš naujo perskaityti, nes buvau vartęs tik prastą lietuvišką vertimą. Primargintos paraštės, o užrašų knygelėse likę daug išrašų iš šitos knygos. Šv. Augustino dėmesys laikui yra dabartis sub specie aeternitatis, ir jo pašnekesiai su Dievu yra jo laiptai į tikėjimo amžinybę.
       R. Klimo pasakotojas nuolatos kreipiasi ne į Dievą, o į „mielą žmogų“, tiki jo gebėjimu atjausti, suprasti, padėti. Babiloniečių paprotys, pagal kurį ligonis, gulintis miesto aikštėje, gali sulaukti patarimo, gali būti išgydytas kitų ligonių – sirgusių ir jau išgijusių, yra gretinamas su mūsų vartojamais gydymosi būdais. Pastarieji yra akivaizdžiai mažiau efektyvūs.
       Būties įvykiu pasireiškiąs romanas gydo: ir autorių, ir skaitytoją.

       Dabar jau metas vėl prisiminti iš epigrafams skirto rankraščio lapo išbrauktą evangelinę eilutę. Ar tikrai ji buvo išbraukta, tikint, jog skaitytojas, pabaigęs (gal ir ne vieną sykį) skaityti romaną, pats išvys šėtoną, nupuolantį iš dangaus lyg žaibą?
       Norėčiau ir galėčiau tuo tikėti. Ramus, šiek tiek ironiškas autoriaus žvilgsnis lydi skaitytoją ir rengia jį savoms įžvalgoms. Kad ir kokios jos atsirastų, jos būtų atšvaitai R. Klimo gyvenimo ir literatūros sankirtoje blyksėjusių žaibų, bandymo beveik keturiasdešimt metų gyventi literatūrai ir kasdien iš jos sugrįžti į gyvenimą.
       Nepamirštu ir savo minties apie skaitytojo bet kurio galimo atsakymo sąlygiškumą, jo atvirybę. Nereikėtų skubėti įvardyti šio romano viena tema, viena idėja, viena įžvalga.
       Esu visiškai tikras, kad nė vienas kitas R. Klimo kūrinys nesukaupė savyje tiek išėjimų ir sugrįžimų.
       Nė viename autorius nebuvo toks vienišas ir nuogas akistatoje su Lietuvai ir jam pačiam likiminiais įvykiais. Štai kodėl, mano akimis, tikrai galėtume išdrįsti sakyti: „Maskvos laikas“ – nėra paprastas lietuvių romanas; jis yra būties įvykis.
       Ir mūsų, jo skaitytojų, gyvenime. Jubiliejinei sukakčiai (ne)skirtame romane.


       ² S p r i n d y t ė    J.  Ramūnas Klimas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: LLTI, 2001. – P. 238.
       ³ Literatūros terminų žodynas, I sąsiuvinis. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 8.
       ⁴ K e l e r t a s    V.  Introduction, in Come into My Time, Lithuania in Prose Fiction, 1970–90. – Chicago: University of Illinois Press, 1992. – P. 22.
       ⁵ B r a ž ė n a s   P. Pagalvojimai, skaitant „Gintę ir jos žmogų“ // Literatūra ir menas. – 1981. – Gruodžio 5. – P. 4.
       ⁶ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – P. 95.
       ⁷ Pirmosios R. Klimo novelės spaudoje pasirodė 1963 metais.
       ⁸ B r a ž ė n a s    P.  Pagalvojimai, skaitant „Gintę ir jos žmogų“. – P. 4.
       ⁹ K l i m a s    R.  Maskvos laikas // Metai. – 2001. – Nr. 4. – P. 25.
       ¹⁰ D o n s k i s  L.   Chamai, arba Kito pažeminimo džiaugsmas // Klaipėda, 2005. – Sausio 17.
       ¹¹ Iš R. Klimo asmeninio archyvo.
       ¹² M a z i l i a u s k i e n ė  I.  Idėjų inventorius. – Vilnius: LLTI, 2004. – P. 129.