Sulaukęs 75-ojo gimtadienio ir jau ruošęsis jubiliejiniam vakarui, netikėtai mirė Vytautas Aleksandras Cinauskas – Tremtinių grįžimo fondo valdybos pirmininkas, 1996 m. išrinktas į Lietuvos Seimą, už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Neatlaikė paskutinio mūšio su kūno negalia, kuri pastaraisiais metais vienaip ar kitaip save primindavo.

       Gimęs Rokiškio apskrities Pandėlio miestelyje, augęs prie Juodupės, kur tėvai turėjo ūkį, jau su pirmaisiais 1941 m. tremtinių ešelonais atsidūrė prie Obės Raskazichos gyvenvietėje. Čia žuvo – mirė iš bado du broliukai, su mama liko tik vyriausias – Vytautas ir sesutė Dalia. Tėvas, Lietuvos policijos tarnautojas, iš karto atskirtas, žuvo Kraslage jau tais pačiais 1941 m. Kartu su mama ir sesute 1946 m. ištrūksta iš nelaisvės, pasiekia Lietuvą, grįžta ir į lietuvišką mokyklą. Tačiau 1948 m. areštuojamas ir dabar jau nutremiamas į lagerį Krasnojarsko krašte, ir tik 1956 m. paleistas iš tremties grįžta į Lietuvą. Nuo 1958 m. dirbo Lietuvos geologijos valdybos ekspedicijose – gręžimo meistru, darbų vykdytoju, geologinio gręžimo inžinieriumi. Pirmieji naftos žvalgybos gręžiniai – Virbalio, Šešuvies – buvo Vytauto rūpestingų rankų darbas. Bendradarbiai prisimena, kaip atidžiai žiūrėdavo, kad parenkant gręžinio vietą nepadarytų žalos gamtai, kad gręžinio aikštelė būtų tvarkinga.

       Mėgo skaityti knygas ir artimesniems prisipažindavo rašąs eilėraščius, tik dar ne tam laikui. Artėjant Lietuvos atgimimui skaitydavome jo eiles kartu su Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, kitų tremtinių poetų. 1993 m. Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos metu su Vytauto sesute aktore Dalia Cinauskaite teko važinėti po Lietuvą, susitikimuose su žmonėmis skambėjo jos skaitomos Vytauto eilės. Ne viena ašara pasirodydavo klausančiųjų akyse.

       Nutrūko ilgas, sunkus tremtinio-poeto kelias, visas įprasmintas jo kūryboje, širdimi rašytuose eilėraščiuose. Šių lyg dienoraštis eilėraščių vaizdiniai ir mintys atkuria ir poeto tėvynės, Lietuvos nueitą kelią – nuo „Vaikystės mišių“ iki testamentu skambančio eilėraščio „Kiek dar gyvensi, tremtiny?“.

       Vaikystė sutapo su tautos kilimo pradžia ir kartu grėsmingos ateities nuojauta. Laimingos vaikystės laiką be gailesčio sumindo svetimas kerzinis batas ir kaip pažadas viską prisiminti ir pasakyti skamba eilėraštis „Tardymas“, skirtas Birutei S., pokario metų moksleivei. Prievartos neužgydomas žaizdas ir praradimus liudija eilėraščiai „Partizanų motina“, „Buvai balta balta kaip gulbė“, „Naktis Bijske“, „Sibirietėms“, „Pasakyk, kur gimei, Severina?“. Šį žiaurumo, represijų laiką apibendrina sugriauto ir ištuštėjusio Lietuvos kaimo vaizdas eilėraštyje „Vienkiemis“. Jau niekas nebeatstatys tokio vienkiemio ir neprikels sunaikintos kartos žmonių. Tos skriaudos jau jokiais negrąžinamais milijardais neapskaičiuosi:

       Pasakyk, kur gimei, Severina?
       Prie Antanašės, Lietuvoj.
       Pasakyk, kur žuvai, Severina?
       Šiaurėje, tolimoj Kolymoj…

       Pasakyk, kur gimei, Gediminai?
       Šiaurėje, tolimoj Kolymoj.
       Pasakyk, kur mirei, Gediminai?
       – Pravieniškėse, Lietuvoj.

       Skaudanti Lietuva, rūpestis dėl jos likimo, dėl to, kad, būdama laisva, „laisva netapo“, persmelkia Vytauto eilėraščius, rašytus atgimusios Lietuvos metais. Ne nuo tankų ir svetimo bato grėsmės dabar tenka gintis, tas purvinas batas pačių mūsų sielose ir neįmanoma to purvo atsikratyti. Liūdesį gimdanti tikrovė kartais suskamba rezignacijos ir nusivylimo motyvais, kaip eilėraštyje „Vienatvės nebijau“:

       Vienatvės nebijau – bijau kerštingos
       Ir protui nepaklūstančios minios,
       Kai žodžių atplaišos kaip sausos rakštys sminga
       Į paširdžius ir tvinksi smilkiniuos.

       Valdovo nebijau – bijau jo vergo,
       Pripratinto prie atkišto dubens,
       Kuris, pajutęs, kad jo ponas serga,
       Kitam valdovui uodegą vizgens.
       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Ir vieno dar bijau – išeisime, uždarę
       Paskui save apkaustytas duris, –
       Nesuprasti, nebylūs, nepadarę
       To, ko už mus jau nieks nepadarys.

       Už save Vytautas Cinauskas viską padarė – kiek leido jėgos ir kiek neleido darbavosi organizuodamas Tremtinių grįžimo fondo veiklą, jam vadovaudamas ir kaip Lietuvos Seimo narys rūpindamasis, kad ne tik sugrįžtų visi, kas pajėgia, bet kad grįžę rastų čia laukiančią Tėvynę. Stengėsi apgaubti juos globa, kad galėtų gyventi ir mokytis.

       Ir guodė eilėmis, savo širdies šiluma.