Savo santuoką laiko požiūriu, – teisingai ar ne, – sieju su tėvo mirtimi. Galimas daiktas, kad kitais požiūriais tarp šių dviejų įvykių esama ir kitokių ryšių. Dabar man jau sunku žinoti, ką apie tai galvoju.

       Nelabai seniai buvau nuėjęs prie tėvo kapo, šitai žinau, prisiminiau jo mirties datą, tiktai mirties, nes jo gimimo data tądien man nerūpėjo. Išvykau rytą, kapinėse kiek užkandau ir vakare grįžau. Bet po kelių dienų panorau sužinoti kokio amžiaus jis mirė, turėjau grįžti prie kapo, kad sužinočiau gimimo datą. Užsirašiau šias ribines datas ant popierėlio, kurį laikau prie savęs. Taip galiu nustatyti, kad kai vedžiau, turėjau būti kokių dvidešimt penkerių metų. Nes savo gimimo datos, sakau, savo gimimo datos, niekada nepamirštu, tad man nereikėjo jos užsirašinėti, nes ji įsirėžusi mano atminty skaičiais, na, bent jau metai, ir gyvenimas nepajėgs jos ištrinti. Kai pasistengiu, prisimenu ir dieną ir švenčiu ją savaip, nesakau, kad kiekvienąkart, kai ji ateina į galvą, ne, nes tai būna pernelyg dažnai, bet dažnai.

       Asmeniškai nieko neturiu prieš kapines, manau, gan mielai tenai vaikštinėju, manau, mieliau nei kur nors kitur, kai turiu išeiti. Lavonų kvapas, kurį aiškiai užuodžiu po žolės ir puvenų kvapo, man nėra nemalonus. Gal kiek pernelyg salstelėjęs, kiek svaiginantis, bet žymiai malonesnis už gyvųjų, pažastų, kojų, pasturgalių, vaškinių varpos išskyrų, neapvaisintų kiaušinėlių kvapus. O kai dar nors ir labai kukliai prisideda mano tėvo palaikų kvapas, mažai trūksta, kad mano akyse pasirodytų ašaros. Kad ir kiek gyvieji praustųsi, kad ir kiek kvėpintųsi, jie vis tiek dvokia. Taip, pasivaikščiojimui, kai reikia išeiti, man palikite kapines, o patys vaikštinėkite miesto sodais arba važiuokit į kaimą. Sumuštinį, bananą man skaniau valgyti sėdint ant kapo, o jei užeina noras šlapintis, – jis užeina dažnai, – galiu rinktis kur. Arba klaidžioju sunėręs rankas už nugaros tarp akmenų, tiesių, plokščių ir nuolydžių, ir skaitinėju užrašus. Užrašai manęs niekada nenuvilia, visada randu tris keturis tokius juokingus, jog turiu griebtis už kryžiaus, stelos ar angelo, kad nepargriūčiau. Savąjį jau seniai sukūriau ir visada lieku juo patenkintas, gan patenkintas. Kiti mano rašiniai dar nespėja išdžiūti, o jau imu jais bodėtis, bet epitafija man visada patinka. Byloja apie gramatiką. Deja, mažai šansų, kad ji kada nors išsiveržtų iš ją sukūrusio kiaušo, nebent to imtųsi valdžia. Bet kad iškastų, reiks mane pirmiau rasti, tad tikrai bijau, ar valdžia šitiek vargtų, kad mane rastų gyvą ar mirusį. Štai kodėl skubu šią vietą pažymėti, kol dar nevėlu;

       Čia ilsisi tas, kuris tiek bėgo,
       Kad tik dabar pabėgo

       Antroje – paskutinėje – eilutėje trūksta vieno skiemens, bet manau, kad tai nesvarbu. Kai manęs nebus, man atleis ne vien tik už tai. Be to, jei pasiseka, rengiamos tikros laidotuvės, su gedinčiais gyvaisiais, kartais su našle, kuri nori pulti į duobę, ir kone visada su gražia istorija apie dulkes, nors pastebėjau, kad nieko nėra mažiau dulkėto už šias duobes, nes beveik visada ten riebus juodžemis, o velionis dar nėra virtęs dulkėmis, nebent būtų suanglėjęs. Vis tiek graži ši dulkių komedijėlė. Bet savo tėvo kapines neypatingai mėgstu. Jos per daug toli, plyname lauke, ant kalvos šlaito ir per mažos, pernelyg mažos. Beje, galima sakyti, kad jos jau užpildytos, dar pora našlių ir viskas. Man daug daugiau patinka Olsdorfas, ypač Lino pusė prūsų žemėje, kur keturi šimtai hektarų užversti lavonais, nors iš jų nieko nepažįstu, nebent tik iš nuogirdų tramdytoją Hagenbeką. Manau, ant jo paminklo iškaltas liūtas. Hagenbekui mirtis turėjo būti liūto snukiu. Autobusai važiuoja pirmyn ir atgal, pilni našlių ir našlaičių. Giraitės, grotos, baseinai su gulbėmis, teikia paguodą nelaimingiesiems. Tai buvo gruodį, dar niekada man nebuvo taip šalta, pasidarė bloga nuo ungurių žuvienės, bijojau mirti, sustojau vemti ir jiems pavydėjau.

       Bet dabar pereinu prie ne tokios liūdnos temos, kai su tėvo mirtim turėjau palikti namus. Būtent jis norėjo, kad būčiau namie. Jis buvo keistas. Vieną dieną pasakė: Palikit jį, jis niekam nekliudo. Nežinojo, kad aš klausausi. Šią mintį dažnai išreikšdavo, bet kitais kartais manęs ten nebūdavo. Man niekada nenorėjo parodyti jo testamento, tik pasakė, kad man palikęs tiek ir tiek pinigų. Tada galvojau ir dar šiandien galvoju, kad testamente jis reikalavo man palikti kambarį, kurį užėmiau jam gyvam esant, kad kaip ir anksčiau man atneštų ten valgyti. Galbūt tai netgi buvo sąlyga, nuo kurios, kaip jis reikalavo, priklausys visa kita. Nes jam turėjo būt malonu mane jausti namie, antraip nebūtų priešinęsis, kad mane išmestų. Galbūt jis manęs tik gailėjosi. Bet aš tuo netikiu. Jis privalėjo man palikti testamentu visą namą, tuomet būčiau ramus, beje, ir kiti, nes jiems tarčiau: betgi pasilikit, esate savo namuose! Namas buvo didžiulis. Taip, jis tikrai kiek kvaištelėjo, mano vargšas tėvelis, jeigu išties ketino ir toliau mane globoti iš kapo. Kai dėl pinigų, tai būkim teisingi, juos man tuoj pat atidavė, rytojaus dieną po laidotuvių. Gal fiziškai negalėjo kitaip. Aš jiems pasakiau: pasilikite tuos pinigus, leiskite man toliau gyventi čia, savo kambaryje, kaip tėtei esant gyvam. Pridūriau: tepriglaudžia Dievas jo sielą, tikėdamasis, kad darau jiems malonumą. Bet jie nepanoro. Siūliau jiems savo paslaugas, kelias valandas per dieną atlikti smulkius darbus, be kurių neapsieina jokie namai, jei nenori, kad jie nesubyrėtų į dulkes. Galima kiek pameistrauti, dar nežinau ką. Ypač siūliausi užsiimti šiltnamiu. Mielai kasdien praleisčiau tris keturias valandas karštyje, prižiūrėčiau pomidorus, gvazdikus, jacintus, sėjinukus. Šiuose namuose tik tėvas ir aš nusimanėme apie pomidorus. Bet jie nenorėjo. Vieną dieną išėjęs iš tualeto radau savo kambario duris užrakintas, o savo daiktus suverstus į krūvą prie durų. Sakau tai, kad žinotumėt kaip tuomet man buvo užkietėję viduriai. Manau, kad dėl nerimo. Bet ar tai išties buvo vidurių užkietėjimas? Nemanau. Ramiai, ramiai. Tačiau vis tiek turėjau kietus vidurius, nes kaip kitaip paaiškinsi šiuos ilgus, šiuos siaubingus sėdėjimus tualete ant unitazo? Beje, nei tenai, nei kitur niekada neskaitydavau, nesvajodavau ir nemąstydavau, tik šiaip žiūrėdavau į man prieš akis ant vinies kabantį kalendorių, į spalvotą paveikslą barzdoto jaunuolio, o aplink jį avelės, tikriausiai tai buvo Jėzus, rankomis praskėsdavau sėdmenis ir stenėdavau lyg koks irkluotojas: viens! stumk! du! stumk! Turėjau vienintelį norą kuo greičiau grįžti į kambarį ir išsitiesti. Tai tikrai užkietėjimas, ar ne? O gal aš painioju su viduriavimu? Man galvoje viskas maišosi, kapinės, vestuvės ir įvairiausios išmatos. Mano daiktų buvo nedaug, jie suvertė juos į krūvą priešais duris, dar matau tą krūvelę savotiškoj tamsos gaubiamoj įduboj tarp mano kambario ir koridoriaus. Štai šiame iš trijų pusių užtvertame plotelyje turėjau persirengti, tai yra nusivilkti chalatą ir naktinius marškinius ir apsirengti kelionės drabužiais, tai yra apsimauti puskojines, apsiauti batus, užsimauti kelnes, apsivilkti marškinius ir apsiaustą, užsidėti skrybėlę, tikiuosi, nieko nepamiršau. Prieš išeidamas iš namų, pabandžiau kitas duris, pasukau rankenėlę, pastūmiau, bet jos nepasidavė. Jei būčiau radęs kokį atvirą kambarį, manau, jog būčiau jame užsibarikadavęs, tiktai dujomis būtų mane iš jo išvarę. Jaučiau, kad namai kaip paprastai pilni žmonių, bet nieko nemačiau. Manau, visi užsidarė savo kambariuose ir klausėsi pastatę ausis. Paskui visi kuo greičiau puolė prie langų, kiek pasitraukė, kad pasislėptų už užuolaidų, nes išgirdo, kaip paskui mane užsitrenkė durys į gatvę, turėčiau palikti jas neuždarytas. Tuomet durys atsiveria, visi, vyrai, moterys, vaikai išeina, kiekvienas iš savo kambario, o paskui balsai, atodūsiai, šypsenos, rankos, rankose raktai, garsus ak, po to reikalavimas laikytis tvarkos, jeigu šitaip, tuomet taip, o jei taip, tuomet šitaip, tikra šventės aplinka, visi suprato, prie stalo, prie stalo, kambarys gali palaukti. Žinoma, visa tai tik vaizduotė, nes manęs tenai nebebuvo. Gal reikalai klostėsi visiškai kitaip, bet argi svarbu kaip reikalai klostosi, kai jie jau prasidėjo? Ir visos lūpos, kurios mane bučiavo, širdys, kurios mane mylėjo (juk mylima širdimi, ar ne, ar aš ir vėl painioju su kažkuo kitu?), rankos, kurios žaidė su mano rankomis ir protai, kurie manęs vos nepavergė! Žmonės išties yra keisti. Vargšas tėtė, tądien jis tikrai būtų įširdęs, jei galėtų matyti mane, matyti mus, tai yra širstų dėl manęs. Nebent bekūnėje išmintyje matytų toliau už savo sūnų, kurio lavonas dar nevisai paruoštas.

       Bet dabar prie linksmesnės temos, vardas moters, su kuria netrukus po to susituokiau, buvo Liuliu. Bent jau taip ji man sakė, nematau jokio pagrindo, kodėl turėtų man meluoti. Nebuvo prancūzė, tad sakė Lulu. Aš irgi ne prancūzas, todėl, kaip ir ji, sakiau Lulu. Mudu abu sakėm Lulu. Ji man taip pat pasakė savo pavardę, bet aš ją pamiršau. Turėjau užsirašyti ant popieriuko, nemėgstu pamiršti pavardžių. Susipažinau su ja ant suoliuko prie kanalo, vieno iš kanalų, nes mūsų mieste yra du, bet aš jų niekada neskiriu. Suoliukas buvo labai geroj vietoj, prisišliejęs prie žemių ir sukietėjusių atmatų krūsnies, tad iš užpakalio buvau po priedanga. Ir iš šonų, iš dalies, nes iš vieno ir iš kito suolelio krašto garbingai stūksojo du medžiai, tiesa, jau mirę. Be abejonės, būtent šie medžiai vieną dieną, siūbuodami visa lapija, kažkam pakuždėjo mintį apie suoliuką. Priešais, už keleto metrų teka kanalas, jei tik kanalai teka, aš apie tai nieko nesigaudau, tad šiuo atveju nebuvo pavojaus nustebti. Tačiau ji mane nustebino. Išsitiesiau, buvo malonus oras, žiūrėjau pro nuogas šakas, kurias abu medžiai tiesė virš mano galvos, pro debesis, kurie nebuvo vientisi, plaukiojo šen bei ten iš vieno žvaigždėto dangaus kampo į kitą. Pasislinkite, pasakė ji. Mano pirma mintis buvo pasišalinti, bet nuovargis ir tai, jog neturėjau kur eiti, neleido paklusti. Taigi kiek pariečiau kojas po savimi, ir ji atsisėdo. Tą vakarą tarp mūsų nieko nebuvo, ji netrukus nuėjo, netarus nė žodžio. Tiktai sudainavo lyg sau pačiai, laimei, be žodžių, kelias kaimiškas daineles, keistas nuotrupas, peršokdama nuo vienos į kitą, paskui grįždama prie tos, kurią ką tik nutraukė, nebaigdama tos, kurią pradėjo. Jos balsas buvo nemuzikalus, bet malonus. Jutau sielą, kuriai greit visa pabosta, kuri niekada nieko nebaigia, bet yra galbūt visų neįkyriausia. Net ir suoliuko jai greit buvo gana, kaip ir manęs, vos užmetė akį. Iš tikrųjų ji buvo nepaprastai užsispyrusi moteris. Rytojaus dieną ir poryt ji vėl atėjo, ir viskas vėl klostėsi maždaug taip pat. Gal persimetėm keliais žodžiais. Kitą dieną lijo, maniau esąs ramus, tačiau klydau. Pasiteiravau, ar ji ketina kas vakarą mane trukdyti. Ar aš jums trukdau, paklausė ji. Ir, be abejo, pažvelgė į mane. Tikriausiai nieko ypatinga nepamatė. Gal tik du vokus, truputį nosies ir kaktos, neaiškiai, nes buvo tamsu. Maniau, kad mudviem abiem patogu, pasakė ji. Jūs man trukdote, atsakiau, kai jūs čia, negaliu išsitiesti. Kalbėjau į savo apsiausto apykaklę, bet ji vis tiek mane girdėjo. Jums taip svarbu išsitiesti, paklausė ji. Bereikalingos kalbos. Padėkite kojas man ant kelių, pasakė ji. Nusileidau maldaujamas. Jutau po savo vargšėmis blauzdomis jos apvalias šlaunis. Ji pradėjo man glostyti kulkšnis. Jei spirčiau jai kulnu į lytį, tariau sau. Sakai žmogui, jog norėtumei išsitiesti, o jis iškart mato tysantį kūną. Mane, karalių be pavaldinių, domino vienas dalykas, kurį tik labai apytikriai ir menkai atspindėjo mano skeleto padėtis: aukštielninkos smegenys, snaudulio apimta aš idėja ir idėja menkų nuodingų nuosėdų, vadinamų ne–aš, o jei norite, vadinkite jas netgi pasauliu. Bet dvidešimt penkerių metų jis, šiuolaikinis žmogus, dar įsitempęs, kartkartėmis ir fiziškai, tai kiekvieno dalia, aš pats to neišvengiau, jei tai galima vadinti įtampa. Ji, žinoma, pastebėjo, moterys užuodžia pakilusį falą toliau nei už dešimties kilometrų ir klausia savęs: kaip gi anas galėjo mane pamatyti? Tokiomis aplinkybėmis nebesi savimi, o sunku, kai nebesi savimi, dar sunkiau nei esi, kad ir ką apie tai sakytų. Nes kai esi savimi, žinai, ką veikti, kad juo mažiau būtum, o kai nebesi, tampi nesvarbu kuo, nėra ko slapstytis. Tai, ką vadina meile, yra tremtis, kartkartėmis gauni atviruką iš gimtinės, štai kaip šįvakar jaučiuosi. Kai ji baigė, o mano aš ją prisijaukino, vėl stojo trumpas pasąmonės akimirksnis, buvau vienas. Klausiu savęs, ar visa tai nėra prasimanymas, ar tikrovėje dalykai nesiklosto visiškai kitaip, pagal schemą, kurią tikriausiai pamiršau. Vis dėlto jos vaizdas man liko susietas su suoliuku, ne su suoliuku naktį, o vakare, tarsi kalbėdamas apie suoliuką, koks jis man atrodė vakare, kalbėčiau sau apie ją. Tai nieko neįrodo, bet aš ir nenoriu nieko įrodyti. Apie suoliuką dieną nėra ko kalbėti, manęs tada ten nebuvo, palikau jį anksti rytą ir grįžau tik baigiantis popietei. Taip, dieną prasimaniau valgio, ieškojau prieglaudos. Jeigu paklausite, o tikriausiai norite paklausti, ką padariau su tėvo paliktais pinigais, jums atsakysiu, kad nieko – laikiau kišenėje. Nes žinojau, kad ne visada būsiu jaunas, kad vasara neamžina, kaip ir ruduo, kuždėjo mano miesčioniška siela. Galiausiai jai pasakiau, kad man to gana. Ji mane giliai trikdė, netgi kai nebuvo šalia. Beje, ji mane visada trikdo, bet vien dėl to paties kaip ir kitkas. Tarp kita ko, dabar man tai jau nebesvarbu, kad mane trikdo, arba tik truputį, man netgi reikia, kad mane trikdytų, aš pakeičiau sistemą, laikau pavadį, devintas ar dešimtas kartas, paskui iškart baigta, trikdymai, tvarkymai, netrukus baigsis kalbos apie ją ir kitas, apie mėšlą ir apie dangų. Tai nebenorite, kad aš ateičiau, paklausė ji. Nepatikėsit, kaip žmonės kartoja, ką jiems ką tik pasakei, lyg nuo tiesos sviltų ausys. Pasakiau, kad retsykiais ateitų. Tuomet menkai pažinau moteris. Taip pat vyrus. Ir gyvūnus. Geriau pažįstu savo skausmus. Mąstau apie juos visus visas dienas, tai vyksta greitai, mintis liejasi taip greit, bet vis neišeina iš galvos. Taip, būna valandų, ypač po pietų, kai jaučiuosi esąs sinkretistas kaip Reinholdas. Kokia pusiausvyra! Tarp kitko, mažai pažįstu ir savo skausmus. Tai todėl, kad esu vien skausmas. Štai kur gudrybė. Nutolstu nuo jo į nuostabų tolį, į kitą planetą. Retsykiais to gana. Nekvailas tas gyvenimas. Buvimas vien skausmu, kaip tai lengvina reikalą! Būti vien grauduliu! Bet tai jau konkurencija, nesąžiningumas. Vis tiek kada nors jums detaliai papasakosiu, jei tik prisiminsiu ir jei galėsiu, apie savo keistus skausmus ir aiškumo dėlei juos tiksliai apibrėšiu. Papasakosiu jums apie suvokimo skausmus, sielos (labai gražūs sielos skausmai) skausmus, po to apie kūniškus, iš pradžių vidinius, slaptus, paskui išviršinius, prasidedančius plaukuose ir metodiškai, nespaudžiant, nusileidžiančius iki pėdų, nuospaudų, mėšlungių, trynių, į odą įaugusių nagų, nušalimų, plokščiapėdumo ir kitokių keistenybių židinių. O tiems, kas bus tokie malonūs, kad mane išklausytų, ta pačia proga, sutinkamai su sistema, kurios autorių pamiršau, papasakosiu apie tokias akimirkas, kai nei apsvaigęs nuo narkotikų, nei girtas, nei būdamas ekstazėje, nieko nejauti. Tada ji, suprantama, norėjo sužinoti, ką noriu pasakyti „retsykiais“, štai ko sulauki, kai praveri burną. Kas savaitę? Kas dešimt dienų? Kas antrą savaitę? Pasakiau, kad ateitų rečiau, daug rečiau, kad visai nebeateitų, jei galima, o jei negalima, tai kad ateitų kiek galima rečiau. Beje, kitą dieną palikau suoliuką, turiu pripažinti, ne tiek dėl jos, kiek dėl suoliuko, kurio padėtis nebetenkino mano nors ir kuklių poreikių, nes jautėsi pirmosios šalnos, ir dar dėl kitų priežasčių, kurių tokiems kvailiams kaip jums nėra reikalo minėti, radau prieglobstį apleistoje karvidėje, karvidėje, kurią aptikau per savo paieškas. Ji stovėjo lauko kampe, kur augo daugiau dilgėlių nei žolės ir buvo daugiau purvo nei dilgėlių, bet pusrūsis išsiskyrė nuostabiais privalumais. Būtent šioje karvidėje, pilnoje sudžiūvusio ir išakijusio karvių mėšlo, kuris duriant pirštu dusliai subyrėdavo, pirmąkart gyvenime, mielai pasakyčiau, kad paskutinį, būčiau paklausęs savęs, ar turiu po ranka pakankamai morfijaus, turėjau gintis nuo jausmo, kuris pamažu įsivyravo mano sustirusioj sąmonėj ir kuris vadinosi baisiu žodžiu meilė. Mūsų krašto žavumas, aišku, be to, kad jis taip retai apgyvendintas ir kad čia beveik neįmanoma gauti nė menkiausio sargio, yra tas, kad čia visa apleista, išskyrus senas istorines liekanas. Jos atkakliai renkamos, konservuojamos ir nešiojamos eitynėse. Visur, kur laikas gausiai pridrėbė gražaus mėšlo, pamatysi mūsų patriotus, susirietusius, šnopuojančius, degančiais veidais. Tai benamių rojus. Ir pagaliau todėl esu toks laimingas. Visa kviečia keliaklupsčiauti. Nematau šių dviejų pastebėjimų ryšio. Tačiau nė kiek neabejoju, jog jis yra, ir ne vienas. Bet koks? Taip, aš ją mylėjau, tai taip įvardijau, kaip, deja, visada vadinu tai, ką tada dariau. Apie tai nieko nežinojau, nes anksčiau niekada nemylėjau, bet suprantama, girdėjau šnekant apie tą dalyką namuose, viešnamyje, bažnyčioje, skaičiau romanus, prozą ir eiles, vadovaujant globėjui, prancūziškai, itališkai, vokiškai, kur apie tai buvo plačiai svarstoma. Tad vis tiek įstengiau įvardyti tai, ką dariau, kai staiga susigriebiau, jog rašau žodį Lulu ant seno telyčios blyno, ar kai atsigulęs purve bandžiau išrauti dilgeles ir nenulaužti stiebo. Dilgelės buvo didžiulės, net sulig metro aukščio, jas roviau ir tai mane guodė, bet rauti piktžoles tai ne mano prigimtis, visai priešingai, būčiau jas išnaikinęs, jei turėčiau kuo. Visai kitas reikalas gėlės. Meilė daro piktą. Bet apie kokią meilę kalba, tiesą sakant? Meilę–aistrą? Nemanau. Nes meilė–aistra yra išties satyriška, argi ne? Ar painioju su kokia kita atmaina? Jų tiek daug, argi ne? Ir visos gražesnės viena už kitą, argi ne? Štai, pavyzdžiui, man iškart šauna į galvą kitokia, platoniška meilė. Nesuinteresuota. Gal aš ją mylėjau platoniškai? Sunku tuo patikėti. Argi būčiau rašęs jos vardą ant senų karvašūdžių, jeigu mylėčiau tyra nesuinteresuota meile? Ir, be to, dar su pirštu, kurį po to čiulpiau? Tik pažiūrėkim, pažiūrėkim. Galvojau apie Lulu, ir jei tai ne viską pasako, tai, mano nuomone, bent jau pakankamai. Beje, man to vardo Lulu jau gana, duosiu jai kitą, vieno skiemens, pavyzdžiui, Ana, nors tai ir ne vienas skiemuo, bet nieko tokio. Taigi galvojau apie Aną, aš, kuris išmokau apie nieką negalvoti, nebent apie savo skausmus, labai probėgšmais, po to, kaip apsisaugoti, kad nemirčiau iš bado arba iš šalčio, arba iš gėdos, bet jokia dingstimi apie gyvuosius kaip tokius (įdomu, ką tai reiškia?), kad ir ką galėčiau šia tema kalbėti arba atsitiktinai pasakyti šia tema. Nes aš visada kalbėjau, visada kalbėsiu apie dalykus, kurių niekad nebuvo, arba kurie, jei norite, buvo ir tikriausiai visada bus, bet jų buvimas ne toks, kokį jiems suteikiu. Pavyzdžiui, kepės, jos tikrai egzistuoja, ir maža vilties, kad kada nors išnyks, bet aš niekada nenešiojau kepės, ne, netiesa. Kažkur esu rašęs, Jie man davė... skrybėlę. Tačiau „jie“ man niekada nedavė skrybėlės, aš visada turėjau savo skrybėlę, tą, kurią man davė tėvas, ir niekada neturėjau jokios kitos. Tarp kita ko, ji lydėjo mane į kapą. Taigi galvojau apie Aną, ilgai ilgai, dvidešimt, dvidešimt penkias minutes, iki pusės valandos kasdien. Šiuos skaičius gaunu pridėdamas prie jų kitus, mažesnius skaičius. Taip turėjau mylėti. Ar iš to išplaukia, kad ją mylėjau intelektualia meile, kuri man jau iškrėtė šitiek kiaulysčių kitoje vietoje? Negaliu tuo patikėti. Nes jei būčiau ją šitaip mylėjęs, tai ar būčiau mėgavęsis rašydamas žodį Ana ant seno galvijų mėšlo? Ar raučiau saujomis dilgėles? Ar jausčiau po kiaušu jos pulsuojančias šlaunis it kokias apsėstas pagalvėles? Kad baigčiau, kad pamėginčiau padaryt galą tokiai padėčiai, nuvykau vieną vakarą į vietą, kur buvo suolas, valandą, kurią kadaise ji prieidavo prie manęs. Jos ten nebuvo, bergždžiai laukiau. Buvo jau gruodis, jei tik ne sausis, šalta kaip visada tokiu metų laiku, tai yra, labai gerai, labai kaip reikiant, nuostabu kaip visa kas būna laiku. Tačiau grįžęs į karvidę, nedelsiant ėmiau kurti argumentus, tai man užtikrino puikią naktį, tas puikumas rėmėsi tuo, kad oficiali valanda įsirašo ore ir danguje, taip pat ir širdyje tokiais pat įvairiais būdais kaip dienos metuose. Tad rytojaus dieną atėjau prie suolo, daug anksčiau, tiesą sakant, iš tikrųjų tai prasidedant nakčiai, bet vis tiek per vėlai, nes ji jau buvo tenai, ant suolo, po ledu traškančiomis šakomis, priešais ledinį vandenį. Sakiau jums, kad tai buvo nepaprastai atkakli moteris. Kalva pabalo nuo šerkšno. Aš nieko nejaučiau. Kokia jai nauda iš to, kad mane taip persekioja? Aš jos paklausiau, neatsisėdau, vaikštinėjau ten ir atgal, trepsėjau kojomis. Šaltis padengė kelią gūbriais. Ji atsakė nežinanti. Ką galėjo manyje matyti? Maldavau ją pasakyti, jei tiktai gali. Ji atsakė negalinti. Atrodė šiltai apsirengusi. Rankas laikė sukištas į movą. Prisimenu, kad žiūrėdamas į tą movą, ėmiau verkti. Tačiau pamiršau kokios ji spalvos. Nesisekė. Aš visada greit apsiverkiu, iš to niekada neturėjau nė mažiausios naudos, dar neseniai. Turėčiau verkti tada, kada reikia, bet ne, tada it prakeiktas nepajėgčiau išspausti nė lašo, nuoširdžiai tuo tikiu. Blogai. Tokie dalykai mane verčia verkti. Ir vis dėlto aš neliūdėjau. Kai susigriebiau, jog verkiu be aiškios priežasties, nejučia kažką pamačiau. Tad klausiu savęs, ar iš tikrųjų dėl movos ėmiau verkti tą vakarą, o gal dėl tako, kurio kieti gūbriai man priminė grindinį ar dar kokį kitą daiktą, kažką, ką nejučia pamačiau. Ją, taip sakant, pamačiau pirmą kartą. Ji buvo visa susigūžusi, susisupusi, nulenkusi galvą, mova su rankomis sterblėje, kojos suspaustos, kulnys pakeltos. Be formos, be amžiaus, beveik be gyvybės, galėjo būti ir senė, ir maža mergaitė. Ir taip atsakinėja, aš nežinau, aš negaliu. Tik aš vienas nei žinojau, nei galėjau. Ar dėl manęs atėjot, paklausiau. Taip, atsakė. Na štai, aš čia, pasakiau. O aš, ar ne dėl jos atėjau? Štai aš, štai aš, sakau sau. Atsisėdau prie jos, bet iškart vėl atsistojau, vienu šuoliu it nuo karštos geležies. Norėjau nueiti, kad žinočiau, jog baigta. Bet dėl didesnio tikrumo, prieš nueidamas paprašiau jos man padainuoti dainelę. Iš pradžių maniau, kad atsisakys, noriu pasakyti, kad tiesiai šviesiai nedainuos, betgi ne, po akimirkos ji ėmė dainuoti, dainavo gan ilgai, atrodo, vis tą pačią dainą, vis ta pačia poza. Tos dainos nežinojau, niekada jos negirdėjau ir niekada daugiau negirdėsiu. Tiktai prisimenu, kad ji apie citrinmedžius ar apelsinmedžius, nes kitų dainų, kokias girdėjau savo gyvenime, kadangi fiziškai neįmanoma gyventi, netgi taip, kaip aš gyvenu, ir jų negirdėti, nebent esi kurčias, nepamenu nė žodžio, nė vienos gaidelės, arba tiek mažai žodžių ir tiek mažai gaidų, kad visai nieko, bet ši truko gan ilgai. Paskui pasitraukiau, o pasitraukdamas girdėjau ją dainuojant kitą dainą, o gal tos pačios tęsinį, silpnu balseliu, kuris vis silpnėjo ir silpnėjo man tolstant, kol galiausiai nutilo, arba ji baigė dainuoti, arba buvau per toli, kad išgirsčiau. Nemėgstu, kad liktų toksai netikrumas, tada, suprantama, gyvenau netikrume, bet netikrumo, tokių mažų, kaip sakoma, fizinio pobūdžio netikrumų norėjau iškart atsikratyti, jie galėjo mane ištisom savaitėm vargint it sparvos. Tad žengiau keletą žingsnių atgal ir sustojau. Iš pradžių nieko negirdėjau, po to išgirdau balsą, bet vos vos, toks buvo silpnas. Jo negirdėjau, paskui išgirdau, taigi tuo momentu turėjau išgirsti, bet ne, pradžios nebuvo, taip tykiai išniro iš tylos, taip panašiai į ją. Kai balsas galiausiai nutilo, žengiau dar kelis žingsnius link jos, kad įsitikinčiau, jog ji liovėsi, o ne pritildė balsą. Paskui, puolęs į neviltį, taręs sau, kaip sužinosi, nebent būtumei šalia jos, palinktum prie jos, apsisukau ir nuėjau, galutinai, kupinas netikrumo. Tačiau po kelių savaičių, daugiau miręs nei gyvas, dar sykį atėjau prie suolo, tai buvo ketvirtas ar penktas kartas po to, kai jį palikau, beveik tą pačią valandą, noriu pasakyti, kad beveik po tuo pačiu dangumi, ne, ir ne taip, nes dangus visada tas pats ir ne tas pats, kaip tą dalyką išreikši, jo niekada neišreikšiu, štai taip. Jos ten nebuvo. Bet staiga ji ten atsirado, nežinau kaip, nemačiau ir negirdėjau, kaip ji atėjo, nors atidžiai sekiau. Sakykime, lijo, tuomet mūsų padėtis kiek keičiasi. Ji slėpėsi po skėčiu, suprantama, jos garderobas turėjo būt pritrenkiantis. Paklausiau jos, ar čia kas vakarą ateina. Ne, atsakė ji, tik kartkartėmis. Suolas buvo šlapias, bijojome atsisėsti. Vaikštinėjome skersai išilgai, paėmiau ją už parankės, iš smalsumo, kad sužinočiau, ar man bus malonu, bet jokio malonumo nejaučiau, tad paleidau. Bet kam šios smulkmenos? Kad nustumčiau atsiskaitymo valandą. Kiek geriau įžiūrėjau jos veidą. Man jis pasirodė normalus, veidas kaip milijonas kitų. Ji žvairavo, bet tą sužinojau tiktai vėliau. Atrodė nei jauna, nei sena, veidas per vidurį tarp gaivumo ir nuvytimo. Šitokią dviprasmybę tada sunkiai pakėliau. Ar jos veidas gražus, ar buvo gražus ir ar gali tapti gražus, prisipažinsiu, to negalėjau pasakyti. Nuotraukose mačiau veidų, kuriuos galbūt pavadinčiau gražiais, jeigu turėčiau supratimą apie grožį. Mano tėvo veidas mirties patale suteikė progą neaiškiai pajusti žmogiškumo estetiką. Tačiau gyvųjų veidai, visada su grimasomis, kraujas odos paviršiuje, ką apie juos pasakysi? Nepaisant tamsos, nepaisant nerimo, grožėjausi sustingusiu vandeniu, ar kaip iš lėto srūva, kyla tartum ištroškęs į iš dangaus krintančią srovę. Ji paklausė, ar noriu, kad man ką nors padainuotų. Atsakiau, kad ne, kad noriu, jog ji man ką nors pasakytų. Maniau, kad ji atsakys neturinti ką pasakyti, tai kaip tik jos charakteriui. Bet buvau maloniai nustebintas, kai išgirdau sakant, kad ji turinti kambarį, labai maloniai nustebintas. Tarp kita ko, suabejojau. O kas neturi kambario? Ak, girdžiu šaukiant. Aš turiu du kambarius, sako ji. Kiek kambarių iš tiesų turite, klausiu. Ji atsako turinti du kambarius ir virtuvę. Kas kartą vis padaugina. Galų gale prisimins dar ir vonios kambarį. Tikrai turit du kambarius, kaip sakot, klausiu. Taip, atsako ji. Vieną greta kito, klausiu. Pagaliau pokalbio verta tema. Vidury virtuvė, sako ji. Paklausiau, kodėl man anksčiau to nesakė. Reikia manyti, kad tuo metu buvau įsiutęs. Šalia jos gerai nesijaučiau, jaučiausi laisvas nebent galvodamas ne apie ją, o apie ką kita, o tai jau nepaprastai daug, galvoti apie senus išbandytus daiktus, apie vieną po kito ir taip palaipsniui apie nieką, lyg liptum laipteliais į gilų vandenį. Žinojau, kad ją palikęs, šios laisvės netekčiau.

       Išties, tai buvo du kambariai, atskirti virtuvės, ji nemelavo. Ji pasakė, kad turiu eiti parsinešti savo daiktų. Buvome aukštai sename name, pro langus kas nori gali matyti kalną. Ji įžiebė žibalinę lempą. Ar neturit elektros, klausiu. Ne, sako ji, bet yra vandentiekis ir dujos. Žiūrėk, sakau, yra dujos. Ji pradėjo nusirenginėti. Kai jos nebežino, ką veikti, nusirengia, be abejonės, tai geriausia, ką moka daryti. Nusivilko viską taip lėtai, kad ir dramblį suerzintų, išskyrus kojines, žinoma, kad mane iki galo įkaitintų. Kaip tik tada pastebėjau, kad ji žvaira. Laimei, ne pirmą kartą mačiau nuogą moterį, tad galėjau pasilikti, žinojau, kad ji nepratrūks. Pasakiau, kad noriu pažiūrėti kitą kambarį, nes jo dar nemačiau. Jei būčiau matęs, sakyčiau, kad noriu dar kartą jį pamatyti. Jūs nenusirengiat, klausia ji. O, žinote, sakau, aš nedažnai nusirengiu. Tai tiesa, aš nesu toksai, kuris nusirenginėja kiekvienai progai pasitaikius. Dažnai nusiaunu batus, kai guluosi, noriu pasakyti, kai taisausi (taisausi!) miegoti, ir viršutinius drabužius, nelygu kokia temperatūra. Taigi ji veltui stengėsi, buvo priversta pasirodyti nemaloni, apsisiausti chalatą ir palydėti mane su lempa rankoje. Ėjome per virtuvę. Kuo puikiausiai galėjome eiti per koridorių, kaip paskui supratau, bet nežinia kodėl ėjom per virtuvę. Gal tai tiesiausias kelias. Su pasibaisėjimu žvelgiau į kambarį. Taip ankštai sustatyti baldai pranoksta bet kokį įsivaizdavimą. Šį kambarį buvau kažkur matęs. Koksai čia kambarys, surikau. Tai svetainė, sako ji. Svetainė. Pradėjau mėtyti baldus pro duris į koridorių. Ji žiūrėjo kaip mėtau. Buvo liūdna, bent taip manau, nes iš esmės apie tai nieko nežinau. Ji paklausė, ką darau, bet manau, jog nelaukė, kad atsakysiu. Išmečiau juos vieną po kito, netgi po du iškart, suverčiau koridoriuje prie galinės sienos. Jų buvo šimtai, didelių ir mažų. Galų gale jų tiek prisirinko priešais duris, kad negalėjai nei išeiti iš kambario, nei juolab įeiti. Galėjai atidaryti ir uždaryti duris, nes jos atsivėrė į vidų, tačiau tapo nepraeinamos. Koks žodis, nepraeinamos. Bent nusiimkite skrybėlę, sako ji. Gal kitą sykį papasakosiu jums apie savo skrybėlę. Galų gale kambaryje liko tik savotiška sofa ir kelios prie sienos pritvirtintos lentynos. Sofą nutempiau į kambario galą prie durų, lentynas nuplėšiau rytojaus dieną ir pastačiau koridoriuje prie viso kito. Kai nuplėšinėjau, kilo keistas prisiminimas, suskambo žodis fibroma ar fibrona, nežinau ir niekada nesužinojau, nežinau ką jis reiškia, nes niekada nebuvau smalsus ir nesistengiau sužinoti. Kaip tik nesivadina daiktai! Ir kaip apibūdinama! Kai visa buvo sutvarkyta, griuvau ant sofos. Ji nepajudino nė pirštelio, kad man padėtų. Atnešiu jums paklodes ir antklodes, pasakė ji. Bet paklodžių aš visai nenorėjau. Ar nenorit užtraukti užuolaidų, paklausiau. Langas buvo apšerkšnijęs. Ne baltas, nes buvo naktis, bet vis tiek švytintis. Nors atsiguliau kojomis į duris, ši blanki šalta šviesa man trukdė. Staiga atsikėliau ir pakeičiau sofos padėtį, tai yra išilginį atlošą, kurį anksčiau buvau pristūmęs prie sienos, atsukau į išorę. Dabar prie sienos buvo atviras kraštas. Po to įsirangiau it šuva į pintinę. Palieku jums lempą, pasakė ji, bet paprašiau, kad ją išneštų. O jeigu naktį jums ko nors prireiks, paklausė. Pajutau, kad ji ima ginčytis dėl niekų. Ar žinote, kur tualetas? Ji teisi, apie tai nepagalvojau. Nusilengvinti lovoje taip malonu, bet paskui darosi nepatogu. Duokite man naktipuodį, paprašiau. Aš labai mėgau, na, pakankamai ilgą laiką gan mėgau žodį naktipuodis, jis žadino mintis apie Racine'ą ar Baudelaire'ą, nebežinau apie kurį iš jų, gal apie juodu abu, taip, gaila, buvau apsiskaitęs, galėdavau pasekti, kur to žodžio nėra, gal Dantės kūryboje. Bet ji neturėjo naktipuodžio. Turiu tokią kėdę su skyle, pasakė ji. Man prieš akis iškilo ant jos sėdinti močiutė, tiesi kaip kuolas ir pasipūtusi, ją nusipirko, atsiprašau, gavo labdaringame išpardavime, gal išlošė loterijoje, tuo metu tokie daiktai buvo madingi, naudojosi ja pirmą kartą, tiksliau, bandė, kone norėjo, kad ją matytų. Palaukite, palaukite. Duokite man paprastą indą, pasakiau, aš nesergu dizenterija. Ji grįžo su kažkokiu prikaistuviu, netikru prikaistuviu, nes jis buvo be rankenos, apvalus, su dviem ąsom ir dangčiu. Tai puodas, pasakė. Dangčio man nereikia, atsakiau. Nereikia dangčio, paklausė ji. Jei būčiau pasakęs, kad man reikia dangčio, ji būtų paklaususi, jums reikia dangčio, pakišau rakandą po antklode, mėgstu ką nors laikyt rankoje, kai miegu, tada ne taip baisu, mano skrybėlė buvo dar visa sušlapusi. Nusisukau į sieną. Ji nukėlė lempą nuo židinio, kur buvo pastačiusi, na, tiksliau, tiksliau, virš manęs sušmėžavo jos šešėlis, maniau, kad ji mane paliks, betgi ne, palinko virš manęs per atlošą. Tai vis šeimos daiktai, pasakė ji. Ja dėtas, būčiau išėjęs ant pirštų galiukų. Bet ji nejudėjo iš vietos. Svarbiausia, kad jau pradėjau jos nebemylėti. Taip, jaučiausi jau geriau, ėmiau iš lėto ir ilgai skęsti gilyn, ko taip ilgai per ją nepatyriau. Bet ką tik atvykau. Tačiau visų pirma miegas. Pamėginkite dabar mane išmesti už durų, pasakiau. Regis, šių žodžių prasmę, net jų garsą suvokiau tik po kelių sekundžių, kai juos ištariau. Buvau taip atpratęs kalbėti, kad pasitaikydavo laikas nuo laiko suformuluoti lūpomis sakinius, gramatikos požiūriu nepriekaištingus, bet visiškai neturinčius, nepasakyčiau, kad reikšmės, nes gerai ištyrus, ją turėjo, ir kartais ne vieną, o motyvo. Bet garsą girdėdavau visada, kai tik jį ištardavau. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai mano balsas pasiekė mane taip iš lėto. Apsiverčiau ant nugaros, kad matyčiau kas darosi. Ji šypsojosi. Po kiek laiko ji nuėjo ir išsinešė lempą. Girdėjau ją einant per virtuvę ir uždarant savo kambario duris. Pagaliau buvau vienas ir galų gale tamsoje. Nepasakyčiau, jog ilgai. Maniau prasideda rami naktis, nepaisant svetimos vietos, bet ne, man ši naktis buvo nepaprastai nerami. Rytą pabudau labai pavargęs, drabužiai išmėtyti, antklodės irgi, o šalia manęs Ana, suprantama, nuoga. Ką ji sau leidžia! Rankoje vis dar laikiau puodą. Pažiūrėjau į jo vidų. Nesinaudojau. Pažiūrėjau į savo varpą. Jei tik ji mokėtų kalbėti. Daugiau nieko nesakysiu. Tai buvo mano meilės naktis.

       Gyvenimas šiuose namuose po truputį susitvarkė. Ji man atnešdavo valgyti valandomis, kurias jai nurodžiau. Kartkartėmis ateidavo pasižiūrėti kaip laikausi ir ar man nieko nereikia, kartą per dieną ištuštindavo puodą, o kartą per mėnesį sutvarkydavo kambarį. Ne visada atsispirdavo pagundai, kad manęs neužkalbintų, bet apskritai ja negalėjau skųstis. Kartais girdėdavau kaip ji dainuoja savo kambaryje, daina sklido pro jos kambario duris, paskui per virtuvę ir pro mano kambario duris, tad pasiekdavo mane negarsiai, bet aiškiai. Gal tik nepasiekdavo koridoriaus. Manęs per daug netrikdė, kad kartkartėmis girdžiu ją dainuojant. Vieną dieną paprašiau ją, kad man atneštų jacintą, neskintą, o vazone. Ji atnešė ir pastatė ant židinio. Mano kambaryje nebuvo kur daugiau dėti daiktų, išskyrus židinio atbrailą, nebent ant grindų. Ištisomis dienomis žiūrėdavau į savo jacintą. Jis buvo rausvas. Verčiau būtų žydras. Iš pradžių jam viskas buvo gerai, išsiskleidė net keli žiedai, po to nuvyto, netrukus liko tik glebus stiebas su apgailėtinais lapais. Iš žemės iki pusės pūpsantis svogūnėlis lyg trokštų deguonies, atrodė nekaip. Ana norėjo jį išmesti, bet aš pasakiau, kad paliktų. Norėjo man nupirkti kitą, bet pasakiau, kad kito nenoriu. Mane daugiau trikdė kitokie garsai, juokeliai ir dejonės, kurie tam tikromis valandomis, tiek dieną, tiek ir naktį dusliai aidėjo bute. Apie Aną nebegalvojau, bet ne visai, bet man vis tiek reikėjo tylos gyventi savo gyvenimą. Kad ir kiek svarsčiau, kad ir kiek sau sakiau, kad oras yra tam, jog juo sklistų pasaulio garsai, o juolab juokas ir dejonės, dėl to nė kiek ne mažiau ėmiau į širdį. Nepavyko nustatyti, ar tai vis tas pats tipas, ar esama ir kitų. Tie juokeliai ir tos dejonės taip panašūs vieni į kitus! Tuo metu dėl šių apgailėtinų trikdymų patyriau tokį siaubą, kad kiekvienąkart atsidurdavau spąstuose, noriu pasakyti, kad stengiausi išsiaiškinti kur ir kas. Prireikė daug laiko, taip sakant, viso gyvenimo suvokti, kad neaiškiai šmėkštelėjusios akies spalva arba iš toli sklindantis silpnas garsas yra arčiau nežinomybės nei Dievas, protoplazmos genezė arba „aš“ buvimas ir reikalauja daugiau išminties nei manoma. Kiek per daug, viso gyvenimo, reikia tam, kad padarytumei šią guodžiančią išvadą, tad beveik nėra kada ja pasinaudoti. Buvau gerokai pažengęs, kai ją paklausiau, ji man atsakė, kad tai klientai, kuriuos ji priiminėja pamainomis. Aišku, galėčiau atsikėlęs nueiti ir pažiūrėti pro rakto skylutę , jei tik ji neužkimšta, bet ką pro tokią skylę pamatysi? Tai gyvenate iš prostitucijos, paklausiau. Mes gyvename iš prostitucijos, atsakė ji. Ar negalėtumėt jų paprašyti, kad taip netriukšmautų, pasakiau, tarsi būčiau patikėjęs tuo, ką ji man ką tik pasakė. Ir pridūriau: arba kad keltų kiek kitokį triukšmą? Jiems reikia kiauksėti, atsakė ji. Būsiu priverstas išeiti, pasakiau. Savo šeimos skrynioje suradusi drapiruotes, pakabino jas ant mano ir savo durų. Paklausiau, ar nebūtų įmanoma kartkartėmis suvalgyti pastarnoko. Pastarnoko! Riktelėjo ji, lyg būčiau panoręs paragauti žydų kūdikio. Aš pastebėjau, kad baigiasi pastarnokų sezonas, tad jei nuo šiolei man tiektų maistui vien pastarnokus, būčiau dėkingas. Kokie pastarnokai, sušuko ji. Man pastarnokai turi žibuoklių skonį. Mėgstu pastarnokus, nes jie turi žibuoklių skonį, ir mėgstu žibuokles, nes jos kvepia pastarnokais. Jeigu žemėje neaugtų pastarnokai, nemėgčiau žibuoklių ir jei neaugtų žibuoklės, pastarnokams būčiau abejingas tiek pat, kiek ir ropėms arba ridikams. Noriu pasakyti, kad netgi esant dabartiniam floros stoviui, kai šiame pasaulyje geba kartu augti pastarnokai ir žibuoklės, puikiai, kuo puikiausiai apsieičiau ir be vienų, ir be kitų. Vieną dieną ji turėjo įžūlumo man pareikšti esanti nėščia ir jau kokius keturius ar penkius mėnesius, ir kad tai mano darbas. Atsistojo profiliu ir pakvietė pažiūrėti į jos pilvą. Netgi nusirengė, be abejo, kad parodytų man, jog neslepia po sijonu pagalvės, ir, aišku, iš gryno malonumo nusirengti. Gal tiesiog išsipūtė pilvas, pasakiau, kad ją nuraminčiau. Ji pažvelgė į mane didelėmis akimis, kurių spalvą pamiršau, tiksliau, viena didele akimi, kadangi kitą, matyt, nukreipė į jacinto likučius. Kuo daugiau ji apsinuogino, tuo darėsi žvairesnė. Pažiūrėkit, pasakė ji pasilenkdama ant krūtų, jau patamsėję speneliai. Sukaupęs paskutines jėgas, pasakiau jai, pasidarykit abortą, pasidarykit abortą, tuomet daugiau netamsės. Ji atitraukė užuolaidas, kad nedingtų nei vienas jos apvalumas. Mačiau kalną, ramų, su urvais ir paslaptingą, iš kur nuo ryto ligi vakaro girdėsiu vien vėją, tilvikus ir sidabru aidinčius tolimus granito tašytojų kūjus. Išeisiu dieną į šiltą miglą, į kvapnią laukinę giraitę, matysiu naktimis tolimas miesto šviesas, o jei panorėsiu, ir kitokias šviesas, švyturių ir plūduriuojančių švyturių, apie kuriuos man kalbėjo tėvas, kai buvau mažas, kurių vardus vėl rasiu atminty, jei panorėsiu, tą žinojau. Nuo tos dienos mano reikalai šiuose namuose pašlijo, darėsi vis blogesni, ne tai, kad manimi nesirūpintų, bet užkniso mane su mūsų vaiku, visąlaik rodė man savo pilvą ir krūtis, sakė, kad jis tuojau gims, kad jaučia, kaip jis jau spardosi. Jeigu spardosi, pasakiau, reiškia, jis ne mano. Aišku, šiuose namuose man buvo jau ne taip bloga, žinoma, ne idealu, bet įvertinau ir privalumus. Delsiau išeiti, jau krito lapai, bijojau žiemos. Žiemos nereikia bijoti ir ji turi gerų pusių, sniegas teikia šilumą, sugeria triukšmą, greit baigiasi blyškios dienos. Tuomet dar nežinojau, kokia maloni gali būt žemė tiems, kas tik ją turi, ir kiek gyvieji gali joje rasti kapų. Mane pribaigė gimdymas. Nuo jo pabudau. Kas priėmė kūdikį? Manau, su ja turėjo būt kažkokia moteris, kartkartėmis, regis, girdėjau žingsnius virtuvėje. Man spaudė širdį, kad palieku namus neišmestas lauk. Tyliai persilenkiau per sofos atlošą, apsivilkau švarką, apsiaustą, užsidėjau skrybėlę, nieko nepamiršau, suveržiau raištelius ir atidariau duris į koridorių. Kelią užtvėrė suverstas šlamštas, bet vis tiek paknopstom su trenksmu vargais negalais prašliaužiau. Minėjau vestuves, vis dėlto tai buvo savotiška santuoka. Būčiau padaręs klaidą, jei sutrikčiau, riksmai visa pranoko. Tikriausiai tai jos pirmas kartas. Jie vijosi mane iki gatvės. Sustojau prie durų ir pastačiau ausis. Dar vis juos girdėjau. Jei nežinočiau, kad namuose rėkia, gal negirdėčiau. Bet kadangi žinojau, gerai girdėjau. Gerai nežinojau, kur esu. Ieškojau tarp žvaigždžių ir žvaigždynų Grįžulo Ratų, bet negalėjau rasti. Tačiau jie turėjo ten būti. Pirmasis man juos parodė tėvas. Jis man parodė ir kitas žvaigždes, bet vienas be jo visada surasdavau tik Grįžulo Ratus. Ėmiau po truputį žaisti riksmais, kaip žaidžiau kadaise daina, paeidavau pirmyn, sustodavau, paeidavau pirmyn, sustodavau, jei tai gali vadinti žaidimu. Eidamas jų negirdėdavau, nes kaukšėjo žingsniai. Bet vos stabtelėdavau, juos vėl išgirsdavau, aišku, kaskart vis silpnesnius, bet argi svarbu, ar riksmas garsus ar negarsus? Svarbiausia, kad jis liautųsi. Metams bėgant, maniau, kad jie liausis. Dabar jau nebetikiu. Gal man reikėjo kitų meilių? Bet meilei neįsakysi.

       1946

       Beckett, Samuel. Prancūziški apsakymai: Apsakymų rinkinys. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.

       Iš prancūzų kolbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė