Ilse Aichinger (g. 1921) – austrų dramaturgė, prozininkė ir poetė, PEN klubo, jaunystėje – garsios literatų „Grupės 47“ narė. Gimė Vienoje, žydų kilmės gydytojos ir mokytojo šeimoje. Per II pasaulinį karą dauguma jos giminaičių buvo deportuoti ir nužudyti. Ilsei su motina pasisekė rasti prieglobstį prie pat Vienos gestapo būstinės. Baigusi gimnaziją būsimoji rašytoja dėl savo kilmės negalėjo stoti į aukštąją mokyklą ir turėjo dirbti priverstinius darbus. Po karo studijavo mediciną, bet netrukus metė studijas ir atsidėjo kūrybai. Parašė gausybę novelių, eilėraščių, radijo pjesių ir vieną romaną („Die größere Hoffnung“ – „Didesnioji viltis“, 1948). 1953 m. ištekėjo už vokiečių rašytojo Günterio Eicho (1907-1972). Po motinos mirties 1984 m. apsigyveno Frankfurte prie Maino ir pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Už kūrybą apdovanota daugiau nei dešimtimi literatūrinių Vokietijos ir Austrijos premijų (iš jų – 1971 Nelly-Sachs-Preis, 1982 Petrarca-Preis, 1983 Franz-Kafka-Preis, 2000 Joseph-Breitbach-Preis). Rašytojos kūrybinę nuostatą geriausiai nusako 2000-aisiais per susitikimą su skaitytojais Hamburge išsakyta mintis: „Suprantamumas nėra literatūros kriterijus“.