|
Å iÄ… Banko aikÅ¡tÄ—s nuotraukÄ… padariau 1992-ųjų lapkritį, auÅ¡tant. Atitraukiu fotoaparatÄ… nuo akies. Pirmasis tramvajus blaÅ¡kosi tarp bÄ—gių, tarsi norÄ—tų nusipurtyti nuo savÄ™s sutemas. BejÄ—giai žmonÄ—s svyruoja lyg per sapnÄ…. Staiga atgauna budrumÄ…, bando pasukti galvas, pirÅ¡tų galiukais trina akių vokus ir įtariai dÄ—bÄioja vienas į kitÄ…. Tarp nusÄ—dusių tylos dulkių stovi Dzeržinskis1.
– Ar ką nors matei? – pašnibždomis klausia vienas. – Sakyk
…
– KÄ… ar maÄiau?
– Taigi… – nepatikliai galva linkteli lango link.
O iÅ¡ taksi vargais negalais iÅ¡siropÅ¡Äia vyriÅ¡kis ir per purvÄ… tarsi juodÄ… Å¡leifÄ… velka lietpaltį. Netvirtai žengia į priekį, lyg per klastingÄ… liÅ«nÄ…, ir tuojau pat sustingsta ties keliÄ… pastojusia Å¡eÅ¡Ä—lio juosta, kuriÄ… vainikuoja pažįstamos barzdelÄ—s smailÄ—. BalkÅ¡vos akys klaidžioja palei Å¡eÅ¡Ä—lį, paskui vyriÅ¡kis kilsteli galvÄ… ir žvelgia į virÅ¡ jo aukÅ¡tai iÅ¡kilusiÄ… figÅ«rÄ…, pražioja burnÄ…, be garso sprogsta seilių burbuliukas, ir nesÄ…moningai prasiveržia žodžiai: ir komuna pirmon greton tave pastatÄ—, tave, kurį aru, liÅ«tu, kalaviju vadino… O vieÅ¡patie…
Jis ima virpÄ—ti ir įsikabina į parankÄ™ gatvÄ—s Å¡lavÄ—jui, vilkinÄiam oranžinÄ™ budisto liemenÄ™.
– Tamsta… Tamsta! Kurie dabar? Kurie, metai? Tamsta! Kurie metai? Metai!
– EikiÅ¡Å¡Äia, eikiÅ¡Å¡Äia, girtuookli… – keistai tÄ™sdamas atsako Å¡lavÄ—jas, tarsi kÄ… tik padarÄ™s karjerÄ… ir perkeltas į KrokuvÄ…. Jis neturi gailesÄio žmogui, kuris nujauÄia tuojau iÅ¡protÄ—siÄ…s, nežinodamas, jog paminklas aikÅ¡tÄ—je naktį iÅ¡dygo tik filmavimui ir vaidensis nebeilgai.
Tikrasis Dzeržinskis nutraukta galva ir kojomis tuo metu gulÄ—jo prie tvoros statybos bazÄ—je Pragoje. IÅ¡tyrinÄ—jau jį prieÅ¡ keletÄ… dienų, filmuojant Marijos Zmarz-Kozanowicz filmÄ… "Pasaulio kraÅ¡tas". Atsigręžęs į erdviÄ… aikÅ¡tÄ™, kurioje buvo statomos kameros, pamaÄiau, kaip per sniego rÅ«kÄ… iriasi kažkokios masyvios figÅ«ros su kepurÄ—mis ir Å«suoti valstieÄiai su Å¡akÄ—mis. TaÄiau tai buvo tik iliuzija, nes tie kÅ«nai smalsiai į visas puses pakreiptomis galvomis iÅ¡ tiesų stovÄ—jo nekrutÄ—dami. Tai buvo paminklas "Žuvusiems Liaudies Lenkijos tarnyboje ir gynyboje", supjaustytas į dalis ir atvežtas Äia iÅ¡ po mano buto langų Przechodnios gatvÄ—je…
Prasibroviau pro laužo krÅ«vas. DidžiulÄ— bronzinÄ— moteris, apsupta saugumo pareigÅ«nų ir valstieÄių, atrodÄ—, lyg bandytų prasmegti į žemÄ™, bet iÅ¡ tiesų jos kojos buvo nupjautos, ir ji buvo keltuvu pasodinta į purvÄ… ant savo neaprÄ—piamo užpakalio, ant kurio dar žaliavo aliejiniais dažais nuteplioto užraÅ¡o pÄ—dsakai: žydai, už kastuvų…
SukinÄ—damasis tarp tų milžinų, netyÄia pastebÄ—jau plyšį jos Å¡launyje. PaaiÅ¡kÄ—jo, kad figÅ«ros buvo tuÅ¡ÄiavidurÄ—s. Prasispraudžiau pro angÄ… į jos pragarmingo pilvo ertmÄ™ ir, kai mano akys priprato prie tamsos, pamaÄiau žmogų, kuris tupÄ—jo, įsirÄ—mÄ™s nugara į pilvaplÄ—vÄ™ ir rÅ«kÄ— cigaretÄ™. Visas moters vidus buvo nuklotas kamÅ¡teliais ir butelių Å¡ukÄ—mis.
– Galutinai nori iÅ¡ mÅ«sų tas figÅ«ras atimti… Sako, japonas nupirko, sugundÄ™s pažadais nulieti Chopino skulptÅ«rÄ…, niÅ«riai pasakÄ— jis. – Å i žinia nutvilkÄ— mus lyg žaibas. Tai juk, žinokit tamsta, mÅ«sų nacionalinio turto grobstymas! Ir mes jo niekam neatiduosime! Mes Äia moters teritorijoje susitikinÄ—jam per pertraukas pailsÄ—ti ir užkÄ…sti. Akis į akį su menu. Ir galima pasakyti, kad garsiÄ…jÄ… meno bacilÄ… jau esame prarijÄ™! Mes laikome Å¡ias figÅ«ras visateisiais nariais! AÅ¡ įgaliotas sviesti Å¡iuos protesto žodžius tiesiai kamerai į veidÄ…! Tai juk eilinÄ— valdžios arogancija! Ir jos nesiskaitymas! Jei reikÄ—s, ir bado streikÄ… mÅ«sų moteryje paskelbsime, iki galo!
Banko aikštėje darbininkai kantriai aiškina praeiviams:
– Ai, tą Dzeržinskį vėl statome…
– Tai ką, jau?! – klausinėja nustėrę žmonės.
1 Felikso Dzeržinskio paminklas, socializmo laikais stovėjęs Varšuvos Banko aikštėje. Pasakojamuoju metu paminklo jau nebebuvo (vert. past.)
Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
Versta iš: Janusz Anderman. FOTOGRAFIE. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 2002.
|
