Ilse Aichinger (g. 1921) – austrų dramaturgė, prozininkė ir poetė, PEN klubo, jaunystėje – garsios literatų „Grupės 47“ narė. Gimė Vienoje, žydų kilmės gydytojos ir mokytojo šeimoje. Per II pasaulinį karą dauguma jos giminaičių buvo deportuoti ir nužudyti. Ilsei su motina pasisekė rasti prieglobstį prie pat Vienos gestapo būstinės. Baigusi gimnaziją būsimoji rašytoja dėl savo kilmės negalėjo stoti į aukštąją mokyklą ir turėjo dirbti priverstinius darbus. Po karo studijavo mediciną, bet netrukus metė studijas ir atsidėjo kūrybai. Parašė gausybę novelių, eilėraščių, radijo pjesių ir vieną romaną („Die größere Hoffnung“ – „Didesnioji viltis“, 1948). 1953 m. ištekėjo už vokiečių rašytojo Günterio Eicho (1907-1972). Po motinos mirties 1984 m. apsigyveno Frankfurte prie Maino ir pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Už kūrybą apdovanota daugiau nei dešimtimi literatūrinių Vokietijos ir Austrijos premijų (iš jų – 1971 Nelly-Sachs-Preis, 1982 Petrarca-Preis, 1983 Franz-Kafka-Preis, 2000 Joseph-Breitbach-Preis). Rašytojos kūrybinę nuostatą geriausiai nusako 2000-aisiais per susitikimą su skaitytojais Hamburge išsakyta mintis: „Suprantamumas nėra literatūros kriterijus“.

Jehuda Amichajus (1924–2000) – iškiliausias šiandienos Izraelio poetas. Gimė Viurcburge, Vokietijoje. Į Palestiną su tėvais atvyko būdamas 12 metų. Dalyvavo Izraelio išsivadavimo kovose, baigė Jeruzalės universitetą. 1969 metais pelnė prestižinę Brenerio, o 1981-aisiais – Jeruzalės premijas. Yra išleidęs poezijos knygas „Šiandien ir kitomis dienomis“ (1955), „Dviejų vilčių atstumu“ (1958), „Šiandien trenksme“ (1968), „Ne tam, kad atsimintum“ (1971), „Už viso to slypi didelė laimė“ (1974), „Laikas“ (1977), „Didžioji ramybė: klausimai ir atsakymai“ (1980) ir kt., taip pat keletą romanų, pjesių rinkinių bei knygų vaikams. J. Amichajus į ivrito kalbą vertė vokiečių ir anglų poeziją, o jo paties kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų.

Martinas Amisas (g. 1949) – anglų novelistas, eseistas, trumpų apsakymų autorius. Literatūros klasiko Kingsley Amiso sūnus, pasak kritikų, ne tik pavijęs, bet ir pralenkęs tėvą. Sulaukęs dvidešimt vienerių Amisas pradėjo rašyti literatūrines apžvalgas bei recenzijas elitiniam savaitraščiui „Observer“. 1977 m. tapo leidinio „New Statesman“ literatūros skyriaus redaktoriumi. 1980 m., išleidęs tris romanus, Amisas iš šių pareigų atsistatydino ir tapo profesionaliu rašytoju. Kartu su savo draugais, žymiais rašytojais Ianu McEwanu ir Julianu Barnesu, kritiku Ianu Hamiltonu, poetais Craigu Raine`u ir Jamesu Fentonu, Amisas buvo priskirtas „Naujojo Oksfordo šmaikštuolių“ grupei. Pasirodžius romanams „Pinigai“, „Londono laukai“, „Informacija“, Amisas įgijo pasaulinę šlovę. Jo kūriniai apdovanoti ne viena literatūrine premija, tarp jų ir prestižine Somerseto Maughamo premija. „Naujojo Oksfordo šmaikštuoliai“– išties ypatingas reiškinys šiuolaikinėje Europos literatūroje. Tai puikūs stilistai ir profesionalai par excellence. Apie savo kartą Amisas yra pasakęs: „Gyvenimas po 1945-ųjų visai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš tai. Mes nepanašūs į nieką kitą žmonijos istorijoje“. Šių kūrėjų romanų objektas, nerimo, įtūžio, nuostabos ir juoko šaltinis yra pati postmodernioji būsena.

Januszas Andermanas (g. 1949) – prozininkas, sceraristas, vertėjas. Kūrybinį kelią pradėjo dirbdamas reporteriu studentų laikraštyje. Nuo to laiko susikūrė savitą dokumentinės prozos stilių, kurį pasitelkęs, autorius lyg magnetofonas registruoja gatvės balsus, „liaudies balsą“. Savo prozoje perteikdamas mažiausius gatvės nuotaikų virptelėjimus, J. Andermanas diagnozuoja ir pačią visuomenės būklę, jos protinius ir dvasinius susirgimus. Apie apgailėtiną visuomenės mentalitetą jis kalbėjo jau debiutiniame prozos rinkinyje „Sugedęs telefonas“ (1976), o dar negailestingiau prabilo knygoje „Pasaulio kraštas“ (1988), kurioje vaizduojamas karinės padėties laikotarpis Lenkijoje. J. Andermanas – kultinis savo kartos rašytojas, aktyvus pogrindinio literatūrinio gyvenimo dalyvis paskutiniaisiais komunizmo metais. Autorius ne itin tiki visuomenės būklės pokyčiais, apie kuriuos trimituoja posttotalitarinės Lenkijos kultūrininkai.

Werneris Aspenströmas (1918–1997) – švedų poetas ir prozininkas. Debiutavo 1943 m. būdamas 25-erių, pripažinimo sulaukė1946 m. poezijos rinkiniu „Riksmas ir tyla“. Rašytojas apdovanotas daugeliu prizų, 1969 m. pelnė mažąją Nobelio premiją už poeziją. 1980 m. tapo Švedijos Akademijos nariu. W. Aspenströmas išleido daugiau nei 20 poezijos rinkinių bei keletą prozos ir dramaturgijos knygų. Jo poezija yra išversta į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių (rinkinys „Šiaurės dvasia“, 1997). Tai vienas ryškiausių moderniosios švedų poezijos atstovų, kritikų vadintas „kasdienybės poetizuotoju“. Jo poezijai būdingi paradoksai, uždara erdvė, ironija, spontaniški išgyvenimai. Čia nėra „melsvos poetinės miglos“, filosofinių samprotavimų, literatūrinių klišių ar šablonų. Eilėraščių rinkinys „Sniego legenda“ (1949) davė pradžią šeštojo dešimtmečio lyrizmui, idilei, saulės šviesai, žaismei ir buvo savotiška atsvara penktojo dešimtmečio poezijai, skelbusiai baimę ir vertybių praradimą.

Michaelis Augustinas (g. 1953) – vokiečių poetas, epigramininkas, radijo žurnalistas. Kylyje ir Dubline studijavo anglistiką, airių literatūrą ir folklorą. 1976 m. Šveicarijoje išleido pirmąjį epigramų rinkinį. Nuo 1979 m. dirba redaktoriumi Bremeno radijo stotyje ir laisvai samdomu vertėju. Rašo eilėraščius, trumpąją prozą ir epigramas. Dalyvavo daugelyje tarptautinių poezijos festivalių. 1978 m. Kylyje įsteigė pirmąjį Vokietijoje „Literatūrinį telefoną“, kuris veikia iki šiol. 1988 m. vedė indų rašytoją Sujatą Bhatt, turi dukterį Jenny. Yra išleidęs daugiau penkiolika įvairaus žanro literatūros rinkinių, jo kūryba išversta į anglų, airių, italų, lenkų kalbas.

Arkadijus Averčenka (1881–1925) – rusų rašytojas humoristas, dramaturgas, teatro kritikas. Gimė Sevastopolyje. Debiutavo Charkovo laikraštyje „Južnyj kraj“. 1907 m. persikėlė į Peterburgą. Bendradarbiavo jumoro žurnale „Strekoza“. 1908–1913 m. – satyrinio savaitraščio „Satyrikon“ redaktorius, nuo 1913 m. redaktoriavo leidinyje „Novyj satyrikon“. Po Spalio perversmo bolševikai leidinį uždarė. 1918 m. pabaigoje kartu su baltųjų armija A. Averčenka pasitraukė į pietus. Bendradarbiavo įvairiuose žurnaluose. 1920 m. buvo evakuotas į Konstantinopolį. Nuo 1922 m. gyveno Prahoje, gastroliavo Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, bendradarbiavo su rusiškais Baltijos šalių laikraščiais.

Hugo Ballis (1886–1927) – vokiečių rašytojas, poetas. Gimė Pirmasense, turtingų miestiečių katalikų šeimoje. 1906–1910 m. Miunchene ir Heidelberge studijavo germanistiką, sociologiją bei filosofiją. Rašė disertaciją apie Nietzschę, tačiau nebaigė. Susikivirčijęs su tėvais išvyko į Berlyną, kur studijavo teatro meną. Kartu su Kandinskiu sumanė leisti almanachą – kaip „Mėlynojo raitelio“ priedą. Projektas žlugo dėl prasidėjusio karo. Susižavėjo revoliuciniu anarchizmu bei avangardu. 1915 m. emigravo į Šveicariją, 1916 m. Ciuriche subūrė dadaistų ratelį ir kartu su Hansu Arpu, Tristanu Tzara, Marceliu Janco įkūrė meno saloną, dadaizmo lopšį – Voltaire'o kabaretą („Cabaret Voltaire“). Netrukus atsidėjo ortodoksinei katalikybei, studijavo senuosius mistikus, kaip vieną ankstyvosios krikščionybės psichoterapijos formų, propagavo egzorcizmą, tačiau su dadaistais ryšių nenutraukė. 1923–1927 m. bendradarbiavo leidžiant dadaistinį žurnalą „Merz“. Nuo 1920 m. draugavo su H. Hesse. Išgarsėjo biografiniu veikalu „Hermannas Hesse, jo gyvenimas ir kūryba“. Parašė tragikomediją „Mikelandželo nosis“, dramą „Brescios budelis“, romaną „Flametis, arba Apie vargšų dendizmą“, išleido 1914–1921 m. rašytą dienoraštį „Pabėgimas iš laiko“.

Stanas Barstow (g. 1928) – žinomas anglų romanistas ir dramaturgas. Išgarsėjo romanų trilogija „Meilė... Meilė?“, parašyta 1960–1965 m., kurią sudaro romanai: „Meilė... Meilė?“, „Paklausk rytoj“, „Joby“. S. Barstow romanų herojus – jaunuolis, kuris netiki suaugusiais, patosinėmis jų idėjomis ir dvasingais ginčais, kuriam trūksta dvasinio vadovo, tačiau jis trokšta gyventi savo protu ir pats siekia dvasios harmonijos. S. Barstow proza persmelkta kasdienybės, uždaryta ritualiniame žmogaus gyvenimo cikle, kuriame rašytojas įžvelgia supoetintą būties prasmę. Britų kritikai lygina S. Baerstow su geriausiais italų neorealizmo atstovais.

Donaldas Barthelme (1931 –1 989) – amerikiečių rašytojas, ankstyvojo postmodernizmo literatūros lyderis. Pirmąjį apsakymų rinkinį „Come Back, Dr. Caligari“ („Sugrįžkite, daktare Kaligari“) išleido 1964 metais. Iki 1984 m. išleido dar 7 apsakymų rinkinius ir 2 rinktines. D. Barthelme’o apsakymuose, kuriuos kritikai vadina „koliažais“, trykšta fantastiškas humoras (pvz., apsakymas „Sakinys“ ir yra tik vieno nepabaigto – taško nepadėta! – sakinio apsakymas), juose susiduriame su atvirai pavaizduotomis groteskinėmis situacijomis („Bukapročio“ herojus Edgaras ruošiasi egzaminui rašytojo vardui gauti), nelogiškais atsitikimais („Šaukime“ mokesčių inspekcijos atstovas paskaičiuoja veikėjui didžiulę sumą už apmokamą kompanioną, kuris yra paties veikėjo sukonstruotas robotas), – trumpai tariant, rašytojo apsakymuose skaitytojai išvysta irracionalųjį savo pačių pasaulį.

Charles Baudelaire (1821–1867) – prancūzas, dažnai laikomas vienu didžiausių XIX amžiaus poetu. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą. Mokėsi Lione, Paryžiuje studijavo teisę; 1839 m. nusprendė pradėti literatūrinę karjerą. Pradėjo vartoti opijų, gerti alkoholį, nebegalėjo pakęsti miesčioniško gyvenimo būdo, atmetė visa, kas tradiciška. Dvejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus Š. Bodleras praleido beprotnamyje. Ten ir mirė. Pirmoji rimta poeto knyga – „Les fleurs du mal” („Piktybės gėlės”) – pasirodė tik 1857 m. vasarą, kai poetui suėjo 36 metai. Knyga sujaudino visuomenę, valdančiuosius sluoksnius. Tai, esą, knyga, pilna cinizmo, nedorovinga, nukreipta prieš religiją. Už šį eilėraščių rinkinį Prancūzijos administracinis teismas priteisė poetui 300 frankų baudą. Ch. Baudelaire'as yra pasakęs: „Mano gyvenimas buvo prakeiktas“ .

Belcampo (tikr. Hermann Pieter Schoenfeld Wichers, 1902–1990) – nyderlandų rašytojas. 1939 m. baigė juridinį fakultetą, tačiau tapo gydytoju. Užsiėmė privačia praktika iki pensijos. Pirmoji knyga – „Verhalen“ („Pasakojimai“,1935). Visi Belcampo kūriniai paremti autobiografiniais motyvais, nevengiama aštrios ironijos. Šeštajame dešimtmetyje rašytojas ėmėsi filosofinių temų, pradėjo kurti mokslinę fantastiką. Žymiausios knygos - „Belcampo fantazijos“ (1958), „Tarp žemės ir dangaus“ (1959), „Po paslapties skraiste“ (1964). Mus supančio pasaulio netobulumas, karčiai ironiškas požiūris į pačias didžiausias nelaimes – būdingiausi Belcampo kūrinių bruožai. Rašytojas buvo apdovanotas įvairiomis premijomis, jo vardu pavadinta mokykla Groningene.

Ulla Berkéwicz (tikr. Ursula Schmidt, g. 1948) – vokiečių rašytoja, aktorė, leidėja. Frankfurte prie maino baigė aktorystės mokyklą ir muzikos akademiją. Pasikeitė pavardę – pasinaudojo žydės močiutės Berkowitz vediniu. 8-ajame dešimtmetyje vaidino Miuncheno, Štutgarto, Hamburgo ir Vakarų Berlyno scenose. 1980-aisiais tapo laisva rašytoja. 1982 m. išleido pirmąją apsakymų knygą „Jozefas miršta“. Vėliau išleido dar 11 apsakymų ir pjesių rinkinių. 1990 m. ištekėjo už „Suhrkamp Verlag“ leidyklos savininko Siegrfiedo Unseldo. Po jo mirties 2002-aisiais tapo šios garsios leidyklos vadove. Vokietijos PEN klubo narė.

Thomas Bernhardas (1931–1989) – austrų rašytojas, socialinis kritikas. Gimė Olandijoje, lankė vietinę mokyklą, buvo uždarytas į pataisos darbų koloniją Zalcburge. Vėliau metė gimnaziją, ėmė mokytis maisto prekių parduotuvėje. Susirgo plaučių tuberkulioze, įvairiose sanatorijose ir dispanseriuose gulėjo iki 1951 m. Sirgdamas T. Bernhardas pradėjo intensyviai skaityti ir rašyti. 1957 m. baigė Zalcburgo muzikos mokylą dalyvavo aktorių seminare. Dirbo reporteriu įvairiuose laikraščiuose, teismo pranešėju. Po to kaip laisvas rašytojas iki pat mirties gyveno Austrijoje. Thomas Bernhardas rašė apie vienišuosius (romanai „Užgesimas“, „Šaltis“, „Sutrukdymas“, „Taip“), savižudžius („Betonas“, pjesė „Didvyrių aikštė“), ligonius („Sutrukdymas“, pjesė "Šventė Borisui"). Ankstyvieji T. Bernhardo romanai kalbėjo apie mirtį, gyvenimo beprasmybę, vienatvę. Vėlyvojoje jo kūryboje šios temos irgi lieka kūrybos ašimi, bet autorius vis labiau leidžiasi į politinę ir socialinę kritiką. Jis negailestingai daužo filosofijos ir literatūros patriarchus (M. Heideggerį, A. Stifterį), atvirai niekina savo šalį, tyčiojasi iš Bažnyčios, keikia švietimo sistemą. Thomas Bernhardas1965 m. apdovanotas Bremerio literatūros premija, 1968 m. – Didžiąja Austrijos valstybės, o 1970 m. – Georgo Büchnerio premija.

Peteris Bichselis (g. 1935) – vokiškai rašantis šveicarų rašytojas, žurnalistas. Gimė Lucernoje, prie Keturių Kantonų ežero. Trylika metų dirbo mokytoju, vėliau ėmėsi žurnalistinio darbo, yra parašęs nemažai straipsnių ir esė. Pirmoji knyga „Ponia Blum norėtų susipažinti su pieno pardavėju“ („Eigentlich moechte Frau Blum den Milchmann kennenlernen“, 1964) iškart jam atnešė šlovę. Miniatiūrose rašytojas meistriškai fiksuoja šiandienos pasaulio susvetimėjimą: iš akimirkos momentų skleidžiasi tipiški kasdienybės pavyzdžiai, liudijantys apie žmonių vienatvę. Tiek pačių kūrinių turinys, tiek kalba byloja apie egzistenciškai grėsmingą nesugebėjimą susikalbėti: kaip žmonės neturi tvirto tarpusavio ryšio, taip ir sakiniai – be aiškių loginių saitų; kaip gyvenime viskas rutiniškai sukasi ratu, taip ir pasakojimo pradžia neretai sutampa su pabaiga, sakiniai varijuojami, kartojami. Kiekvieną šios knygos kūrinį galima laikyti savotiška mįsle, kadangi pačiam skaitytojui tenka viską aiškintis, atrasti: pasakojimai pabrėžtinai trumpi – kaip registracijos įrašai, užfiksuoti atidaus stebėtojo, nerodančio per didelio smalsumo.

Johannesas.Bobrowskis (1917–1965) – vokiečių rašytojas, brendęs vokiečių ir lietuvių kultūrų sandūroje. Gimė Tilžėje, Karaliaučiaus universitete studijavo menų istoriją. Nuo 1938-ųjų – vermachto narys, karo metu paimtas į rusų nelaisvę. Po karo ketverius metus vargo Donecko šachtose. 1949 m. grįžo į Rytų Berlyną slegiamas kaltės už teutonų, o vėliau ir hitlerininkų žygį į Rytus, pareikalavusį milijonus gyvybių. Rašė eiles ir prozą. Tekstuose dominuoja Rytai, Lietuva, jos gamtovaizdis, vokiečių agresija, kaltė ir atgaila. J. Bobrovskio romanai „Levino malūnas“ ir „Lietuviški fortepijonai“ parašyti paralelės forma, kurioje tarsi susipina dvi laiko plokštumos: praeities ir aprašomojo meto. Personažai ir vaizdai – rašytojo supoetintoje Prūsijos arba Mažosios Lietuvos aplinkoje persipina su istoriniais įvykiais ir asmenimis. Į lietuvių kalbą išversta eilėraščių knyga „Sarmatijos metas“ (1974), romanai „Levino malūnas“ ir „Lietuviški fortepijonai“(1999), apsakymų rinktinė „Apsakymai“ (2000).

 Juanas Bonilla (g. 1966) – vienas originaliausių šiuolaikinės ispanų literatūros jaunųjų autorių. Išleido keturias apsakymų knygas (viena jų – vaikams), du romanus, poezijos tomelį ir keletą straipsnių rinkinių. Kūryba versta į italų, nyderlandų, japonų kalbas. 1996 m. parašė novelę, kurią vėliau perdarė į scenarijų kino filmui „Niekas nieko nežino“ („Nadie conoce a nadie“). 2003 m. apdovanotas „Biblioteca Breve“ premija . Dirba žurnalistu dienraštyje „El Mundo“. Apsakymas „Dulkė esi“ paimtas iš rinkinio „La Noche del Skylab“ (2000). 

Markas Boogas (g. 1970 m.) – vienas gabiausių naujosios Nyderlandų poezijos atstovų, skaitytoją patraukiantis gebėjimu įžvelgti gilesnius tikrovės klodus, regis, paprasčiausioje kasdienybėje. Debiutavo poezijos rinkinius „Alsof er iets gebeurt“ („Tartum kas atsitiko“, už kurį 2001 m. buvo apdovanotas Tarptautinio Roterdamo festivalio S.Buddingho premija už debiutą. Lietuvių skaitytojui pateikiamas rinkinys „Retai kada šitaip aiškiai gebėjom įžvelgti“, išleistas 2002 m. Pastaruoju metu daug rašo - išleido keletą apsakymų rinkinių ir tris poezijos rinkinius, vienas iš kurių 2006 m. apdovanotas prestižine VSB poezijos premija – „De encyclopedie van de grote woorden“ („Didžiųjų žodžių enciklopedija“).

Jorge Luisas Borgesas (1899–1986) – argentiniečių prozininkas, poetas, eseistas, kurio istorijos tapo dvidešimtojo amžiaus pasaulinės literatūros klasika. Ženevoje baigė koledžą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas. Po I-ojo pasaulinio karo su šeima persikėlė gyventi į Ispaniją, čia susidomėjo avangardine ultraistų literatūra. Jo pirmasis eilėraštis „Himnas jūrai“, parašytas Walto Whitmano stiliumi, publikuotas žurnale „Grecia“. Grįžęs į Buenos Aires, Borgesas išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Fervor de Buenos Aires“ (1923). Po kelių metų įkūrė žurnalus „Prisma“ ir „Proa“, kelis dešimtmečius vadovavo pagrindiniam Argentinos literatūriniam žurnalui „Sur“. Nuo 1937-ųjų dirbo „Miguel Cane“ bibliotekoje. Nesibaigiantis katalogavimo procesas įkvėpė rašytoja  vienam svarbiausių apsakymų „The Library of Babel“ (1941). 1946 m. J. L. Borgesas perėmė vyriausiojo redaktoriaus postą akademiniame laikraštyje „Los Annales de Buenos Aires“. 1955 m. rašytojas tapo Nacionalinės bibliotekos direktoriumi, universitete dėstė anglų literatūrą. 1961 m. kartu su S. Beckettu buvo apdovanotas „Formentor“ premija. Per paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius visiškai apako. Savo matematiškai tiksliu stiliumi, metaforine vaizduote, nesugriaunama logika ir sunkiai dekodavimams pasiduodančia simbolika J. L. Borgesas darė įtakos ne tik jaunajai šeštojo – aštuntojo dešimtmečio Lotynų Amerikos kartai, bet ir visai moderniajai literatūrai. Provokuojantys avangardistiniai eilėraščiai ir apsakymai padarė Borgesą vienu svarbiausiu šiuolaikinės Lotynų Amerikos literatūros atstovu ir pelnė rašytojui pasaulinį pripažinimą. (Beje, nepaisant visų nuopelnų kultūrai, J. L. Borgesas taip ir nebuvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija).

Nicolas Bornas (1937–1979) – vokiečių poetas, prozininkas, vadinamojo naujojo subjektyvizmo arba naujojo realizmo krypties atstovas. Šios srovės poetų kūryboje atgarsį rado Walterio Höllererio 1965 m. paskelbtos „Ilgojo eilėraščio tezės“. Ilgas eilėraštis, atvira forma buvo atsvara hermetinei poezijai; čia galima buvo pateikti ne tik refleksijas, bet ir išsamų aprašymą, „realistišką“ aplinkos vaizdavimą. N. Bornas radikaliai reikalavo: „Šalin senąją poetiką... šalin simbolį, metaforą“. Šiuos poetus vienijo savojo „aš“ demonstravimas, panaši kilmė ir socialinis statusas, visuomeninės pažiūros, savo kartos istorijos analizė, rezignacija. 1965 m. N. Bornas išleido pirmąjį savo romaną „Antroji diena“ („Der Zweite Tag“), o 1967 m. – pirmąjį eilėraščių rinkinį „Turgaus padėtis“ („Marktlage“). Ajovos universitete dalyvavo Tarptautiniame rašytojų workshop'e, grįžęs išleido naują poezijos rinkinį „Ten kur mano galva“ („Wo mir der Kopf steht“), kuriame jaučiama ryški Amerikos pop- ir bytnikų poezijos įtaka. 1972 m. išėjo pats žymiausias eilėraščių rinkinys „Atradėjo akis“ („Das Auge des Entdeckers“), kuriame N. Bornas idiotiškos sistemos realybei priešpastato džiugesio akimirkas.

Richardas Brautiganas (1935–1984) – amerikiečių rašytojas, vienas autentiškiausių San Francisko kontrkultūros atstovų. Turėjo sunkią vaikystę, kentė nepriteklius, vienatvę, motinos ir patėvių abejingumą. Maišto, pykčio protrūkių, frustracijų kaupėsi vis daugiau, kol išsiliejo tekstais. R. Brautiganas rašė poeziją ir leido laiką baruose drauge su kitais dar nepripažintais rašytojais. Ankstyvoji jo poezija pasirodė bytnikų leidiniuose, dažnai dalyvaudavo jų rengiamuose poezijos skaitymuose, tačiau su pačiu bytnikų judėjimu nesitapatino. 1961 m. drauge su Virginia ir dukra Ianthe įsikūrė Aidaho valstijoje, kempinge, kur pradėjo rašyti savo pasaulinę šlovę jam atnešusią knygą „Upėtakių žvejyba Amerikoje“. 1966–1968 m. buvo įsijungęs į digerių, t.y. pilietinių anarchistų gretas. Digeriai siekė socialinių pokyčių kultivuodami gatvės teatrą, vargstančių šelpimą ar kolektyviai organizuojamus renginius bei protesto akcijas. Išleidus „Upėtakių žvejybą Amerikoje“, kritikai sveikino rašytojo šviežią, pulsuojančio humoro kupiną ištarą. Savo populiarumo viršūnę jis pasiekė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, vėliau buvo išleistos dar keletas senesnių ir naujesnių novelių, deja, nė viena jų nebepakartojo „Upėtakių žvejybos Amerikoje“ sėkmės. Paskutiniais gyvenimo metais R. Brautiganas dar stipriau įniko į alkoholį, išsiskyrė su antrąja žmona, parašė paskutinę novelę „An unfortunate woman: a journey“. 1984 m. spalio mėnesį, rašytojas buvo rastas negyvas savo namuose. Galvoje šautinė žaizda, šalia – 44 kalibro revolveris.

Janas Brzechwa (tikr. Janas Lesmanas,1898–1966) – lenkų prozininkas, poetas, vertėjas, „Tiškučio“ autorius. „Brzechwa“ – kūrybinis pseudonimas, lenkų kalba reiškiantis juokdarį, išdaigininką. J. Brzechwos plunksnai priklauso šimtai eilėraščių, dainų, pasakų, fantastinių apysakų ir pasakėčių. Į lenkų kalbą yra išvertęs daug rusų autorių – Puškiną, Čechovą, Ilfą ir Petrovą. Tačiau didžiausio pupuliarumo autorius susilaukė parašęs pasakų ciklą apie poną Tiškutį: „Pono Tiškučio akademija“ (1946), „Pono Tiškučio kelionės“ (1961), „Pono Tiškučio triumfas“ (1965). Šios pasakos buvo ekranizuotos1983, 1986 ir 2001 metais. 1989 m. pagal Jano Brzechwos scenarijų pastatytas vaidybinis filmas „Ponas Tiškutis kosmose“.

Charlesas Bukowskis (1920–1994) – rašytojas, dažniau vadinamas girtuokliu, valkata arba genijumi. Gimė Andernache, Vokietijoje, amerikiečių karininko ir vokietės šeimoje. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Los Andželą, kur jis užaugo ir praleido penkiasdešimt metų. Rašytojo vaikystė ir santykiai su žiauriu, disciplinuotu tėvu, pirmai progai pasitaikius lupusiu mažąjį Čarlzą skustuvo galandinimo diržu, aprašyti romane „Šimtadarbis“ (Factotum). 1939-aisiais baigė vidurinę mokyklą, 1940–1941-aisiais studijavo žurnalistiką, anglų kalbą, teatrologiją ir istoriją koledže. Pirmąjį savo apsakymą išspausdino dar 1944 metais, būdamas dvidešimt ketverių, o poeziją rašyti pradėjo gana vėlai – trisdešimt penkerių. Po sunkios pradžios, kai Ch. Bukowskio kūrybą atmetė pagrindiniai žurnalai ir leidyklos, atėjo se[tintasis dešimtmetis, kai „Bukas“ išleido kelioliką knygų. Per savo gyvenimą genialusis girtuoklis išleido daugiau nei keturiasdešimt poezijos ir prozos knygų, išverstų į dešimtis kalbų. Amerikos literatūrai Ch. Bukowskis svarbus visų pirma kaip unikalaus stiliaus poetas, kurio klausėsi, sekė ir mėgdžiojo keletas Amerikos literatų kartų. Nonkonformizmas, sąžiningumas, humoras, saviironija, – štai kas iš tiesų patiko literatūrinei Amerikos publikai. Charlesas Bukowskis niekada nesiejo savęs su beat kartos rašytojais Jacku Keruacu ar Allenu Ginsbergu, tačiau jo nonkonformistinis, tiesmukas literatūrinis stilius leidžia jį priskirti šiai literatūrinei tradicijai.

Andrzejus Bursa (1932–1957) – lenkų poetas, prozininkas, žurnalistas, miręs 25-erių metų. Gimė, gyveno ir mirė Krokuvoje. Be poezijos, dar rašė prozą, pjeses. Baigęs mokyklą, įstojo į Jogailos universitetą studijuoti žurnalistikos, bet jau po mėnesio perėjo į filologijos fakultetą studijuoti bulgarų kalbos. Nuo 1954 m. dirbo laikraštyje „Dziennik Polski“. Per savo trumpą gyvenimą žurnaluose išspausdino 37 eilėraščius ir apsakymą „Masonas“. Teatras „Cricot 2“ pastatė spektaklį „Kurbunkulas“, o kabaretas „Piwnica pod Baranami“ – skečą „Valstiečių kalbos“. Išgarsėjo po mirties, kai išėjo jo knyga „Wiersze“ (1958; „Eilėraščiai“), kuri buvo pripažinta geriausiu metų debiutu. 1967 m. įsteigta A. Bursos premija jauniems poetams.

Dino Buzzati (1906–1972) – italų rašytojas, dailininkas ir poetas. Milane lankė mokyklą; studijavo teisę, mokėsi piešti, groti smuiku ir pianinu. 1920 m. gruodį parašė savo pirmąjį literatūrinį tekstą „Kalnų daina“ (La canzone delle montagne). Nuo 1928 m. ėmė dirbti žurnalistu „Corriere della Sera“ redakcijoje, vėliau tapo šio laikraščio redaktoriumi. Rašė straipsnius apie teatrą, kūrė iliustracijas. 1933 m. pasirodžiusi pirmoji D. Buzzati knyga „Kalnų Barnabas“ (Barnabo delle montagne) buvo palankiai įvertinta skaitytojų. D. Buzzati išgarsėjo romanu „Totorių dykuma“ (Il deserto dei Tartari; 1940), kuris laikomas svarbiausia rašytojo knyga. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir kitas rašytojo romanas „Meilė“ (Un amore, 1963). D. Buzzati parašė nemažai apysakų ir novelių. Rašytojo kūriniams būdinga baimės, nevilties ir laikinumo motyvai, žmogaus pastangos nugalėti likimą, realistinė pasakojimo maniera, fantastiniai simboliai ir elementai, ypač jaučiama ryški F. Kafkos įtaka, egzistencialistinė pasaulėžiūra. D. Buzzati buvo įvairialypis kūrėjas: prozininkas, dramaturgas, eseistas, poetas, libretų autorius; tapė, kūrė scenografiją bei iliustravo savo knygas.. „D. Buzzati įvilioja į slaptingą pasaulį: vedžioja kasdienybės takais, kur tiek fantastiškiausių paslapčių, absurdo, paradoksų, stulbina netikėtais posūkiais, metaforomis, aliuzijomis, parabolėmis. Tai bėgančio laiko ir amžinos sielos poetas, pasakininkas, dramaturgas“ (Audrius Musteikis).

Paulis Celanas (tikr. Paulis Anczelis; 1920–1970) –­ žydų kilmės austrų poetas, vienas žymiausių XX a. poetų, rašiusių vokiečių kalba. Po sunkių karo išgyvenimų (fašistiniuose lageriuose žuvo jo tėvai ir visi artimieji) P. Celanas apsigyveno Rumunijoje, kur iki 1948 m. dirbo leidyklos redaktoriumi. 1948 m. persikėlė į Vieną. Čia prasidėjo tikroji jo kūrybinės biografijos pradžia: išleistas jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Smėlis iš urnų“ (Der Sand aus den Urnen, 1948). Rinkinio eilėraštis „Mirties fuga“ išgarsino jo vardą ir padarė didžiulę įtaką kelioms poetų kartoms Vakaruose. 1950 m. poetas persikėlė į Paryžių, priėmęs Prancūzijos pilietybę ir čia gyveno iki savo mirties. 1970 m., nepakeldamas sunkios gyvenimo ir kūrybos naštos, P. Celanas nusižudė, nesulaukęs paskutiniojo savo eilėraščių rinkinio, kuris jau buvo spaustuvėje, pasirodymo. Per dvidešimt kūrybos metų poetas išleido nemažai poezijos rinkinių – „Aguona ir atmintis“ (Mohn und Gedachtnis, 1952), „Nuo slenksčio prie slenksčio“ (Von Schwelle su Schwelle, 1955), „Kalbos grotos“ (Spragchgitter, 1959), „Niekieno rožė“ (Die Niemandsrose, 1963), „Alsavimo krypsnis“ (Atemwende, 1967), „Gijų saulės“ (Fadensonnen, 1968), „Šviesos prievarta“ (Lichtzwang, 1970) ir kt. Paskutiniųjų pavadinimai sunkiai išverčiami. Poetas daug ekperimentavo, ieškodamas kalbos ribų, vienintelės jį patenkinančios poetinės formulės. Daugelis jo eilėraščių, rodos, specialiai užšifruoti, kartais jie subyra į atskiras, viena nuo kitos izoliuotas asociacijų grandines, atskirus žodžius bei ženklus, tačiau išlieka vieninga jo pasaulėjautos sistema. Pagrindinė P. Celano kūrybos mintis – amžiaus tragizmo pojūtis, revoliucijos bei maišto troškimas, žmogiškasis protestas. P. Celanas – gana sudėtingas ir nelengvai suprantamas poetas, jo stilius – drąsus lingvistinis ekperimentas, kuriame žodis švyti visomis spalvomis, yra sugėręs dešimtmečių kūrybinius ieškojimus.

Daniilas Charmsas (tikr. Daniilas Juvačiovas, 1905–1942) – rusų absurdo literatūros klasikas. Priklausė rašytojams, vadinusiais save oberiutais („Objedinenije realnogo iskusstva“), kurie ėmė skelbti „naują pasaulėjautą ir naują meną“, tačiau sovietų valdžia literatūros reformuotojus pavadino chuliganais ir prilygino juos klasiniams priešams. 1931 m. Daniilas Charmsas, Aleksandras Vvedenskis ir keli jų draugai buvo areštuoti ir ištremti į Kurską. 1941 m. Daniilas Charmsas buvo suimtas remiantis melagingais parodymais ir „apkaltintas“ beprotyste. Mirė iš bado psichiatrijos klinikoje Leningrado blokados metu. Per visą Daniilo Juvačiovo gyvenimą buvo išspausdinti tik 2 (!) jo, t. y. Daniilo Charmso, „nevaikiški“ eilėraščiai. Apie Charmsą ir jo kūrybą pasaulis tylėjo iki pat 7-ojo dešimtmečio. Tik 1962 m. Rusijoje pasirodė jo vaikiškų eilėraštukų rinktinė „Žaidimas“. Paskui ištisus 20 metų jam bandė prikabinti linksmo keistuolio dėdulės, retkarčiais ateinančio pradžiuginti vaikų darželio auklėtinių, kaukę. „Suaugėlis“ Charmsas buvo girdėtas tik saujelei andergraundinio jaunimo, varčiusio savilaidos būdu išleistus „Nutikimus“ ir sutrumpintą „Jelizavetą Bam“. 1978 m. nedidelėje Vokietijos leidykloje išspausdintas pirmasis Charmso prozos rinkinys „suaugusiesiems“. O tikras lūžis įvyko „perestroikos“ metais, kai šį autorių beprotiškais kiekiais ėmė tiražuoti humoristiniai žurnalai, sudarydami pigaus cirko fokusininko ir banalaus anekdotų pasakotojo įvaizdį. Ir tik XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje imta kalbėti apie „absurdo literatūros genijų“, „europinės absurdo literatūros pradininką“, aplenkusį tokius pripažintus rašytojus kaip Ionesco ir Beckettas. Nuosmukis, išsiderinęs pasaulis, nusistovėjusios tvarkos griūtis, žmogiškųjų ryšių irimas – šiuos reiškinius oberiutai jautė kur kas aštriau, nei kiti, ir pamatė jų tragiškas pasekmes žmogui. Taip visi gyvenimo košmarai ir nesąmonės virto ne tik absurdiško vyksmo fonu, bet tam tikra prasme ir jo priežastimi.

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį balsą bei atvirumą. Laikomas vienu iš pagrindinių XX a. Los Andželo rašytojų. Pasakojimo stiliumi, pasaulėjauta ir subtiliu humoru neretai primena kitą JAV rašytoją imigrantą Williamą Saroyaną. Kartais kritikų lyginamas su Nathanieliu Westu ir Ernestu Hemingway'umi. Pradėjo rašyti 1929 m. Pirmąjį apsakymą paskelbė 1932 m. Pirmasis romanas „Palūkėk pavasario, Bandini“ pasirodė 1938 m. – juo pradėta vadinamoji arturo Bandinio serija, kuriai dar priklauso „Kelias į Los Andželą“, „Paklausk dulkių“ ir paskutinis autoriaus romanas, paskelbtas 1982 m., „Banker Hilo svajonės“. 1955 m. rašytojas susirgo diabetu, o 1978 m. dėl ligos komplikacijų apako. toliau kūrė diktuodamas savo žmonai Joyce’ei. Johną Fantę labiausiai išgarsino pusiau autobiografinis romanas „Paklausk dulkių“ (1939). Pagrindinės kūrinio temos – keista, nenusisekusi meilė, skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su puikia ironija ir psichologiniu įžvalgumu.  „Paskutinis puslapis buvo dar toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Paklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“ (Charlesas Bukowskis)

Mariuszas Cieślikas (g. 1973) – lenkų žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas. Jį tikrai žino kiekvienas laikraščių „Gazeta Wyborcza“, „Polityka“ arba „Rzeczpospolita“ skaitytojas – tai kritikas, rašantis apie naujausius, kartais keistus kultūros reiškinius. Debiutinis jo pasakojimų rinkinys „Śmieszni kochankowie“ yra toks pat „savalaikis“, kaip ir jo spaudos straipsniai. Autorių domina dabarties akimirka – „čia ir dabar“. Jo pasakojimų temas galimas pripažinti mūsų epochos vizitine kortele: seksas, alkoholis, tapatybė, pasimetimas... „M. Cieślikas turi paradokso pajautą, noriai parodo tai, kas vyksta tenai, kur les extremes se tuochent. Rašo su savotiška elegancija, turi klausą svetimai kalbai. Charakteringas jo prozos bruožas yra modernistinis meilės ir mirties sferų paribių pomėgis, keistų ir keistuoliškų reiškinių trauka. Tačiau tuo pat metu tai visiškai šiuolaikinė literatūra“ (Jan Zieliński).

Charlesas Simicas (g. 1938 m. Belgrade) – amerikiečių poetas, vertėjas. Sulaukęs 16-os metų, iš buvusios Jugoslavijos su šeima emigravo į JAV. Niujorke dirbo buhalteriu, teko prekiauti knygomis ir marškiniais. Iš pradžių ketino tapti dailininku, tačiau suvokė neturįs tam gabumų. Ėmė kurti vyresnėse mokyklos klasėse siekdamas padaryti įspūdį merginoms. Pirmuosius eilėraščius išspausdino The Chicago Review, kai  jam buvo 21 m. Yra parašęs atsiminimus, išleidęs 20 poezijos rinkinių, trumposios prozos, iš viso daugiau nei 60 knygų. Už savo poeziją ir literatūrinius vertimus yra pelnęs Amerikos menų ir literatūros akademijos, Amerikos poetų draugijos apdovanojimus bei Edgaro Alano Poe premiją. 1990 m. tapo Pulitzerio premijos laureatu už neeiliuotos poezijos rinkinį „The World Doesn't End“ („Pasaulis nesibaigia“). Išėjęs į pensiją amerikiečių literatūros bei kūrybinio rašymo disciplinų Niu Hempširo universiteto dėstytojas, šiuo metu Ch. Simicas rašo poezijos apžvalgas The New York Review of Books ir redaguoja The Paris Review. Jo fantasmagoriškai poezijai būdinga žiauroka ironija ir siurrealistiški gūdūs įvaizdžiai. „Apie šią poeziją sunku kalbėti, tačiau ji pelnė poetui didelę šlovę. Jo eilės panašios į sapnus, neatitinkančius tokios gyvenimiškos tikrovės, kurią matome akimis ir girdime ausimis. Jis yra siurrealistas, trikdančia įvykių seka ir grėsmingais vaizdiniais, charakteringais jo kūrybai, siekiantis, nors ir netiesiogiai, kelti egzistencinius kasdienio gyvenimo klausimus”.

Ingmaras Villqistas (tikr. Jaroslawas Swierszcas, gim. 1960) – vienas populiariausių Lenkijos dramaturgų, meno istorikas, Varšuvos dailės akademijos profesorius, Chožowo „Kriketo“ teatro įkūrėjas. Pasirinko originalų ir skambų slapyvardį pasiskolinęs Bergmano vardą, o paskutinį skiemenį ir skambesį – iš kito žymaus skandinavo Enquisto. Parašė daug pjesių, kurios dažnai vaidinamos Lenkijos bei Europos teatruose: „Oskaras ir Ruth“, „Vaiduokiai“ („Lemury“), „Anaerobai“ („Beztlenowce“), „Be titulo“ („Bez titulu“), „Fantomas“ („Fantom“), „Helverio naktis“ („Noc Helwera“), „Išsigimęs  menas“ („Entartete Kunst“). Villqisto pjesėse aiškiai juntama psichologinio, skandinaviško dramaturgijos rašymo stiliaus įtaka. Būtent iš skandinavų literatūros (Strindbergas, Ibsenas, Enquistas,  Norenas, Bergmanas) į Villqisto dramaturgiją atėjo emocinis šaltis, pesimizmas, simbolizmo ir realizmo samplaika bei ryžtas gilintis į žmogaus psichikos vingius. Villqistas nekalba nei apie šiandieną, nei apie visuomenę bei jos problemas, jis pabėgo nuo lenkų teatrui įprastos pagundos apibendrinti  tautos istoriją. Villqistas savo dramose sutalpino psichologinės gelmės apgaulę, davė aktoriams progą  išvaidinti visas teksto pauzes, daugtaškius. Villqistas, aprašydamas pagrindines emocijas – meilę, neapykantą ir  mirties baimę – išlaisvino Lenkijos dramaturgiją nuo grotesko ir absurdo kalbos, kuri dominavo teatre XX amžiuje, ir išmokė kitaip mąstyti apie žmogų.

Kurtas Vonnegutas (1922 – 2007) – amerikiečių rašytojas, be kurio vardo šiuolaikinė literatūra daugeliui būtų net neįsivaizduojama. Studijavo chemiją ir mechaninę inžine­riją. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo kariuomenėje, buvo išsiųstas kariauti į Europą, čia pateko į vermachto ne­laisvę. Vienas iš nedaugelio kalintų ame­rikiečių, išgyvenusių 1945 m. Drezdeno bombardavimą. Atgavęs laisvę grįžo į JAV, Čikagos universitete studijavo antropologiją, dirbo naujienų agentūrų reporteriu. Pirmąjį savo apsakymą publikavo 1950 m. Po dvejų metų – pirmąjį romaną „Player Piano“ („Pianola“). Per savo ilgą ra­šytojo karjerą parašė keliolika romanų, beveik dešimt ap­sakymų ir esė rinkinių. Tarp žymiausių jo knygų paminėtini romanai „The Sirens of Titan“ („Titano sirenos“, 1959), „Mother Night“ („Motina naktis“, 1962), „Cat’s Crad­le“ („Katės lopšys“, 1963), „Slaughterhouse Five“ („Skerdykla Nr. 5“, 1969), „Breakfast Of Champions“ („Čempionų pusryčiai“, 1973), „Galápagos“ („Galapagai“, 1985), apsakymų rinkinys „Welcome to the Monkey House“ („Sveiki atvykę į beždžionių narvą“, 1968) bei esė rinkinys „A Man Without a Country“ („Žmogus be tėvynės“, 2005). Kurto Vonneguto kūrybą ir asmenybę formavo humanistinės idėjos, pasibjaurėjimas karu ir militarizmu, šiuolaikinės civilizacijos barbariškumu ir brutalumu. Jis sukūrė unikalų – chaotišką ir iracionalų, komišką, pilną keistų atsitiktinumų pasaulį. K. Vonneguto naivus humanistinis patosas apvilktas neprilygstamais juokdario drabužiais, juokdario, kuriam leista pasakyti, kad karalius nuogas.

Ivanas Vyrypajevas (g. 1974) – rusų aktorius, režisierius, scenaristas, vienas įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų. 1995 m. baigė Irkutsko teatro mokyklą, dirbo aktoriumi Magadane ir Kamčatkoje. 1998 m. Irkutske įkūrė savo pirmąją teatro studiją „Žaidimo erdvė“. 1999-2001 m. mokė aktorinio meistriškumo Irkutsko studentus. 2006-2007 m. dirbo meno direktoriumi teatre „Praktika“. Šiuo metu gyvena ir dirba Maskvoje. I. Vyrypajevas – kūrybinių projektų agentūros „Judėjimas DEGUONIS“ įkūrėjas. Agentūra siekia atrasti naujus talentus, remia jaunus teatro kūrėjus. 2003 m. pasirodęs debiutinis I. Vyrypajevo spektaklis „Deguonis“ tapo naujojo rusų teatro vizitine kortele. Per pastaruosius metus I. Vyrypajevas įsitvirtino ne tik šiuolaikiniame rusų teatre, bet ir kine. Jo pilnametražis filmas „Euforija“ 2006 m. pelnė Venecijos kino festivalio „Mažąjį auksinį liūtą“ . I. Vyrypajevo pjesės statomos Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje. 2003 m. Rolandas Rastauskas išvertė I. Vyrypajevo pjesę „Deguonis“, o 2008 m.pagal ją sukūrė skaitymo performansą tokiu pačiu pavadinimu.

Irvinas Welshas (g. 1958) – kultinis jaunimo rašytojas. Gimė Edinburge, Škotijoje. Šiame mieste praleido vaikystę ir paauglystę, baigęs mo-kyklą tapo televizijos mechaniku. Būdamas dvidešimties metė darbą ir persikėlė gyventi į Londoną, čia grojo gitara keliose pankroko grupėse. Kurį laiką buvo rimtai įjunkęs į heroiną ir amfetaminą. Gelbėdamasis nuo narkotikų metėsi prie kitokio gyvenimo būdo – ėmė spekuliuoti nekilnojamuoju turtu, grįžęs į gimtąjį Edinburgą baigė verslo vadybos studijas, dirbo miesto savivaldybėje, vėliau įsteigė konsultacinę firmą. Vis dėlto šiuos dalykus „suaugęs pankas“ galiausiai iš-keitė į rašytojo plunksną. Dabar tai vienas garsiausių ir prieštaringiausiai kritikų vertinamų šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų. Šiuo metu I. Welshas gyvena Dubline, Airijoje. Garsiausi jo kūriniai – romanai „Trainspotting“ (1993, liet. „Traukinių žymėjimas“, pirmas leidimas 1998), „Marabou Stork Nightmares“ (1995), „Filth“ (1998), „Glue“ (2001), „Porno“ (2002), „The Bedroom Secrets of the Master Chefs“ (2006), apsakymų rinkinys „The Acid House“ (1994), drama „You’ll Have Had Your Hole“ (1998). Be to, autorius rašo kino scenarijus, režisuoja.

Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Septynių poezijos rinkinių ir keturių prozos knygų („Big Mac“, 2003; „Depeche Mode“, 2004; „Anarchy in the UKR“, 2005; „Demokratinio jaunimo himnas“, 2005) autorius. Gyvena Charkove. Ukrainiečių literatūros enfant terrible – Serhijaus Žadano – stilius drastiškas ir kartu poetiškas, o kalba – nelygus, bet labai gyvas audinys, nusagstytas autentišku žargonu ir visuotinio nesusišnekėjimo paradoksais. Tai pritvinkusios emocijų miesto jaunimo tapatybės paieškos, bandymai orientuotis sudėtingoje realybėje.