Niekur nė pėdsako gyvybės, sakote, štai tau, gražiausia, vaizduotė nemirė, priešingai, ji mirė, vaizduokitės. Salos, vandenys, žydrynė, žaluma, žiūrėkit, va, muskatas, amžinybė, tylėkit. Iki visai balto rotondos baltume. Nėra įėjimo, įeikite, išmatuokite. Diametras 80 centimetrų, toks pat atstumas nuo žemės iki skliauto viršūnės. Du stataus kampo diametrai AB CD dalina baltą žemę į pusračius ACB BDA. Ant žemės du balti kūnai, kiekvienas savo pusratyje. Tokie pat balti skliautas ir apvali 40 centimetrų aukščio siena, į kurią jis remiasi. Išeikite, rotonda be papuošimų, visa balta baltume, vėl įeikite, pabelskite, visur pripildyta, skamba kaip kaulas vaizduotėje. Nesimato šaltinio, iš kurio sklinda visa balinanti šviesa, visa tviska tokiu pat baltu spindesiu, žemė, siena, skliautas, kūnai, jokio šešėlio. Stiprus karštis, paviršiai karšti palietus, bet nedegina, kūnai prakaituoja. Vėl išeikite, atsitraukite, ji dingsta, pakilkite, ji dingsta, visa balta baltume, nusileiskite, vėl įeikite. Tuščia, tyla, karštis, baltumas, palaukite, šviesa silpnėja, visa sutartinai aptemsta, žemė, siena, skliautas, kūnai, maždaug per 20 sekundžių visa nublanksta, šviesa užgęsta, visa išnyksta. Tuo pat metu krinta temperatūra, iki minimumo, maždaug iki nulio, tą pačią akimirką, kai darosi tamsu, tai gali pasirodyti keista. Palaukite, po ilgesnio ar trumpesnio tarpo vėl grįžta šviesa ir karštis, žemė, siena, skliautas ir kūnai visi sutartinai pabąla ir įkaista, maždaug per 20 sekundžių visa, kas buvo blanku, atgauna ankstesnį baltumą, krytis baigėsi. Po ilgesnio ar trumpesnio tarpo, nes kaip rodo patirtis, tarp kryčio pabaigos ir pakilimo pradžios galimi itin įvairūs intarpai, pradedant sekundės dalele ir baigiant tuo, kas kitokiu metu ir kitokioj vietoj galėtų pasirodyti amžinybe. Tas pats pastebėjimas tinka ir kitai pauzei tarp pakilimo pabaigos ir kryčio pradžios. Kraštutinumai, jeigu jie tvirti, tobulai pastovūs, nors karščio stulpelis iš pradžių gali stebinti. Kaip rodo patirtis, taip pat pasitaiko, kad krytis ir pakilimas nutrūksta ir nesvarbu kokiame lygyje, tad reikia trumpesniam ar ilgesniam laikui sustoti, kol vėl pradėsi arba keisi krytį į kilimą, o šį į krytį, galima baigti iki galo arba nutraukti, kad po to tęstum, arba po trumpesnės ar ilgesnės pertraukos vėl keisti kryptį ir taip toliau, kol pasieksi vieną ar kitą galutinį kraštą. Taip be galo be krašto kylant viršun ir vėl leidžiantis apačion, gan dažnai baltumas pereina į juodumą, karštis į šaltį ir atvirkščiai. Vien kraštutinumai lieka pastovūs, kaip rodo ritmiškos pauzės ant tarpinių laiptelių, nepriklausomai nuo trukmės ir aukščio. Tada virpa grindys, siena, skliautas ir kūnai, pilkšva baltuma arba dūmai arba kažkas panašaus į abu, nelygu. Tačiau kaip rodo patirtis, retai kada būna, kad perėjimas šitaip vyktų. Dažniausiai, kai šviesa ima silpnėti, o su ja ir karštis, vyksmas vyksta be trinties iki nepermatomos tamsos ir maždaug nulio laipsnių temperatūros, tiek viena, tiek kita pasiekiama apytikriai per 20 sekundžių. Tiek pat trunka ir priešingas vyksmas, pereinant į karštį ir baltumą. Tokiu pat dažniu vyksta krytis arba kilimas trumpiau ar ilgiau stabtelint šioje karščiuojančioje pilkumoje ir nė akimirkai nekeičiant judėjimo krypties. Nesvarbu, kad kokį sykį sugriaunama aukščio ir apačios pusiausvyra, perėjimai gali būti kaitaliojami iki begalybės. Tačiau kad ir kokie pasitaikytų atsitiktinumai, ankstesnis ar vėlesnis grįžimas į laikiną ramybę atrodo užtikrintas, akimirkai, juodume ar begaliniame baltume, esant priklausomai temperatūrai, be atvangos konvulsijų purtomame pasaulyje. Tiek nebuvęs ir per stebuklą atrastas tobuloj dykumoj, šiuo požiūriu, jis tikrai jau nebe tas pats, bet ir ne kitas. Išorėje liko visa nepakitę, o pastatėlis, pagal kurį nustatoma vieta, vis toks pat netikras, jo baltumas ištirpsta aplinkiniame baltume. Bet įženkite, ir štai, trumpa ramybė, niekada dukart neišgirsi to paties bruzdesio. Šviesa ir karštis susilieja, tarsi kiltų iš vienintelio to paties šaltinio, kurio pėdsakų niekada neaptiksi. Vis dar ant žemės, trilinkas, galva prie sienos B, užpakalis prie sienos A, keliai prie sienos tarp B ir C, pėdos prie sienos tarp C ir A, tai yra įsiterpęs ACB pusratyje, ilgi neaiškaus baltumo plaukai susilieja su žeme, baltas, pagaliau moters kūnas. Antrame pusratyje panašiai tyso partneris, galva prie sienos A, užpakalis prie B, keliai tarp A ir D, pėdos tarp D ir B, toks pat baltas ir taipogi ant žemės. Abu ant dešinio šono, jos galva prie jo kojų, nugara prie nugaros. Priglauskite prie lūpų veidrodį, jis aprasos. Abu kaire ranka laikosi už kairės blauzdos kiek žemiau kelio, o dešine už kairės rankos kiek aukščiau alkūnės. Šioje judrioje šviesoje, begalinėje baltoje ramybėje, tokioje trumpoje ir retai užeinančioje, sunku apžiūrėti. Nepaisant veidrodžio, abu atrodytų išties negyvi, jei ne kairės akys, kurios nesuskaičiuojamais intervalais staiga išsiplečia iki žmogiškas galias pranokstančio dydžio. Ryškiai mėlynas blyškumas iš pradžių stulbina. Abu žvilgsniai niekada vienu metu neatsiveria, išskyrus vienintelį kartą kokias dešimt sekundžių, kai vieno pradžia sutapo su kito pabaiga. Nei stori, nei liesi, nei dideli, nei maži kūnai atrodo gan geros būklės, sprendžiant iš žvilgsniui atvirų kūno dalių. Ir veidams, sprendžiant iš abiejų šonų, regis, nestinga nieko esminio. Iš pradžių jų visiško sąstingio ir gaivališkos šviesos kontrastas pritrenkia tą, kas dar pamena, kaip jaudino priešinga. Tačiau iš daugybės nežymių ženklų, kuriuos įsivaizduoti per ilgai užtruktų, aišku, kad jie nemiega. Jie sukurti, ak, vargiai, šioje tyloje ir tuo pat metu grobikiškai akiai, tad krūpteli ir iškart susitramdai. Palikit juos čia, prakaituojančius ir sušalusius, kitur geriau. Betgi ne, gyvenimas baigiasi ir nesibaigia, kitur nieko nėra, tad nėra ko daugiau kalbėti apie tai, kad rastum šią baltume pasimetusią baltą vietą ir pamatytum, ar jie liko ramūs šioje, o gal dar piktesnėje audroje, amžiams užsivėrę juodume arba sustingę beribiame baltume, jei netgi taip ir būtų.

       1965

       Beckett, Samuel. Prancūziški apsakymai: Apsakymų rinkinys. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.

       Iš prancūzų kolbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė