ANTRA DALIS

 
       ETANAS. Pakelkite, pakelkite tą šiukšlę! Kodėl jūs simuliuojate? Lažybos yra lažybos – tai garbės reikalas. Reikia mokėti garbingai pralaimėti. Pakelkite tą išmatų gabalėlį, prašau.
       DŽOELIS. Koks aš nelaimingas! Kaip man nepakeliamai sunku! Jūs neįsivaizduojat. Jūs nesuvokiat, ką reiškia prarasti viltį ką nors nužudyti. Tai – siaubinga! Gyvenimas yra kalėjimas, o vienintelė laisvės forma jame yra žudyti. Žudymas sukelia tokį svaigulį, tu užsimiršti... Niekas aplink nebeegzistuoja, tik tu ir auka, kuri tuoj paplūs krauju ir dejonėm. Kai aš žudau, aš užmirštu, kad esu kuprotas, aš pamirštu, kad esu šlubas ir šveplas, kad abi mano kojos kairės, o pirštai – sulipę. Aš pamirštu, kad neturiu vaikystės prisiminimų. Užmirštu, kad esu drovus ir bijau paklausti, kiek dabar laiko. Bijau paklausti, kur tualetas. Jeigu pargriūnu, mane apima tokia gėda, kad aš devyniasdešimt devynis kartus nugriūnu tyčia, kad visi pagalvotų, jog ir pirmą kartą pargriuvau specialiai...
       ETANAS. Galėjot nesilažinti! Aš gi jums sakiau, kad nėra jokios mamos. Užtenka čia žliumbti!
       DŽOELIS. Pala, pala... tas šūdelis... Tai juk įrodymas, kad netoliese kažkas yra! Kur jis? Vajė, negaliu surasti... Kur tas sušiktas šūdas?
       ETANAS. Meskit tą šūdelį, liaukitės jį uostyti! Tai labai neestetiška. Be to, jūs galite užsikrėsti kokia nors nepagydoma liga.
       DŽOELIS. Aš ir sergu nepagydoma liga – negalėjimu žudyti! Bet man pamažu grįžta viltis, nes nujaučiu, kad tas šūdukas yra jūsų motinos.
       ETANAS. Tik nepradėkite iš to džiaugsmo to š. valgyti!
       DŽOELIS. Taip, šis nuostabus šūdelis yra jūsų motinos. Pažiūrėkit, jis labai panašus į jus. Nemanote?
       ETANAS. To jau pakaks! Marš kelti kuosiukus į lizdus! Užteks čia šūdą malti!
       DŽOELIS. Meldžiu vienos išlygos! Jeigu dabar man suskaičiavus iki keturiasdešimt septynių čia nepasirodys jūsų mama, aš sutinku ne tik sukelti kuosiukus į medžius, bet, jei norėsite, sukelsiu medžius į kuosiukus. Ir darysiu visa tai efektyviai, ir niekuo nebesiskųsiu.
       ETANAS. Skaičiuokit!
       DŽOELIS. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, ............................................................45, 46…
       ETANAS. Na kur mano mylima mama? Kas tai?!
       DŽOELIS. Kur?
       ETANAS. Ana va!
       DŽOELIS. Kažkokia žmogysta... Melskitės, kad tai nebūtų jūsų mama.
       ETANAS. Brangusis Dieve, meldžiu, kad tai nebūtų...
       ŽMOGYSTA. Sūnau! Sūneli! Tai aš. Kiek metų nesimatėm, a?
       ETANAS. Tai ne mano mama! Tai net visai ne moteris!
       DŽOELIS. Kur jau ne! Gal tai net ir ne žmogus?
       ŽMOGYSTA. Sūnau, sūneli! Kaip tu užaugai!
       DŽOELIS. Tai tikrai ne moteris. Tai – vyras! Jūs teisus. Bet kodėl jis vadina jus savo sūnumi?
       ETANAS. Mane? Tai jus jis vadina savo sūnumi!
       ŽMOGYSTA. Štai mes ir susitikome...
       DŽOELIS. Ką? Nesąmonė, aš niekad neturėjau tėvų.
       ETANAS. O aš niekad neturėjau tėvo. Pažiūrėkit, kaip meiliai jis į jus žiūri...
       DŽOELIS. Į mane? Tai į jus jis žiūri ir akių atplėšt negali. Pasiilgo...
       ŽMOGYSTA. Piktas likimas buvo mus išskyręs.
       ETANAS. Jums nekilo įtarimas, kad tas žmogus yra, atsiprašau, žvairas?
       DŽOELIS. Dabar, kai geriau įsižiūrėjau, man atrodo, kad jis gal kiek ir žvairokas.
       ŽMOGYSTA. Bet viskas jau praeity. Dabar vėl viskas bus po senovei!
       ETANAS. Pone, kodėl jūs vadinate mane savo sūnumi?
       ŽMOGYSTA. Todėl, kad tu ir esi mano sūnus.
       ETANAS. Dabar jūs paklauskite, ko aš klausiau.
       DŽOELIS. Pone, kodėl jūs laikote mane savo sūnumi?
       ŽMOGYSTA. Todėl, kvailuti, kad tu ir esi mano sūnus.
       ETANAS. Šitas žmogus yra arba aklas, arba pamišęs, arba visus sutiktuosius vadina savo sūnumis. Gal net moteris, šunis, antis, plyteles, saldainių popierėlius, savaitės dienas...
       DŽOELIS. Žaviuosi jūsų sumanumu! Tikriausiai taip ir yra. Bet kaip patikrinti, kuris iš trijų variantų teisingas?
       ETANAS. Teisingi gali būti net visi variantai kartu.
       ŽMOGYSTA. Sūnau, kodėl tu laikai rankoje mėšliuką?
       DŽOELIS. Jis neaklas – mato, ką laikau rankoje.
       ETANAS. Mato, ką laikote, ir pavadino jus savo sūnumi. Keistumai! Jis neaklas. Ir laiko jus savo vaiku.
       DŽOELIS. Tai dar nieko nereiškia! Jis yra aklas, visus vadina savo sūnumis, o šūdą paprasčiausiai užuodė!
       ETANAS. Gerai mąstote, gali būti ir taip.
       ŽMOGYSTA. Štai skrenda trys kormoranai...
       DŽOELIS. Kormoranai tikrai skrenda! Vienas, du... trys. Jis neaklas!
       ETANAS. Ir nevadina kormoranų savo sūnumis... Ar vadino?
       DŽOELIS. Ne. Nė vieno kormorano nešaukė savo sūnumi.
       ETANAS. Vadinasi, jis neaklas ir neturi įpročio nei iš šio, nei iš to visų vadinti savo sūnumis.
       DŽOELIS. Pamišėlis! Vargšas senas pamišėlis.
       ETANAS. Ne toks ir vargšas. Sėdi prabangiame invalido vežimėly, ratai chromuoti, blėkos tviska...
       DŽOELIS. Bet man jo vis tiek gaila...
       ŽMOGYSTA. Trys kormoranai... Kaip aną rytą ant ledo. Tik tu ir aš. Tik ledas ir mes, sūnau. Ir mes čiuožėme...
       DŽOELIS. Jūs jo sūnus! Aš niekada nečiuožiau. Niekada! Gėda! O jūs – čiuožėte. Jūs man pasakojote, kaip vaikystėje čiuožėte.
       ETANAS. Atsiprašau, bet aš čiužinėjau su mama.
       DŽOELIS. Paklausykite! Per daug atsitiktinumų. Jis vadina jus savo sūnumi, mini, kad su jumis čiuožė. Pasakykite, kas su tėvais čiuožia? Niekas su tėvais nečiuožia! Tėvai su vaikais nečiuožia! Tėvai yra per sunkūs, kad su vaikais čiuožtų. O jūsų tėvas yra pamišėlis, kuris su jumis čiuožė. Ir jūs čiuožėte.
       ETANAS. Atleiskite, tačiau man neatlėgsta įspūdis, kad jūs – debilas!
       ŽMOGYSTA. Mano kuprotas, šlubas šveplas debilėlis...
       ETANAS. Girdite? Jis tikrai kalba apie jus...
       DŽOELIS. Patylėkit...
       ŽMOGYSTA. Mano vargšelis. Mano mažas sulipapirštis...
       ETANAS. Nėra jokių abejonių, jūs esa...
       DŽOELIS. Užsičiaupkit, dėl Dievo meilės!
       ŽMOGYSTA. ...išsigimėlis. Vedžiausi tave ledu, tavo abi kairės kojos taip graudžiai tapsėjo, kad vienu metu net maniau: neišdrįsiu...
       ETANAS. Dar įrodymų reikia?..
       ŽMOGYSTA. Vedžiau tave skandinti. Juk buvai toks šlykštus išsigimėlis, kurio niekam neparodysi. Eketę kirtau. Savo dauneliui debilėliui...
       ETANAS. Gal jį reikia užčiaupti? Jis taip... taip negražiai apie jus kalba...
       DŽOELIS. Tegul kalba! Tegul viską pasako... Jeigu jau kalba apie mane, tegul viską... Aš gi neturiu vaikystės atsiminimų... Viską sužinosiu, kad ir kaip skaudu.
       ŽMOGYSTA. Iškirtau eketę eketužę, mažutę, argi didelės tokiam mažulėliui reikia? Akmenėlį po kakleliu parišau. Ir jau leisiu, bet pabūgau...
       DŽOELIS. Tu pabūgai? Tau sudrebėjo ranka, tau pagailo?..
       ŽMOGYSTA (neišgirdus Džoelio žodžių). ...kad kas pamatys. Tada atsinešiau šautuvą. Ir stiklinių. Tokių storų briaunotų stiklinių. Ir, kad nieks neįtartų, jog noriu tave nuskandinti, tau ant galvos uždėjau stiklinę. Mes dažnai taip darydavom. Aš tau ant galvos uždedu stiklinę ir šaunu. Ir kiek visiems juoko. Ir tąkart uždėjau tą stiklinę, kad kiti pamanytų, jog žaidžiam tavo mėgstamiausią žaidimą... Kad pamanytų, jog įvyko nelaimingas atsitikimas – nepataikiau. O ta stiklinė tau nuo galvytės slysta, krenta – tu drebi, tau šalta. Visai plonais drabužėliais aprengtas... Šaunu ir vis nepataikau... Šaunu ir vis nepataikau... Šaunu – pro šalį. Pykstu ant tavęs, rėkiu... Tau gal buvo kokie ketveri, turbūt nieko ir neatsimeni... Visas kulkas baigiu iššaudyt. Ir galvoju – gal ne šiaip sau?
       DŽOELIS. ...Gal pats likimas neleidžia manęs nu...
       ŽMOGYSTA. Bet susikaupiu, atsikratau blogų minčių ir taikau, lyg paskutinį kartą gyvenime taikyčiaus – taip taikau. Ir šaunu. Tiesiai į kaktytę, tiesiai į viduriuką... Bet stiklinė tuo metu tau nuo galvos nuslysta ir krenta. Ir stiklinė su kulka susitinka. Ir kulka kažkur sau nulekia... O tu stovi kaip stovėjęs, tik galvytė nuleista, toks mažas ir bejėgis... Iš galvytės tau kraujas bliaukia. Visas veidelis raudonas. Nes stiklinė sudužo į tūkstančius skeveldrų, jos tavo veidelį sudraskė... Kraujas varva, ledą raudonai dažo. O aš laukiu, kol tu mirtinai nukraujuosi. Laukiu pusdienį, laukiu dieną ir sulaukt negaliu. Nenukraujuoji. Nesupratau, kodėl pykau, rėkiau. O tu stovi, nė iš vietos nepajudi, tik kruvinos ašaros tavo skruostais rieda... Paskui pasilenki, lyg tau būtų pilvą susopę, ir imi vemti. Ir vemi krauju. Vemi ir vemi, ir tam vėmimui galo nėra... Ir išvemi stiklinės šukes...
       DŽOELIS. Aš atsiminiau! Taip viskas ir buvo! Lygiai taip viskas ir vyko...
       ETANAS. Ką jūs atsiminėt? Taip atsitiko man! Ta stiklinė ir tas kraujas... Aš jums jau pasakojau. Čia mano atvejis! Aš nuo to pasakojimo ir atsiminimų tuoj susivemsiu. Dievaži susivemsiu. Jūs sakėt, kad man padėtų menkas kraujo praliejimas? Praliekit jo kraują! Ištaškykit jo makaulę! Ištąsykit jo žarnas! Iškarstykit ant medžių šakų! Atkeršykit už mane! Nubauskite jį, maldauju.
       DŽOELIS. Užsičiaupkit.
       ETANAS. Tai mano mama! Jūs gi norėjote ją užmušti. Šitaip troškote! Tai darykite! Aš jums leidžiu. Aš jūsų prašau. Nužudykite ją! Aš duosiu jums už tai šimtą milijonų piniginių vienetų...
       ŽMOGYSTA. Nuo tavo kraujo pradėjo tirpti ledas ir mano kojos ėmė smigti į tęžtantį raudoną ižą. Atrodė, kad skęstu kraujuje. Taip beveik ir buvo. Aš skendau savo vaiko kraujuje.
       ETANAS. Tai jūs jos nežudysite? Kodėl?!
       DŽOELIS. Aš nesu tas, kokiu save bandžiau parodyti. Aš ne žudikas... Aš pajuokavau. Pamelavau! Man visai nepatinka muštis!
       ETANAS. Eik ir nudobk ją! Greitai! Ji verta mirties. Ir pačios baisiausios. Varyk!
       DŽOELIS. Ne! Man bloga! Aš pajuokavau! Tai buvo tik pokštas. Atleiskite man, prašau. Aš negaliu pakelti rankos prieš savo tėvą!
       ETANAS. Tad žiūrėk – aš tavo tėvą ir savo motiną nuteisiu mirties bausme!
       DŽOELIS. Ne, nereikia! Maldauju! Tegu gyvena, kad ir ką man padarė ar norėjo padaryti. Aš juk likau gyvas!
       ETANAS (naudoja fizinius veiksmus prieš Žmogystą). Še tau! Už viską! Už psichologinius kompleksus! Už vėmimą! Už skeveldras! Už neryžtingumą, už sulipusius pirštus ir šveplumą. Še tau už šlubavimą abiem kreivom kojom! Še tau, kad norėjai nušauti, kad palikai nukraujuoti. Kad barei ir keikei. Kad neleidai į cirką. Še, atsiimk!
       ŽMOGYSTA (tuo metu, kai Etanas ją bando nužudyti). Ir ką jūs galvojate? Nugrimzdau. Iš apačios dar regėjau, kaip mano debilėlis stovi prie eketės, laukia, kada išnersiu. Su akmenuku, parištu po kaklu, laukia. Nuėmęs nuo šautuvo diržą. Paduos man vieną galą, kai tik išnersiu. Mano gelbėtojas. Neišnėriau. Pristigo jėgų. Taip buvau pavargęs, nusiplūkęs per dieną. Taip ir pratūnojau po ledu iki ledonešio. O per ledonešį lytys mano kaulus sutrynė į miltus. Jų beveik nebeliko. Tik dantis ir pusė dubens. Dabar aš – iš protezų. Ir man nieko neskauda. Tik dešinę sielos pusę.
       ŽMOGYSTA. Aš esu akla, sena, pamišusi žmogysta, kiekvieną sutiktąjį vadinu savo sūnumi. Medžius, šunis, antis, čerpes, saldainių popierėlius, metų laikus. Sutinku medį ir sakau: sūnau! Sutinku antį ir sakau: sūnau... Sutinku ir klausiu: kiek metų nesimatėm? A?