Hans Arp. Automatinis piešimas. 1916 m.

jūs klausiate manęs, ką aš manau apie tapybą, skulptūrą ir, tame tarpe, apie neoplasticizmą ir siurrealizmą.

kad atsakyčiau į šiuos klausimus, aš priverstas pradėti nuo dada, kurį tzara ir aš su didžiuliu džiaugsmu paleidome į pasaulį. dada yra visokio meno pagrindas. dada yra už-prasmės, kas nereiškia be prasmės. dada neturi prasmės kaip ir pati gamta. dada stoja už gamtą ir prieš „meną”. dada natūralus kaip gamta ir stengiasi kiekvienam daiktui atrasti jo neatskiriamą vietą. dada pasisako už beribę prasmę ir už ribotas priemones.

gyvenimas yra meno tikslas. menas gali susipainioti savo priemonėse ir užsiimti tik grožėjimusi gyvenimu, vietoj to, kad jį kurtų. iš čia fokusininkiškų, aprašomųjų, akademinių priemonių naudojimas.

aš dalyvavau parodoje kartu su siurrealistais todėl, kad jų maištas prieš „meną” ir tiesus požiūris į gyvenimą tokie pat išmintingi, kaip ir dada. vis tik pastaraisiais metais dailininkai siurrealistai naudojo fokusininkiškas, aprašančias, akademines priemones, taip mielas miniai.

neoplasticizmas tiesus ir konkretus, bet dėl išskirtinio vizuališkumo jam trūksta ryšio su kitomis žmogaus savybėmis.

galų gale, manau, žmogus nėra nei skėtis nuo saulės [parasol], nei para-la-si-do, nei paramount, o susideda iš dviejų cilindrų, kurių vienas sako „balta”, kai kitas sako „juoda”. priimkite, pone, mano išsunktas citrinas [citrons empresses].

šaltinis: surface.lt