Vieną gruodžio vakarą, trys savaitės prieš kalėdas, po gana neramios dienos, violetiniams gaisams blėstant tirštėjančiose sutemose, Kristis Vilkoksas patraukė į Kreslį ieškoti seniai dingusio bičiulio Tomio Flino.
       Draugai gamykloje kalbėjo, kad Krisčiui trūksta vieno šulo, toks jau grįžęs iš karo; bet, kaip ir administracija, jie nieko prieš jį neturėjo, nes darbą jis išmanė, buvo tvirto sudėjimo, ramus ir beveik visada normalus. Beveik visada, išskyrus tuos retus atvejus, kai jį apimdavo begalinis, tiesiog nenumaldomas noras susirasti Tomį Fliną, bičiulį, kurio nebematė nuo anos nakties, kai po jų kojomis susprogo laivas. Ir tada jis išeidavo iš namelio Kreslio priemiestyje, kur gyveno su našle motina, ir leisdavosi į miestą jo ieškoti. Kartais, būdavo, susistabdys gatvėje kokį žmogų ir klausia: „Ar nematėte Tomio Flino?“ – o tas arba suburba ką nors, arba tik pasižiūri ir praeina pro šalį, netaręs nė žodžio. Kristis suglumęs palydi jį liūdnu, nevilties pilnu žvilgsniu ir lieka vienišas stovėti šaligatvio pakraštyje panarinta galva ir nusvirusiais pečiais. Bet dažniausiai jis nieko nekalbindavo, tik įdėmiai žiūrėdavo į praeivius gatvėje, užsukdavo į kiekvieną smuklę ir tyrinėdavo veidus dūmuose skendinčiose alinėse ir baruose. Mat Tomis Flinas buvo nuolatinis smuklių lankytojas.
       Tačiau Kristis jo niekada nerasdavo. Niekada nerasdavo, nes Jie nenorėjo jam padėti. Jie visi žinojo, kur Tomis Flinas, bet Krisčiui nesakė. Tik žiūrėjo nebyliais veidais arba pašaipiai merkė vienas kitam – Jie žinojo, kur Tomis Flinas, bet nesakė.
       Buvo tokių, kurie tvirtino, jog Tomis Flinas, girdi, miręs, bet Kristis tuo netikėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad Tomis gyvas ir laukia jo ateinant. Jis reikalingas Tomiui. Ausyse tebeskambėjo paskutiniai Tomio žodžiai: „ Dėl dievo, gelbėk mane, Kristi!“ O Kristis negalėjo padėlį. Kodėl negalėjo – neprisiminė. Bet dabar jis padės. Dabar padės Tomiui, jei tik suras.
       Jis nuėjo pusantros mylios ilgu vingiuotu keliu, kuriuo lėkė šviesomis blykčiojantys autobusai; pasiekęs miestą, ėmė kaišioti galvą į kiekvieną smuklę, gąsdindamas žmones – įsitempęs jo veidas išsišovusiais skruostikauliais, atsikišusiu smakru ir tamsiomis degančiomis akimis netikėtai pasirodydavo tarpduryje ir vėl dingdavo. Kai po gerų dviejų valandų pasiekė miesto centrą, kaip paprastai daugiau nebeieškojo. Kristis stovėjo gatvės kampe ir stebėjo praeivių veidus. Jis spoksojo net į dailiai aprengtus manekenus apšviestame madų ateljė lange, tarsi vildamasis, kad kuris nors staiga sukrutės ir pasirodys, jog tai jo dingęs bičiulis. O visą tą laiką kaupėsi ilgesys, kankinamai ilgesinga neviltis virto baisia kančia, ir jis bejėgiškai kuždėjo ir kuždėjo: „Tomi, ak Tomi, niekaip nerandu tavęs, Tomi.“
       Jis slinko palei žmones, stovinčius eilėje bilietų į paskutinį kino seansą, atidžiai žiūrėdamas į kiekvieną veidą, o jo paties skruostai taip degė, jog dvi merginos net sukrizeno, o netoliese stovįs policininkas atsigręžė – gal pamanė, jog Kristis staiga nusiplėš kepurę ir nei iš šio, nei iš to ims viešoje vietoje šokti ir dainuoti.
       Jie juokėsi. Juokėsi, nes jis niekaip nerado Tomio Flino. Visi prieš jį: niekas nenori padėti. Ak, kad taip atsirastų bent vienas, kuris jam padėtų! Jis stabtelėjo, nereginčiomis akimis nužvelgė įstiklintas filmų afišas, kabančias prie kino teatro durų, ir nuėjo.
       Po valandėlės mažame skersgatvyje jo dėmesį patraukė pro vienas duris sklindanti blausi šviesa. Jam dingtelėjo, kad šioje smuklėje nė karto nėra buvęs. Nauja vieta, kur galima dar paieškoti. Jis paėjo gatvele, stumtelėjo duris ir, trumpu koridoriumi nužingsniavęs ligi užrašo „Moterims“, pateko į žemą L raidės pavidalo salę. Joje buvo ramu, tik du vyriškiai stačiuodami gurkšnojo iš bokalų ir tyliai šnekučiavo. Šeimininkas, matyt, trumpam buvo išėjęs, ir už baro nieko nebuvo. Vienas tų vyriškių pažinojo Kristį ir pasisveikino:
       – Kaip laikaisi, Kristi?
       Ir tuoj pastebėjo, kad Kristis kažkoks nesavas.
       – Ar nematėte Tomio Flino? – pasiteiravo Kristis.
       – Gaila, bet nemačiau, drauguži, – atsakė vyriškis ir pamerkė dešine akimi bičiuliui, kuris dabar atsigręžė ir taip pat nužvelgė Kristį.
       – Tomio Flino? – paklausė pastarasis. – Lyg girdėtas vardas.
       – Tu nepažįsti jo, – tarė pirmasis. – Jis Krisčio bičiulis. Juk taip, Kristi?
       – Taip, bičiulis, – atsakė Kristis.
       – Bet šįvakar jo čia nebuvo. Tiesa, Voltai?
       – Iš tikrųjų mes jo nematėme.
       – Ar seniai jį matei, Kristi?
       – Seniai, – sumurmėjo Kristis. – Labai seniai.
       – Žinai ką, – tarė vyriškis,– eik namo, o mes čia liksim ir žiūrėsim, nenuleisdami akių. Jeigu tik pasirodys, pasakysim, kad jo ieškojai. Gerai?
       – Gal išmestum burnelę išeidamas? – geraširdiškai pasiūlė vyriškis, vardu Voltas.
       – Jis negeria, Voltai, – pasakė pirmasis vyriškis.
       – Gal ir nerūkai? – paklausė Voltas.
       Kristis papurtė galvą. Jis pasijuto nesmagiai ir ėmė žvilgčioti čia į vieną, čia į kitą.
       – Bet kertu lažybų – kaip nelabasis gali susukti galvas moterims.
       Pirmasis vyriškis spustelėjo draugui ranką.
       – Liaukis, Voltai.
       – Aš juokauju, – tarė Voltas. – Nekreipk dėmesio, vaikine. Juk nepyksti už juokus?
       Bet Kristis stovėjo ir nieko nesuvokiančiomis akimis žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą.
       – Reikia eiti, – pasakė jis ūmai.
       – Na, žinoma, Kristi. Eik namo, o mes, jei pamatysim Tomį Fliną, pasakysim, kad ieškojai. Juk taip, Voltai?
       – Taip taip, – pritarė Voltas.
       Kristis buvo beišeinąs, bet staiga prisiminė pinigus – ar nepaprašius jų perduoti Tomiui. Juk Tomiui visada taip trūkdavo pinigų. Jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė keletą banknotų. Paskui ūmai apsigalvojo ir, nieko nepasakęs, išėjo.
       Abu vyriškiai jau buvo nusisukę prie savo bokalų, ir tik vienas žmogus bare pamatė pinigus Krisčio rankoje – pagyvenusi, lieso, storai nupudruoto veido kekšė vario spalva dažytais žilstelėjusiais plaukais, su kabaliuojančiais auskarais; ji sėdėjo prie kampinio staliuko su aukštu, gražių bruožų tamsiaveidžiu žmogumi iš Vestindijos, kuriam ant galvos pūpsojo melsva fetro skrybėlė užriestais kraštais. Krisčiui išėjus, ji atsistojo, pasakiusi norinti pasipudruoti nosį, ir išbėgo iš salės.
       Išėjęs iš smuklės, Kristis buvo benueinąs gatvele, bet, žengęs keletą žingsnių, neryžtingai sustojo ant grindinio. Jis visuomet prieidavo tą patį tašką, aklavietę – Tomio Flino nė garso, o ieškoti nebėra kur. Nuleido galvą ir, suraukęs kaktą, ėmė mąstyti, mintys grūmėsi viena su kita, ieškodamos išeities.
       Gatvele čiuožtelėjo šviesa – tai atsidarė ir vėl užsitrenkė smuklės durys. Moteris stabtelėjo ant laiptukų, apsidairė, paskui nulipo ir atkaukšėjo grindiniu prie Krisčio.
       Jis pastebėjo ją tik tuomet, kai ji prabilo:
       – Sakei, kad ieškai kažko?
       Tada Kristis pakėlė galvą, ir jo akys, susidūrusios su moteriškės akimis, sublizgėjo.
       – Tomio Flino, – tarė jis. – Aš ieškau Tomio Flino. Ar nematėte Tomio Flino?– paklausė jis, dusdamas iš nekantrumo.
       – Kaip jis atrodo? – paklausė moteriškė, norėdama išlošti laiko.
       Bet Kristis tik burbtelėjo kažką nesuprantama, ir jo žvilgsnis vėl užgeso.
       – Aš ieškau Tomio Flino.
       Kiek toliau gatvelėje pasirodė kažkoks žmogus ir žengė smuklės link. Moteriškė pasitraukė į šešėlį. Kai smuklės durys užsitrenkė, ji tarė:
       – Pažįstu kažkokį Tomį Fliną.
       Ir Kristis vėl atgijo, tarsi į jį būtų plūstelėjęs jėgų srautas.
       – Tikrai? Jūs pažįstate Tomį Fliną? Kur jis? Kur Tomis Flinas? – Kristis nutvėrė jos ranką.
       – Atrodo, žinau, kur jį rasti, – tarė moteriškė. – Tik... reikės už tai atsilyginti. Matai, aš palikau savo drauguži, ir apskritai... – Ji nutilo, supratusi, jog Kristis nesuvokia, ką ji turi omenyje. – Pinigų, pupuliuk, – kažkaip šiurkščiai ir kartu švelniai pridūrė ji.
       – Pinigų? Aš turiu pinigų. – Jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė saują banknotų. – Matai, kiek pinigų.
       Apstulbusi moteriškė pridengė Krisčio ranką savąja ir skubiai apsidairė.
       – Kol kas susikišk tuos pinigus į kišenę, pupuliuk.
       Ji įsikibo jam į parankę ir nusivedė didžiosios gatvės link.
       – Na, eime, – paragino. – Eime ieškoti Tomio Flino.
       Netrukus juodu įsuko į apšviestą gatvę, o iš ten moteriškė nusitempė Kristį į nuošalių gatvelių tamsą, vis paspartindama žingsnį ties aukštais, juodais fabrikų mūrais, ir jis nebylus, degdamas nekantrumu, pėdino įkandin, o kartais neištvėręs užbėgdavo jai už akių ir lėkdavo pirmas, ir tada moteriškė bėgdavo tekina, kad neatsiliktų.
       – Neskubėk, pupuliuk, – prašė ji, kai Kristis ją aplenkdavo. Ji vos gaudė kvapą. – Nusiramink. Juk laiko turim į valias.
       Ir vis galvojo, kaip išvilioti iš Krisčio pinigus. Jis naivus – tuo ji nė kiek neabejojo. Bet naivūs žmonės dažniausiai būna užsispyrę, kvaili ir niekuo nepasitiki. Ji galėtų nusitempti jį smuklėn, atseit palaukti Tomio Flino, ir nugirdyti, bet baiminosi, kad kas nors vėliau gali prisiminti matęs ją drauge su juo. Todėl vedė jį tolyn ir svarstė, kaip veikti, kol pagaliau priėjo tiltą per tamsią upę. Tada timptelėjo jį už rankos takeliu žemyn prie kranto.
       – Čionai, pupuliuk.
       Dešinėje pro miesto fabrikus ir sandėlius tekėjo upė, o kairėje takas vedė patiltėn ir bėgo palei upę, kuri sruvo per užtvankos polius ir vingiavo tolyn laukais. Po tiltu, kur buvo tamsu, moteriškė sustojo ir apsimetė žiūrinti į laikrodį.
       – Ankstoka, – tarė ji. – Tomio Flino dar nebus namie. Luktelsim čia valandėlę.
       Ji stovėjo atsirėmusi į akmeninę tilto atramą ir vis laikėsi įsikibusi Krisčiui į parankę.
       – Kam tau reikia Tomio Flino?
       – Jis mano bičiulis, – atsakė Kristis, nenustygdamas vietoje.
       – Ir seniai jį matei?
       – Taip... Niekaip jo nerandu. Niekas man niekada nepasako, kur jis... Mes buvome kartu laive... ir... – Jo balsas nutrūko. Paskui jis sudejavo: – Man reikia jį surasti. Reikia.
       – Surasim, – tarė moteriškė, – tuoj surasim. Ir patiltės tamsoje pažvelgė į Kristį.
       Paskui atšlijo nuo jo ir ėmė apgraibomis sagstytis suknelę.
       – Kodėl gi mums nepasismaginus belaukiant?
       Ji prisitraukė Kristį ir suspaudė jo ranką tarp šiltų savo šlaunų.
       – Juk tu nori pasismaginti, ar ne? – sukuždėjo į ausį.
       – O kaip Tomis? – paklausė Kristis. – Kur jis?
       – Aš žinau, kur Tomis, – tarė moteriškė, kita ranka grabaliodama Krisčio kišenėje, kur buvo pinigai.
       – Tai ko gi neiname pas jį?
       – Kad jo dar nebus namie. – Moteriškė stengėsi neprarasti kantrybės. – Pasakysiu, kai reikės, eiti.
       Jai staiga dingtelėjo, kad jis, ko gero, pavojingas, ir prisiminė laikraščių žinutes, kurias godžiai skaitydavo, apie tokias pat kaip ji moteris, pasmaugtas ar nudurtas nuošaliose vietose. Bet jei gyveni tokį gyvenimą, rizikos neišvengsi, o Kristis, atrodo, nieko blogo nepadarys. Be to, jos pirštai užčiuopė pinigus, ir gobšumas buvo stipresnis už bet kokią baimę. Tad stengėsi išlošti laiko ir veikė vieninteliu jai žinomu būdu.
       – Ko gi nieko nedarai? – paklausė, glausdamasi prie jo. – Juk žinai, ką daryti, ar ne? Tau malonu, tiesa?
       Švelnios ir šiltos jos šlaunys trynėsi jam į ranką, akimirksniu pabudo geismas, ir jis netikėtai sukrizeno.
       – Žinau, ko tu nori, – tarė jis. – Tu nori... – ir pašnibždėjo į ausį nešvankų žodį.
       – Žinoma, – tarė moteriškė. – Tau malonu, ar ne? Bene pirmą sykį, ką?
       – Mudu su Tomiu, – tarė Kristis. – Mes eidavome pas moteris. Visur ir pas visokias.
       – Na, taip. Jūs su Tomiu.
       – Tomis... – tarė Kristis ir ištraukė ranką – geismas staiga atslūgo. – Tomis, – ištarė vėl ir pažvelgė į taką.
       Jis žingtelėjo į šalį, ir ji ištraukė iš jo kišenės ranką, sugniaužusi banknotus. Jam tolstant taku, ji paskubomis susitvarkė suknelę.
       – Luktelk, – pašaukė. – Dar anksti. Dar nėra ko skubėti.
       – Einu, – tarė Kristis, žengdamas tolyn. – Einu ieškoti Tomio.
       Išėjęs iš patiltės šešėlio į mėnesieną, jis sustojo, iškėlė rankas ir šūktelėjo.
       – Kas atsitiko? – paklausė moteriškė prisivijusi.
       – Tomis, – tarė Kristis, visas drebėdamas. – Žiūrėk ten, žiūrėk, žiūrėk! Va ten, žiūrėk, žiūrėk!
       Ji žvilgtelėjo į tą pusę, kur jis energingai mosavo ranka, ir pamatė kažkokį tamsų daiktą, plūduriuojantį alyvuotame vandenyje prie užtvankos polių.
       – Tomi! – sušuko Kristis, o moteriškė tarė: – Nusiramink, nusiramink! – ir baikščiai apsižvalgė.
       – Tai Tomis! – suriko Kristis ir, bematant ištrūkęs iš jos rankų, nudūmė apžėlusiu krantu prie vandens.
       – Sugrįžk, – šūktelėjo jam moteriškė. – Nekvailiok. Grįžk.
       – Ateinu, Tomi! – bėgdamas šaukė Kristis. Valandėlę moteriškė dvejojo stovėdama ant kranto, paskui apsigręžė ir pasileido taku tolyn nuo tilto, grūsdama banknotus į rankinuką. Užpakaly išgirdo pliumptelint – tai Kristis nėrė į vandenį,– ir ji pasileido dar, greičiau.
       Kristis stovėjo susikūprinęs vidury kambario ir kartojo:
       – Aš jį radau, mama. Aš radau Tomį Fliną, o jis nuskendęs, kiaurai permirkęs ir nuskendęs. Nevaliojau nusikasti prie jo...

       Motinos liūdesyje buvo justi nuolankus susitaikymas. Pro sūnaus petį ji žiūrėjo į policijos seržantą, pargabenusį jį namo.
       – Kur? – paklausė ji tokiu silpnu balsu, jog lūpos vos krustelėjo.
       – Upėje.
       – Jis miręs, – tarė Kristis. – Kiaurai permirkęs ir nuskendęs.
       – Na ir gerai, Kristi, neimk taip į galvą. Jis laimingas, esu tikra.
       Bet sulig tais motinos žodžiais Kristis bejėgiškai pravirko ir susmuko prie jos. Akimirką ji laikė sūnų, paskui prišoko seržantas ir sučiupo jį už pažastų.
       – Geriausia bus nunešti viršun, – tarė motina, ir seržantas linktelėjo. Jis pakėlė Kristį ant rankų nelyginant vaiką ir laiptais užnešė į miegamąjį, o vaikinas raudojo, įsikniaubęs jam į krūtinę.
       Seržantas paguldė Kristį ant lovos ir stovėjo tylomis kiek atokiau, o našlė greitai nurengė sūnų ir pradėjo masažuoti šaltą jo kūną šiurkščiu rankšluosčiu. Seržantas žavėdamasis žiūrėjo, kaip moteris apklosto ir kietai apkamšo Kristį. Paskui ji brūkštelėjo degtuką ir įžiebė naktinę lempelę, stovinčią lėkštutėje su vandeniu ant komodos. Dabar Kristis tyliai verkė.
       – Jis bijo tamsos, – paaiškino motina ir, paėmusi šlapius drabužius, išlydėjo seržantą iš kambario. – Man rodos, jis tuoj užmigs.
       Svetainėje seržantas prisiminė nenusiėmęs šalmo – nusivožė jį ir persibraukė pirštais per kaktą.
       – Kiaurai peršlapę, – tarė moteriškė, sverdama ant rankos sūnaus drabužius. – Ligi paskutinės siūlės permirkę.
       – Jis, matyt, buvo įkritęs į upę, – tarė seržantas. – Anot konsteblio, pribėgęs visas varvėdamas ir šaukdamas, esą Tomis Flinas vandenyje, bet kai Džonsonas nuėjo drauge, išvydo tik padvėsusį šunį. Tikriausiai jūsų sūnus jį ir palaikė Tomiu Flinu.
       Moteris nunarino galvą ir užsidengė ranka veidą.
       – Šiaip ar taip, konsteblis per daug nekreipė į tai dėmesio. Jis sakė dažnai matydavęs jūsų sūnų mieste ir žinojęs... – seržantas staiga nutilo ir vyptelėjo.
       – Jis žinojo, kad Kristis ne visai sveiko proto, – tarė našlė.
       – Taip, ponia.
       Seržantas pamindžikavo nuo vienos kojos ant kitos ir, tarsi tik apie tai visą laiką būtų galvojęs, išsitraukė užrašų knygutę.
       – Be abejo, tai nemalonu, – tarė jis, – bet man reikia surašyti protokolą. Gal šiek tiek papasakotumėte apie savo sūnų.
       – Ką norėtumėte sužinoti?
       – Na, iš kur tas Tomis ir kodėl jūsų sūnus jo vis ieško?
       – Jie susitiko per karą, – tarė našlė, pakėlusi galvą ir įbedusi žvilgsnį kažkur į tolį. – Jis tarnavo prekybiniame laive. Ligi tol buvo sveikas – kaip visi. Tas Tomis Flinas buvo jo draugas, labai geras draugas. Kristis man rašydavo apie ji. Retai kada paminėdavo ką nors kitą. Visuose laiškuose tekalbėjo apie Tomį Fliną: Tomis Flinas pasakė taip, Tomis padarė anaip. Ir dar rašė, ką juodu ketino daryti po karo. Jie norėjo sykiu valyti langus. Tomis Flinas sakęs, jog trūkstą langų valytojų, ir jiems reikės įsigyti tik dvejas kopėčias ir dviratį vežimėlį, ir pinigai pabirsią kaip iš kiauro maišo. Nežinau, ar būtų kas iš to išėję, ar ne... Bet Kristis buvo numatęs, kad Tomis Flinas atvažiuos čia ir gyvens su mumis. Jis buvo našlaitis. Aš neprieštaravau: jis, kaip man atrodė, neblogas vaikinas, rūpinasi Krisčiu, moko jį gyventi.
       – Niekada nebuvote su juo susitikusi? – pasiteiravo seržantas.
       Našlė papurtė galvą.
       – Niekada jo nemačiau, bet Krisčiui jis atstojo visą pasaulį. Žinot, jis beveik nebeprisiminė tėvo, o Tomis buvo mažumėlę vyresnis. Jis lyg ir auklėjo Kristį. Paskui, baigiantis karui, jų laivą taranavo ir susprogdino japonų kamikadzių lėktuvas. Ištisą amžinybę plūduriavo Kristis vienut vienutėlis ant plausto. Kai jį surado, buvo jau beveik išprotėjęs ir šnekėjo tik apie Tomį Fliną. Žmonės spėjo, kad Tomis nuskendo sykiu su laivu, bet Kristis netikėjo. Šėlo ir visus vadino melagiais.
       – O ar gydėte jį?
       – O taip. Bet daktarai sakė, niekada nebebus toks, koks buvo. Kol neužeina, lyg ir nieko, negali skųstis, namie tartum pasitaisė.
       – Ar dažnai jam užeina šitie... na, priepuoliai? – paklausė seržantas.
       – Ne taip jau dažnai. Pastaraisiais mėnesiais buvo visai normalus. Tik, žinote, visiems jis atrodo lėtokas. O juk buvo toks guvus vaikinas...
       – Tai gal dar su kuo nors reikėtų pasitarti? – pasiūlė seržantas. – Juk vieną kartą jis gali rimtai susižaloti.
       – Kalbėjausi su gydytoju, – pasakė našlė, – ir Krisčiui apie tai užsiminiau, žinoma, kai jis buvo atgavęs sveiką protą. Jis prašė, maldavo, kad neleisčiau jo niekur išvežti. Susijaudinęs ėmė verkti. Sakė, numirs, jeigu jį kur nors uždarys... Žinoma, būtų geriau, jeigu jis apsispręstų: tada žinočiau, ką daryti...
       Ji nurijo ašaras, ir lūpos virptelėjo, bet kietai jas suspaudė ir pažvelgė seržantui tiesiai į akis.
       – Pasekite jį, jei kur nors pamatysite, seržante, – paprašė ji.
       – Paseksiu, – pažadėjo jis, truputį suraukęs antakius. – Bet, jumis dėtas, ponia, aš jį dar kaip nors gydyčiau.
       – Žiūrėsiu, – tarė ji. – Reikės dar pagalvoti.
       Seržantas pasiėmė šalmą.
       – Ar dėl šio vakaro viskas bus gerai? – paklausė ji. – Nebus jokios bėdos?
       – Nemanau. Žinoma, protokolą surašyti reikės, bet tai niekai, įstatymo jis nepažeidė.
       Kol kas nepažeidė, pagalvojo seržantas ir kyštelėjo ranką į munduro kišenę.
       – Beje, pasiimkite štai šituos. Radome jo kišenėje. – Jis padėjo ant stalo šlapius banknotus. – Keturi svarai.
       Jis spėjo pastebėti išsigandusi jos žvilgsnį, bet ji tuoj nudelbė akis.
       – Ar duodate jam tiek pinigų, kiek prašo? – pasiteiravo jis, žiūrėdamas į moterį..
       – Šiaip jau ne... Vis dėlto pravartu turėti kišenėje truputį pinigų, ir jam tada gerai... jei kas atsitinka.
       Seržantas linktelėjo, dar įdėmiai pažiūrėjo į moterį ir paspaudė durų rankeną..
       – Na, tai aš eisiu.
       Našlė, atrodė, atsipeikėjo iš gilaus susimąstymo.
       – Taip, taip... Gerai. Ačiū už rūpestį.
       – Aš tik savo pareigą atlikau, ponia.
       Seržantas palinkėjo jai labos nakties ir, atidaręs duris, išėjo į gatvę.
       Kai durys užsitrenkė, našlė pažvelgė į pinigus ant stalo. Paėmė banknotus, pavartė, minčių genama, priėjo prie tualetinio stalelio ir išėmė iš stalčiaus piniginę. Žvilgtelėjusi į vidų, padėjo atgal, uždarė stalčių ir tyliai užkopė laiptais į savo kambarį.
       Ten pasilipo ant kėdės ir paėmė nuo sieninės drabužių spintos batų dėžutę, kurioje laikė savo ir Krisčio santaupas. Dėžutė buvo lengva, našlė iškart suprato, kad ji tuščia, bet vis tiek atidarė. Širdis jai plastelėjo, ir ji susvyravusi sukniubo ant kėdės. Dėžutėje buvo beveik šimtas svarų, o dabar jų nelikę nė kvapo. Visos jų santaupos.
       Ji vėl uždėjo dėžutę ant spintos ir nulipusi pristūmė kėdę prie lovos. Pasirėmė ranka kaktą, o galvoje be atvangos skriejo padrikos mintys. Kristis ramiai miegojo savo kambaryje. Ji išėjo ir valandėlę pastovėjo prie jo durų. Tada nulipo laiptais žemyn ir išnaršė visas ant židinio padžiautų šlapių sūnaus drabužių kišenes. Jos buvo tuščios. Ji susmuko ant kėdės ir, susiėmusi rankomis galvą, tyliai pravirko.
       Kitą rytą, Krisčiui pabudus, ji stovėjo šalia.
       – Kur dėjai pinigus, kuriuos paėmei iš dėžutės, Kristi? – paklausė ji. – Kur pinigai?
       – Jis nuskendęs, – tarė Kristis. – Tomis nuskendęs. Kiaurai peršlapęs ir miręs.
       Jai nepavyko išgauti iš jo kito atsakymo, ir po valandėlės ji išėjo. Jis nerodė jokio noro keltis, o ji vis grįždavo į Krisčio kambarį, vildamasi, kad jis bus atsipeikėjęs po vakarykščio sukrėtimo, klausinėjo lėtai ir rūpestingai, nelyginant vaiką, aiškiai tardama kiekvieną žodį.
       – Ar prisimeni, kur pinigai, Kristi? Kur dėjai pinigus?
       Bet jis gulėjo ir nieko nesakė, o tamsios jo akys neramiai klaidžiojo lubomis.
       Ir jau niekada jai nieko nebepasakė. Daugiau jis nebeieškojo Tomio Flino; ir neilgai trukus ji sutiko, kad Jie atvažiuotų ir išsivežtų sūnų.