M 1. Nieko negaliu padaryti... niekam... daugiau... ačiū Dievui. Taigi turbūt dėl to, kad aš privalau ką nors pasakyti. Kaip tas protas dar dirba!
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Bet abejoju tuo. Tai visai į tave nepanašu. Turbūt žinai, kad darau viską, ką galiu. O gal nežinai?
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Galbūt jos susidraugavo. O gal sielvartas –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Bet aš jau pasakiau viską, kas tik įmanoma. Viską, ką man leidai pasakyti. Viską, ką –
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. O gal sielvartas jas suartino.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Žinoma, aš darau tą pačią klaidą kaip tada, kai švietė saulė, ieškodama prasmės ten, kur jos, matyt, nesama.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Galbūt jos susitinka, susėda paplepėti prie puodelio žalios arbatos, kurią abi taip mėgo. Be pieno ir cukraus, net be citrinos griežinėlio
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Ar tu manęs klausaisi? Ar kas nors klausosi manęs? Ar kas nors žiūri į mane? Ar apskritai aš kam nors rūpiu?
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Net be citrinos –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Tai gal man užuot kalbėjus reiktų daryti ką nors kita? Gal verkti?
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Nejau aš koks tabu? – klausiu savęs. Dabar, kai visas pavojus jau praėjo, turbūt jau nebe. „Ta nelaiminga būtybė, – girdžiu ją sakant, – ta nelaiminga būtybė“ –
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant M 1
M 1. Nusikąsti liežuvį ir nuryti? Išspjauti jį? Ar tai tave patenkintų? Dieve, kaip tas protas dar dirba!
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Susitinka, susėda paplepėti tai vienoje iš tų mielų senų vietų, tai kitoje ir prisimena senas negandas, ir lygina – (žagteli) atsiprašau – savo laimės akimirkas.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Jei tik pajėgčiau pagalvoti. Tai neturi jokios prasmės... visiškai. Nepajėgiu.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. „Toji nelaiminga būtybė, kuri mėgino tave suvilioti, kaip tu manai, kas jai nutiko?“ – girdžiu ją sakant. Vargšelė.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Asmeniškai aš visuomet mėgau Liptono.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Nuo pat pradžių visa tai beprasmiška. Nieko iš manęs nereikalaujama. Niekas nieko iš manęs visai nereikalauja.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Jei pamatytų mane, turbūt net pasigailėtų manęs. Tik, matyt, ne taip, kaip aš jų gailiuos.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant M 1
M 1. Nepajėgiu.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Jų bučiniai – apsimestiniai.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Bet kokiu atveju man jų gaila, taip, palyginti mano dalią su jų dalia, kad ir kokia šviesi ji būtų, ir –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Nepajėgiu. Protas nepakeltų to. Turėčiau netekti jo. Taip.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Man jų gaila.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Ką darai, kai užgęsti? Kruopščiai patikrini faktus?
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Ar aš ką nors slepiu? Ar aš praleidau –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Toks įspūdis, kad ji buvo užgyvenusi turto, nors gyveno kaip kiaulė.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Lyg po svilinančia saule traukčiau milžinišką volą. Kankynė, mėginant jį išjudinti. Pagaliau pajuda –
Šviesos spindulys ties M 2 užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties M 2
M 2. Še tau! Kankinkis iš naujo.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Ar aš praleidau ką nors, ką nors, ko tau reikia? Kodėl gęsti? Kodėl tu –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. O gal gailiesi manęs, galvodama, – vargšelė,jai reikia atsipūsti.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant M 1
M 1. Turbūt ji jį išsivežė kur nors... ten jiedu leidžia sau dienas šviečiant saulei.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Kodėl tu gęsti? Kodėl ne –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Nežinau.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant M 1
M 1. Gal ji sau sėdi kur prie atviro lango pasidėjusi ant kelių rankas ir žvelgia į tolį pro alyvmedžių viršūnes –
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Kodėl nesvilini manęs be pertrūkio? Gal imčiau ir neišlaikyčiau, pradėčiau kliedėti ir – (žagteli) – iškločiau tau tai pagaliau. Atsi...
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Ne.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Atsiprašau.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Žvelgia į tolį pro alyvmedžių viršūnes, paskui į jūrą ir svarsto, kodėl jo taip ilgai nėra. Ji jaučia, kaip vėsta oras. Kaip ima ilgėti šešėliai. Kaip viską uždengia. Taip.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Tiesą sakant, mes niekad nebuvome kartu.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Ar aš nesu jau kiek kuoktelėjusi?
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Niekad nesame atsibudę kartu gegužės rytą. Kas pirmas pabunda, pažadina kitus du. Paskui maža valtele –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Tai kaltės išpirkimas, taip, na, blogiausiu atveju, atgaila, buvau su tuo susitaikiusi, bet ne, neatrodo, kad taip būtų.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Sakau, ar tik nesu jau truputį kuoktelėjusi? (Su viltimi). Tik truputėlį? (Pauzė) Abejoju.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Maža valtelė.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Tyla ir tamsa. Tik to ir troškau. Prašom, turiu po truputį ir vieno, ir kito. Tai – kaip vienas daiktas. Gal prašyti daugiau – reiškia toliau nusidėti.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Maža valtelė upėje, aš ilsiuosi, irklai sūpuojasi ant pripučiamų pagalvėlių valties gale... Valtis dreifuoja. Ak, kokios svajonės.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Pragariška prietema.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant M 2
M 2. Truputį kuoktelėjus. Tik truputėlį. Abejoju.
Šviesos spindulys nuo M 2 peršoka ant V
V. Mes nemokėjome gyventi.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Mirštu, kaip trokštu tamsos, bet kuo tamsiau, tuo blogiau. Keista.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Ak, kokios svajonės. Ir tada. Ir dabar –
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2
M 2. Aš abejoju.
Pauzė. M 2 pratrūksta tyliu nevaldomu juoku. Šį juoką nutraukia peršokęs ant M 1 šviesos spindulys
M 1. Taip, o reikalas yra tas, turbūt tas, kad reikia žiūrėti tau tiesiog į akis. Ir tu išvysi tai, ko ieškai. Ir paliksi tada mane ramybėje. Arba tau nusibos šitai.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Ir dabar, kai esi vien... akis. Tik žvilgsnis, vis nukrypstantis į mano veidą. Vėl ir vėl.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 1
M 1. Nuvargsi žaisdamas su manimi. Ir paliksi mane ramybėje. Taip.
Šviesos spindulys nuo M 1 peršoka ant V
V. Vis ieškantis kažko. Mano veide. Kažkokios tiesos. Mano akyse. Ir ne tik.
Šviesos spindulys nuo V peršoka ant M 2. M 2 juokiasi kaip anksčiau. Jos juoką nutraukia peršokęs ant V šviesos spindulys
V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkianti ir užsimerkianti, nukreipta į mane. Aš esu tiek –
Šviesos spindulys ties V užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V
V. Aš esu tiek... kiek esu matomas?
Šviesos spindulys ties V užgęsta. Tamsa. Praeina penkios sekundės. Blanki šviesa vienu metu nušviečia visus tris veidus. Praeina trys sekundės. Balsai tylūs, sunku suprasti, ką jie sako. Kartu:
M 1. Taip, keista... ir t.t.
M 2. Taip, galbūt... ir t.t.
V. Taip, ramybė... ir t.t.
Drama kartojama
V. (baigdamas kartojimą). Aš esu tiek... kiek esu matomas?
Šviesos spindulys ties V užgęsta. Tamsa. Praeina penkios sekundės. Stipri šviesa vienu metu nutvieskia visus tris veidus. Praeina trys sekundės. Balsai – normalaus stiprumo. Kartu:
M 1. Pasakiau jam, mesk ją –
M 2. Vieną rytą, kai sėdėjau –
V. Dar neilgai tebuvome kartu –
Šviesos užgęsta. Tamsa. Praeina penkios sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V
V. Dar neilgai buvome kartu –
Šviesos spindulys užgęsta. Tamsa. Praeina penkios sekundės
UŽDANGA
Šviesa.
Šviesos šaltinis yra vienas, jis neturėtų būti už idealios erdvės (scenos), kurioje išrikiuotos jo aukos, ribų.
Ideali šviesos šaltinio pozicija yra rampos centre – šitaip veidai apšviečiami iš arti ir iš apačios.
Tais atvejais, kai reikia apšviesti visus tris veidus vienu metu, šviesa turi būti tarsi vienas spindulys, išsišakojantis į tris dalis.
Visais kitais atvejais turi būti naudojamas vienas judantis spindulys jis privalo žaibiškai peršokti nuo vieno veido ant kito.
Tris atskirus šviesos šaltinius naudoti yra netikslinga, nes toks apšvietimo būdas sumažina vieno inkvizitoriaus įspūdį.
Urnos.
Urnos turi būti tik vieno metro aukščio. Tam reikalingi liukai, leidžiantys aktoriams stovėti žemiau scenos lygio, arba aktoriai pjesės metu privalo klūpoti.
Jei neįmanoma padaryti liukų ir manoma, jog aktoriams klūpoti netikslinga, aktoriai gali stovėti visu ūgiu. Tokiu atveju urnos gali būti aktorių ūgio, tik jas reikėtų iš avanscenos patraukti į scenos vidurį. Visos urnos turi būti vienodos, tad urnų aukštis nustatomas pagal aukščiausią aktorių, o plotis – pagal storiausią.
Aktoriams sėdėti nepatartina, nes tuomet urnų apimtis tampa nepriimtina.
Choras:
M 1 Taip, keista / tamsa – geriausia / o kuo tamsiau / tuo blogiau
M 2 Taip, galbūt / truputėlį pamišus / manyčiau / galima pasakyti
V Taip, ramybė / rodės / viskas užgeso/ visas skausmas
M 1 kol visa aplink užgęsta / tik tada viskas gerai / kurį laiką / bet jis ateis
M 2 vargšelė truputėlį / pamišus /jai galvoj negerai / tik truputėlį
V viskas tarsi niekad / nieko ir nebuvo / tai ateis / (žagteli) atsiprašau
M 1 tas laikas ateis / tas ir yra / pamatysi
M 2 (tylus, pamišėliškas juokas) tik truputėlį / deja, aš tuo abejoju
V tai neturi prasmės / ak, aš žinau / bet vis dėlto
M 1 pasitrauk nuo manęs / palik mane ramybėj / visur tamsu / visur ramu
M 2 aš abejoju tuo / nieko tokio / man viskas gerai / dar vis gerai
V rodės / ramybė / turiu omeny /ne tik viskas baigta
M 1 viskas baigta / nušluota
M 2 darau, ką galiu / viską, ką galiu –
V bet ir tarsi / niekad nieko ir nebuvo –
Iš angliško ir prancūziško originalo vertė Rimvydas Repečka