Nuo vakar gyvenu vienu aukštu žemiau. Nenoriu sakyti garsiai, bet gyvenu žemiau. Garsiai nenoriu sakyti todėl, kad nepersikrausčiau. Vakar vakare grįžau po koncerto namo kaip paprastai šeštadienį ir pradėjau lipti laiptais, prieš tai atrakinusi laukujes duris ir uždegusi šviesą. Nieko neįtardama kilau aukštyn – liftas dar nuo karo neveikia, – ir pasiekusi ketvirtą aukštą pagalvojau: “O, kad būčiau jau namie!“. Trumpam atsišliejau į sieną prie lifto durų. Paprastai ketvirtame aukšte mane apima lyg ir nuovargis, kuris kartais būna toks stiprus, jog man dingojasi, tarsi būčiau užkopusi jau į penktą aukštą. Bet šįkart taip neatrodė, žinojau, kad liko dar vienas aukštas. Atsimerkiau, ketindama lipti toliau, ir tą pat akimirką pamačiau lentelę su pavarde ant durų kairėje nuo lifto. Tai vis dėlto būsiu apsirikusi ir jau pasiekusi penktą aukštą? Norėjau žvilgtelėti į lentelę, nurodančią aukštą, bet kaip tik tada užgeso šviesa.

       Jungiklis buvo kitame koridoriaus gale, tad tamsoje žengiau tuos du žingsnius iki savo durų ir atrakinau jas. Iki savo durų? Bet kieno gi kito dar jos galėjo būti, jei ant jų kabojo mano pavardė? Vadinasi, vis dėlto buvau užlipusi į penktą aukštą.

       Durys atsidarė iš karto ir neužsikirsdamos; užčiuopiau jungiklį ir sustojau apšviestame prieškambaryje, savo prieškambaryje, kur viskas buvo kaip įprasta: raudoni apmušalai, kuriuos seniai svajojau pakeisti, suolas, pristumtas prie sienos, kairėje koridoriukas į virtuvę. Viskas buvo kaip įprasta. Virtuvėje gulėjo duona, kurios nebaigiau valgyti per vakarienę, ten pat, duoninėje. Niekas nebuvo pasikeitę. Atsiriekiau duonos ir pradėjau kramsnoti, tik staiga prisiminiau, kad įėjusi neuždariau durų į koridorių, tad grįžau į prieškambarį užrakinti jų.

       Šviesoje, kuri iš prieškambario krito ant koridoriaus sienų, pamačiau lentelę, nurodančią aukštą. Ten buvo parašyta: ketvirtas aukštas. Išlėkiau koridoriun, uždegiau šviesą ir perskaičiau dar kartą. Tada peržiūrėjau lenteles su pavardėmis ant kitų durų. Tai buvo pavardės žmonių, kurie lig šiol gyveno po manimi. Panorau užlipti viršun ir įsitikinti, kas gi dabar įsikūręs šalia žmonių, iki tol gyvenusių greta manęs, ar iš tikrųjų daktaras, lig šiol gyvenęs aukštu žemiau, atsidūrė viršuje, bet man ūmai pasidarė taip silpna, kad teko eiti prigulti.

       Nuo tada vartausi neįstengdama užmigti ir mąstau, kas bus rytoj. Kartais vis gundausi atsikelti, užlipti viršun ir išsklaidyti visas abejones. Tačiau nekaip jaučiuosi, be to, gali būti, kad ten, viršuje, koridoriuje užsidegus šviesai, kas nors atsibus, išeis ir paklaus: „Ko jūs čia ieškote?“ Šis klausimas, užduotas vieno buvusių kaimynų, mane taip baugina, kad verčiau liksiu gulėti, nors ir žinau, jog dieną užlipti viršun bus dar sunkiau.

       Kambaryje šalimais girdžiu kvėpavimą studento, gyvenančio pas mane; jis studijuoja laivų statybą ir kvėpuoja giliai ir tolygiai. Jis nieko nenutuokia apie tai, kas įvyko. Jis nieko nenutuokia, o aš čia vartausi ir neįstengiu užmigti. Spėlioju, ar rytoj jo paklausiu. Jis retai kur išeina ir greičiausiai sėdėjo namie, kol buvau koncerte. Turėtų žinoti. Gal paklausiu dar ir kambarinės.

       Ne. Neklausiu. Kaip turėčiau klausti kažką, kas niekad neklausinėja manęs? Kaip reikėtų prie to žmogaus prieiti ir sakyti: „Gal jūs kartais žinote, ar aš vakar gyvenau vienu aukštu aukščiau?“ Ir ką jis turėtų į tai atsakyti? Belieka tikėtis, kad manęs kas nors paklaus, kad manęs rytoj kas nors pasiteiraus: „Atleiskit, bet juk jūs dar vakar gyvenot vienu aukštu aukščiau?“ Bet kiek aš pažįstu savo kambarinę, ji nepasidomės. Arba kuris buvusių kaimynų: „Ar jūs kartais dar vakar negyvenot šalia mūsų?“ Arba kuris naujųjų kaimynų. Bet kiek aš juos pažįstu, nė vienas nepasiteiraus. Ir man tada nelieka daugiau nieko kito, kaip tik apsimesti, lyg jau visą gyvenimą būčiau gyvenusi aukštu žemiau.

       Spėlioju, kas būtų atsitikę, jei būčiau nėjusi į koncertą. Bet šis klausimas nuo šiandienos toks pat beprasmis kaip ir visi kiti klausimai. Mėginsiu užmigti.

       Dabar gyvenu rūsyje. Visai patogu, nes kambarinei nebereikia toli eiti parsinešti anglių, jos dabar šalia mūsų, ir panašu, kad ji tuo džiaugiasi. Įtariu ją nieko neklausinėjant todėl, jog jai taip parankiau. Į tvarkymą ji niekad nežiūrėjo pernelyg rimtai, juo labiau rūsyje. Būtų kvaila iš jos reikalauti kas valandą nuo baldų šluostyti anglių dulkes. Ji visai patenkinta, matosi vien į ją pažiūrėjus. O studentas kasdien pasišvilpaudamas kopia rūsio laiptais aukštyn ir vakare sugrįžta. Naktimis girdžiu jį giliai ir tolygiai kvėpuojant. Norėčiau, kad jis kokią dieną parsivestų merginą, kuri stebėtųsi, kad jis gyvena rūsyje, bet jis jokios merginos neparsiveda.

       Ir apskritai niekas niekuo nesidomi. Anglį gabenantys vyrai, kurie savo krovinį su didžiausiu triukšmu išverčia rūsiuose šalimais, kilsteli kepurę ir pasisveikina, kai sutinku juos ant laiptų. Paprastai jie nusiima maišus ir palaukia, kol pro juos praeinu. Ir namo ūkvedys draugiškai sveikinasi, pamatęs mane einančią pro laukujes duris. Iš pradžių akimirką dingojosi, lyg jis sveikintųsi draugiškiau nei lig šiol, bet taip tik atrodė. Daug kas gali regėtis gražiau, kai išlipi iš rūsio.

       Gatvėje stabteliu ir nupurtau nuo palto anglių dulkes, bet jų dar šiek tiek lieka. Tai mano žieminis paltas, jis tamsus. Tramvajuje nusistebiu, kad konduktorius manęs neišskiria iš kitų keleivių ir niekas nuo manęs nenusisuka. Spėlioju, kas bus, kai gyvensiu kanale. Nes pamažu pratinuosi prie tokios minties.

       Nuo tada, kai gyvenu rūsyje, kartais vėl nueinu į vakarinį koncertą. Daugiausia šeštadieniais, bet kai kada ir dažnėliau. Pagaliau juk ir niekur neidama nebūčiau pakeitusi to, kad vieną dieną atsidūriau rūsyje. Kartais nusistebiu sau darytais priekaištais, viskuo, su kuo iš pradžių siejau šį nuosmukį. Tuomet svarstydavau: „O, kad būčiau nėjusi į koncertą, kad būčiau neišsiruošusi vyno!“ Dabar taip nebegalvoju. Nuo tada, kai gyvenu rūsyje, esu visiškai rami ir einu vyno, kai tik užsimanau. Būtų beprasmiška bijoti kanalo garų, nes tada turėčiau pradėti drebėti ir dėl ugnies žemės branduolyje – yra net per daug dalykų, kurių turėčiau baimintis. Ir net jei visąlaik kiūtočiau namie nekeldama nė kojos į gatvę, vis tiek vieną dieną atsidurčiau kanale.

       Spėlioju tik, ką tada pasakys mano kambarinė. Kaip ten bebūtų, o buto jai vėdinti nebereikės. Ir studentas pasišvilpaudamas laipios kanalo anga pirmyn ir atgal. Dar aš spėlioju, kas tada nutiks su koncertu ir taure vyno. Ir jei studentui kaip tik tada šautų į galvą parsivesti merginą? Spėlioju, ar mano kambariai ir kanale išliks nepakitę. Iki šiol jie dar vis tokie pat, bet juk kanale namo nebelieka. Ir man sunku įsivaizduoti, jog butą iki pat žemės vidurio galima būtų skirstyti į kambarius: virtuvę, svetainę ir studento kambarėlį.

       Bet iki šiol niekas nepakitę. Raudoni sienos apmušalai, skrynia prie jų, koridoriukas į virtuvę, paveikslai ant sienų, žemi seni foteliai ir knygų lentynos su knygomis. Duoninė virtuvėje ir užuolaidos ant langų.

       Langai, tiesa, langai pasikeitė. Tačiau tokiu metu paprastai sėdėdavau virtuvėje, o virtuvės langas nuo amžių vedė į koridorių. Visad buvo grotuotas. Nėra jokio reikalo eiti pas namo ūkvedį, juo labiau dėl pakitusio reginio pro langą. Jis man visai pagrįstai pasakytų, jog reginys neįskaičiuojamas į buto nuomą, ši priklauso nuo jo dydžio, o ne nuo vaizdo pro langą. Paaiškintų, kad tai, ką aš matau, yra mano reikalas.

       O aš ir neinu pas jį, man užtenka, kad jis draugiškas su manimi. Galbūt vienintelis dalykas, kuriuo galėčiau skųstis, – tai perpus mažesni langai. Bet čia jis vėlgi atsikirstų, kad rūsyje kitokių ir nebūna. O tada aš nebeturėčiau ką atsakyti. Juk negalėčiau pareikšti, kad nesu prie jų pratusi, nes dar neseniai gyvenau penktame aukšte. Reikėjo dar ketvirtame aukšte susigriebti. Dabar per vėlu.

       Novelė iš rinkinio „Wo ich wohne“ („Ten, kur gyvenu“, 1963)
       Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė