Dar kartą baigti, kiaušas tamsioj uždaroj vietoj kakta ant lentos, kad pradėtum. Taip ilgai, kol pradėsi, kol užsimirš laikas vieta ir lenta. Taigi kiaušas, kad baigtumei vienas tamsoj tuštumą be kaklo, be veido, vien dėžė paskutinė vieta juodoj tuštumoj. Palaikų vieta, kur kadaise iš toli į tolį švietė kas liko. Likusios dienos dienų, kai niekada nebuvo tokios silpnos ir blyškios šviesos. Tad kad baigtum, dar turi pasidirbti kiaušą paskutinėj vietoj, užuot užgesęs. Pagaliau staiga ar iš lėto magiškai kyla švininė diena. Darosi vis ne tokia juoda, galiausiai pilka ar staiga lyg pilkšvas judantis smėlis, kiek užmato akis po tokiu pat pilku dangumi be debesų. Kiaušas paskutinėje tamsioje tuščioje vietoje viduj lauke, kol staiga ar iš lėto ta švininė diena galiausiai sustingsta vos pakilusi. Pilkas dangus be debesų, pilkas smėlis kiek akis užmato, seniai tuščia, kad pradėtų. Smulkus smėlis lyg dulkės ak bet išties kur ne kur gilios dulkės, kad paskęstų patys didingiausi paminklai. Štai pagaliau visiems kitiems žvilgsniams nematomas pilkas tremtinys stovi sustingęs tarp griuvėsių. Toks pat pilkas visai mažas kūnelis, galva prie aukštai iškeltų kojų, liko vien šviesios akys. Rankos vis dar prie kūno, abi kojos pasirengė bėgti. Pilkas dangus be debesų dulkių okeanas be raibulių apgaulingi beribiai toliai pragaro oro nė dvelksmo. Prieglaudos nuolaužos klimpsta maišosi su dulkėmis dauguma jau nebeiškyla į paviršių. Pagaliau pokytis, krinta nulūžusi skeveldra. Toks tankus daiktas krinta iš lėto plūduriuoja it kamštis vandenyje vos grimzta. Tad kad baigtum, turi pasidirbt kiaušą paskutinėj vietoj, užuot užgesęs. Pilkas dangus be debesų beribėj tolumoj pilkas belaikis oras nei Dievui nei jo priešams. Štai pagaliau dar beribiai toliai netikėtai prasiskverbę pro pilkumą du balti neūžaugos. Iš pradžių ir ilgai iš toli nepagaunami, nes balti pilkame ore jie galuojasi žingsnis po žingsnio pilkose dulkėse, neša baltus neštuvus matomus iš aukštai pilkame ore. Velka juos iš lėto per dulkes susikūprinę, ilgomis rankomis, palyginus su kojom, nes klimpsta pėdos. Balti kaip viena vienatvė ir panašūs net painioja žvilgsnis. Eina vienas prieš kitą dažnai taip gerai sutaria, kad paeiliui čia vienas čia kitas pradeda žingsniuoti atbulas. Tas, kuris baigia, daro tai rūpestingai it baidarės vairininkas. Kai vienas pasuka į šiaurę ar į kokią kitą pasaulio šalį, kitas iškart pasisuka į priešingą pusę. Kai vienas sustoja, kitas apsuka neštuvus du šimtus laipsnių aplink ašį ir štai vėl pasikeičia rolės. Iš aukštai matosi kaulo baltumo paklodė, priekinės bei užpakalinės rankenos ir neūžaugos iki pat didžiulio kiaušo viršūnės. Iš toli tolyn juda kaip vienas, pastato neštuvus, po to vėl pakelia net neturėdami pasilenkti. Tai juokingai menki neštuvai, prisimenant neštuvus triskart ilgesnius už lovą. Tai prieky tai užpakaly išsigaubianti paklodė, nelygu kaip slankioja pagalvė, rodo kur galva. Pačiame rankų gale keturios plaštakos atsigniaužia kaip viena, dulkėmis kone velkami neštuvai be garso pastatomi. Neproporcingos galūnės, įskaitant kiaušus kojas, stuomenis, be galo plonas rankas ir smulkius veidus. Galiausiai pėdos atsiskiria viena nuo kitos, kairė priešaky dešinė užpakaly ir taip nubėga eidine. Pilkos dulkės kiek akys užmato po pilku dangumi be debesų ir staiga ar pamažu, kur dulkės, gali įžvelgti baltumą. Belieka įsivaizduoti ar gali jį matyti paskutinysis išvarytas tarp griuvėsių, ar apskritai kada nors jį pamatys, ar tuo patikės. Tarp jų iš paukščio skrydžio nemažėjanti erdvė tik atrodo, kad tai paskutinė dykuma. Kūnelis gyvas paskutinio sąstingio būsena tarp griuvėsių tyla ir marmurinis nekintamumas. Pagaliau vos pirmas pokytis, atsiplėšia griuvėsių skeveldra ir lėtai krisdama sminga į dulkes. Dulkės surijo tiek, jog daugiau neberyja, juo blogiau trupučiui kas dar liko paviršiuje. Ar tai tik sustojo virškinimas kaip kadaise smauglių, kai paskui pagaliau nuryja paskutinį kąsnį. Neūžaugos tolimas baltumas, atėjęs iš niekur, sustingęs pilkame ore, kur gali būti vien dulkės. Niekas neprisimins, ką jie neša, abu vieniši tarsi lyg vienas eina pirmyn, atsitraukia šen bei ten, stabteli ir vėl žingsniuoja. Tas priekyje kartais sustoja, kiek įmanydamas pakelia galvą tarsi tyrinėtų tuštumą, nustatytų kryptį. Paskui vėl nueina taip iš lėto, kad pastebi tik po to, kai staiga nueini laimės link nuleista galva, užmerktais vokais. Ilgai nukreiptas į horizontalius veidus žvilgsnis veltui stengiasi priartėti, bet mato tik du mažus ovalus be akių. Kiklopiška skliauto viršūnė švysteli priekyje baltu kamuoliu pilkame danguje, atkiša kuprą. Pagaliau visai paskutinis pokytis, išvarytasis griūva kniūbsčias nugara į dangų, išsitiesia tarp griuvėsių. Pėdos per vidurį, kūnas griūva lyg statula vis greičiau ir greičiau užimdamas ketvirtadalį erdvės. Pikta akis dabar geba jį įžvelgti tarp griuvėsių, tarp dulkių po tuščiu dangumi, kur nebeskraido maitvanagiai. Nors ir nesigirdi, jis dar kvėpuoja, kai iškvepia vos virpa dulkelės. Lazurito akiduobės griūvant neužsimerkė, ne taip kaip lėlės, ir dulkės jų dar neužklojo. Nuo šiol nėra kalbos apie tai, jog kada būtum jais tikėjęs priešais šį baltumą tolumoje, kur dulkės maišosi su dangumi. Nėra baltumo nei žemėje nei danguje, neūžaugos pavargo, neštuvai padėti skersai baltų marmuro kūnų. Griuvėsiai, tyla ir nekintantis marmuras, leisgyvis kūnelis, saugokitės, orbitos plačiai atvertos, nuskalautos mėlynės gelmėj. Kaip tuomet, kai buvo tvirtas, rankos prie stuomens, abi kojos pasirengusios bėgti. Stipriai griuvęs mažu pailgu veiduku į žemę, tarsi kas būtų draugiška ranka pastūmęs nugarą ar papūtęs vėjas, bet oras nejuda. Pakilęs iš gyvenimo dugno ir ilgai ėjęs, griūk ir nesibaimink, daugiau nebegalėsi atsistoti. Negyvas kiaušas ir visa amžiams sustings, neštuvai ir neūžaugos, ir kūnelis, ir pilkas dangus be debesų, ir dulkės nepajėgs judėti be galo toli pragaro oru. Ir sapnas, kai bėgi erdve nei čia, nei kitur, ir visi žemės žingsniai niekada prie nieko nepriartins ir nuo nieko nenutolins. Nes kad dar kartą baigtum, pamažu arba lyg perjungiant, vėl pasidaro tamsu kaip gali būt tamsūs tik tam tikri pelenai. Jie dar žino kaip baigti po tokiu pat tamsiu dangum be debesų, jie, žemė ir dangus, žino apie paskutinę pabaigą, jei tik ji kada bus, jei jos būtinai reikia.

       Iš „Šnipštas“, 1975

       Beckett, Samuel. Prancūziški apsakymai: Apsakymų rinkinys. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.

       Iš prancūzų kolbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė