Kasdien matau tiltu virš geležinkelio žingsniuojantį žalią asilą, jo pasagos kaukši į lentas, galva kyšo virš turėklų. Nežinau, iš kur jis ateina, dar niekada neteko pamatyti. Bet spėju, kad iš atviros elektrinės anapus tilto, iš kur gatvė kaip strėlė šauna į šiaurės vakarus (kryptis, su kuria šiaip ar taip nežinočiau, ką daryti) ir kur vakarais iškart sutemus, kai ant aprūdijusio stogo lieka tik boluojantis lopinėlis šviesos, apleistame kieme kartais stoviniuoja kareiviai, apkabinę savo merginas. Bet manasis asilas pasirodo anksčiau. Net ne vidurdienį ar tuoj po to, kai dar akinanti saulės šviesa sminga į kiekvieną apleistų kiemų ir skverbiasi pro užkaltų langų plyšius. Ne, jis pasirodo su pirmaisiais nepastebimai vakarėjančios šviesos atspalviais, tada regiu jį dažniausiai jau ant tilto ar kopiantį laiptais viršun. Tik vieną vienintelį kartą išvydau jį kaukšintį grindiniu jau kitoje geležinkelio pusėje, bet tuomet jis atrodė skubąs, tarsi būtų kur vėlavęs. Beje, tada man dingtelėjo, kad jis atėjo tiesiai pro pravertas, kaitroje sustingusias elektrinės duris.
Dėl geležinkelio tarnautojų ar žmonių, žingsniuojančių per tiltą, jis nesuka galvos, mandagiai juos praleidžia, o ir dundėjimas bei švilpimas traukinių, kurie kartais pralekia pro apačią jam bekinkuojant tiltu, jo netrikdo. Dažnokai pakreipęs galvą į šoną jis žvelgia žemyn, daugiausia, kai nesimato nė vieno traukinio, tačiau niekada jo žvilgsnis nesustoja labai ilgam. Man regis, tarsi jis persimestų žodžiu kitu su bėgiais, bet kažin. O ir kam? Perėjęs tilto vidurį ir šiek tiek padvejojęs jis išnyksta neapsigręždamas. Dėl to, būtent dėl tokios jo manieros išnykti nė kiek neklystu. Puikiai jį suprantu, kam gi jam reikėtų dėti pastangas ir apsigrįžti, jei jis tą kelią ir taip žino?
Bet kaipgi jis ateina, iš kur ateina, kur jo pradžia? Ar jis turi mamą ir šieno guolį viename tų tylių kiemų anapus? O gal jis gyvena kokiame apleistame biure, kur turi mielą kampą, lopinėlį sienos? O gal jis atsiranda kaip žaibai nuo iškrovos tarp senų aukštos įtampos stulpų ir nuo jų nukarusių laidų? Suprantama, aš tiksliai nežinau, kaip atsiranda žaibai, aš ir nenoriu žinoti, nebent manasis asilas atsirastų kaip ir jie. Manasis asilas? Skambus žodis. Bet nenoriu jo atsiimti. Žinoma, gali būti, kad ir kiti jį mato, bet aš neketinu tuo domėtis. Manasis asilas, kurio nešeriu, negirdau, nešukuoju ir neguodžiu. Kurio siluetas tolimų kalnų fone išsiskiria taip pat aiškiai kaip ir patys kalnai, išryškėjantys vakarop. Mano akyse, taigi ir mano asilas. Kodėl neturėčiau pripažinti, kad gyvenu ta akimirka, kai jis pasirodo? Kad jo pasirodymas suteikia man jėgų gyventi, būtent jis, jo siluetas, žalios jo spalvos niuansai bei jo maniera palenkus galvą žiūrėti į bėgius. Svarsčiau, kad jis turbūt alkanas ir žvalgosi žolės ar skurdžios augmenijos, dygstančios tarp pabėgių. Bet reikia sutramdyti savo jautrumą. Aš jau ganėtinai suaugusi ir susilaikysiu nepadėjusi jam ant tilto kūlelio šieno. Prastai jis neatrodo, neišbadėjęs ir nenuvargintas, - bet ir nenupenėtas. Veikiausiai yra visai nedaug asilų, kurie atrodytų ypač gerai. Nenoriu kartoti senų klaidų ir per daug iš jo reikalauti. Noriu pasitenkinti jo laukimu. Mat jis ateina nereguliariai. Dar neminėjau? Jau dukart jo nebuvo. Rašau dvejodama, nes galbūt toks yra jo ritmas, galbūt jam visai neegzistuoja kažkas tokio kaip „dukart“ ir jis ateidavo visąlaik, ateidavo reguliariai, todėl stebėtųsi tokiu nusiskundimu. Regis, jis jau ir taip daug kuo stebisi. Nuostaba, taip, nuostaba yra tai, kas jį geriausiai apibūdina, sakyčiau, kas jį išskiria. Noriu išmokti apsiriboti vien spėliojimais apie jį, o vėliau galvoti dar mažiau. Bet kol išmoksiu, dar yra daug dalykų, kurie man kelia nerimą. Daugiau nei galimas jo alkis, sakykime, tai, kad nežinau, kur jis miega, ilsisi ar net galbūt kur gimė. Nes jam reikia ramybės. Gali net būti, kad jam kaskart reikia mirties, nežinau. Turbūt be galo sunku tokiam žaliam kaip jis kasvakar eiti per tiltą, žiūrėti taip kaip jis ir išnykti reikiamu momentu.
Tokiam asilui reikia ramybės, daug ramybės. O ar sena elektrinė yra jam tinkama vieta, ar to gana? Ar nuo stulpų nukarę elektros laidai deramai švelniai glosto jį, kai jo nėra, jo naktį? Nes jo naktis ilgesnė už mūsų. Ir ar kalnų siluetas kaip dera draugiškas jo dieną? Nes jo diena trumpesnė. Nežinau. Ir nesužinosiu, nes man tegali rūpėti tik kuo mažiau apie jį žinoti, tiek per tuos pusę metų, kai jis ateina, išmokau. Iš jo išmokau. Galbūt lygiai taip pat išmoksiu išgyventi ir tai, kai jis vieną dieną nebepasirodys, nes šito baiminuosi. Greičiausiai jis nebeateitų atšalus orams, ir tai priklausytų prie jo pasirodymo tiek pat kaip ir jo atėjimas. Iki tol noriu išmokti žinoti apie jį tiek mažai, kad ištverčiau ir jo nebuvimą, kad nebekreipčiau į tiltą savo žvilgsnio.
Bet kol išmoksiu, kartais pasvajoju, kad jis turi žalią tėtę ir žalią mamą, kūlelį šieno viename kiemų anapus, o ausyse jam skamba juokas jaunų žmonių, plūstančių į kiemą. Kad jis kartais miega, užuot miręs.
Novelė iš rinkinio
„Eliza, Eliza“ („Eliza Eliza“, 1965)
Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė