***
       Paribys. Susikerta Šunys ir Laikas.

 
       ***
       Šunys suspausti ir presuoti
       Arba aklai rauginti.

 
       ***
       Šuo. Kas gi ten? Dagiliai!

 
       ***
       Dideli vilkšuniai yra geresni už pilkus.

 
       ***
       Šuo matot buvo paskutinis šioje įvykių grandinėje. Vienas iš pirmųjų šuo, kuris taip graužė sviestą prieš skonį. Jis bandė skambinti telefonu. Užskrido kaip balionas ant jo ir paplakė uodega. Kvailas telefonas – pagalvojo. Po to paspaudė raudoną mygtuką ir iškvietė meistrą. Taisyk telefoną! Meistras ėmė knibinėti aparatą, kabantį ant sienos, ragelis tuo tarpu gulėjo ant stalo. Nerandu gedimo jame - pasakė meistras. Tuomet viskas ragelyje – atsakė šuo. Dirbk.

 
       ***
       Vakar vakare ėjau ir žiūrėjau į mėnulį.
       Jis buvo aplipęs šuns aitra.
       Čia pat stovėjo mano namas.

 
       ***
       Už manęs lyg bėgo į mane šuo.
       Laukiau lojimo – puolimo.
       Bet kai atsisukau
       Tas garsas buvo tik vėjo
       Ridenamo rudeninio lapo…

 
       ***
       Prancūzija sukuria sūkurį,
       O luošas doleris šunį.
       Ne šiaurės Afrika šunį,
       Nes jų ten reikia
       Todėl ir perka už $.

 
       ***
       Valekas gvaltą varangės
       Kiekvienos upės
       Dėvės.

 
       ***
       Šunio uodegoj ant kibiro…

 
       ***
       Šuo patikėjo. Laužė garantijas. Klykė, klykė.
       – Šūdas, pasakė jis prieš mirdamas ir pavirsdamas šunimi…
       Buvo žiema.
       2 korespondentės, ėjo pas princesę imti intervių.
       Rūmų priimamajame dvelkė dideli stikliniai konservai.
       Vienas atkimštas – kitas ne.
       Smirdėjo šuniena.
       Jos dar tikėjosi rasti šuniu pavirtusi princą.
       Bet prieš ateinant jį žirklėmis
       Išromijo nenormalus kaimynų vaikas.

 
       ***
       Piktas – kas? – Bet bijo!

 
       ***
       Black lady eina su šuniu…
       Ach, mano mielas, Peršingas.

       Ji ištiesė savo tamsumoj rankas.
       O šalia iškrovos yra vorkų ruosai…
       Taip juoda iškrova garuoja.
       Todėl ištiesus rankas
       Nuo žmonių eina bangos…
       (Šuns pastebėjimai).

 
       ***
       Kai jis įėjo ir griežtu policininko žvilgsniu nužvelgė situaciją, pajutau, kad kažkas atsitiks įdomaus. Jo juoda odinė uniforminė striukė žvilgėjo nuo skiriamųjų ženklų. Policininkui demonstratyviai pasukiojus galvą į šalis - subangavo jo kliošinės kelnės. Mažas šuo, gauruotas šuo, netikėtai įbėgo į sceną, griebė už jo kelnių kanto ir ėmė su pavydėtinu įnirtimu purtyti. Pareigūnas nustebo. Pasilenkė link šuns, žvilgtelėjo ir tik gašlų išdažytą moters veidą išvydo. Raudonos lūpos tirpo tarp saldžių dažų… Būtent tada ir įvyko tas retas pasaulyje atvejis, kai erdvėje keičiasi žmonės, atvaizdai ir daiktai, tarsi kokiose nematomose laiko kilpose, patekdami į kitą realybę. Pavyzdžiui – jūs žiūrite televizorių ir pats atsiduriate televizoriuje. Aišku, tuomet tai padaryti jums padeda video kamera, tačiau nagrinėjamu atveju viskas buvo kitaip.
       Jis atsitiesė nuo reginio įgavęs šuns veidą ir lyg Senovės Egipto dievas Anubis žvilgtelėjo į žiūrovus. Visi baisiausiai išsigando. Bet Anubis nusisuko ir patraukė tolyn į scenos gilumą. Netikėtai atsivėrė erdvė ir jis pasijuto einantis ką tik lietaus aplyta autostrada link pasirodžiusios vaivorykštės.
       Niekas deramai nesuprato, kas įvyko. Gal policininkas, pamatęs šuns snukį, giliai įsitikino, kad tai jo veidas ir momentaliai įvyko metamorfozė be jokių burtų ar tepalų? O gal tai buvo paprasčiausias šunų gyvenimo pagerėjimo rezultatas, bandymas įsijausti į jų kailį, pažinti ir su visam pradingti pavasariniame gatvės asfalte…

 
       ***
       Man pavyko savo šunį prakišt į parlamentą.
       Perkit mane pinigai arba nupirksi mane – šunį!
       Kam gi aš jį auginauuu…
       Jauuuu, jauuu…
       ( Uspaskicho pasaka)

 
       ***
       Kartais matau besikandžiojantį…
       Baltasis Mautoritetas.

 
       ***
       Pirkti mašinėlę – tai pirkti taksą!

 
       ***
       Tais senais laikais ištvirkėlę
       Prirakino metaliniame narve
       Ir ėmė kaitint lėta ugnimi.

       Po to įkėlė narvą į vežimą
       ir paleido nuo kalno.
       Vežimas įvirto į ežerą ir
       Nuskendo…

       Tai išvydęs jis apsivėmė
       Ir bandė ant vėmalų išrašyti jos vardą.

       O aš sušunėjau ir nustatinėjau
       Tik giminystės ryšius tarp jausmų.
       Jie visi juk giminės.

       Pasaulis yra kaulas
       Jo panašaus yra dirbynai…

 
       ***
       Ko gaili sen.Graikų galios vyras?
       Galios vyras gaili…
       RRRšuva.
       Ant kojos išdygo tokia didi benzavotis,
       Kad los šeimininkė anašom!

 
       ***
       Kalę galima rast ir vietinę kokią
       Su varvančia pyzda.
       Zappa собакои
       В тюрме наползовался.

 
       ***
       Neskaitykit ne savo amžiui skirtų knygų – išprotėsit.

       Turistai atvažiuodavo į mūsų kaimą prie ežerų ir susitardavo pernakvoti pas mane. Jie pastoviai rūkydavo žolę ir pasėdavo kažkokį pagiringą nerimą visoje erdvėje.Vienas žadėjo grįžti tik antrą valandą nakties, bet aš griežtai pareikalavau ateiti anksčiau. Jis nustebo ir ištarė: juk visi maudysimės kartu! Kodėl visi,- aš galiu išsimaudyt ir iš ryto, atsakiau. Jis nieko nesuprato ir pasitraukė į savo rožines svajones. Kitas, tupintis vandenyje, iš vėmalų formavo savo atvaizdą. Jis vis tėkšdavo veidu į išvėmas ir vėl iš naujo formuodavo portretą.
       Kurį laiką pamąstęs supratau, kad sapnai dvelkia liūdesiu. Vis ta pati minčių eiga ir tik tam, kad atleistų nuodėmes. Suna, – ištarė senukas ,- gera knyga. Pažiūrėk , kaip ji baudžia už rūkymą. Bet aš tingėjau ir paklausiau, o kodėl jūs neinat į bažnyčią? Ten didelės eilės,- atsakė jis. Pakvipo religija… Kai nesiderina veiksmai arba jie neišsipildo, tuomet išeina painiava ir ji nubaudžia kiekvieną, kuris bent kiek pabando jai paprieštarauti.
       Žolės neramumo apimtas Pitas ištrūko.
       Liko tiktai lenciūgas no jo.
       Ir apsiniaukusi pamiškė ir rasota žolė
       Vis alsavo pririštai prie mašinos grandinei.
       Kai pradingo mano šuo, visi žmonės užsivilko šuns galvas. Aš tai mačiau. Ir gūdūs vakarai gniauždavo tiek liūdesiu, tiek baime. Jei kas lįsdavo į mano namą pro viršutinę lango orlaidę, kuri niekada nebuvo uždaryta, pamatydavau tik didelį šunį ir spindinčias jo akis. Kaimynai buvo tamsūs žmonės ir nesuprasdavo manęs, nors eidavau skųstis tik pas juos. Dabar jau visiškai nepamenu to jausmo, kuris tvyrojo tame pasimetusiame laike kaime. Paprasčiausiai neprisimenu, bet žinau – baimės buvo daug. Ir jeigu ten niekas nelaipiojo stogais, tai įeidavo pro duris. Nesulaukiau svečių nei iš šiapus, nei iš anapus. Jų nebuvo. Šuo dingo ir aš tikėjau, jog jis pasitraukė į geresnį gyvenimą, nes jam čia buvo blogai.

 
       ***
       Palieti dažai ant grindų. Rusai.
       Jie baudžia šunį sakydami:
       так сосать не жрать.

       Kalė, eidama 9 laipsnio miegus,
       Prabunda alpdama
       Nuo varpos
       Leidžiamo skysčio.

 
       ***
       Ant laiptų bando įsitaisyti atsisėsdamas J.
       Ir šneka man:
       Nesilaikyk ant snukio šuvaus.

 
       ***
       Dulkinkite patys
       Suraskite senas kales
       Ir kai nueis Poundui
       Nemažiau 33 metai...